Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbius atminimo įamžinimo įvykius ir datas Mažeikiuose, Papilėje ir Klaipėdoje, pagerbiant žymius asmenis ir istorinius įvykius.
Stefanijos Žilinskaitės 100-osios Gimimo Metinės Mažeikiuose
Spalio mėnesį bus minimos garsios mažeikiškės chirurgės Stefanijos Žilinskaitės 100-osios gimimo metinės.
Mažeikių ligoninės Chirurgijos skyriaus kolektyvas apie 1974 metus. Nuotraukoje Stefanija Žilinskaitė - septinta iš kairės.
Prieš 23 metus šį pasaulį palikusios gydytojos S. Žilinskaitės atminimas Mažeikiuose vis dar gyvas. Savivaldybės vicemerė Sigutė Bernotienė informavo, kad dėl S. Žilinskaitės atminimo įamžinimo pas ją buvo atėję ir gydytojos artimieji. Meras Vidmantas Macevičius teigė, kad geriausias gydytojos atminimo įamžinimas - atminimo lenta prie namo, kuriame S. Žilinskaitė gyveno.
Komiteto posėdyje nuskambėjo mintis, kad galbūt tokia atminimo lenta galėtų būti ir ant ligoninės pastato. Macevičius teigė ta tema kalbėjęs ir su muziejininkais. Jų nuomone, geriausias gydytojos atminimo įamžinimas - atminimo lenta prie namo, kuriame S. Žilinskaitė gyveno.
Komiteto posėdyje kalbėta ir apie kitus atminimo įamžinimo variantus. Macevičius teigė ta tema kalbėjęs ir su muziejininkais. Jų nuomone, geriausias gydytojos atminimo įamžinimas - atminimo lenta prie namo, kuriame S. Žilinskaitė gyveno.
Savivaldybės mero V. Macevičiaus nuomone, gatvė galėtų atsirasti kažkur miesto pakraštyje.
Taip gydytoja S. Žilinskaitė atrodė savo vestuvių dieną su sutuoktiniu mokytoju Adomu Kazlausku. 1949 metai.
Apie S. Žilinskaitę kalbėta kaip apie ne tik puikią gydytoją-chirurgę, bet ir filantropę, Lietuvos patriotę. S. Žilinskaitė gimė Mažeikių rajone, Račių kaime. Kaip skelbia Mažeikių krašto enciklopedija, ketverius metus ji mokėsi Žemalės pradinėje mokykloje, 1939 metais baigė Mažeikių gimnaziją. 1945-aisiais, sunkiais pokario metais, ką tik baigusi Kauno universiteto Medicinos fakultetą, S. Žilinskaitė atvyko į Mažeikius dirbti chirurge. S. Žilinskaitė buvo ir chirurgė, ir traumatologė. Specializavosi pilvo chirurgijoje, ji darė ir ginekologines operacijas, operavo skydliaukę, kojų venas.
Į medicinos istoriją mažeikiškės chirurgės vardas įrašytas kaip gydytojos, pirmą kartą Lietuvoje užsiuvusios durtinę širdies žaizdą jūreiviui iš Rygos, kuris buvo sužalotas Mažeikių autobusų stotyje. Operacija buvo sėkminga. Savo artimiesiems S. Žilinskaitė yra pasakojusi, kad po daugelio metų šis vyras netikėtai aplankė savo gelbėtoją. Kai gydytoja šventė kažkurį savo jubiliejų, jis pasirodė ant S. Žilinskaitės slenksčio.
Kaip prisimena žurnalistų kalbinti žmonės, gydytoja visada akcentuodavo kolegos V. Burbos nuopelnus. Visą gyvenimą gydytoja buvo ištikima V. Burbos nuostatoms, kad didžiausia vertybė yra žmogaus gyvybė, visi šioje žemėje yra lygūs, ir nė vienas nėra kuo nors pranašesnis. Tokios gydytojos nuostatos akcentuojamos ir prieš aštuoniolika metų mažeikiškio literato Povilo Milerio parašytoje knygoje „Daktarė S. Žilinskaitė". S. Žilinskaitės pastangomis bei rūpesčiu įamžintas ir Mažeikių ligoninės įkūrėjo atminimas - skvere prie senosios ligoninės pastatytas paminklinis V. Burbos biustas.
Simono Daukanto Paminklo Istorija Papilėje
Papilė garsi ir tuo, kad čia paskutinius trejetą gyvenimo metų praleido ir amžinojo poilsio atgulė žymus XIX a. istorikas Simonas Daukantas. Virš mažo Papilės miestelio dangaus fone visu ūgiu iškyla elegantiška Simono Daukanto figūra.
Simono Daukanto paminklas Papilėje
Paminklą 1928 m. sukūrė skulptorius Vincas Grybas. Atidengimo iškilmės įvyko 1930 m. rugsėjo 31 d. Paminklas, tapęs ne vien miestelio, bet ir V. Grybo kūrybos simboliu, skleidžia tiek išorinio, tiek vidinio dvasinio pasaulio harmoniją. Tai vienas iškiliausių V.Grybo darbų, pareikalavęs iš kūrėjo milžiniškų dvasinių ir fizinių pastangų.
1927 m. Lietuvoje buvo suformuotas Komitetas, turėjęs pasirūpinti Lietuvos istoriko Simono Daukanto įamžinimu. V. Grybas ėmėsi pirmųjų projektavimo darbų. V. Grybą įkvėpdavo valingo charakterio asmenybės, jų prasmingi siekiai, mąstymas, branda. Skulptorius giliai suvokė, koks ryškus S. Daukanto paliktas pėdsakas Lietuvos žemėje, tautos sąmonėje. Todėl jis daug laiko praleido gilindamasis į S. Daukanto kūrybinį palikimą, asmenybės bei fizinio portreto pažinimą.
Prieš pradėdamas lipdyti portretinį S. Daukanto atvaizdą, skulptorius nuvažiavo į Papilę susitikti su žmonėmis, kurie dar prisiminė S. Daukanto veido bruožus, aprangą, šukuoseną, laikyseną ir kt. Gavęs reikiamą informaciją iš Vokietijos apie skulptūros liedinimą, V. Grybas išvyko į Berlyną, kur jam pačiam prižiūrint buvo nukopijuota S. Daukanto statulos forma ir išlieta bronzos statula. Traukiniu per Tilžę, Pagėgius ji buvo pargabenta į Papilę ir pastatyta klebonijos kluone, kur prabuvo iki pat jos užkėlimo ant pjedestalo.
Paminklo statybos karštymetis Papilėje prasidėjo 1930 m. Prie paminklo statybos plušo Papilės miestelio žmonės, vietiniai meistrai. Statant bei formuojant postamentą, iškilo daugybė keblumų dėl paminklo medžiagų, nes akmenys, žvyras ir cementas nebuvo patys tinkamiausi dalykai. Rugpjūčio pabaigoje ant 7 metrų pjedestalo buvo užkelta bronzinė S. Daukanto statula.
V. Grybas atsisakė papildomų išorinių efektų bei literatūrinių detalių, sukurdamas paprastumo ir vidinės jėgos kupiną stilistiką. Lėšas paminklui rinko komitetas, vadovaujamas Viekšniuose gimusio kultūros ir literatūros istoriko, Vasario 16-osios Akto signataro M. Biržiškos.
Įgyvendinant Akmenės rajono savivaldybės parengtą projektą „Simono Daukanto paminklo ir jo aplinkos sutvarkymas Papilės miestelyje“, projektui įgyvendinti skirta 373 tūkst. Lt iš ES struktūrinių fondų, 78 tūkst. Lt LR valstybės biudžeto ir 359 tūkst. Lt Akmenės rajono savivaldybės biudžeto lėšų. Iš viso - 810 tūkst. Lt.
Simono Daukanto paminklo ir jo aplinkos sutvarkymo darbus Papilės miestelyje vykdė UAB „Plungės lagūna“. 2013 m. gruodžio 13 d. pasirašytas Statybos užbaigimo aktas. Projekto įgyvendinimo metu pagerinta Papilės miestelio reprezentacinė išvaizda ir sutvarkyta aplinka, restauruotas kultūrinę bei istorinę reikšmę turintis Simono Daukanto paminklas.
Simonui Daukantui pirmieji du antkapiniai paminklai - paprastos akmeninės plokštės su įrašais - buvo pagaminti ir pastatyti kun. Ignoto Vaišvilos rūpesčiu. Pirmasis S. Daukanto paminklas esą buvęs paties I. Vaišvilos nukaltas. Jis ilgą laiką išgulėjo šalia kitos, 1884 m. Rygoje pagamintos didelės antkapio plokštės, esančios iki šiol ant S. Daukanto kapo.
1923 m. gruodį Papilės Simono Daukanto knygyno - skaityklos valdybos nariai paskelbė kreipimąsi į visuomenę, kuriame teigė, jog „lietuvių tauta privalo pastatyti Simonui Daukantui monumentalį paminklą, kuris būtų simboliu tautos vienybės..."
1925 m. liepos 14 d. šiaulietis Antanas Raudonis pasiūlė Šiaulių savivaldybei savo sukurtą paminklą pastatyti ant S. Daukanto kapo. Jis buvo iškaltas iš akmens, simbolizavo tuo metu paplitusį nulaužto ąžuolo kamieną.
1926 m. vasarą S. Daukanto kapas buvo sutvarkytas. Prie jo buvo padėti dar du nedideli akmenys: vienas su ąžuolo lapų vainiku, o kitas, mažesnis, su palmių vainiku, kurių autorius taip pat A. Raudonis. Paminklo ant S. Daukanto kapo atidengimas įvyko 1926 m. spalio 31 d.
A. Raudonio sukurtame paminkle, ąžuolo kamiene, yra įrašas: „Simanui Daukantui. Iki visuomenė pastatys paminklą, atitinkamą nuveiktiems Tavimi darbams, Tavo atminčiai skiriu šį savo rankų darbo paminklą A. Raudonis“.
2012 m. spalio 10 d. Užbrasčių miške atidengtas paminklinis akmuo 1863 m. sukilėliams atminti. Papilės sukilėliams, įsirengusiems stovyklą Užbrasčių miške, prie Klaišių dvaro palivarko, vadovavo vienas talentingiausių sukilimo vadų - dailininkas, gydytojas, atsargos kapitonas Boleslovas Dluskis-Jablonovskis.
Įamžinti laisvės kovų dalyvių pergales įgyvendinti padėjo Mažeikių miškų urėdijos (urėdas Albinas Paulavičius) miškininkai, kurie, pasitelkę Akmenės rajono savivaldybės ir Papilės seniūnijos atstovus parinko vietą Užbrasčių miško pakraštyje. Paminklinį akmenį pašventino Papilės parapijos klebonas kun. Jonas Jucys.
Svarstant Simono Daukanto aikštės tvarkymo projektus, kraštietis A. Gauronskis išplėtojo mintį apie Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečio įamžinimą. Šventės metu įsteigtas komitetas Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui pasitikti ir jo įamžinimui Papilėje organizuoti. Po šventės pirmajam pasitarimui seniūnas Antanas Vaičius pakvietė naujojo komiteto narius.
2014 metų vasario 19 dieną banke atidaryta sąskaita lėšoms kaupti šimtmečio idėjos įgyvendinimui. 2014 metų birželio 3 dieną komiteto nariai buvo susirinkę Šiauliuose, Chaimo Frenkelio viloje. Dalyvaujant Lietuvos muziejų sąjungos pirmininkui, „Aušros“ muziejaus direktoriui Raimundui Balzai, tartasi, diskutuota, išklausyta specialisto nuomonės, kaip meninės išraiškos priemonėmis šią iškilią datą būtų galima įprasminti Papilėje.
2015 m. vasario 16-osios šventė vyko ką tik renovuotose, dar dažais kvepiančiuose kultūros namuose. Pranešimą „Nepriklausomybės įamžinimas Lietuvoje ir Papilėje“ perskaitė architektas Šarūnas Sabaliauskas. Mintimis apie Lietuvai svarbios datos įamžinimą pasidalino „Vienybės“ laikraščio redaktorius Leopoldas Rozga.
2015 m. gegužės 6 d., Lietuvos100-mečio paminėjimo Papilėje komiteto narius priėmė JE Telšių vyskupas Jonas Boruta. Komiteto nariai pasidalino mintimis apie Lietuvos 100-mečio įamžinimą Papilėje, J. Basanavičiaus gatvės ir aikštės prie bažnyčios sutvarkymą. JE vyskupas J. Boruta pritarė, kad vieta aikštėje prie bažnyčios tinkama sakraliam paminklui šimtmečio proga.
2015 m. rugsėjo 22 d. į 100-mečio komiteto posėdį pakviestas bendruomenės aktyvas. Susirinkusieji svarstė galimybę aikštėje prie bažnyčios pastatyti paminklą, kuriame būtų įamžinti nepriklausomybės kovų partizanai, savanoriai, Lietuvos nepriklausomybei svarbios datos.
2016 m. vasario 16-osios šventės metu jos dalyviams buvo pristatyti Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečiui paminėti skirto paminklo ir aikštės prie Šv. Juozapo bažnyčios sutvarkymo projektiniai pasiūlymai.
Po svarstymų ir aštrių komentarų regioniniame laikraštyje, 2016 m. birželio 28 d. pavakarę Papilės miestelio bendruomenės ir klubo „Atgaiva“ iniciatyva, miestelio gyventojai buvo sukviesti į pasitarimą dėl kryžiaus, esančio prie Šv. Juozapo bažnyčios išsaugojimo ir Lietuvos šimtmečio įamžinimo Papilėje.
Kristijono Donelaičio Paminklo 50-osios Metinės Klaipėdoje
Šį sekmadienį sukanka lygiai 50 metų, kai tuometinė Klaipėdos miesto paminklų taryba palaimino Kristijonui Donelaičiui skirtos „skulptūrinės kompozicijos statinio dydžio modelį - etaloną“.
Moteris Donelaičio aikštėje 1943-aisiais
Po keleto mėnesių buvo atidengtas ir oficialiai tik biusto statusą turėjęs Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininko paminklas jo vardu pavadintoje aikštėje. Šios sukakties proga „Atvira Klaipėda” cikle „Urbanistiniai jubiliejai“ pristatys šios miesto erdvės raidą, supažindins ir K. Donelaičio paminklo atsiradimo istorija, apžvelgs ir pastaruosius metus vis kylančias audringas diskusijas dėl šios aikštės ateities.
Kęstutis Demereckas K. Donelaičio aikštės istorinių-urbanistinių ir ikonografinių tyrimų medžiagoje rašo, kad ji buvo suformuota XIX a. pradžioje ir pavadinta Miesto Liepų aikšte (Städtischer Lindenplatz). XVIII a. vid. čia dar buvo pirmųjų Krūmamiesčio gyventojų kapinės, vėliau pavadintos Kareivių kapinėmis.
1821 m. locijos žemėlapyje jau pažymėta liepomis apsodinta ir būs. K. Donelaičio aikštė. <…> Aikštė apsodinta visame plote. Matyt, ji buvo suprojektuota ir apsodinta pagal to meto madą - kalsicistinį stilių tvarkingais takais centrinių klombos apskritimu - dabar tik galime spėti, nes nei vieno to meto aikštės smulkesnio plano neturime.
Liepų aikštė pradžioje buvo apsodinta tik iš trijų pusių 22 liepom. Medžiai išdėstyti taip, kad kiekvienoje pusėje būtų 8 liepos. 1851 m. plane nupiešta, kad Liepų aikštė apsodinta perimetru, todėl prisidėjo po vieną liepą kraštinėse: iš kiekvienos pusės, einant nuo Liepų g. pagal laikrodžio rodyklę 9- 8-9-9.
Žvelgiant į Kleino 1857 m. sudarytą Klaipėdos planą, matyti, kad Liepų aikštė nebuvo taisyklingo stačiakampio formos, ji kiek platėjo į rytus. Šiame plane aikštė jau pavadinta Turn Platz, o gatvelė už jos Am Turnplatz. Žinoma, kad 1857 m. miestas užleido sportavimui sklypą Liepų alėjos gale, tuo metu vadintą „Parku”, palei ją ėjo Parko gatvė (Parkstr., dab, K. Donelaičio). Aikštė buvo aptverta grotelių tvora ir 1857 m. birželio 18 d. ją perdavė viešos šventės metu. 1868 m. aikštėje nustota sportuoti.
Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas rašo, kad lietuvių kalba 1925 m. ši aikštė pradėta vadinti Duonelaičio vardu ir šis pavadinimas oficialiai vartotas iki 1938 m. kovo, kai ji ir lietuvių kalba buvo pavadinta Gimnastikos aikšte.
Anot jo, pastatus palei aikštės perimetrą pradėta statyti XIX amžiuje. Seniausi aikštę supę pastatai buvo pastatyti XIX a. pirmojoje pusėje šiaurės vakariniame aikštės kampe, taip pat abipus dabartinės Liepų gatvės ir Laivų skersgatvio sankryžos. 1896 m. spalio 3 d. Liepų gatvės pradžioje, ties dabartine sankryža su Herkaus Manto gatve, buvo atidengtas paminklas kaizeriui Wilhelmui I. Tačiau čia paminklas išstovėjo tik šiek daugiau nei ketvirtį amžiaus - jį taip ir neišaiškinti asmenys kartu su Borusijos paminklu nuvertė 1923-iųjų naktį iš balandžio 7 į 8-ąją vykusio neramaus visuotinio streiko metu.
Kai Klaipėdos kraštas ėmė slysti iš Lietuvos rankų tų metų lapkritį miesto delegatų susirinkimas nusprendė atstatyti Borusiją ir kaizerio Wilhelmo I statulą. Visgi kaizeris į senąją vietą nebegrįžo - 1939-ųjų kovo 19-ąją, likus kelioms dienoms iki krašto aneksijos, paminklas iškilmingai buvo atidengtas ir pašventintas tuomet Gimnastikos vardą turėjusios aikštės vakarinėje dalyje.
Pasak K. Demercko, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1944 m. spalį sovietų aviacijos antskrydžio metu viena bomba nukrito į ir Liepų aikštę. Po 1945-ųjų kaizerio paminklo likimas yra nežinomas.
Pasak V. Safronovo, dar 1945 m. Klaipėdoje Sovietų sąjungos karius buvo pradėta laidoti įvairiose miesto vietose. Kapavietes kariškiai įrenginėjo neužstatytose, griuvėsiais neužverstose erdvėse. Pirmosios buvo įrengtos K. Donelaičio aikštėje. 1946-ųjų kovo pradžioje VK nusprendė uždrausti mieste dislokuotiems kariuomenės daliniams laidoti kareivius ir karininkus „Duonelaičio“ parke, nes šios kapinės buvo skirtos tiktai kareiviams ir karininkams, kritusiems Didžiajame Tėvynės kare už Klaipėdos mst. išvadavimą iš vokiškų grobikų“.
1946-ųjų kovą laikraštis „Raudonasis švyturys“ skelbė, kad šioje vietoje planuojama pastatyti „didelį laisvės paminklą“. Tačiau paminklas šioje aikštėje tais metais taip ir neiškilo - VK sprendimą dėl priemonių tokiai statybai priėmė tik 1947 m. balandžio 15 d.
Galiausiai miesto valdžia nusprendė, kad visgi kapinėms ši vieta nėra labai tinkanti. Tarp buvusių slaptų VK dokumentų yra jo 1948 m. spalio 5 d. vykusio posėdžio protokolas, kuriame rašoma, kad nutarta sudaryti komisiją, turinčią nuspręsti, į kurią Mokytojų instituto rajono vietą iškelti karių kapus, buvusius K. Donelaičio aikštėje.
Pirmasis dokumentuose užfiksuotas miesto valdžios bandymas šioje aikštėje pastatyti paminklą poetui, kurio vardu ji ir buvo pavadinta, fiksuojamas dar 1957-ųjų balandį.
Lygiai prieš pusę amžiaus - 1973-ųjų liepos 30 d. - Paminklų meno taryba savo posėdyje svarstė dvi skulptoriaus Petro Deltuvos „skulptūrinės kompozicijos „K. Donelaitis“ pastatymo K. Donelaičio aikštėje schemas ir jos „statinio dydžio modelį - etaloną“.
„Klaipėda tuo metu jokių Mažosios Lietuvos akcentų neturėjo. Su Alfonso Žalio atėjimu kilo tokia banga, jog reikia ką nors padaryti, kad ne vien Leninas, visokios gulbės būtų. Ideologiškai reikėjo gauti centrinės valdžios leidimą. Paminklui nelabai būtų pavykę, nes Donelaitis visgi ir kunigas buvo, bet biustui - kitas reikalas. Kūrybingas, preciziškas buvo miesto vyriausiasis dailininkas Petras Šadauskas (aikštės sutvarkymo projekto autorius - M. V.), jis pats, atrodo, kad susirado Deltuvą ir pasiūlė jį. Padarė gerą duetą“, - paklaustas, kaip prisimena K. Donelaičio atkeliavimo istoriją „Atvirai Klaipėdai“ pasakojo V. Greičiūnas.
K. Donelaičio paminklo autorius - skulptorius P. Deltuva prie montuojamo biusto. Jo mintis apie prisidengimą biusto statuso patvirtina ir 20-osioms paminklo atidengimo metinėms parašytas jau amžiną atilsį žurnalisto, kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus straipsnis.
Architektas, grafikas Eugenijus Algimantas Gūzas 1974-ųjų pabaigoje žurnale „Literatūra ir menas“ rašė, kad iniciatyva taip įamžinti K. Donelaitį kilo jo vardo mokyklos direktoriui Romualdui Bloškiui. B. Aleknavičius taip pat buvo išdėstęs tokią paminklo atsiradimo versiją.
Menotyrininkas Petras Šmitas knygoje „Donelaitis. Klaipėda. Sausio 1-oji“ rašė, jog P. Šadauskas jam buvo pasakojęs, kad tarybiniais metais pastatyti paminklą K. Donelaičiui buvo labai sudėtinga.
Šiandien minime šias svarbias datas ir pagerbiame žmones, kurie savo darbais ir atminimu praturtino mūsų krašto istoriją ir kultūrą.