Broniaus Juzelskio Sodybos Istorija: Tradicijos ir Modernumas Aukštaitijos Širdyje

Tarp Rokiškio ir Anykščių įsikūrusi Broniaus Juzelskio sodyba - tai vieta, kurioje harmoningai susipina praeities dvelksmas ir šiuolaikinis komfortas. Ši kaimo turizmo oazė, įkurta darbštaus šeimininko savo tėvų žemėje, kasmet pritraukia tūkstančius poilsiautojų, ieškančių ramybės, gamtos ir autentiškos lietuviškos patirties.

Lietuvos regionai

Pradžia: Klėtelė su Istorija

Viskas prasidėjo nuo mažos klėtelės, kuri 1998 metais buvo parvežta iš prosenelių sodybos Mikniūnų kaime. Ją dviem traktoriais partempė ant slidžių, neišardytą. Visgi atgabenę į Juodonis išardė, nes remontuodami tarp rąstų klojo samanas. Šeimininkas stengėsi išlaikyti jos autentiškumą, todėl balanomis (plonomis lentelėmis) uždengė stogą. Tam prireikė iki 4 tūkst. balanų, sunaudojome 12 tūkst. vinių. Kadangi gyvenu Vilniuje, ją rekonstravau sau, poilsiui. Paskui kilo mintis plėtoti kaimo turizmo paslaugas.

Žingsniuodamas prieklėčiu, Bronius ranka paliečia originalų langelį - jo dvigubus stiklus vis dar prilaiko mažyčiai vinukai. Senovėje langus įstatydavo nedidukus, kad į vidų neįlįstų nekviestas svečias. Šios klėtelės vienas galas buvęs skirtas grūdams supilti, kitas - jaunimui ilsėtis. Senove dvelkia ir durys.

Sodybos Kūrimosi Kelias

Kaimo turizmo sodybos plotas - apie 3 ha. Ją įkūrė 2002 m., veiklą pradėjo 2006 m. Europinės paramos neprireikė, viską kūrė savomis rankomis, po trupučiui. Autentiškumu išsiskiria ir iš kaimynų įsigytas dviejų šimtų metų senumo medinis gyvenamasis namas. „Nelabai jo reikėjo, bet pamaniau, kad, jeigu jį įsigis kas nors kitas, tai naujiesiems šeimininkams trukdys mano klientų keliamas triukšmas, tad bus bėdų.

Darbštus šeimininkas nenuėjo lengviausiu keliu ir stengėsi atskleisti seno pastato grožį, kuris išsilaikė sandaraus stogo dėka. Vidinės sienos buvo iškaltos balanomis, tinkuotos, jų sluoksnį teko nuardyti, nuvalyti, sienojus nugludinti šlifavimo diskais. Namo plotas yra apie 70 kv. m, todėl prireikė didelių pastangų. Jos atsipirko - dabar atnaujinti sienojai švyti. Pirmame aukšte įrengta pobūvių salė.

Ant jos sienų puikuojasi gero Broniaus draugo Aleksandro Tarabildos meistriškai sukurtos kompozicijos iš senų rakandų, jose randa vietą ir viena kita šiuolaikinė detalė. Geriausiai matomoje, garbingiausioje vietoje sukabintos ližės duonai pašauti į krosnį. Viena jų priklausė Broniaus mamai Onai, kuri buvo puiki šeimininkė, jos iškepta duona nepasendavusi net tris savaites. Šalia mamos ližės - dar dvi, išdekoruotos Vyčio bei su slibinu kovojančio šv. Jurgio figūromis, išrašinėtos sentencijomis. Jas išdailino tas pats A. Antrame aukšte įrengtas viešbutukas. Jame dera komfortas ir tradicijos.

Pasak šeimininko, šimtamečiai pastatai skleidžia gerą aurą, prie jų malonu prisiliesti, jų skleidžiama energija ypač džiaugiasi miestiečiai. Pats naujausias statinys sodyboje - erdvi konferencijų salė. Ji suręsta ant žemyn į tvenkinio pusę besidriekiančio šlaito. Bronius pasakoja: „Pažvelgęs iš išorės supratau, kad galima išnaudoti po sale susidariusį plotą, taigi įrengėme keletą kambarių nakvynei. Į juos patenkama iš lauko.“ Šiuose nedidukuose kambariuose beveik visą plotą užima stori, miegui skirti čiužiniai. Daugiau jokio baldo nėra.

Ūkinių pastatų sienos užkrautos malkų eilėmis, kuriose įsprausti vežimų ratai. Iš tolo jie atrodo tarsi langai. Sodyboje telpa senovinių automobilių parkas. Volga, zaporožiečiu, milicijos mašina, senoviniais motociklais ypač žavisi jaunavedžiai - jiems suteikiama privilegija teritorijoje apsukti keletą ratų. Jaunavedžiams medyje sukonstruotas netgi būstas, vadinama „špokinyčia“.

Porų laukia dar viena atrakcija - jiems įteikiami balti balandžiai, kurie puotos metu paleidžiami į dangų. Paukščiai randa kelią namo ir grįžta į balandines. Tiesa, kartais lengvą grobį nugvelbia vanagai, bet Bronius paporino ir smagią istoriją. Vienas įkyruolis domėjosi, kokiu tikslu laikomi balandžiai. Žvalgantis po teritoriją, akis užkliūva už pasagomis dekoruotos skulptūros. „Pasagos viduryje pritvirtintoje metalinėje plokštelėje išgraviruojami besituokiančiųjų vardai. Vieną įteikiu porai, kita lieka man“, - vardina Bronius.

Kiekvienos čia švenčiamos krikštynos įamžinamos šaukštuose - išgraviruojamas vaiko vardas ir šaukštas pakabinamas ant kelmo. Prie pat keliuko, vedančio į sodybą, stovi aukšto ginkluoto karžygio skulptūra. Bronius veda prie savo „vizitinės kortelės“. Taip jis vadina užrašą „Braniaus sadyba“. Atvažiavusieji iš kitur stebisi, kodėl parašyta su klaidomis…

Kone už kiekvieno kampo galima pamatyti medžio skulptūrų: tvenkinio pakraštyje kojas į vandenį sumerkė Sosnovskio barščių žiedynais karūnuotos gervės (jos kurtos iš drebulės), tiltelį laiko vandenų dievas Neptūnas, tolėliau - nuo nelaimių sauganti šv. Skirtingo pobūdžio skulptūros dera tarpusavyje taip, kaip praeities reliktai ir šių dienų komfortas bei spalvos interjere.

Ar tik nesamdomi dizaineriai? „Nesamdome. „Kaime padariau du darbus. Pirmieji Lietuvoje pastatėme Vytį - iškalėme akmenyje - ir iškėlėme šimtą inkilėlių. Kai kas pakritikuoja, kad jie spalvoti, bet paukšteliai vis tiek peri, nes neskiria spalvų.

Sodybos Gyvenimas Šiandien

Tarp Rokiškio ir Anykščių įsikūrusioje Broniaus Juzelskio sodyboje savaitgalį atšoktos vestuvės, ateinantį savaitgalį čia bus rengiamos krikštynos, įvyks klasės susitikimas ir bus švenčiami du 60-mečiai. Sodybos šeimininkas B. „Šiemet pavasaris vėlavo, o dabar orai pagerėjo, atšilo. Įprastai daugiausia poilsiautojų sulaukiame nuo gegužės vidurio. „Atvažiuoja nemažai šeimų. Pavyzdžiui, atvyksta trys šeimos, 10 žmonių, ir užsisako vieną namą. Praėjusiais metais atvyko šeimų iš Vilniaus ir Kauno, jiems patiko ir šiemet vėl pas mus užsisakė vietas. Bet turime nemažai švenčių - gimtadienių, įmonių švenčių. Pas mus yra apie 100 lovų, todėl turime ir didelių užsakymų“, - LRT.lt pasakojo B.

Ką atvykusios šeimos ir pavieniai asmenys veikia kaimo turizmo sodyboje? „Priklauso nuo žmonių poreikių. Vieni žvejoja, nes turime didelį tvenkinį, kiti plaukioja laivu, žaidžia krepšinį ar tinklinį. Turime ir senoviškų automobilių muziejų - daugeliui tai yra labai įdomu.

Vis dėlto B. „Manęs daug kas klausia, ar galiu išgyventi iš sodybos. Atsakau: jei kas nors sodybą „nuleistų iš dangaus“ ir nereikėtų statyti, gerinti infrastruktūros, išgyventi būtų galima. Tačiau čia nuolat reikia investuoti - toks šis verslas. Be to, turime gana trumpą sezoną, Lietuvoje geri orai nesitęsia ilgai. Taigi nekeliame kainų, rengiame įvairių pramogų, kad turėtume klientų. Dirbame beveik visus metus - vasarą savaitgaliai būna užimti beveik visi, o žiemą per mėnesį būna užsakytas 1 ar 2 savaitgaliai. Sekasi neblogai, nes dirbame čia jau 10 metų, per metus pas mus apsilanko iki 2 tūkst. žmonių.

B. Juzelskis džiaugiasi, kad jų sodyba yra strategiškai geroje vietoje - tarp Anykščių ir Rokiškio. „Mūsų sodyba yra nutolusi per 30 kilometrų nuo Rokiškio, Kupiškio, Anykščių ir Utenos. Atvyksta labai daug aplinkinių, nors nemažai žmonių atvažiuoja ir iš Kauno bei Vilniaus. Neseniai Anykščiuose atidarytas lajų takas - taigi žmonės važiuoja ten, o nakvoja pas mus.

Tuo metu prie Druskininkų ir Lazdijų rajone dvi sodybas turinti Audronė Smaliukienė sako šį savaitgalį apgyvendinusi grupę narų, kurie sugrįš apsistoti ir ateinantį savaitgalį. „Gaila, kad pradėjo žydėti ežeras, tačiau jie turėjo ką veikti. Ir šioje sodyboje pagrindiniai klientai - lietuviai, nors sulaukiama svečių net iš Šveicarijos. „Ką jie čia veikia? Jiems labai patinka mūsų maistas, išskirtinė gamta, miškai, vanduo. Šveicarai vertina ir mūsų dėmesį jiems. Be to, netoliese yra Druskininkų kurortas“, - tęsia A.

Nuo 2005-ųjų kaimo turizmu užsiimanti moteris sako, kad pastaruoju metu atvažiuoja gerokai mažiau rusų, kurie anksčiau, kartu su baltarusiais, buvo pagrindiniai klientai: „Dabar, kalbant apie užsienio turistus, atvyksta lenkų. Turizmo departamentas šiuo metu orientuojasi į kinus, japonus ir kitas šalis. Investuoja didelius pinigus į tarptautines parodas, ieško kontaktų.

Kaip teigia A. Smaliukienė, šiame versle viską išties diktuoja klimatas. Jubiliejinis 20-asis Lietuvos kaimo turizmo sezonas bus atidarytas šį trečiadienį. Kaip LRT.lt teigė Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) prezidentas Linas Žabaliūnas, gegužės 27-28 d. šalyje vyks atviros dienos kaime, kai lankytojams bus atviri beveik 70 ūkių. „Ši akcija vyks ir Latvijoje, ten dalyvauja 115 ūkių. Žmonės iš miestų galės atvykti į kaimą, aplankyti vieną ar kitą ūkį, pamatyti, kaip melžiama karvė, gaminamas sūris ar kepama duona. Startuojam su pakilia nuotaika, kad kaime galima ne tik pamiegoti prie ežero, bet ir pažinti žemės ūkį, parsivežti lauktuvių“, - kalbėjo L.

Asociacijos prezidentas skaičiuoja, kad Lietuvoje yra daugiau kaip 650 turizmo sodybų, arba 14 tūkst. apgyvendinimo vietų. Po Lietuvą kasmet keliauja 2,5 mln. Kuriuos regionus renkasi lietuviai? „Aukštaitijoje, kur yra daugiausia ežerų, didžiausia ir sodybų koncentracija. Bet kiekviename etnografiniame regione yra tikrai nemažas sodybų pasirinkimas. Galbūt pačiame pajūryje nelabai rasite kaimo turizmo sodybų, tačiau nutolus nuo jūros 15-20 km, prie Klaipėdos, Palangos, Kretingos ir Šilutės, tikrai gausu sodybų, turinčių, ką pasiūlyti. Užtenka sėsti į automobilį ar ant dviračio ir pasiekti vieną ar kitą sodybą, aplankyti ūkį ar paragauti kulinarinio paveldo“, - siūlo L.

Tuo metu PrieEžero.lt reklamos specialistė Vaida Jurkėnienė sako, kad populiariausios kaimo turizmo sodybos ir poilsinės yra išsidėsčiusios aplink didžiuosius miestus - Vilnių, Kauną bei Klaipėdą. „Pastebime, jog labai didelio populiarumo tiek pajūryje, tiek prie ežerų, upių sulaukia nedideli nameliai, kempingai, nameliai su pirtele - Karklėje, Šventojoje, prie Platelių ežero, Molėtų, Lazdijų, Alytaus rajonuose“, - dėstė V.

„Pavyzdžiui, esant netoli Druskininkų, Birštono, galima nuvykti į SPA, vandens parką, kavines. Praėjusiais metais dideliu turistų traukos centru tapo Anykščiai dėl atidaryto medžių lajų tako. Šis miestas apskritai gali pasiūlyti daug pramogų - Arklio muziejus, „siauruko“ geležinkelis, naujai darytas viešbutis-SPA centras, Puntuko akmuo, kukurūzų labirintai ir t.t. Keista tai, kad Anykščių mieste beveik nėra apgyvendinimo privačiame sektoriuje - butų nuomos, tik sodybose aplink miestą bei viešbučiuose“, - LRT.lt komentavo V.

„Jei apsiribosime tik apgyvendinimo paslauga ir nakvyne, pasirinkimas bus labai ribotas. Verslininkai yra išradingi, atsiranda inovatyvių produktų, nes kiekvienas turizmo verslas dirba tam, kad jį aplankytų kuo daugiau žmonių, o jei aplankė - kad kuo ilgiau apsistotų. Jei kaimo turizmo sodybos šeimininkas nelabai ką turi pasiūlyti, turistas neturės, ką veikti. Turizmo versle visuomet reikia parodyti tą „saldainiuką“, dėl kurio pas tave verta atvažiuoti. Kai žmonės keliauja po Lietuvą ir lieka nakvoti vienoje ar kitoje sodyboje, pridėtinė vertė yra visai kaimo vietovei, nes, be nakvynės, žmogus domisi istorija, keliauja, kažką aplanko“, - tęsė L.

PrieEžero.lt reklamos specialistė V. Jurkėnienė sako, kad klientai skirtingose sodybose - ne tie patys. „Įprasta, kad vasaromis atšvęsti vestuves į Lietuvą sugrįžta ir emigrantai, nes daugelis jų giminaičių likę Lietuvoje. Kita kategorija - poilsinės, kurios neturi banketo salių ir priima svečius tik poilsiui. Čia populiariausia yra namelių nuoma šeimoms, poroms, nedidelėms draugų kompanijoms. Taip pat pastebime, kad tokį poilsį dažnai renkasi šeimos su daugiau vaikų, nes apgyvendinimas tokiose poilsinėse pigesnis nei, pavyzdžiui, pajūryje“, - LRT.lt sakė V.

Kaip teigė LKTA prezidentas, emigrantai yra itin svarbi kaimo turizmo sodybų klientų dalis: „Nemažai sodybas užpildo žmonės, kurie gyvena emigracijoje ir grįžta vasaros atostogų į Lietuvą. Čia atšvenčia vieną ar kitą šeimos šventę. Kai kurie emigrantai sodybose praleidžia visą vasarą, juos sodybose lanko giminaičiai. Šis klientų segmentas yra labai svarbus kaimo turizmo sodyboms, tikrai ne vienas verslininkas gyvena iš emigrantų“, - tikino L.

Kainos kaimo turizmo sodybose, pasak LKTA prezidento, yra nusistovėjusios, nes sodybos jaučia didelę konkurenciją iš kurortinių centrų, kur infrastruktūra stipriai išvystyta ir pritraukia didelį kiekį turistų. „Konkurencija apgyvendinimo sektoriuje yra ganėtinai stipri, todėl ir kainas reguliuoja rinkos sąlygos, o ne automobilių numeriai, kuriais atvykstama prie vartų. Iš automobilių numerių kainos nebenustatomos“, - tvirtino L.

Inovacijos ir Parama

Broniaus Juzelskio sodyba ne tik puoselėja tradicijas, bet ir aktyviai dalyvauja šiuolaikiniuose projektuose. Spalio 26 d. Anykščių rajone įvyko konferencija „Žaliasis turizmas - galimybė Lietuvos kaimo turizmo plėtrai“, kurios metu LKTA nariai uždarė XXV-ąjį kaimo turizmo sezoną ir paminėjo 25-ąjį asociacijos jubiliejų. Renginio metu buvo aptartos verslo galimybės kaime, ekologinio turizmo perspektyvos ir gamtinės aplinkos panaudojimas kaimo turizmo versle.

Projekto įgyvendinimui skiriama iki 44 832,00 Eur dydžio parama su 90 proc. intensyvumu, iš jos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšos sudaro iki 38 107,20 Eur, t. y. 85 proc. paramos sumos, ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšos sudaro iki 6 724,80 Eur, t. y. 15 proc.

Dienos eigoje, praktinių užsiėmimų metu, sudalyvavome edukacijoje „Vietinio vyno degustacija - ekoturizmo produktas“. Dainius Matulevičius, vyndarys, vyno ekspertas papasakojo kaip „skaityti vyną“ bei kaip vietinis vynas gali atnešti pridėtinės vertės sodybai. LKTA nariai uždarė XXV-ąjį kaimo turizmo sezoną Lietuvoje bei paminėjo 25-ąjį Lietuvos kaimo turizmo asociacijos jubiliejų.

Po to sekė LR Žemės ūkio ministerijos pranešimas apie verslo galimybes kaime, kurį skaitė Europos Sąjungos reikalų ir paramos politikos departamento Programos LEADER ir kaimo plėtros skyriaus patarėja Virginija Liukpetrytė. Ekologinio turizmo tema savo pranešimą skaitė Andrius Šironas, kuris papasakojo savo šeimos ūkio „Šironija“ patirtį vystant žaliąjį turizmą. Taip pat Lina Noreikaitė-Rimkienė, sodybos „Panekelpių kaimas“ savininkė, pasidalino savo įžvalgomis bei būdais kaip vystyti svetingumo verslą kuo darniau. Ji papasakojo savo istoriją kaip į sodybos veiklas įtraukia vietos bendruomenes, kaip kuria įvairius produktus bei dekorą iš greta augančių kultūrų.

Renginio metu kaip visuomet turėjome kontaktų mugę „Narys nariui“, kurioje užsimezga nuostabūs bendradarbiavimo projektai. L. ir S. Nuoširdžiai dėkojame gausiai visiems susirinkusiems, kad kartu su savimi atsivežėte gerą nuotaiką, daug teigiamų emocijų ir gražių žodžių vieni kitiems. Atskiras didžiulis AČIŪ sodybai „Barono vila“ už nuostabų priėmimą, puikų kolektyvo darbą ir visapusišką lankstumą! Jūsų sodybą pamilome iš pirmo žvilgsnio!

Konferencija "Žaliasis turizmas - galimybė Lietuvos kaimo turizmo plėtrai"

Kaimas ir Bendruomenė

Broniaus Juzelskio sodyba neatsiejama nuo kaimo gyvenimo. Pats Bronius inicijavo vėliavų iškėlimą prie kiekvieno namo, taip papuošdamas Juodonių kaimą ir pelnydamas jam „Vėliavų kaimo“ vardą. Jis rūpinasi ne tik sodybos grožiu, bet ir kaimo gerove, prisideda prie kelių priežiūros ir inkilų paukščiams įrengimo.

Pasak pašnekovo, idėjos įgyvendinimas truko kelerius metus. Kažin, ar būtų pavykę tai padaryti greitai, nes žmonėms reikėjo susigyventi su šia mintimi. Iš pradžių Bronius nupirko kelias vėliavas ir artimiausiems kaimynams pasiūlė ne tik ją padovanoti, bet ir įrengti stovus. „Stebėjau, kaip žmonės reaguos į mano pasiūlymą, - teigė pašnekovas. - Ir taip pamažu ant visų 22 kaimo namų suplevėsavo vėliavos. Čia gal kažkiek suveikė ir lietuviškas būdas, kad jeigu yra pas kaimyną, tai ir pas mane turi būti vėliava. Tiesa, yra kaime vienas žmogus, kuris kadaise buvo kolūkio pirmininkas ir dar gal ilgisi anų laikų. Jo kieme vėliava ne visada plėvesuoja…“

Paklausus, kas rūpinasi vėliavomis, Bronius sakė, kad yra žmonių, kurie patys prižiūri, kad vėliavos būtų tvarkingos, bet paprastai atėjus pavasariui vėliavų atnaujinimas yra Broniaus rūpestis. „Nuperku vėliavas ir išdaliju. Beje, jeigu ne vėliavos, kaimas tikriausiai dar būtų neturėjęs asfalto ir ilgai skendėjęs dulkėse. Tai irgi ne mažiau intriguojanti per kaimą einančio keliuko istorija.

Gal dešimt metų 3-4 kartus per savaitę Bronius kaimo keliuką laistė druskos tirpalu, kad nedulkėtų. Ir taip kiekvieną vasarą. O to labai reikėjo, nes kalbos apie kiekvienoje kaimo sodyboje plevėsuojančias vėliavas pasklido po visą Lietuvą ir čia atvykdavo ekskursijos. „Kai mūsų kaime apsilankė Rokiškio rajono meras, mes pasistengėme išdėstyti savo didžiausią norą - turėti asfaltą. Gal dar kas nors prisimena istoriją, kai artėjant Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui du miestai Vilnius ir Kaunas ginčijosi, kuris pastatys paminklą, skirtą šiai datai.

„Uteniškis skulptorius pagelbėjo, jis jau turėjo beveik padaręs, o man liko tik sumokėti pinigus, išlieti pamatą, - prisiminė B. Juzelskis. Važiuojant į kaimą jau iš tolo šviečia ir dar viena idėja, virtusi realybe. Šis sumanymas įgyvendinamas jau penkeri metai. Kasmet iškyla po kelias dešimtis inkilų, išmargintų ne tik Lietuvos vėliavos spalvomis. Šiais metais irgi apie 50 naujų inkilų lauks paukštelių. B. „Mes turime sudarę savotišką susitarimą su paukšteliais: jie gauna namus, o mes ramybę, nes kaime nėra nė vieno uodo.

Šiandien Broniaus Juzelskio sodyba - tai ne tik vieta poilsiui, bet ir svarbus kultūros bei bendruomenės centras, puoselėjantis lietuviškas tradicijas ir kviečiantis atrasti Aukštaitijos grožį. Kviečiame apsilankyti ir patirti visa tai patiems!

tags: #broniaus #juzelskio #sodyba