Brėvikių dvaras - dvaras Brėvikiuose (Telšių rajonas), 3 km į rytus nuo Alsėdžių miestelio. Dvaro sodyba turi istorinę, architektūrinę bei kraštovaizdinę vertę.
Dvaras pasiekiamas iš Alsėdžių miestelio pavažiavus 3 km į rytus. Dvaro sodyba stūkso vaizdingame Virvytės upės slėnyje, rytinėje Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, Biržuvėnų miestelyje. Tai vertingas stambios medinės dvaro sodybos pavyzdys. Vyrauja baroko, klasicizmo ir istorizmo epochų architektūra.
Adresas: Brėvikių k., Gadūnavo sen., Telšių r.
Koordinatės: 56°02′35″ š. pl. 22°05′23″ r. ilg. / 56.04306°š. pl. 22.08972°r. ilg.
Brėvikių dvaro ponų namas (Telšių r.)
Dvaro Istorija
Kaip atskiras ūkinis vienetas dvaras atsirado 1592 m., kai Šarnelės dvaro šeimininkas vedė ir savo žmonai Brėvikių apylinkes padovanojo. Vėliau savininkai daug kartų keitėsi, tačiau čia visada buvo privačios valdos.
- XVI a. dvaro šeimininkais buvo viena seniausių Žemaitijos giminių bajorai Mitkevičiai.
- XVII-XVIII a. - Pilsudskių valda.
- Nuo XIX a. pradžios dvaras priklausė Narutavičiams.
Dvaras nuo senovės laikų priklausė senai žemaičių bajorų Narutavičių giminei. Ši giminė gavusi herbą 1413 m. Horodlės aktų metu. Ta proga senoji jų pavardė Norutis buvusi pakeista į Narutowicz.
1813 m. Gabrieliaus ir Stanislovo Narutavičių senelio žmonai Anai Kasakauskaitei Brėvikių dvaras jos motinos užrašytas kaip kraitis. Nuo tų metų ir įsikėlė šeima į dvarą.
XIX amžiaus antroje pusėje teisininkas Jonas Narutavičius, A. Brėvikių ūkis vertėsi pienininkyste ir gaudavo valstybės lengvatų. Iki 1930 m. turėjo apie 500 hektarų žemės. 1931 m. dvaras padalytas, signatarui liko 285 hektarai.
| Laikotarpis | Savininkai |
|---|---|
| XVI a. | Mitkevičiai |
| XVII-XVIII a. | Pilsudskiai |
| Nuo XIX a. pr. | Narutavičiai |
Narutavičių Šeima
Šiame dvare gimė Stanislovas Narutavičius (1862-1932), liberalas dvarininkas, „Alsėdžių Respublikos“ kūrėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Jo brolis Gabrielis Narutavičius (1865-1922) - žinomas mokslininkas profesorius, 1922 m. buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos Respublikos prezidentu.
Būtent Brėvikių dvaras yra dviejų brolių - Stanislovo (gim. 1862 m.) ir Gabrieliaus (gim. 1865 m.) tėviškė. Jie buvo Viktorijos Ščepovskaitės-Narutavičienės ir vietos teisėjo, 1863 m. sukilimo dalyvio, Jono Narutavičiaus sūnūs.
Deja, bet berniukai tapo našlaičiais, jų tėvas J.Narutavičius greitai mirė. Netekusi vyro, V.Narutavičienė išnuomojo savo ūkį ir pagalbos auklėjant vaikus paprašė Renavo dvaro (Mažeikių r.) savininko barono Antano Rionė. Jis pasigailėjo skaudžią netektį išgyvenančios šeimos ir sutiko juos visur tris priglausti.
1868-1871 m. jos vaikams mokyti baronas nusamdė geriausią tuometį mokytoją - poetą, publicistą, vertėją, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėją Lauryną Ivinskį. Baronas pasižymėjo filantropizmu, todėl našlei ir jos sūnums prieš savo paties mirtį paliko pinigų pragyvenimui. V.Narutavičienė vėliau abu savo sūnus išleido mokytis į vokišką Liepojos gimnaziją.
1882 m. baigęs mokslus, vyresnysis sūnus Stanislovas tais pačiais metais įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, tačiau iš jo buvo pašalintas, tad paskui studijas tęsė Kyjive.
Sukūręs šeimą, Stanislovas Narutavičius kartu su žmona Joana Bilevičiūte grįžo į Brėvikių dvarą. Čia jis rėmė draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimą, vertėsi advokato praktika. Bajoras buvo mylimas vietos gyventojų, rūpinosi jų švietimu, sveikatos apsauga.
1905 m. S.Narutavičius dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, o 1918 m. visiems laikams įsirašė į Lietuvos istoriją - tapo Vasario 16-osios Akto signataru.
Signataro ženklas prie Brėvikių dvaro ponų namo (Telšių r.)
S.Narutavičiaus ir dar kai kurių signatarų dėka, Lietuvos Nepriklausomybės Akte buvo pašalintas tekstas apie įsipareigojimus Vokietijai, taip užtikrinant visiškai nepriklausomos Lietuvos valstybės ateitį. Tikriausiai būtent dėl šios priežasties S.Narutavičiui garsiojoje Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų nuotraukoje buvo paskirta viena garbingiausių vietų - krėslas šalia J.Basanavičiaus.
S.Narutavičiaus šeima Brėvikiuose vertėsi pienininkyste, jiems priklausė apie 500 ha žemės. Kalbama, kad Narutavičiams susitvarkyti su ūkio reikalais nebuvo lengva. Juk abu su žmona buvo tikri intelektualai. Netgi manoma, kad jo žmona Joana buvo pirmoji Lietuvos moteris, Vakaruose (Ciuriche, Šveicarijoje) įgijusi aukštąjį išsilavinimą.
1931 m. Brėvikių dvaras padalytas ir signatarui liko tik maždaug pusė anksčiau buvusio ūkio ploto. Sunku pasakyti, kodėl, tačiau paskutiniąją 1932 m. dieną, Naujųjų metų išvakarėse, S.Narutavičius nusišovė... Jo kapą galima aplankyti greta Brėvikių esančiame Alsėdžių miestelyje.
Paskui, sovietmečiu, Brėvikių dvaro ponų name įsikūrė mokykla, parduotuvė. Dabar tai - privati nuosavybė.
Gabrieliaus Narutavičiaus Likimas
O kokia buvo kito brolio - Gabrieliaus - lemtis? Apie jį Lietuvoje gerokai rečiau užsimenama. Visgi visai kitokia situacija turėtų būti Lenkijoje...
Pasirodo, kad iš Žemaitijos kilęs jaunuolis tapo Ciuricho politechnikos instituto profesoriumi, dekanu, statė hidroelektrines Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje. Po kurio laiko tapo Lenkijos viešųjų darbų ministru, vėliau - užsienio reikalų ministru, o 1922 m. gruodžio 9 d. Gabrielius Narutavičius (lenk. Gabriel Narutowicz) buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu!
Turbūt daugeliui tai gali būti naujiena, mat Brėvikiuose apie pirmąjį Lenkijos prezidentą - Žemaitijos bajorą - niekur neužsimenama. Čia stovi tik akmeninis signataro ženklas jo broliui (visgi jiems abiems skirta skulptūra neseniai atsirado Renavo dvare).
Tiesa, pirmojo Lenkijos prezidento gyvenimas taip pat baigėsi tragiškai. Iškart po tapimo prezidentu, Gabrieliaus Narutavičiaus politiniai oponentai pradėjo puolimą (apkaltino ateizmu, valdžios užėmimu mažumos balsais ir kt.). 1922 m. gruodžio 16 d. Varšuvos nacionalinėje galerijoje prezidentą nušovė lenkų nacionalistas E.Niewiadomskis.
Nuo kulkos žuvusio G.Narutavičiaus laidotuvėse Varšuvoje dalyvavo apie 500 000 žmonių. Jis Lenkijos sostinėje ir atgulė amžinojo poilsio.
Nors abu broliai savo gyvenimus baigė tragiškai, jų pėdsakai amžiams išliks dviejų kaimyninių valstybių istorijos puslapiuose ir to seno Žemaitijos dvarelio prisiminimuose.
Dvaro Sodybos Fragmentai
Iki mūsų dienų išliko medinis gyvenamasis namas (rūmas), svirnas, rūsio likučiai, dalis senosios dvaro alėjos.
Dvaro sodybos fragmentų sudėtinės dalys:
- Užstatymo struktūros (ponų namas)
- Vandens telkinių
- Želdinių
- Kelių tinklo liekanos
Išlikęs pagrindinis - ponų namas tradicinės (liaudiškos) architektūros, XIX a. I pusėje įgavęs klasicizmo stiliaus bruožų. Kiti sunykę tradicinių medinės architektūros formų dvaro laikotarpio pastatai - svirnas ir kumetyno liekanos. Atkasinėjamas 200 metų senumo svirnas, nes visi pamatai buvo užnešti žemėmis. Likę 1990 m.
Į dvarą veda liepų ir klevų alėja abipus kelio į sodybą; šiaurinėje kelio pusėje yra klevų eilė, o pietinėje - liepų. Į pietus nuo „ponų namo“ auga pavieniai, seni klevai (1,2 m kamieno skersmens). Sodybą supa dvi kūdros šiaurinėje ir pietinėje teritorijos dalyse. Nuo šiaurinės kūdros į pietus yra griovys, statmenai kertantis pagrindinį dvaro sodybos kelią (alėją). Griovio pagrindinė funkcija - jungti abi kūdras, bei tiekti vandenį iš didžiosios į mažąją. Išlikęs tik pagrindinis įvažiavimas į dvaro sodybą. Takų tinklas sunykęs.
Išlikusi suplanavimo struktūra apibūdinama kaip kompaktiška centrinė su tūriniu centru (ponų namu). Tūrinė-kompaktinė, erdvinė-daugiaerdvė, su keliomis centrinėmis erdvėmis. Pagrindinė kompozicinė ašis - įvažiavimo į sodybą kelias, apaugintas liepų ir klevų alėja. Sodybos pastatai buvo išdėstyti tolygiai į rytus ir į vakarus nuo ponų namo, neformuodami ryškesnių koncentracijų (į rytus - sunykęs svirnas, į vakarus - arklidės (pamatų liekanos)). Labiausiai nutolęs nuo ponų namo į pietryčius buvo kumetynas.
XVIII vid. statytas ponų namas yra vieno aukšto su mansarda ir rūsiais, monumentalaus tūrio, „L“ raidės formos plano pastatas. Išlikęs pagrindinis stačiakampis tūris, išilgine ašimi orientuotas š.v. - p.r. kryptimi. Išlikusi vidaus kapitalinių sienų planinė struktūra. Planas skersinėmis sienomis suskirstytas į 3 dalis, kurių centrinė - siauresnė. Patalpų išplanavimas mišrus. Pietvakarinėje dalyje - amfiliadiškas. Pagrindinis įėjimas - šiaurės vakarų pusėje. Pagrindinis šiaurės vakarų fasadas simetrinės kompozicijos su keturių kolonų portiku. Tarp kolonų yra medinė, ažūrinė, rombais suskirstyta tvorelė. Virš pirmo aukšto profiliuotas karnizas su dantukais, kuris pastogę juosia visu pastato perimetru. Frontonas trapecijos formos, simetrinės kompozicijos, šonuose maži, dekoratyvūs, rombo formos langeliai. Dvarą supo klasicizmo stiliaus terasos, skiriančios reprezentacinę teritoriją nuo ūkinės.
Šiandien kviečiame į kelionę po jų tėviškes.