Lietuva turi gilias aludarystės tradicijas, o šalies alaus daryklos, tokios kaip "Kalnapilis", "Gubernija" ir "Švyturys", yra neatsiejama šios istorijos dalis. Šios daryklos ne tik gamina alų, bet ir atspindi Lietuvos pramonės raidą, kultūrą ir verslo istoriją.
"Kalnapilis": Aukštaitijos aludarystės tradicijų puoselėtojas
"Kalnapilio" istorija prasidėjo 1902 metais, kai sausio 1-ąją vokiečių kilmės dvarininkas Albertas Foightas aludarystės tradicijomis garsėjančiame Aukštaitijos centre - Panevėžyje pastatytoje „Bergschlösschen“ darykloje išvirė pirmąją partiją alaus. „Bergschlösschen“ pavadinimas daryklos įkūrėjo gimtąja kalba reiškė „Pilaitė ant kalvos“.
Didžiausi įmonės atnaujinimo darbai prasidėjo 1960-aisiais. Nepriklausomoje Lietuvoje „Kalnapilis“ tapo vienu aludarystės lyderių: pasiūlė daugybę naujovių, naujų alaus rūšių, savo skaniuoju alumi garsino Lietuvą užsienyje. Už alaus skonio tobulinimą aludarių laukė pelnytas atlygis - geriausi pasaulio alaus ekspertai „Kalnapilio“ alų įvertino aukščiausiais apdovanojimais. „Kalnapilis“ tapo pirmąja visiškai modernizuota alaus darykla po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Jau įprasti reljefiniai buteliai, į kuriuos alų pilsto daugelis daryklų, ir alaus skardinės taip pat buvo „Kalnapilio“ naujovė.
1996 m. kovo mėn. „Kalnapilis“ tapo pirmąja alaus darykla Lietuvoje, pradėjusia reklamuoti lietuvišką alų - ką tik pasirodžiusį „Kalnapilio Dvaro“. Per kelias nacionalines televizijas transliuotame klipe „Ieškok geriausio“ pasirodė Lietuvos džiazo žvaigždė Arina. 2003 m. Panevėžio aludariai buvo pirmieji, kurie lietuvišką alų išpilstė į skardines. Į pirmąją Lietuvoje skardinių pilstymo įrangą “Kalnapilis” investavo 3,5 mln. Lt. 2002 metais savo 100 metų jubiliejų „Kalnapilis“ sutiko jau būdamas naujos šeimos narys.
"Gubernija": Šiaulių aludarystės paveldas
Gubernijos bravoras garsėjo aukšta alaus kokybe, aludarių patyrimu ir gamybos tradicijomis. Iki XIX a. devintojo dešimtmečio „Gubernijos“ alus buvo gaminamas vien rankiniu būdu ir tik 1890 m., įrengus garo varomąją mašiną, jo gamyba gerokai išaugo. XIX a. pabaigoje alus bravore pradėtas pilstyti į butelius. Buteliai buvo pagaminti su įmonės ženklu, t. y. 1884 m. Gubernijos dvaro bravore dirbo 10 darbininkų buvo pagaminta 40 tūkst. dekalitrų alaus, 1890 m. atitinkamai dirbo 20 darbininkų, kurie per metus padarydavo po 100 000 kibirų alaus už 75 000 rublių. 1900 m. čia dirbo 23, 1907 m. alaus darykloje jau dirbo 47 žmonės ir buvo padaryta 250 000 kibirų alaus, 1908-1909 m. - 49 ir 1912 m. - 47 darbininkai.
1912 m. Gubernijos dvaro alaus daryklos metinė produkcija išaugo iki 285 tūkst. kibirų alaus. 1914 m. Gubernijos alaus darykloje dirbo 47 darbininkai buvo pagaminta 285 000 dekalitrų alaus. Tai buvo viena geriausių tokių įmonių Rusijos imperijoje. 1901 m. ji rinkai tiekė trijų rūšių alų ir „Rusišką porterį“, kuris buvo pardavinėjamas Peterburge, Maskvoje ir Varšuvoje. Vadinamąjį „Bo-byr“ alų įmonė savo vagonais išvežiodavo po Liepojos-Romnų ir Peterburgo-Varšuvos geležinkelių stotis. Kitų rūšių alus buvo realizuojamas Kauno ir Kuršo gubernijose.
K. P. Gukovskis ir I. Ptaškinas Kauno gubernijos Šiaulių apskrities istorinėje-statistinėje apžvalgoje 1903 m. apie Gubernijos alaus daryklą rašė: „Alaus darykla daro trijų rūšių alų. Be to, darykloje gaminamas ypatingos rūšies alus, vadinamas „Rusišku porteriu“. Ši rūšis buvo pripažinta ekstraktyviausia iš visų alaus rūšių, buvusių Kopenhagos bandomojoje stotyje. Peterburgo cheminės laboratorijos duomenimis, šis alus buvo pripažintas geriausiu Rusijoje, o „Rusiškas porteris“ išgraibstomas didžiuosiuose miestuose: Maskvoje, Peterburge ir Varšuvoje. Kitos rūšys parduodamos Kauno ir kaimyninėje Kuršo gubernijose. Gamykla turi 20 arklio jėgų garo variklį ir padaro kasdien iki 20 000 kibirų alaus. Gamykloje nuolatinių darbininkų yra 40. Gamykla turi du aukso medalius, gautus parodoje Vilniuje. Paprastas alus pavadinimu „bok-bir“ išvežiojamas savais vagonais po Libavos-Romnų ir Peterburgo-Varšuvos geležinkelio stotis“
Tuo metu svarbiausios alui daryti medžiagos, miežiai, buvo naudojami vietiniai ir iš dalies - atvežti iš Rusijos gubernijų ir gaunami iš Volynės - iš Lenkijos bei kitų šalių. Į geresnes alaus rūšis užsieniniai apyniai buvo maišomi iki 35-40 proc. Gaminamos šios alaus rūšys: I (aukštesnė) rūšis („Pilzeno“ - 2,5 proc., „Stalo“ - 1 proc., „Juodasis“ - ¾ proc., „Eksportinis“ - ¾ proc.), II rūšis („Bavarijos“ - 1,5 proc.). Alaus darykloje darbo laikas buvo dvylika valandų ir ilgiau, atlyginimas darbininkams siekė 12 rublių per mėnesį, be to, iš dalies už darbą buvo atlyginama ir alumi. Tokios darbo sąlygos išliko iki 1905 m.
Po 1905 m. Pirmojo pasaulinio karo metu alaus darykla skaudžiai nukentėjo: rusų karo vadovybė visas garines mašinų dalis išvežė į Rusiją, kurios ten kažkur ir pradingo. Nukentėjo ir pastatai - dalis jų buvo sugriauta, o likę įrengimai sugadinti. Vokiečių kaizerinė okupacinė valdžia iki 1916 m. įvedė tam tikrą alaus mokestį. Alaus darykloms buvo leista veikti tik Rytų karo vadui sutikus su sąlyga, kad šis leidimas gali būti bet kuriuo metu panaikintas. Alų leista gaminti tik iš miežių salyklo, apynių, mielių ir vandens. Tačiau dėl miežių stokos (daug miežių buvo išvežama į Vokietiją, panaudojama kariuomenės reikmėms). Gubernijos alaus darykla veikė nereguliariai - čia atsidarydavo, čia vėl užsidarydavo. Vėliau darykla buvo paversta vaisių-daržovių džiovykla.
Nepriklausomos Lietuvos laikais (1918-1940 m.) Šiauliuose alaus pramonė buvo iš naujo atkuriama. Gubernijos alaus darykla pradėjo atgyti tik 1922 m. Tų metų pradžioje pramoninkas Vladimiras Zubovas kartu su Prekybos ir pramonės banku įkūrė „Gubernijos“ akcinę bendrovę. Tarp jos steigėjų buvo ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jokūbas Šernas, pirmąjį lietuvišką banką suorganizavęs Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministras Martynas Yčas. Akcinės bendrovės įstatuose buvo nurodyta, kad grafienės Aleksandros Zubovienės įpėdiniai perleidžia „Gubernijos“ bendrovei 27 hektarus žemės su esama alaus darykla, malūnu, mūriniais gyvenamaisiais namais, mūriniais tvartais ir kitais trobesiais bendrovės steigėjų su A. Zubovienės įpėdiniais sulygtomis sąlygomis.
Nuo 1922 m. rugsėjo 1 d. alų virdavo garu, pilstydavo rankine pilstymo mašina iš šešių čiaupų, užkimšdavo ir etiketes klijuodavo rankiniu būdu. Buvo gaminamas keturių rūšių alus, kurio iš pradžių per metus pagamindavo 500 000 litrų. Didėjant poreikiui, gamyba išaugo iki 1 500 000 litrų per metus. Alaus darykloje tuo metu dirbo 30 darbininkų ir 7 kontoros valdininkai. „Gubernijos“ alaus daryklos valdybos pirmininku trumpai buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Prekybos ir pramonės banko direktorius Jokūbas Šernas (1888-1926), bravoro direktoriumi valdytoju - inžinierius technologas Vaclovas Bielskis (1870-1936), kuris ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą nuo 1906 m. buvo vyriausias grafienės A. Zubovienės Gubernijos dvarų ir bravoro valdytojas. Akcinis alaus bravoras „Gubernija“ įėjo į Lietuvos alaus bravorų sąjungą.
1928 m. „Gubernijos“ akcinės bendrovės alaus darykla savo produkciją reklamavo laikraštyje „Momentas“. Jame buvo patalpinta tokio turinio reklama: „Kiekvienas žino, / kad geriausią alų Lietuvoje / gamina Akc. Alaus Bravaro B-vė „GUBERNIJA“ / ŠIAULIUOSE. 1931 m. laikraštis „Diena“ rašė: „Bravoras alų parduoda Šiaulių, Biržų, Kėdainių apskrityse. Iš naujai išdirbamų „Gubernijos“ alaus rūšių pažymėtinos „Bock-bier“ ir „Pilzeno“ alus. Vartojant „Gubernijos“ alų reikia kreipti dėmesį į kapsules ir kamščius su bravoro ženklu. „Gubernijos“ alus yra maistingas ir skanus“.
Darbininkų skaičius įmonėje „Gubernija“
| Data | Dirbančiųjų skaičius |
|---|---|
| 1933 m. sausio 1 d. | 12 |
| 1938 m. | 37 |
| 1940 m. kovo mėn. | 37 |
Tarpukariu „Gubernijos“ alaus daryklos etiketėje dominavo dviejų ožių kompozicija ir 1799 m. data. Ši emblema su dviejų ožių kompozicija tapo „Gubernijos“ alaus daryklos logotipu.
"Švyturys": Pajūrio aludarystės tradicijų saugotojas
Kai 1784 metais pirklys J.W. Reincke Klaipėdoje įsteigė pirmąją pramoninę alaus daryklą, jo laukė neabejotina komercinė sėkmė. Ši sėkmė seniausią Lietuvoje alaus daryklą “Švyturys” lydi jau 220 metų.
Pirmąjį medalį - apdovanojimą už verdamo alaus kokybę ir skonį - “Švyturio” aludariai gavo dar 1883 metais. Nuo tada ši darykla gavo gausybę įvairiausių apdovanojimų. Garbingiausiais laikomi “Švyturio Ekstra” alui 2001 m. Seniausia veikianti darykla Lietuvoje.
Klaipėdietiškas Rainkės alus buvo toks populiarus, kad visame pajūryje vienas po kito pradėjo dygti bravorai. Bet jie negalėjo pasiūlyti tokio gero alaus kaip Rainkės. Puikiu skoniu ir kokybe su pirmuoju klaipėdietišku alumi varžytis galėjo nebent kitas iškilus pamario krašto aludaris Teodoras Proisas (Theodor Preuss). Kartą abu vyrai susėdo prie alaus bokalo ir nusprendė, kad nėra reikalo konkuruoti ir kad galima dirbti kartu.
Po karo atstatytoje „Švyturio” alaus darykloje alus pradėtas virti 1946 metais. Iš pradžių jis buvo pilstomas tik į statines ir vežamas į Klaipėdos krašto barus. 1950 metais įmonėje buvo įrengta pilstymo į butelius linija, kuri, augant Klaipėdos alaus paklausai, buvo nuolatos keičiama galingesne. 1960 metais „Švyturio” specialistai sukūrė „Baltijos” alaus receptą. Šis alus tapo „Švyturio” gaminamo alaus grupės flagmanu. 1973 metais „Švyturys” vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo gaminti pasterizuotą alų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Švyturys” buvo reorganizuotas į akcinę bendrovę. Beveik visos akcijos priklausė įmonės darbuotojams, kurie ryžosi įmonės pelną panaudoti jos pertvarkymui. Nuo 1995 metų „Švyturio” alus pradėtas pilstyti į 30 ir 50 litrų statinaites (kegus) ir netrukus tapo vienu populiariausių baruose ir restoranuose pilstomu alumi.
1999 metų pavasarį įmonės kontrolinį akcijų paketą įsigijo Danijos bendrovė „Carlsberg A/S”, viena didžiausių alaus gamybos kompanijų pasaulyje. Atsižvelgdamas į Lietuvos įmonės pasiekimus, Danijos investuotojas nepakeitė „Švyturio” veiklos ir gaminamo alaus. „Carlsberg” pasidalino savo ilgamete patirtimi, atnaujino įmonę, padidino gamybos pajėgumus, pakėlė darbuotojų kvalifikaciją.
“Carlsberg” prezidentas Nilsas Andersenas (Nils S. Andersen) yra sakęs: „Aš labai patenkintas “Švyturio” veiklos rezultatais, kurie gerokai pranoko mūsų lūkesčius ”.“Švyturio” ir “Utenos alaus” daryklos susijungė į AB “Švyturys-Utenos alus” 2001 metų gruodį.
„Švyturys“ 1998 metais pirmasis Lietuvoje pasiryžo iš esmės pertvarkyti gamybą pagal pasaulinius kokybės standartus. Būtent tada ir buvo sukurta nauja „Švyturio“ alaus šeima, kurioje šiandien - jau aštuonios alaus rūšys. Kiekviena jų pajėgi įtikti net patiems išrankiausiems alaus mėgėjams.
„Švyturio“ alus unikalus ir tuo, kad tai, ko gero, vienintelis alus Lietuvoje, sukurtas moters. „Švyturio“ alaus daryklos vyriausioji technologė Džuljeta Armonienė sako, kad, kurdama kiekvieną naują rūšį, rikiuodama popieriuje skaičius, ji liežuvio galiuku jau jaučia būsimojo gėrimo skonį.
Tiek šios vienos garsiausių Lietuvoje technologių darbą, tiek ir viso darnaus „Švyturio“ aludarių kolektyvo pastangas jau spėjo įvertinti ne tik gausūs Lietuvos alaus mėgėjai, bet ir tokių prestižinių konkursų kaip Pasaulio alaus taurė ir Pasaulio alaus čempionatas ekspertai.
Populiariausias lietuviškas alus “Švyturio Ekstra” sulaukė profesionalų iš JAV įvertinimo. Vienas iš didžiausių autoritetų Amerikos alaus rinkoje, JAV Aludarių asociacijos (The Association of Brewers) prezidentas Čarlis Papeizinas (Charlie Papazian) apie “Švyturio Ekstra” atsiliepia taip: “Šis alus yra geras ir tuo viskas pasakyta. Tai lengvas “lager” tipo alus su subalansuoto skonio “kepure”. Pilnas salyklo skonis jame dera su maloniu alui skirtų apynių aromatu. Puikiai malšina troškulį ir yra gana tirštas. Tinka ir atsigerti, dera prie bet kokių pietų ir vakarienės. Dabar į Ameriką įvežama tiek daug nepaprasto alaus! “Švyturys” nėra kažin koks egzotiškas, bet jis neprivalo tokiu būti - tai tiesiog geras alus!”