Viršutinės skilties, broncho ar plaučio piktybinis navikas yra vėžinė liga, kuri gali pasireikšti kaip lokalizuotas auglys ar metastazės, plintančios į kitas kūno dalis.
Žmogaus plaučiai yra sudaryti iš dviejų pagrindinių dalių: dešinės ir kairės plaučių. Kiekvienas plaučius susideda iš skilties, o viršutinė skiltis yra viena iš svarbiausių, nes ji atlieka didelę dalį kvėpavimo funkcijos.
Plaučių schema
Ši liga yra svarbi dėl jos didelio paplitimo, sunkumo ir galimų komplikacijų. Piktybiniai navikai dažnai būna asimptominiai ankstyvosiose stadijose, todėl diagnozuojami vėlai, kai liga jau pažengusi.
Viršutinės skilties, broncho ar plaučio piktybinis navikas yra susijęs su kvėpavimo sistema, ypač su plaučiais ir bronchais.
Plaučiai yra pagrindiniai organai, atsakingi už deguonies įsisavinimą ir anglies dioksido pašalinimą iš organizmo. Bronchai, kurie yra didieji kvėpavimo takai, veda orą į plaučius ir iš jų. Piktybiniai navikai gali atsirasti tiek plaučių audinyje, tiek bronchuose ir gali paveikti jų funkcijas, sukeldami sunkius kvėpavimo sutrikimus.
Bronchų ir plaučių piktybiniai navikai apima įvairius navikus, tokius kaip plaučių vėžys, bronchų vėžys ir kiti piktybiniai augliai. Ši liga yra viena iš pagrindinių mirtingumo priežasčių visame pasaulyje. Plaučių vėžys dažniausiai diagnozuojamas vėlyvose stadijose, todėl jo prognozė dažnai būna nepalanki. Ligai būdingas ne tik auglių augimas, bet ir audinių pažeidimas, kuris gali sukelti kvėpavimo nepakankamumą, skausmą ir kitus sunkius simptomus.
Prof. Saulius Cicėnas apie plaučių vėžį
Priežastys ir Rizikos Veiksniai
Pagrindinės viršutinės skilties, broncho ar plaučio piktybinio naviko priežastys apima genetinius veiksnius, aplinkos poveikį ir gyvenimo būdo pasirinkimus.
Pagrindinės bronchų ir plaučių piktybinių navikų priežastys yra susijusios su genetiniais ir aplinkos veiksniais.
Pavyzdžiui, tabako rūkymas yra vienas iš svarbiausių rizikos veiksnių, nes jame esantys kancerogenai gali sukelti ląstelių mutacijas, vėliau virstančias vėžiu. Taip pat, ilgalaikis kontaktas su cheminėmis medžiagomis, tokiais kaip asbestas ar radonas, gali padidinti riziką.
Pagrindinės priežastys apima tabako rūkymą, kuris yra labiausiai žinomas rizikos veiksnys. Rūkymas didina vėžio riziką, nes jame yra daugybė kancerogeninių medžiagų. Be to, ilgalaikis kontaktas su toksinėmis medžiagomis, tokiomis kaip asbestas, radonas, ar cheminiai garai, taip pat gali sukelti šiuos navikus.
Plaučių vėžys susiformuoja plaučių audiniuose, dažniausiai iš epitelio ląstelių. Jis yra pagrindinė vyrų ir moterų mirties nuo vėžio priežastis. Išskiriamos dvi pagrindinės šios ligos rūšys: smulkialąstelinis plaučių vėžys (SLPV) ir nesmulkialąstelinis plaučių vėžys (NSPV). Pastarasis atsiranda epitelio ląstelėse ir yra labiausiai paplitęs. Skirtingos plaučių vėžio rūšys turi nemažai tik joms būdingų ypatumų.
- Plaučių adenokarcinoma.
- Plaučių plokščialąstelinė arba epidermoidinė karcinoma. Ši pirminio plaučių vėžio rūšis yra labiausiai paplitusi. Dažniausia jos priežastis - rūkymas. Plaučių plokščialąstelinė karcinoma prasideda kvėpavimo takus išklojančiose ląstelėse.
- Stambialąstelinė plaučių karcinoma. Ji prasideda dar kitose ląstelėse ir yra linkusi greitai augti.
- Šis vėžys prasideda plaučiuose esančiose nervų ląstelėse arba hormonus gaminančiose ląstelėse. Smulkialąsteliniu jis vadinamas todėl, nes pro mikroskopą vėžio ląstelės atrodo nedidelės ir šiek tiek pailgos (primena avižas). Dažniausiai tokią ligą sukelia rūkymas. Niekada nerūkę žmonės ja suserga labai retai.
- Mezotelioma. Ši reta vėžio rūšis pažeidžia plaučių dangalą - pleurą.
- Karcinoidinis plaučių navikas. Tai reta neuroendokrininio vėžio rūšis, kuri kartais gali išsivystyti plaučiuose.
- Minkštųjų audinių sarkomos.
Tam, kad plaučių vėžio gydymas būtų sėkmingas, itin svarbi gydytojo kompetencija.
Kiti rizikos veiksniai:
- Rūkymas. Tai svarbiausias plaučių vėžio rizikos veiksnys. Rūkymas susijęs su daugiau nei 80 proc. visų šios ligos diagnozių. Rūkantiems asmenims rizika susirgti plaučių vėžiu yra bent dešimt kartų didesnė nei nerūkantiems. Kuo anksčiau pradedama rūkyti, kuo ilgiau tai daroma ir kuo daugiau cigarečių per dieną surūkoma, tuo ši rizika didesnė. Nustojus rūkyti ji sumažėja, tačiau net ir tuomet padidėjusi rizika gali išlikti visą likusį gyvenimą. Tikimybę susirgti plaučių vėžiu didina ir cigarų, pypkių, kaljano ar kitų tabako produktų rūkymas. Kaip vienas iš šios ligos rizikos veiksnių išskiriamas ir pasyvus rūkymas.
- Profesiniai rizikos veiksniai. Žmones, dirbančius tam tikrose pramonės srityse, veikia didesnės rizikos veiksniai. Pavojingiausi iš jų - asbestas ir degimo dūmai. Nustatyta, kad industrinėse šalyse profesiniai rizikos veiksniai susiję su maždaug 5-10 proc.
- Jonizuojančioji radiacija. Jonizuojančiosios radiacijos poveikis taip pat didina plaučių vėžio riziką.
- Genetinis polinkis.
- Aplinkos veiksniai. Plaučių vėžys dažniau nustatomas miestuose gyvenantiems žmonėms nei tiems, kurie gyvena kaimo apylinkėse. Manoma, kad tai lemia didesnė miestų oro tarša.
- Namų aplinkos oro tarša. Su padidėjusia plaučių vėžio rizika gali būti susijusi ir namų aplinkos oro tarša. Ji nustatyta nerūkančioms tam tikrų Azijos valstybių regionų moterims, kurios gyvena blogai vėdinamuose namuose, kur nuolat deginamos anglys, mediena ar kitas kietasis kuras. Šios ligos riziką gali padidinti ir maisto gaminimas aukštoje temperatūroje, naudojant nerafinuotus augalinius aliejus, kada išsiskiria dūmai. Kai kuriose šalyse nustatytas ryšys tarp didelės radono dujų irimo produktų koncentracijos ir plaučių vėžio išsivystymo.
- Tam tikros ligos. Kai kurie iš šių veiksnių gali žymiai padidinti plaučių vėžio riziką.
Simptomai
Pagrindiniai simptomai gali būti nuolatinis kosulys, kuris gali būti sausas arba su skreplių išskyromis, krūtinės skausmas, dusulys, svorio kritimas, nuovargis ir apetito praradimas. Kai kuriems pacientams gali pasireikšti kraujas skrepluose. Simptomai gali skirtis priklausomai nuo naviko dydžio, vietos ir jo plitimo.
Dažniausiai nepastebimi jokie ankstyvieji plaučių vėžio simptomai ir požymiai. Daugelis išvardintų simptomų ir požymių siejami su jau išsivysčiusiu plaučių vėžiu.
Tam, kad pirmieji plaučių vėžio simptomai būtų pastebėti kuo anksčiau, svarbu neignoruoti net ir menkiausių savijautos pokyčių.
Diagnostika
Viršutinės skilties, broncho ar plaučio piktybinio naviko diagnostika apima kelis tyrimus. Pirmiausia atliekamas fizinis tyrimas ir anamnezė, siekiant nustatyti simptomus ir rizikos veiksnius.
Bronchų ir plaučių piktybinių navikų diagnostika apima kelis žingsnius. Pirmiausia atliekamas fizinis tyrimas, po kurio gali būti paskirti vaizdo tyrimai, tokie kaip rentgeno nuotraukos ir kompiuterinė tomografija (KT). Jei įtariamas navikas, gali būti atliekama bronchoskopija, kurios metu į bronchus įvedamas lankstus vamzdelis su kamera, kad būtų galima tiesiogiai apžiūrėti kvėpavimo takus ir paimti biopsiją.
Plaučių vėžio tyrimas atliekamas ne tik atsiradus įtarimams ar simptomams, bet ir profilaktiškai. Jis gali padėti diagnozuoti ligą ankstyvoje stadijoje, kas dažnai lemia sėkmingą gydymą.
Vėžinės ląstelės į kraują išskiria specifines medžiagas, vadinamas vėžio žymenimis. Nors vėžio žymenų koncentracijos padidėjimas kraujyje parodo onkologinės ligos riziką, tai nebūtinai reiškia piktybinį susirgimą. Vėžio žymenų koncentracija gali padidėti dėl įvairių priežasčių, tokių kaip rūkymas, uždegimai, sąnarių ligos. Todėl gavus teigiamus rezultatus privaloma konsultuotis su gydytoju, kuris juos įvertintų ir paskirtų papildomus tyrimus.
Diagnostikos metodai:
- Krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas.
- Kompiuterinė plaučių tomografija.
- Pozitronų emisijos kompiuterinė tomografija.
- Bronchoskopija.
- Aspiracinė plaučių biopsija per odą.
- Torakoskopija ir torakotomija.
Pirmasis diagnostinis žingsnis - esamų plaučių rentgenogramų ar kompiuterinių tomogramų palyginimas su ankstesnėmis. Jei darinyje yra nepiktybiniam navikui būdingų kalcinatų, biopsijos dažniausiai atlikti nereikia, ligonis toliau stebimas. Jei nebuvo atlikta plaučių kompiuterinė tomografija, ji būtinai atliekama. Kompiuterinėse tomogramose gali būti matoma kai kurioms ligoms būdingų požymių - kalcinatų ir riebalų (hamartoma), ovalios formos aiškių ribų homogeniškas vandens tankio darinys (cistinis echinokokas), daugiacistis darinys (alveolinis echinokokas), darinys su aureolės simptomu ligoniui, kuriam įtariama grybelinė infekcija (aspergiloma), ir kt.
Kai yra operuotino echinokoko požymių, biopsija neatliekama, o ligonis operuojamas. Tipiškais atvejais periferinė hamartoma diagnozuojama remiantis kompiuterinės tomografijos radiniais. Didesnės kaip 2,5 cm dydžio ha- martomos dažniausiai pašalinamos chirurginiu būdu. Jei įtariama aspergiloma, tolesnius veiksmus lemia ligonio būklės sunkumas ir kitos ligos (dažniausiai leukemija ir limfoma). Gali būti atliekamas diagnostinis bronchoalveolinis lavažas arba iš karto skiriamas gydymas nuo grybelių. Jei medikamentinis gydymas yra neveiksmingas, indikuojamas chirurginis gydymas.
Praktikoje siūloma taikyti tokį periferinių plaučių darinių diagnostikos algoritmą: plaučių kompiuterinėse tomogramose (KT) aptikus židinį, kuris yra per mažas (dažniausiai iki 1-1,5 cm dydžio), kad būtų galima sėkmingai atlikti jo biopsiją, ligonį būtina stebėti ne trumpiau kaip 3 metus. Didesnių kaip 15 mm židinių padidėjimu laikytinas ≥ 15 proc. skersmens padidėjimas, palyginti su pradiniu dydžiu.
Jei ligonis dėl kokių nors priežasčių netirtas, jo tyrimų (biopsijos ir kt.) duomenys yra neinformatyvūs, jam neatlikta torakotomija, jį būtina toliau atidžiai stebėti. Per trejus metus nepakitęs darinio dydis beveik paneigia esant plaučių vėžį.
Gydymas
Gydymo galimybės priklauso nuo naviko tipo, stadijos ir paciento sveikatos būklės. Dažniausiai taikomi gydymo metodai yra chirurgija, radioterapija ir chemoterapija. Chirurgija gali apimti naviko pašalinimą, o radioterapija ir chemoterapija naudojamos siekiant sumažinti naviko dydį arba sunaikinti vėžio ląsteles. Neseniai atsiradusios terapijos, tokios kaip imunoterapija ir taikinio terapija, taip pat rodo pažangą gydant šią ligą, padedant organizmui kovoti su vėžinėmis ląstelėmis.
Bronchų ir plaučių piktybinių navikų gydymas priklauso nuo ligos stadijos, naviko tipo ir paciento bendra sveikata. Gydymo galimybės gali apimti chirurginį gydymą, chemoterapiją, radioterapiją ir imunoterapiją. Naujoviškos terapijos, tokios kaip tikslinė terapija, taip pat gali būti taikomos, siekiant paveikti specifines genetines mutacijas navike. Be to, paliatyvus gydymas yra svarbus siekiant pagerinti gyvenimo kokybę, sumažinant simptomus ir skausmą. Svarbu, kad gydymo planas būtų pritaikytas individualiai, atsižvelgiant į paciento poreikius ir pageidavimus.
Plaučių vėžio stadijos ir gydymas:
- Plaučių vėžio 0 stadija. Ši ligos stadija dar vadinama in situ.
- Plaučių vėžio 1 stadija.
- Plaučių vėžio 2 stadija. Šioje stadijoje plaučių auglys jau yra didesnis (4-5 cm pločio arba didesnis). Jis gali būti neišplitęs į netoliese esančius limfmazgius arba išplitęs į plaučių limfmazgius.
- Plaučių vėžio 3 stadija. Šioje stadijoje vėžys gal skirtis savo dydžiu ir išplitimo į limfmazgius laipsniu. Jis nėra išplitęs į kitas kūno dalis. Daugelį šios stadijos navikų gali būti sunku arba kartais neįmanoma pašalinti tik chirurginiu būdu.
- Plaučių vėžio 4 stadija. Ši stadija reiškia, kad vėžys per kraują išplito į daugiau nei vieną sritį kitame plautyje, plaučius ar širdį supantį skystį arba kitas kūno dalis. Vėžio ląstelėms patekus į kraują jis gali išplisti bet kurioje kūno vietoje. Tačiau labiausiai tikėtina, kad NSPV išplis į smegenis, kaulus, kepenis ir antinksčius. Tokiais atvejais sunku visiškai pašalinti naviką ir chirurgija paprastai nerekomenduojama.
Atsižvelgiant į naviko dydį ir išplitimą, parenkamas atitinkamas plaučių vėžio gydymas. Pagrindiniai šios ligos gydymo būdai yra operacija, radioterapija, chemoterapija ir biologinė terapija.
Esant ankstyvos stadijos lokaliam NSPV, gali būti sėkmingai atliekama operacija. Jei gydymas padeda, 70 proc. Kai chirurginis vėžio gydymas negalimas, pacientui gali būti siūloma vien radioterapija arba jos derinys su chemoterapija. Diagnozavus pažengusią vėžio stadiją, jo jau nebeišeina sėkmingai pašalinti chirurginiu būdu. Tokiais atvejais dažnai skiriama chemoterapija. Paprastai ji taikoma ciklais, kad toksinis chemoterapijos poveikis neviršytų naudos.
Pirmos eilės gydymas skiriamas dėl išplitusio vėžio. Gydymas iki ligos progresavimo arba palaikomasis gydymas yra tas, kuris skiriamas toliau, nors pirmos eilės gydymas baigiamas, kai vėžys neprogresuoja.
Biologinė terapija nukreipta į specifinius vėžio procesus. Dėl šios priežasties toks gydymo metodas gali būti veiksmingesnis nei kiti (pavyzdžiui, chemoterapija ir radioterapija).
Tai, ar plaučių vėžys išgydomas, priklauso nuo to, kaip anksti jis diagnozuojamas. Todėl norint išvengti sunkių padarinių, labai svarbu reguliariai tikrintis sveikatą - ypač asmenims, esantiems didesnės rizikos grupėje.
Šaltinis | Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof.