Kaip išgyventi pandemijos sukeltą krizę: psichologo patarimai

Pandemija kardinaliai pakeitė mūsų pasaulį, įsiveržė į visas mūsų gyvenimo sritis ir pakeitė ne tik mus supantį pasaulį, bet ir mus pačius. Iš mūsų kasdienybės dingo daugelis įprastų dalykų. Dėl negalėjimo numatyti, kaip atrodys mūsų gyvenimas artimiausiais mėnesiais, daugeliui kyla stresas. Žmogaus psichika sunkiai prisitaiko prie pasaulio, kurio negali numatyti, atspėti.

Daugelį įprastų veiksmų mes atliekame automatiškai: retai galvojame, ką turime padaryti po kelių sekundžių, kai judame savo bute, vairuojame automobilį įprastu maršrutu, atliekame nesudėtingus namų ruošos darbus. Mūsų smegenys veikia automatiškai, pagal įprastą realybės modelį. Realybės modelio sukūrimas supaprastina ir palengvina mūsų veiklą, leidžia taupyti energiją, reikalingą mūsų kasdieniam funkcionavimui.

Kai mūsų turimas modelis neveikia - mes patiriame stresą. Tuo didesnį, kuo daugiau nežinomų, sunkiai numatomų dalykų mus supa. Tam, kad išgyventi ir nepalūžti, mums tenka sukurti naują realybės modelį, išmokti naujų įgūdžių.

Šiame straipsnyje mokysimės, kaip padėti sau ir kitiems, kaip nepaisant visų sunkumų išmokti patirti gyvenimo pilnatvę, išgyventi džiaugsmus ir netektis, viską, ką mums atneš gyvenimas, ir kaip neprarasti vilties ir pasitikėjimo.

Kaip galite padėti sau išgyventi karantiną?

Šiandienos realybėje mus nuolat supa blogos naujienos. Daugelis pradeda dieną nuo žinių skaitymo, nes norime žinoti, kas vyksta aplink mus. Mums atrodo, kad taip mes jausimės užtikrinti ir saugūs, tačiau nuolatinis blogų žinių atakas didina nerimą, sukelia įtampą ir stresą. Kai nėra gerų naujienų atsvaros, žinojimas nedidina saugumo pojūčio.

Todėl, siekiant sumažinti patiriamą stresą, specialistai rekomenduoja:

• Apriboti prieigą prie žiniasklaidos - nustatykite vieną fiksuotą laiką, kad patikrintumėte naujienas patikimame informacijos šaltinyje.
• Apriboti kalbėjimą apie pandemijos naujienas su draugais, pažįstamais arba kolegomis.
• Stenkitės nelikti vieni, palaikykite ryšį su artimais netgi jeigu vienintelis galimas būdas yra nuotolinis bendravimas.
• Dažniau bendraukite skambindami telefonu, naudokite videoskambučius - toks bendravimas suteikia daugiau teigiamų pojūčių negu susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis.
• Rašykite dienoraščius. Rašymas, ypatingai rašymas ranka, padeda sumažinti įtampą ir patiriamą stresą.
• Skaitykite grožinę literatūrą. Tyrimai parodė, kad knygų skaitymas gali nuraminti veiksmingiau negu relaksacinė muzika, stalo žaidimai ar šiltas gėrimas.
• Stebėkite savo emocijas, neneikite jų egzistavimo ir kalbėkite apie jas.
• Stenkitės net pačiose sunkiausiose situacijose įžvelgti teigiamus aspektus, paaiškinti situaciją iš jums naudingesnės pusės (pvz. „Aš negaliu keliauti po pasaulį, tačiau galiu padaryti daug dalykų savo namuose, kuriuos atidėliojau eilę metų”).

Jeigu pastebit, kad nepaisant visų jūsų pastangų, jūsų psichinė savijauta prastėja, jeigu turite poreikį išsikalbėti, pasidalinti savo išgyvenimais, gauti profesionalų palaikymą - kreipkitės į psichologą.

Stresas silpnina mūsų atsparumą ligoms.

Stresas - ilgalaikis, dažnas arba trumpas, bet intensyvus - silpnina mūsų organizmo atsparumą ligoms. Stresas tai emocinė įtampa, kuri atsiranda kaip reakcija į stiprų vidinį arba išorinį dirgiklį. Mokėjimas tinkamai apsisaugoti nuo stresą sukeliančių veiksnių didina mūsų atsparumą. Stresas sutrikdo mūsų imuninės sistemos veiklą, paveikia mūsų audinius ir vidaus organus. Ligų, kurios atsiranda kaip atsakas į stresą, sąrašas labai ilgas. Teigiama, kad nėra susirgimų, kurie visiškai nepriklausytų nuo mūsų psichinės būsenos.

Tyrimai parodė, kad kuo labiau žmogus yra paveiktas streso, tuo didesnė tikimybė, kad jis susirgs. Žmonės, esantys streso būsenoje, ilgiau serga, sunkiau pasveiksta. Nerimastingi žmonės turi didesnę riziką susirgti autoimuninėmis ligomis. Žmonės, kurie turi polinkį užgniaužti savo emocijas, išgyvenantys beviltiškumo jausmą, neturintys motyvacijos veikti, per daug globojantys, linkę prisiimti atsakomybę už kitus, per daug kontroliuojantys aplinkinius, nepasitikintys, nelinkę dalintis savo išgyvenimais irgi priklauso dažniau sergančių asmenų grupei.

Pastebėta, kad konkretūs gyvenimo įvykiai gali sumažinti žmonių atsparumą ligoms. Tarp jų labiausiai atsparumą paveikia netektis (artimo žmogaus, darbo, buto), vienišumas, ilgalaikė ir vieniša artimojo sergančio demencija arba Alzheimerio liga globa, rūpinimasis artimuoju, kuris serga sunkia onkologine liga, darbas pamainomis, pastovioje įtampoje.

Nors mes vienaip ar kitaip prisitaikome prie stresinių aplinkybių, šis procesas reikalauja daug mūsų jėgų ir dėl to mažėja mūsų atsparumas ligoms. Todėl labai svarbu mokėti tinkamai valdyti stresą, neleisti jam mūsų paveikti. Atsparumas stresui priklauso ne vien nuo mokėjimo redukuoti stresą ir pozityvaus mąstymo. Pastaruoju metu vis daugiau atliekama tyrimų, siekiant išaiškinti, kokie asmenybės bruožai stiprina, o kokie - mažina imunitetą.

Asmenybės savybės, stiprinančios imunitetą

Pastebėta, kad tarp savybių, būdingų žmonėms su stipriuoju imunitetu, yra:

• Dėmesingumas savo kūno signalams. Sugebėjimas pastebėti, atpažinti nuovargį, patiriamą diskomfortą, skausmą, malonumą. Mokėjimas atpažinti savo emocijas.
• Atvirumas. Sugebėjimas atvirai pasakyti apie savo poreikius, paprašyti pagalbos. Polinkis išsipasakoti, pasidalinti savo išgyvenimais su kitais, ypač stresinėse situacijose. Mokėjimas brėžti savo ribas.

Tokie žmonės yra:

• Turintys savo mylimą veiklą, įsitraukę į ją, turintys pojūtį, kad kontroliuoja savo gyvenimą. Žiūrintys į problemas kaip į iššūkį.
• Gebantys užmegzti ir kurti ilgalaikius, meilę ir pagarbą paremtus santykius.
• Padedantys kitiems. Socialiai aktyvūs. Visapusiški ir gerai sugebantys integruotis.
• Dėmesingi sau, kitam ir juos supančiam pasauliui.
• Tikintys ir aktyviai dalyvaujantys savo bendruomenės gyvenime.

Dažniausiai jie turi gerą, veiksmingą socialinio palaikymo tinklą.

Yra įrodymų, kad teisingai ir nuosekliai dirbant su savimi mes galime išugdyti savyje tam tikras psichologines savybes ir tuo pačiu sumažinti savo polinkį stresui, sustiprinti savo imuninę sistemą bei savo bendrą sveikatą.

Savanoriavimo dovana: kaip mes padedame sau padedami kitiems

Savanorystė prasideda ten, kur mes, vedami vidinių įsitikinimų, esame pasiruošę neatlyginamai savo iniciatyva pasiūlyti pagalbą nepažįstamiems žmonėms. Savanoris negauna atlyginimo, tačiau tai nereiškia, kad jis negauna iš savo veiklos jokios naudos. Tai, ką gauname iš savanorystės, priklauso nuo mūsų įsitraukimo į veiklą ir siekiamų tikslų.

Specialistai pastebi, kad imtis savanoriškos veiklos skatina pareigos jausmas, religinis tikėjimas, savigarba, kitų geras pavyzdys, kitų įtaka, socialinė nauda. Savanoriavimas, leidžiantis palaikyti ryšį su kitais, patenkina mūsų poreikį būti naudingam kitam žmogui, siekti asmeninio augimo.

Žmonės, paklausti, kodėl jie nutarė savanoriauti, dažniausiai nurodo tokias priežastis, kaip: galimybė susitikti su panašios pasaulėžiūros žmonėmis, vertingai ir naudingai praleisti laiką, išbandyti kažką naujo, susipažinti su skirtingais žmonėmis, noras patikrinti savo gebėjimą kažką nuveikti kitų labui, siekimas atlikti savo religinę pareigą.

Nors yra teigiama, kad savanoriaudami mes nesiekiame sau jokios naudos - savanorystė yra naudinga ne tik tiems, kam padeda savanoriai, bet ir patiems savanoriams. Savanoriavimas ugdo atsakingumą, kreatyvumą, moko savarankiškai mąstyti ir lavina sugebėjimus veikti grupėje.

Savanorystės kaina - tai pastangos, energija, laikas, emocinis angažavimasis, veikiant krizinėse situacijose. Nauda, kurią gauna savanoris, tai visuomenės pritarimas, žmonių, kuriems teikiama pagalba, dėkingumas, naujų kompetencijų įgijimas, galimybė užmegzti naujas pažintis, ugdyti savo interpersonalinius sugebėjimus, bendravimo įgūdžių tobulinimas. Savanoriavimas stiprina savivertę, įjautrina kitų žmonių poreikiams ir jausmams, ugdo empatiškumą, padeda išgyventi savo tikėjimo pilnumą.

Sąmoningas savanoriavimas reikalauja ryžto, dvasinės ir psichinės stiprybės, supratingumo, jautrumo, kantrumo bei emocinio brandumo. Ilgalaikis savanoriavimas teigiamai veikia žmonių psichologinę savijautą. Kontaktas su bendraminčiais padeda kurti natūralų socialinio palaikymo tinklą, apsaugantį nuo streso, prislėgtumo, vienišumo pojūčio, o tai teigiamai veikia žmogaus sugebėjimą išlaikyti psichologinę pusiausvyrą krizinėse situacijose, padeda įprasminti gyvenimo sunkumus.

Žmonės, kurie savanoriauja, yra labiau patenkinti savo gyvenimu ir lengviau įžvelgia teigiamas savo gyvenimo puses. Savanorystė tai ne tik veikla dėl įrašo į CV ar pranešimo spaudoje, tai gyvenimo būdas. Prasmingiausia ji būna tada, kai mes suvokiame, jog darome tai ne tik dėl kitų, bet ir dėl savęs. Tobulėdami patys, mes tobuliname pasaulį aplink mus.

Savanorystė po uragano Katrina

Norėdami pradėti savanoriauti, užduokite sau klausimus:

• Kodėl aš noriu savanoriauti?
• Kam?
• Koks yra mano tikslas?
• Ką norėčiau pasiekti savanoriaudamas?
• Kokia veikla man labiausiai patiktų?
• Kokias užduotis aš galėčiau atlikti su džiaugsmu?

Savanoriška veikla, atitinkanti jūsų interesus ir tikslus, bus vertingesnė ir naudingesnė tiems, kam jūs pasiryžote padėti.

Kaip padėti vaikams išgyventi karantiną?

Pasinėrę į pandemijos kasdienybę, kurioje nuolat viskas keičiasi, mes kartais užmirštame, kad šalia mūsų yra vaikai, kurie irgi išgyvena sunkų laikotarpį. Sunkų ne tik dėl apribojimų, bet ir dėl to, kad dažnai vaikai nemoka mums pasakyti, ką jie išgyvena, o mes nemokame jų išgirsti ir nuraminti.

Vaiko pasaulio matymas priklauso nuo to, kaip pasaulį mato jo globėjas, kokias emocijas jis išgyvena ir kaip tą parodo vaikui. Norėdami suprasti, kaip jaučiasi jūsų vaikas, pastebėkite save. Kaip jūs išgyvenate šį nepaprastą laikotarpį? Gal pradedate dieną nuo žinių apie koronavirusą? Ištisai kalbate apie pandemijos statistiką, artimųjų ir pažįstamų susirgimus? Nuolat tikrinate naujienas ir įrašus socialiniuose tinkluose? O gal prie vaikų aptariate mirčių statistiką, mirčių atvejus jūsų ar jūsų pažįstamų aplinkoje? Pasakojate apie dramatišką situaciją ligoninėse, greitosios pagalbos skyriuose? Ar kalbatės apie gresiančią finansinę krizę?

Kai mes esame susierzinę, neramūs, pasimetę, nesaugūs, galime būti tikri, kad ši būsena netrukus persiduos mūsų aplinkiniams, ypač vaikams. Net jeigu vaikas kažkur šalia žaidžia beveik nekreipdamas dėmesio į besikalbančius suaugusius, tai nereiškia, kad jis tame pokalbyje nedalyvauja. Jis viską girdi ir neturėdamas galimybės aptarti tai, ką išgirdo, suprato, ką pajuto girdint suaugusiųjų pokalbius, jis bando paaiškinti situaciją savo žinių ribose. Ir tai dažnai sukelia nerimą. Tačiau vaikai dažniausiai nepasako apie tai tiesiogiai.

Vaikai skirtingai parodo, kad išgyvena nerimą. Jie gali tapti nepaklusnūs, pradėti elgtis taip, kaip yra būdinga jų jaunesniems broliams ir seserims, verkti, rėkti, mėtyti daiktus, muštis, pasakoti apie gąsdinančias pabaisas, apsigyvenusias jų namuose, karpyti ir plėšyti popierių, pasakoti apie „keistus“ pojūčius, naktinius košmarus ir t.t.

Kadangi vaikai siekia paaiškinti tai, kas su jais vyksta, per jiems pažįstamus reiškinius, mes iš jų galime išgirsti daug istorijų, kuriose pinasi fantazijos ir realybė. Pasistenkite atidžiai išklausyti vaiką, sužinoti, kaip jis mato dabartinę situaciją, ir nenuvertinkite jo pasakojimo. Atsargiai klauskite apie tai, ką jis išgyvena, tačiau jeigu vaikas nenori pasakoti - neverskite jo kalbėtis.

Stebėkite, ką ir kaip žaidžia jūsų vaikai. Ar jų žaidimuose atsirado mirties, ligos, netekčių temos? Ar savo žaidimuose jie bando atkartoti situacijas, susijusias su karantinu? Kokie nauji elementai atsirado jų piešiniuose? Jeigu turite tam laiko, įsitraukite į vaikų žaidimus, pakoreguokite juos, pasinaudokite žaidimais tam, kad nuramintumėte vaiką.

Saugūs artimieji - tai pagrindinis vaiko saugumo pojūčio šaltinis. Prieš kalbėdami su vaiku apie pandemiją, pasistenkite patys atgauti pusiausvyrą, suprasti savo požiūrį į šią situaciją, raskite joje jus raminančių elementų. Jeigu negalite to padaryti savarankiškai, pasitarkite su gerai jus veikiančiu, palaikančiu artimuoju arba su specialistu.

Neskubėkite, suteikite sau laiko apmąstyti tai, ką sakysite. Neverskite savęs būti visažiniais. Jeigu kažko nežinote - išdrįskite vaikams prisipažinti, kad nežinote. Jūsų pasakojimas, naudojami žodžiai, sąvokos, turi būti pritaikyti prie vaiko amžiaus, jo brandumo, jo naudojamų žodžių ir sąvokų bagažo. Skirkite pokalbiui laiko ir erdvės.

Stenkitės sakyti tiesą ir remkitės faktais. Naudokite informaciją iš patikimų šaltinių. Nesidalinkite nepatikrinta informacija ir gandais. Papasakokite vaikams, kodėl turime pasilikti namuose, laikytis karantino apribojimų. Paaiškinkite vaikams, kas tai yra Covidas, kokie yra ligos požymiai, ką reiks daryti, kai kas nors iš šeimos susirgs, kas ir kodėl yra rizikos grupėje. Papasakokite vaikams, kokius apsaugos nuo viruso būdus jūs naudojate, kaip jie padeda jums apsisaugoti, kaip gali apsisaugoti vaikai. Pasikalbėkite apie higieną, rankų plovimą, dezinfekavimą, parodykite, kaip tai reikia daryti. Paaiškinkite, kaip teisingai reikia užsidėti, nešioti ir nusiimti veido kaukę, padėkite ją pritaikyti prie vaiko veido.

Papasakokite vaikui, kaip jūs tvarkotės su savo nerimu. Kartu paieškokite, ką kiekvienas šeimos narys gali turėti naudingo šioje situacijoje. Bendrai sukurkite naujus šeimos ritualus, kurie gali padėti užtikrinti stabilumą.

Apsaugos priemonės padeda vaikams jaustis saugiau

Kaip atsakyti į vaikų klausimus apie virusą, karantiną, ligą, mirtį?

Atsidūrus nežinomoje situacijoje, kiekvienam iš mūsų kyla nemažai klausimų. Pandemija, karantinas, liga sukelia mums nemažai nerimo. Klausinėdami mes siekiame kuo daugiau sužinoti apie situaciją ir tokiu būdu pasijusti kiek ramiau. Mūsų vaikai veikia panašiai. Būkime pasiruošę jiems atsakyti, pritaikydami atsakymus pagal jų amžių. Net jeigu vaiko klausimai užklupo jus netinkamoje vietoje ir ne laiku, pasistenkite grįžti prie atsakymo tada, kai turėsite galimybę atsakyti ramioje aplinkoje.

Daugelis jau tikriausiai yra susidūrę su paprastais ir ne visai paprastais vaikų klausimais: Kas tai yra virusas? Ar aš susirgsiu? Ar tu susirgsi? Kada galėsiu aplankyti senelius? Kodėl negalime aplankyti tetos ligoninėje? Kodėl mama verkia, kai kalbasi su močiute? Ar tu mirsi? Ar aš galiu mirti? Kodėl aš esu pavojingas močiutei?

Pasakodami apie virusą, pasistenkite paaiškinti kuo paprasčiau ir pateikite vaikui kiek įmanoma daugiau raminančios informacijos: Virusai tai tokie maži organizmai, kuriuos galime pamatyti tik po labai stipriu mikroskopu. Jie dažniausiai keliauja oru. Jų visada nemažai yra aplink mus. Vieni jų yra mums nepavojingi, o kiti labai pavojingi. Koronavirusas, apie kurį tu dabar tiek girdi, yra labai pavojingas. Jis persikelia nuo vieno žmogaus ant kito ir sukelia pavojingą ligą, todėl mums reikia saugotis, kad neužsikrėstume ir neužkrėstume kitų. Todėl mes dažnai plauname rankas.

tags: #bustai #kolumbijoje #wikipedia