Teksto autorius tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap. yra CHARIS dvasinis asistentas. CHARIS - Tarptautinė katalikų charizminio atsinaujinimo tarnyba. Tai antrasis iš trijų apmąstymų, laukiant Sekminių.
Dvasinėje kelionėje, besirengdami 2019 metų Sekminėms, apmąstome maldos svarbą, siekdami priimti Šventąją Dvasią. Evangelijoje žodis „atsivertimas“ atveria du skirtingus kontekstus ir yra skirtas dviems skirtingoms klausytojų grupėms. Pirmasis skirtas visiems. Antrasis - tiems, kurie yra priėmę Jėzaus kvietimą ir su Juo keliauja jau kurį laiką. Pirmąjį paminėsime tik tam, kad geriau suprastume antrąjį, nes dabar, kai Katalikų charizminis atsinaujinimas yra pereinamame laikotarpyje, mus labiau domina būtent antrasis.
„Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Dar iki Jėzaus atsivertimas visad reiškė „atsigręžti“ (hebrajiškas žodis shub reiškia „pakeisti kryptį, savo pėdsakais grįžti atgal“). Tai veiksmas žmogaus, kuris konkrečiu savo gyvenimo momentu suvokia, kad „išklydo iš kelio“. Tad jis sustoja, susimąsto; nusprendžia vėl laikytis įstatymo ir sandoros su Dievu. Įvyksta tikras „krypties pakeitimas“. Tokią atsivertimo reikšmę mini pranašai, kalbėję iki Jono Krikštytojo, ir net pats Jonas Krikštytojas.
Jėzaus lūpose atsivertimas įgauna visai kitokią reikšmę. Tai įvyksta ne todėl, kad Jėzui patinka keisti žodžių prasmę, bet todėl, kad su Jo atėjimu visa kinta. „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat!“ Atsivertimas nebereiškia grįžimo atgal, senosios sandoros atstatymo bei paklusimo įstatymui. Atsivertimas ir išgelbėjimas pasikeičia vietomis.
Dabar pirma eina ne atsivertimas ir, kaip jo pasekmė, išvadavimas, bet priešingai: pirmiausia įvyksta išvadavimas ir, kaip būtina sąlyga jam, - atsivertimas. Jėzus nebesako, kaip sakydavo paskutinieji pranašai: atsiverskite ir Dievo karalystė nužengs tarp jūsų, ateis Mesijas. Jis sako priešingai - atsiverskite, nes Dievo karalystė jau nužengė, ji yra tarp jūsų.
„Atsiversti ir tikėti“ nereiškia dviejų vienas po kito einančių žingsnių, bet vieną ir tą patį fundamentalų veiksmą: atsiverskite - t. y. tikėkite! Atsiverskite tikėjimu! Tai reikalauja tikro atsivertimo, esmingo pokyčio, kaip mes suprantame savo santykį su Dievu. Toks atsivertimas mus veda tolyn nuo reikalaujančio, įsakančio, grasinančio Dievo įvaizdžio į vaizdinį Dievo, kuris ateina pilnomis gėrybių rankomis ir yra pasiruošęs mums visa suteikti. Tai virsmas nuo „įstatymo“ iki „malonės“, kuris buvo toks brangus šv. Pauliui. Taip, čia atsivertimas reiškia grįžimą atgal - netgi į savo vaikystę!
Pavartotas veiksmažodis „strefo“ yra nuoroda į persimainymą. Šiuo atveju - tai atsivertimas tų žmonių, kurie jau yra įžengę į Karalystę, tiki Evangelija, ilgą laiką tarnauja Kristui. Kas gi nutiko apaštalams? Ką gi svarstymas, kuris iš jų didžiausias, reiškia? Atrodo, kad apaštalams parūpusi ne pati Karalystė, bet savo paties vieta Karalystėje.
Grįžti ir būti vaiku apaštalams reiškė sugrįžti į tą metą, kai jie pirmą kartą buvo pakviesti - ežero pakrantėje, muitinės poste - neturint jokių pretenzijų ar titulų, be tarpusavio lyginimosi, be pavydo, be konkuravimo. Kai buvo turtingi tik pažadu („aš padarysiu jus žmonių žvejais“) ir vienintelio Jėzaus artumu. Grįžti į tą laiką, kai jie buvo ne varžovai, bet nuotykio bendrakeleiviai.
Taip ir mums - grįžimas į buvimą vaikais reiškia grįžti į momentą, kai pirmą kartą asmeniškai patyrėme Šventąją Dvasią, į tą laiką, kai supratome, ką reiškia gyventi Jėzaus valdžioje. Esu apstulbintas to pavyzdžio, kurį apaštalas Paulius pateikia trečiame Laiško filipiečiams skyriuje. Paulius išpažįsta Jėzų kaip Viešpatį, o savo šlovingą praeitį laiko nuostoliu, sąšlavomis, kad tik laimėtų Kristų ir turėtų teisumą dėl tikėjimo Kristumi.
Ir kiek vėliau Paulius taria: „Broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn“ (Fil 3, 13). Kas lieka praeityje? Paulius jau nebėra fariziejus, bet apaštalas. Jis nujaučia pavojų, jog ir čia gali įtvirtinti naują „pasiekimą“, savo naują „teisumą“, kylančius iš to, ką yra nuveikęs dėl Kristaus.
Kaipgi galime nepastebėti čia slypinčios brangios dovanos mums, dalyvaujantiems Katalikų charizminiame atsinaujinime? Vienas iš daugelio ankstyvose Atsinaujinimo dienose skambėjusių šūkių yra tarsi kovos šūkis: „Grąžinkime Dievui Jo galią!“ Veikiausiai jis buvo įkvėptas psalmės eilutės „Pripažinkite Dievo galybę!“ (Ps 68, 35), kuri Vulgatoje buvo išversta „Date gloriam Deo super Israel“ - „Atiduoti (reddite) Dievui Jo galią.“ Ilgą laiką šie žodžiai man taikliausiai apibūdino Charizminio atsinaujinimo naujumą ir unikalumą. Tačiau aš ilgai galvojau, jog šis šūkis yra skirtas visai likusiai Bažnyčiai, o mes, Tarptautinė charizminio atsinaujinimo tarnyba, esame tie, kurie turi skleisti šį kvietimą. Šiandien manau, kad šie žodžiai yra skirti būtent mums.
Siekdami, kad Charizminiame atsinaujinime, kaip malonės srovėje, vyktų atsinaujinimas, pirmiausia turime „ištuštinti savo kišenes“, „perkrauti“ save ir su giliu tikrumu kartoti tuos žodžius, kuriuos pats Jėzus mums padiktavo: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“ (Lk 17, 10). Visuomet bus tinkamas Dievo žodis, kuriuo Jis kreipėsi į Izaiją: „Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote? Net per dykumą tiesiu kelią, net tyruose atveriu upes“ (Iz 43, 19).
Taip pat svarbu prisiminti šias Šventojo Rašto ištraukas:
- “Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. 10 Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams.
- Kur daug gėrybių, ten daug ir valgančių. Tad kokia nauda yra savininkui iš turtų? 7 Viešpats padaro beturtį ir turtingą. 12 Esu patyręs ir skurdą, ir perteklių. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. 35 Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami.
- Visų tų dalykų ieško pagonys. 10 Nepasitikėkite priespauda, tuščiai nesivilkite grobiu. 7 Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. 2 O tie, kurie turi tikinčius šeimininkus, tegul jų neniekina, kadangi jie yra broliai; geriau tegul jiems dar uoliau tarnauja, nes, gaunantys naudą, yra tikintys ir mylimi. Taip mokyk ir taip ragink!
- ir kivirčai tarp sugedusio proto žmonių, praradusių tiesos nuovoką ir manančių, jog dievotumas esąs pasipelnymas. 6 Žinoma, dievotumas yra didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas. 10 Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. 16 vienintelis Nemirtingasis, gyvenantis neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti. Jam šlovė ir amžinoji valdžia!
- nes kai kurie, jam atsidavę, nuklydo nuo tikėjimo. Malonė tebūna su jumis! 14 O virš viso šito apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis. 8 Meilė niekada nesibaigia. 12 Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada-veidas į veidą.
- Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno prisiriš, o kitą nieku vers. 48 O kuris nežino ir baustinai elgiasi, bus mažai plakamas. 31 Antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.
- Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’. 21 Jo šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius.
- Jo šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. 25 Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. 26 Jo šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy!
- Taigi privalėjai duoti mano pinigus pinigų keitėjams, o sugrįžęs būčiau atsiėmęs, kas mano, su palūkanomis. 30 Šitą niekam tikusį tarną išmeskite laukan į tamsybes. 25 “Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite.
- Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? 26 Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. 28 Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos.
- Visų tų dalykų ieško pagonys. 34 Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. 2 Todėl, duodamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami.
- “Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. 13 Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius.
- o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų”. 16 “Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. 18 kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje.
- “Kūno žiburys yra akis. 23 O jei tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. 24 “Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers.
- “Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? 26 Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina.
- Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. 32 Visų tų dalykų ieško pagonys. 34 Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi.
Šv. Pranciškus, tikrasis Kristaus mokinys ir nuostabusis krikščioniško gyvenimo pavyzdys, išmokė savo sekėjus džiaugsmingai eiti Jėzaus, neturtingo ir nuolankaus, pėdomis, kad per jį, Šv. Dvasioje, būtų vedami pas Tėvą. Užsidekime Kristaus meile, apmąstykime jo susinaikinimo per Įsikūnijimą ir kryžių paslaptis, kad taptume vis panašesni į jį; su džiaugsmu švęsdami Eucharistiją, dalyvaukime velykinėje paslaptyje ragaudami jo prisikėlimo garbės iki antrojo atėjimo.
Kada šv. Pranciškus išgirdo mokinių išsiuntimo žodžius, įkūrė Mažesniųjų Brolių Ordino bendruomenę, kuri savo bendruomeniškumu turėjo duoti Dievo karalystės liudijimą, bei žodžiu ir pavyzdžiu skelbti atgailą ir taiką. Norint gauti sugebėjimą tapti tikrais Jėzaus mokiniais, kuriuo taip nuostabiai pavyko tapti šv. Pranciškui, stenkimės jį sekti gyvenimu ir veiksmu rūpintis jo dvasiniu palikimu, bei perduoti jį visų laikų žmonėms.