Mažoji Lietuva, kaip ir kiti baltų kraštai, buvo medinės statybos areale, todėl daugelį amžių čia statyti vien mediniai pastatai. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip klostėsi ir kito laukininkų gyvenamieji namai Mažojoje Lietuvoje, kokie veiksniai darė įtaką jų raidai ir kokie unikalūs bruožai juos išskyrė.
Mažosios Lietuvos žemėlapis
Tradiciniai Laukininkų Pastatai ir Jų Kaita
Senaisiais laikais būdingiausi laukininkų pastatai buvo klėtys, kuriose saugoti iškulti grūdai ir kitos atsargos, tačiau jų nereikėjo žuvininkams-žvejams ar pelkininkams. Seniesiems žemdirbiams buvo būtinos jaujos (javams džiovinti ir kulti), lininės (linams džiovinti). Gyvuliai laikyti tvartuose (pastatuose ir aptvaruose). Pašarai bei neiškulti javai laikyti daržinėse. Senųjų laukininkų sodybose dar stovėdavo gyvenamieji pastatai bei pirtys.
Tokių tradicinių laukininkų pastatų visuma kito jau nuo XVII a. pradžios, kai vietos valdžios įsakais drausta (dėl dažnų gaisrų) jaujų bei pirčių statyba. Taip bandant apsaugoti Mažosios Lietuvos medinius kaimus bei sodybas nuo gaisrų, prievarta keistos lietuvininkų gyvensenos tradicijos, laukininkų senieji papročiai. Svarbiausi buvo ūkiniai pastatai. Tinkamas gyvulių bei derliaus laikymas, priežiūros patogumas ir kita lėmė ūkininkavimo sėkmę ir gyventojų gerovę.
Todėl nuo XIX a. pradžios intensyvėjant žemės ūkiui, plintant vis naujoms žemės ūkio gamybos technologijoms, labiausiai kito būtent ūkiniai laukininkų pastatai, taikyti prie naujų sąlygų. Nuo XIX a. krašte sparčiai modernizuoti tvartai (staldai). XX a. pradžioje paplito tvirti ir puošnus raudonplyčiai tvartai su tobulesne įranga, pakeitę senuosius medinius statinius. Senąją jaują pakeitė erdvios medinės daržinės iš tinkamesnių rėminių konstrukcijų; tokiose daržinėse tilpdavo daug šieno bei kitko. Taupant brangią medieną, išmokta statyti erdvesnes skūnes.
Senąjį kūlimą spragilais pakeitė kuliamosios, sukamos arklinio rusverkio ar įvairių motorų. Šis ir kiti su derliaus dorojimu susiję pokyčiai atsispindėjo ir statant XX a. pradžios ūkinius pastatus. Stambėjant ūkiams, įsigalint didesnėms valdoms, statyti vis didesni ūkiniai pastatai. Didesnėse sodybose statyti specializuoti tvartai (arklidės, karvidės, kiaulidės ir kita). Įsigyjant vis įvairesnės stambios žemės ūkio technikos (pjaunamosios, pucmylės-vėtyklės ir kita) reikėjo vietos jai saugoti.
Keičiantis sodybose žemės ūkio darbų pobūdžiui, toliau kito pastatų bei atskirų jų dalių panaudojimas. XX a. pradžioje nedidelėse ir vidutinėse sodybose išplito įvairios paskirties ūkiniai pastatai. Senąją klėtį pakeitė sandėlio patalpėlė tame statinyje, ten būdavo ir samdinio kambarėlis. Senųjų lietuvininkų sodyboms būdingą laukininkų pastatų gausą bei įvairovę XIX-XX a. pradžioje pakeitė naujoviški racionalūs laukininkų pastatai tvarkingai suplanuotose sodybose.
Gyvenamųjų Namų Raida
Kraštui būdingi laukininkų gyvenamieji pastatai palaipsniui klostėsi iš senųjų namų (vienos patalpos dūminių pastatų su ugniaviete viduryje), stubų (gyvenamojo kambario su prieangiu) ir pečinių ir maltuvių (kur maldavo girnomis grūdus ir kepdavo duoną). XVIII-XIX a. įsigalėjo patogūs laukininkams gyventi dviejų ar vieno galo (mažesnių bei skurdesnių šeimų) gyvenamieji namai su prieangiu (prybučiu) ir virtuve (kaminu) viduryje, gyvenamoji estuba (kitur ir su stubele), kamara ir kitomis patalpomis galuose. Tokiuose namuose miegota, valgyta, ten laikyti svarbiausi daiktai, ruoštas maistas, užsiimta įvairiais buities bei ūkio darbais.
Ilgainiui laukininkų pastatai-namai kito: dūminius namus pakeitė pastatai su dūmtraukiais, mažesnius namelius - aukštesni bei erdvesni su didesniais langais ir daugiau puošmenų. XX a. I pusėje laukininkų kaimuose plito lig tol miesteliams būdingi didesni, sudėtingesnės struktūros įvairiai papuošti gyvenamieji namai. Tada atskiros patalpos skirtos skalbyklai, dirbtuvei ir kitkam. Kambariuose gausėjo miestietiškų baldų, puošmenų, įvairių technikos naujovių.
Medinis namas Priekulės etnografiniame muziejuje
Tradicinio Būsto Interjeras
Pagrindinės gyvenamosios patalpõs (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies. Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės.
Trobos gerajame gale (seklyčioje, troboje arba stuboje) buvo sustatomi geresni, ąžuoliniai arba uosiniai ištobulintų formų, raižiniais, tapyba puošti, kaustyti baldai (rankšluostinė, kraičio skrynia, kraitkubilis, spinta), kartais pramoninės gamybos baldas - veidrodis arba laikrodis.
Tradicinis lietuvių interjeras Rumšiškių muziejuje
Sodybos Formavimosi Istorija
Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje. Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą.
Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių. Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose - galu į gatvę. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus.
Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami. Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale. Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų - kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti. Dažnai kluoną ties galulauke jungė ūkinis pravažiavimas, vedantis į laukus.
Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje. Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas.
Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai. Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai. Stačiakampis kiemas būdavo pertvertas į švarųjį ir ūkinį.
20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu. Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos. Tokio tipo sodybų išliko visoje Lietuvoje.
Gyvenamojo Namo Raida ir Tipai
Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas.
Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos.
Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi.
Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose. Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios. Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis. Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas. Kuršių nerijos ir Nemuno deltos stubos dažniausiai buvo 2 galų - šeimos ir svečių, kuriuos skyrė apie 2 m pločio koridorius. Bežemių arba mažažemių sodybose gyvenamasis namas kartais jungtas su ūkinėmis patalpomis.
Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba. Turtingesniems ūkininkams miestelio amatininkai padirbdavo modernesnius, tobulesnių formų baldus.
Kiti Sodybos Statiniai
Svirnas
Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai. Svirnų būta įvairių dydžių ir formų: Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje didesni, platesni, 3-5 patalpų, Rytų ir Pietryčių - mažesni, 1-3 patalpų. Seniausi svirnai būdavo vienos patalpos, kvadratinio plano (4-5 m ilgio sienomis) su tradiciniu priesvirniu ir įėjimu iš galo, be langų ir lubų. Priešais duris buvo įrengti aruodai, šonuose stovėjo skrynios, lovos arba spinta. Turtingesniuose ūkiuose būdavo du svirnai, vienas skirtas grūdams, kitas - daiktams laikyti; jie statyti netoli vienas nuo kito, dažnai sujungti vienu bendru stogu. Tarp svirnų buvo įrengiamos ratinės (vazaunės, lazaunės). Žemaitijoje svirnas kartais būdavo trobos galinėse patalpose.
Svirnai statyti iš geros kokybės medienos, ant pavienių didelių akmenų arba medžio trinkų, 0,5-1 m pakelti nuo grunto paviršiaus, kad gerai vėdintųsi. Kartais po pastatu būdavo įrengiamas akmenų mūro rūsys. Svirnai buvo pirmieji pastatai su grindimis, jos darytos iš skeltinių (kol nebuvo paplitę pjūklai) sandariai suleistų storų lentų arba tašų. Abipus durų būdavo išpjaunami nedideli įvairių formų (rombiniai, apskriti, pusapskričiai, stačiakampiai) langeliai. Visos patalpos turėjo į vidų atidaromas dvigubas duris.
Tvartas
Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo. Didesniuose ūkiuose plito kvadratinio plano tvartai su uždaru kiemu (diendaržiu) viduryje, kuriame net ir vasarą laikyti gyvuliai. Modernėjant ūkiams uždari diendaržiniai tvartai išnyko. 19 a. statyti stačiakampio plano tvartai su atskiromis gyvulių patalpomis ir pašiūrėmis (kiaulėms ir paukščiams).
Kluonas
Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi. Kluonų būta stačiakampių, L formos, kryžiškųjų, su išilginiu arba skersiniu pravažiavimu. Jį sudarė klojimas (dar vadinamas kluonu, laitu, padu, grendymu - plūkto molio asla javams kulti), jauja (dar vadinama duoba, rėja - atskira sandari patalpa javams džiovinti), nampusės (dar vadinamos šalinėmis, strėkiais, galais - erdvė javams sukrauti), prieklojimis ir peludės (vieta pelams supilti). Jauja sandariai ręsta iš sienojų, lubos šiltintos, kertėje stovėjo dūminė krosnis, šalia sienų tvirtintos kartys (ardai) javams krauti. Virš jaujos būdavo įrengiama vadinamoji aznyčia - iš vytelių tankiai išpintas rėmas grūdams, salyklui džiovinti. Šiaurės Lietuvoje iki I pasaulinio karo dažnai statytos atskiros molinės jaujos. Prie kluonų kartais būdavo pristatomos daržinės ir žardinės šienui ir vasarojui laikyti.
20 a. 3-4 dešimtmetyje įkurtuose vienkiemiuose kluonus keitė daržinės (arba statyta ir kluonai, ir daržinės), kurios mažuose ūkiuose buvo sujungtos su tvartais. Jos buvo ilgo stačiakampio plano su durimis šoninėje sienoje.
Pirtis
Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos). Priepirtį sudarė stogo užlaida, kartais paremta kolonėlėmis.
Kiti Sodybos Elementai
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti. Daržai ir pakelės būdavo aptveriami retesnėmis, dažniausiai gulstinėmis ar pusgulstinėmis įvairios konstrukcijos 1-1,2 m aukščio tvoromis. Ties takais tvorose rengtos lipynės.
Tradicinė lietuviška kaimo tvora
Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).
Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai. Jie būdavo tvirtinami mediniais rentiniais arba akmenų mūru. Virš žemės ręstas 0,8-1,2 m paaukštinimas, šulinio anga dengta dangčiu ir dvišlaičiu stogeliu. Senesni šuliniai buvo su svirtimis, nuo 19 a.
Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį. Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.
Koplytstulpis su Rūpintojėliu Šiluvoje
Statybinės Medžiagos ir Technologijos
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis. Pagrindiniai statybos įrankiai - kirvis, oblius, nuo 18 a. pabaigos imtas naudoti skerspjūklis (dvirankis pjūklas). Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos.
Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis. 19 a. pabaigoje atpigus metalo ir molio gaminiams, jie gausiau naudoti buityje. Senkant medienos ištekliams 19 a. pabaigoje pradėta mūro statyba. Molingose Šiaurės Lietuvos vietovėse plito molinių gyvenamųjų namų ir tvartų statyba. Pastatai buvo krečiami iš molio arba statomi iš nedegtų molio plytų. Kluonų arba tvartų sienoms dažnai naudota mišri technika - molio stulpai su rąstų intarpais. Po I pasaulinio karo vėl statyti mediniai gyvenamieji namai, o moliniai tvartai, daržinės apkalinėtos karkasinėmis lentomis. Moliniams pastatams sutvirtinti (iš pradžių sienoms ir kertėms, langų ir durų angoms) pradėta naudoti betoną ir plytas. Daugėjo plytinių namų, pastatus pradėta statyti ant betono ir akmenų pamato, stogus dengti lentelėmis, skarda, čerpėmis.
Sienų ir Stogų Konstrukcijos
Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai. Sienos ręstos dvejopai: Rytų Lietuvoje sienojai jungti sąlaidomis (naudoti trys kerčių nėrimo variantai), Vakarų Lietuvoje - lygiomis kertėmis. Sienojų kampų nėrimo ir rentinių jungimo būdai lėmė trobesių dydžius.
Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams). Rytų Aukštaitijos ir Žemaitijos trobesiams būdinga pusskliaučiai arba keturšlaičiai, Vidurio Lietuvos ir Suvalkijos - dvišlaičiai, Mažosios Lietuvos - laužtiniai stogai. Tradiciškai gegnių ilgis sudarydavo 2/3 pastato pločio, todėl stogų nuolydis būdavo 42-49° (Vakarų Lietuvoje stogai statesni, Rytų Lietuvoje - lėkštesni).
tags: #budingas #medinis #lietuvininku #gyvenamasis #namas