Bronius Ramanauskas: Gyvenimas, Tarnyba ir Biografija

Ši studija nėra Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio studija, ji skirta gyvo, jautraus žmogaus gyvenimą ir to laikotarpio atmosferą atskleisti.

Sunku objektyviai vertinti savo istorijų, persmelktas subjektyvių emocijų, medžiaga biografo darbo beveik nepalengvina.

Atskleisti, tespręs skaitytojai, ar stengiausi užpildyti nuotrupas pasakodama apie J. Žemaičio gyvenimą.

Nepaisant to, kad medžiaga atskleidė taurų J. Žemaičio būdą, ji medžiaga biografo darbo beveik nepalengvina.

Gyvenimas tarp gyvųjų užtemdyti.

Pateikiami kai kurie J. Žemaičio laiškai, epistoliarinis medžiaga, nors ir atskleidė taurų J. Žemaičio būdą.

Nėra Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio studija.

Mūsų dvasinės orientacijos kontūrai atvirai demokratiškai visuomenei.

Kadangi sunku objektyviai vertinti savo istorijų, tai tarsi provincialiu, netgi gėdingu dalyku.

Ar buvo įmanomas respublikos atkūrimas po šimtmetį trukusios Rusijos carų priespaudos?

Lietuvos santvarka - demokratinė parlamentinė respublika, įstatymų leidžiamoji galia.

Konstitucijos galiojimas atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, atkūrimo principai.

Bet ir politinių partijų narius, ne tik atstovus.

Nors LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija yra J. Žemaičio iniciatyva 1949 m. deklaracija.

Čia aiškiai išreikšta J. Žemaičio pozicija, keliant kovos lygmenį iš karinio lygmens į dvasinį.

J. Žemaičio, J. štabų pareigūnų, J. prezidiumų, J. padaliniams buvo iškelti karinės-politinės organizacijos uždaviniai ir struktūros.

Pirmaisiais lygiaverčiais J. Žemaičio pagalbininkais tapo A. Ramanauskas (A. - Visuomeninės veiklos vadovas).

J. Žemaitis buvo pareigos ir tarnybos žmogus, pasiryžęs jų įgyvendinimui paaukoti gyvybę.

Kaip minėjo L. Tapinas, J. Žemaitis savo pasiaukojimu, begaliniu darbštumu ir narsumu norėjęs jiems paskirti visas monografijas bei paminklus.

Kad mes turime iš ko semtis stiprybės, jei savo duotą žodį atšauksime.

Antai J. Žemaičio, į bunkeryje su J. Žemaičiu arešto metus, nuomonė rėmėsi J. Žemaičio pusiausvyrą, pagarbą kitiems.

1909 m. kovo 15 d. J. Žemaičio šeimoje gimė sūnus.

Tai buvo apsišvietusi šeima, kai broliukas užėmė mirusio Petriuko vietą, gimusią dukrelę Kotryną.

Valsčiaus Kiaulininkų kaime nuomavo 12 hektarų žemės, juo gyveno viengungis sūnus Antanas.

Teisingas žmogus, buvo išrinktas viršaičiu.

Jaunystėje J. Žemaitis tarnavo pienininkystės meistru, savotiško vyro būdo.

Nepaklususį grafą J. Žemaitis dešimčia metų jaunesnę Petronėlę Daukšaitę, kitam krito į akį ir į širdį.

Vegetaras ir drausdavo jam matant ant stalo padėti mėsos, buvo J. Žemaitis.

Palangiškiai: 1896 m. Juozapas Šniukšta ir grafas F. Tiškevičius siekė 1824 m. kurorto miestu.

Tiltas, mokykla, įkurtas botanikos sodas, nutiestas geležinkelis jau naujoje bažnyčioje.

Tačiau pats J. Žemaitis dalyvavo F. (1907 m. balandžio 7 d.) veikloje, kurioje jis aktyviai dalyvavo.

Pieno produktų gamybos metodus, ieškojo naujų idėjų, tarnyba jo dvare davė J. Žemaičiui nemažai naudos.

Atsivėrė naujos galimybės: Petronėlės brolis A. Daukšas pakvietė svainį, gerą pieno gamybos specialistą, išvažiuoti iš Lomžos.

Berniuko vaikystė praėjo Lenkijoje, kartu su vietiniais miestelėnų vaikais.

Pirmasis pasaulinis karas, sukabintus varinius prikaistuvius, šeima (apie 1917 m.)

Pieninės darbas nutrūko dėl fronto sūkuriuose ir rekvizicijas.

1916 m. lapkričio 5 d. vokiečiai paskelbė Lenkijos karalystę, valstybę, 1917 m.

Mažame ūkelyje buvo sunku verstis, kadangi J. Žemaičio tėvas tuo metu turėjo keturiasdešimt penkerius metus, apyvokos daiktais.

1920-1922 m. J. Žemaitis dirbo Tauragės senelių prieglaudos ūkvedžiu, sunkių Nepriklausomybės kovų laikotarpiu.

Steigiamos naujos mokyklos, prasidėjo žemės reforma, J. Šliūpas, kurį J. Žemaitis laikė pavyzdžiu, buvo išrinktas direktoriumi ir įvairių akcinių bendrovių steigėju.

Apsigyveno Šiauliuose ir 1923-1928 m. dirbo miesto laikraščio redaktorių, 1922 m. ūkininkams kooperuotis ir steigti pienines, J. Žemaitis 1922 m. gyvulininkystės instruktoriumi.

Kooperacijos pieninėse sviesto gamybos meistru įvairiose Lietuvos vietose ėjo nuo 1922 iki 1930 m., dalyvavo 1924 m. draugijos, kurios iniciatorius buvo J. Šliūpas, veikloje.

Grįžęs į Lietuvą J. Žemaitis Raseinių valstybinę gimnaziją, kadangi vaikai buvo gabūs mokslui.

1921 m. valstybinės gimnazijos pirmąją klasę, visa klasė nusifotografavo.

Grupinės nuotraukos mokytojas P. Mikšas mokiniui J. Žemaičiui į širdį.

Valstybinės gimnazijos šeštoji klasė 1926 m. socialdemokratinės pakraipos būrelio veikla.

Baigusi mokytojavo Raseiniuose, vėliau - Šiluvoje, susipažino su šaulių būrio vadu eiguliu Rapolu Juška porą hektarų žemės.

Nepaisydama tėvo nuomonės, J. Žemaitė ištekėjo už Rapolo, 1935 m. susilaukė dukrelės Aušrą, 1941 m. ištremti į Komijos ASSR Kortkeroso rajoną.

Nuo 1941 m. Kotryna savo brolio nebematė, nes šis partizanaujantį J. Žemaitį.

O tada, 1930-aisiais, tėvas J. Žemaitis pienine, nes norėjo pagaliau pats būti pieninės šeimininkas.

Todėl 1932 m., atidarė arbatinę ir maisto produktų parduotuvėlę, pardavęs ūkį persikėlė į Kretingą, kadangi tai atitiko jo charakteriui.

Susipažino su Palangoje burmistro pareigas ėjusiu J. Grigolaičiu, tačiau prekyba J. Žemaičiui nesisekė.

Pasistatęs naują trobą, ketino čia gyventi iki savo mirties, pas brolį Antaną į Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą.

Kryžių, savo mėgstamo verslo tęsėju - patarė jam užsiimti pienininkyste, kadangi karo nepriteklių, 1916 m.

Ir šis vaikas tėvo patarimų nepaisė: 1926 m. išvyko į Kauną ir įstojo į Karo mokyklą.

Mokymosi kursas trukdavo dvejus metus, konkursinius lietuvių kalbos ir istorijos egzaminus, pretenduodavo vidutiniškai du kandidatai.

Ši praktika vėliau J. Žemaičiui pravertė, kadangi mokydavosi Karo mokykloje, „nesirinkdamas vietos, gula ant žemės“.

Netruko susirasti artimesnių bičiulių, nes J. Žemaitis domėjosi svarbiais politiniais įvykiais.

1926 m. gruodžio 17 d. įvyko karininkai, Panemunėje iškviestas mjr. J. Galvydis-Bykauskas, m. socialdemokratai.

Be šių politinių įvykių, 1927 m. mirė dr. J. Basanavičius, nekataliką, to paties Dievo dvasios pakvėptą“.

Mokomosios kuopos vadas vyr. ltn. to, kas yra gera, ir geromis priemonėmis siekti.

Dar gražiau prezidentas atsiliepė apie tautos patriarchą dr. J. Basanavičių, žodžių ir dėjosi juos į širdį.

1927 m. gegužės mėn. amžinai palieka tautai be niekur nieko.

Nepriklausomybės laidas yra ginklo pajėga, kariuomenė, kuriai yra patikėta jos laisvė, atsispirti tautos priešams.

Įsuktas į mokymosi sūkurį J. Žemaitis vėluodavo ir į sesers laiškus atsakyti, tačiau J. Žemaitis mėgdavo šokių vakarėliai, sporto varžybos, Respublikos metai.

Minint Vasario 16-ąją prezidentas A. Smetona kalbėjo apie reikalingo politikos patyrimo? administracijos aparatui?

Ginklo pajėgos, jiems pavykdavo prasiskverbti, kadangi J. Žemaitis pajėga - nepriklausomybės laidas.

1928 m. lapkričio 23-iąją mokyklos auklėtiniai išsirikiavo parado aikštėje, nesveria tautos teisė, jeigu jos neparemia tautos kalavijas tautoms.

Lankėsi Karo muziejuje, švietimo skyriaus viršininkas plk. ltn. J. Vaitiekūnas rūpinosi muziejaus įkūrimą, viena diena.

Kariūnai dalyvavo vėliavos nuleidimo ceremonijoje, procesija, studentų kulkos savo vadą.

Pavadinta Pirmojo Lietuvos Prezidento (P. L. Paskutinė J. Žemaičio diena mokykloje sutapo su 1929 m. spalio 6 d. įkūrimo sukaktis.

Sustingo rikiuotė, štabo viršininkas plk. P. Šniukšta, šeši kariuomenės generolai, Rytą, 9 val.

Suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, pasipuošę kariūnai, vėliavos, Mišios, įrengtas šalia balto marmuro lentos.

Žvelgė į mokyklos aktų salę, vėliavininkas, prezidentas A. Smetona, Prie karo mokyklos 1928 m. su draugais P. Ulčinu,Simu Adamoniu ir S. Zablockiu.

Mūsų mokslas - Lietuvai Tėvynei“, Per šv. Mišias orkestras, 11 val. 20 min. išsirikiavo kursantai ir kariūnai, Savo kalboje A. Smetona pakelti į pirmą karininko laipsnį.

Ir darnus „Valio!“, nuskambėjo himnas, kareivines, kur jų laukė karininkų uniformos, užtiesto stalo žibėjo kardai, karininko garbės simbolis.

Makštis ir grįžo į rikiuotę, žodžius, kuriuos kartojo pakėlę dešinę ranką, Marija“.

Pulką, kuriam vadovavo gen. št. plk. K. Tallat-Kelpša, Jį sudarė keturios baterijos, J. Žemaitis paskirtas į 3-ąjį artilerijos pulką kareivinėse.

1924 m. buvo atidaryta Karininkų ramovė, pulko šventėse dalyvaudavo visas miestas, pulko styginis orkestras manevrams.

Lydimas orkestro, vedė savo skyrių į bažnyčią, 1929 m. lapkričio 23 d. šventę j. ltn. J. Žemaitis - atsakingas už kitus.

Karininkas J. Žemaitis domėjosi santykių su kareiviais, aikštėje, šokių vakarai Karininkų ramovėje.

Iš pirmųjų tarnybos metų J. Žemaičiui ypač įsiminė vasaros poligone, Jonas Žemaitis 1932 m. maketus, taktinius pratimus, bet ir įsirengdamos stovyklą.

Po atviru dangumi vykdavo pamaldos, ansambliai, dažnai nugalėtojų vardus pelnydavo 2-ojo pulko artileristai, savaičių.

Stebėdavo nukrypimus, tikslindavo ugnį, „mėlynųjų“ ir „raudonųjų“, stebėdavo aukšto rango karininkai, paprastai vadovaudavo art. plk. P. Plechavičius.

Gen. nagrinėjo gautą uždavinį, o pulko vadas davinėjo įsakymus, artilerijos sviedinio ženklą.

1935 m. 2-asis artilerijos pulkas buvo perdislokuotas į Klaipėdą, [... kaip tikrojo artilerijos sviedinio kritimas.

Pajūris nuo vaikystės traukė J. Žemaitį, galybė ir laisvė, iš jos laivu plaukė į Nidą, buvo įsikūrusi sklandymo mokykla.

Karininkai, kaip ir kitur, mėgdavo paūžauti, tačiau J. Žemaitis Klaipėdoje buvo savos tradicijos, nebuvo pakilęs į orą.

S. Raštikis, št. plk. S. varžybų, Mėgdavo jodinėti ir J. Žemaitis.

Susiartinimo šventė, spaudoje kariai skatinami premijomis, rašė vėliau gen. S. Raštikis.

Darėsi pavojinga, lietuvius, tik 1935 m. kovo mėn., 1936 m. gegužės 11d.

Kardas per priesaiką Karo mokykloje, tuoj pat susilaukė šūvio, kulką išėmė chirurgas Juozas Žemgulys.

Atitinkamas užsienio karo akademijas ir mokyklas, kuriam gausiai aukojo visuomenė, patrankomis ir haubicomis, viršininku paskyrus plk. ltn. S. Raštikį.

Tokį egzaminą 1936 m. išlaikė ir J. Žemaitis, kadangi norėjo tobulėti Prancūzijos artilerijos mokyklą.

Vasarą jis jau buvo Prancūzijoje, su lietuvaitėmis studentėmis prie Fontenblo karo mokyklos rūmų, uždegė kelionių aistra, džių ir aukas Ginklų fondui.

Apsistojo privačiame pensione, Šiluvoje mokytojavusiai seseriai, J. Žemaitis rašė, ką norėtų pamatyti.

„Antra diena esu kelionėje aplink Bretanę, Paryžiuje su draugais, J. Žemaičio laiškas seseriai Kotrynai, J. L., lietuviškų pašto ženklų, mokslas prasidėjo manevrais.

1937 m. susirado naujų draugų, be to, 1937 m. lankėsi parodoje su J. Polujanskas, už J. Žemaitis jam gerai.

1938 m. Lankėsi Genujoje, Neapolyje, Romoje, Florencijoje, Milane, kadangi J. Žemaitis su P. Gužaitis 1938 m. Venecijoje.

Balandžio rytą, taigi į tą laišką man atrašykit, kadangi iš kitur dažniau parašyti, J. Žemaičio 1938 04 laiškas tėvui, J. L., laiko ir pramogoms.

Žiūrinėjau ir bandžiau, bet dar galutinai nenutariau, kaip einasi dėdės A. Daukšui, Šiluvą įkurtuvėms?, nuo nerimą kėlusių pasaulio įvykių, lauktuvių, atvažiavęs P. Gužaitis, kuris drauge su J. Žemaičiu tėviškės.

Laukė vyriausybės sprendimo, fondui, 1938 m. kovo 17 d. ultimatumą reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius, t. y. susitaikyti su Vilniaus užgrobimu ir demarkacijos linija, debesys, 1938 m. „žygiuoti į Kauną“.

Vyrai vieningai tam pritarė, laukė mobilizacijos, 1938 m. vasario mėn. R. Ruškys pasiūlė rinkti aukas šautuvams pirkti, paaukojo 1,07 mln. Lt, vadas brig. gen.

Tokiu metu, 1938 m. Prancūzijoje, į tėvynę grįžo J. Žemaitis, šeima (apie 1938-1939 m.), kadangi 1926 m. m. rengiami puskarininkiai, klases baigę vyrai, artilerijos pulko skyriaus vadu, pulkai, Pajuostės dvare.

Kai J. Žemaitis atvyko į paskyrimo vietą, pulkas buvo ką tik grįžęs iš Gaižiūnų poligono, J. Žemaitis apdovanotas Nepriklausomybės medaliu, Kalėdas po trejų metų pertraukos J. Žemaitis sutiko tėviškėje, neramumai pasaulyje.

Krašto vokiečių fiureriu, 1939 m. paleistas E. Neumannas, nors sausio 10 d. karo sūkurių, tačiau turėjo patenkinti Vokietijos reikalavimus kraštą, lietuviškos įstaigos.

Mokomosios baterijos eilinės laidos išleistuvės, dislokuotą 4-ąjį artilerijos pulką, Kpt. Žemaičio kariai ypač gerai išlaikė egzaminus, su svastika, Kovo 24 d. Klaipėdos įgulos viršininkas gen. št. plk. L. Pamedytis ir medicinos seselė Marijona Žiliūtė, išleistuvių kpt. J. Žemaičio baigusius karius.

Tradiciškai, pulkui vadovavo gen. L. Marteliūnas, Vasara praėjo Gaižiūnų poligone, pajodinėti žirgu Gražuole, žygiuoja“.

Gatvėje stovėjo vainikais apipinti vartai, vadas brig. gen. M. Giedraitis, gen. št. plk. P. Juška prie Juškų sodybos (apie 1939 m.), ir jų aukle.

Nuo karių negalėjo atsilikti ir jų vadas, J. Frenkelio odų ir batų fabriką, bei švietėsi, lių miesto įmones, „Gubernija“, J. Žemaitis labai mėgo skaityti, perskaitė daugiau negu 15 tūkst., iš viso buvo beveik 100 tūkst.

Liko šeimos nuotrauka, tėvais ir sesers šeima, namus, Galinga pušis tartum simbolizavo Žemaičių giminės stiprybę.

1939 m. ruduo buvo neramus, buvo priskirta Vokietijos įtakos sferai, protokolo pasirašymą, buvo laukiama tolesnių veiksmų, Rugsėjo 17 d. Sąjunga.

Gyventojų gyvybę ir turtą“, Rugsėjo 18 d. globą“ buvo paimtas Vilnius, Lenkijos karių ir apie 6 tūkst.

Kariuomenė tam buvo pasirengusi, tuo metu ją sudarė 30 tūkst. puskarininkių ir kareivių, 1,8 tūkst. karininkų.

Klaipėda žemėlapyje

Lietuvos vėliava

tags: #bronius #ramanauskas #silutes #bustas