Ištarus šį vardą prieš kelis dešimtmečius, iškart tapdavo aišku, apie ką kalbama. Mano kartos žmonės suprastų: žinoma, Laimonas Noreika. Apie aktorių, kurį iš jo vaidmenų spektakliuose, kino filmuose, iš poezijos vakarų pažinojo didžioji pusė Lietuvos, rašyti nelengva. Savo paveikslą turiu ir aš. Paauglystėje ir jaunystėje - tai mano vyriausiosios sesers Sigitos vyras, į mūsų šeimą atėjęs linksmas, šnekus žmogus iš paslaptingo teatro pasaulio. Sulaukus brandos - skatinęs mąstyti žodžiu, tartu nuo scenos ir iš kino ekrano, ir ypač poetine kalba, įdomių istorijų pasakotojas. Ir pagaliau, saulelei krypstant vakarop - eseistas ir memuaristas, netikėtai įtaigiai prabilęs savo knygomis. Ir nuolatinis pašnekovas, kai vienam kito reikėdavo.
Laimonas Noreika ir Rūta Staliliūnaitė, 1974 m.
Šeimos Požiūris į Aktorių
Prieš šešiasdešimt metų Sigitos Laimoną mūsų šeima sutiko skirtingai. Tėtis, kaip paprastai, atvira širdimi, geranoriškai. Irgi optimistiškai linkusi žiūrėti į gyvenimą mama žentą pasitiko atsargiai, kiek nepasitikėdama. O kaipgi kitaip - artistas, triukšmingas gražuolis, dominuojantis bet kokioje kompanijoje. Tas nepasitikėjimas palaipsniui tirpo, ypač išaiškėjus, kad Laimonas nepasipūtęs, nepakenčia stikliuko. Pagaliau ir aš, gal dvylikametis, išvydau Laimoną scenoje.
Pirmieji Vaidmenys Teatre
Komedija ar vodevilis apie poilsiautojų ir administracijos konfliktą sanatorijoje „Alyvų sodas“. Pjesė, kaip suprantu dabar, lėkštoka, vienadienė, taip ir vadinosi. Tačiau įspūdį paliko nepamirštamą. Laimonas, pagrindinis herojus, spindintis jaunyste, entuziazmu, tiesiog skrajojo scenoje, apžavėdamas simpatiškąją širdies damą (ją vaidino Marytė Rasteikaitė) ir, žinoma, publiką. Ir dar - abu labai gražiai dainavo. Štai ir vėl pagrindinis vaidmuo, Rudolfo Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (pjesę, beje, iš latvių kalbos dar prieškariu vertė mano tėvas ir džiaugėsi jos pasisekimu abiejų mūsų sostinių teatruose). Vėl linksmybės, šmaikštavimai, bet Laimono sukurtas Aleksas šįkart neįstrigo taip giliai atmintin. Jau jaunuolio akimis mačiau ir daugiau Kauno dramos teatro spektaklių.
Kadras iš filmo "Niekas nenorėjo mirti"
Atsiliepimai apie Vaidybą
Iš apsilankančių mūsų namuose rašytojų, menininkų girdėdavau įvairių komentarų apie Laimono vaidybą. Daug kam ji patiko. Kai kas įžiūrėdavo joje dirbtinumo, per daug artistiškumo, patoso. Ir vėl - mama kritiškiau vertindavo Laimono aktorinius sugebėjimus, o tėvas palankiau.
Kelionė į Vengriją
Pirmą kartą iš arčiau Laimoną pažinau kelionėje į Vengriją tolimais 1960-aisias. Tuo metu aš, aštuoniolikmetis, dieną dirbau „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje, o vakarais mokiausi Vilniaus universitete. Buvo toks Nikitos Chruščiovo laikų eksperimentas - įstoję į aukštąją mokyklą ir neturėję dvejų metų darbo stažo pirmame kurse dieną privalėjo dirbti. Redakcijos skelbimų lentoje kabėjo „liaudies demokratinių šalių“ sąrašas, į kurias per „Sputniko“ turizmo agentūrą galima buvo nuvažiuoti su jaunimo grupe. Dirbdamas susitaupiau pinigų, tad nutariau užsirašyti į Vengriją. Pirmoji kelionė į tolimą, paslaptingą užsienį… Per Baltarusiją, Ukrainą, Čopo pasienio stotį riedame į Debreceną, Budapeštą, prie Balatono ežero, kur apsigyvenome palapinių miestelyje.
Puikiojoje Vengrijos sostinėje, centre stūksančiuose namuose, matyti kulkų, artilerinio apšaudymo pėdsakai. Juk tik prieš ketverius metus čia praūžė „kontrrevoliucinis maištas“ - dabar, po 50 metų, įvardijamas kaip revoliucija. Vilniuje buvome įspėti: reikia budrumo, atsargumo, vaikščioti po miestą tik didesnėmis grupėmis. Bet mūsų vadovas pasirodė ne „kirvis“ esąs, jokių apribojimų mums netaikė. Mėgino įsikišti jo pavaduotojas, reikalavo disciplinos ir budrumo, bet Laimonas artistiškai jį nusodino. Merginos, vyrukai iš įvairų Lietuvos miestelių stebėjosi: žinomas aktorius, matytas scenoje, o toks draugiškas, paprastas… Su Laimonu ir dar keliais draugais, per daug netaupančiais to forintų pluoštelio, į kuriuos išsikeitėme rublius Vilniuje, apsilankėme netgi kabarete. Visai neseniai sutikau tos kelionės bendrakeleivį Vytautą Januškevičių, mokytoją iš Trakų. Jis papasakojo, Palangos paplūdimyje jį užkalbino Laimonas: „Kaip laikaisi, Vytautai?“ Atmintį veidams ir vardams jis turėjo puikią. Su Laimonu prie Balatono ežero.
Asmeninės Savybės ir Kūryba
Laimonas nelengvai įsileisdavo į savo ratą, pripažindavo tik talentingus, kūrybiškus žmones, kitų atžvilgiu būdavo kiek atsainus. Tačiau svarbiausia jam buvo surasti klausytojų. Prisimenu, nedidelėje kompanijoje gėrėme sausą vyną - studentė anglistė, Laimonas ir aš. Tuo metu jau dirbau žurnalistu, buvau kiek matęs pasaulio. Bet įsiterpti į Laimono nesibaigiančių istorijų pynę neturėjau jokių šansų.
Mėgdavo prisiminti, kad su aktoriaus darbu kine susipažino pirmajame pokariniame filme su lietuvių aktoriais „Marytė“, kur atliko nedidelį vaidmenį. Na, o paskui, po ilgos pertraukos - garsusis Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“. Laimonas pasakojo: pirmą kartą jis pakviestas išbandyti jėgas ne teigiamo herojaus, o „geriečių“ oponento vaidmenyje. Filmas sukrėtė - manau, bent tuos mano kartos žmones, kurie tada nedaug ką žinojo apie pokario kovas. O Vytauto Žalakevičiaus sprendimas Aitvaro vaidmeniui pasirinkti Laimoną Noreiką, iki tol kūrusį tik teigiamus personažus, iš šiandienos žiūrint atrodo tarsi koks užkoduotas pranešimas. Išties, Aitvaras ekrane išniro nekalbus, mįslingas, su savo paslaptimi. Bet svarbiausia, kad jis buvo visai nepanašus į tuos „miškinius“, kokius vaizdavo tuometinis istorijos supratimas ir ideologizuoti meno kūriniai. Jis buvo gyvas, stiprus žmogus, turėjęs savo tiesą ir pasiruošęs mirti už ją.
Poezijos Era
Laimono skrydis į poezijos erdves patvirtina „laimės nelaimėje“ teoriją. Persikėlęs kartu su šeima į Vilnių ir sugrįžęs į savo jaunystės teatrą, Laimonas kurį laiką neturėjo svarbesnių vaidmenų. O jis gi buvo nepataisomas darboholikas. Tad paruošė vieną poezijos programą, pradėdamas Vincu Mykolaičiu-Putinu, kitą, trečią. Pajuto, kad jis labai reikalingas ir laukiamas ir dideliuose miestuose, ir miesteliuose, ir kaimuose, mokyklose, ligoninėse, bibliotekose, pagaliau ir rinktinės intelektualų publikos susiėjimuose.
Nežinau, koks vidinis balsas sufleruodavo jam, ką skaityti. Tik žinau, kad čia jis jokių patarėjų ar nurodinėtojų neturėjo. Jis, matyt, jautė kažkokią sielų giminystę su gyvaisiais ir mirusiais poetais. Be ypatingų patriotinių deklaravimų jis rinkosi skaityti tai, kas, sakyčiau, buvo esmingai lietuviška. Žiū, kokiais deimančiukais sužibėjo senosios, sermėgiškos lietuvių poezijos klodai jam ten giliau pasirausus. Kaip šiuolaikiškai ir drąsiai aidėjo jo lūpose Daukanto sakymai apie lietuvių kalbą ir papročius, XIX amžiaus Adomo Mickevičiaus posmai. Ir čia kažkaip įdomiai susipynė „M“ magija. Prisimenu, tėvas vis pajuokaudavo: „Būčiau ne Paleckis, o Maleckis, gal būčiau tapęs dideliu poetu. Juk beveik visi didieji mūsų bardai - iš M raidės.“ Laimonas rėmėsi į galingus ąžuolus - Mickevičių, Maironį, Mykolaitį-Putiną. Na, o su mylimiausiais Justinu M., Alfonsu M. ir Marcelijumi M. jis apvažiavo visą Lietuvą.
Žinoma, nebūna magijų be išimčių. Prisimenu, iš vieno svarbaus tų laikų žmogaus esu girdėjęs tokį pasakymą: „Neturi nuovokos tas Laimonas. Paskaitytų keletą eilėraščių apie Leniną ir gautų, ko gero, Lenino premiją.“ Tai man nuskambėjo tikrai šventvagiškai.
Čia negaliu neprisiminti Sigitos. Ji būdavo pirmoji Laimono programų klausytoja dar namuose, kai jis repetuodavo. Ji suruošdavo Laimoną, parinkdavo kaklaraištį, nupūsdavo kiekvieną pūkelį nuo jo tamsaus „sceninio“ kostiumo. Ji stengėsi nepraleisti nė vieno jo koncerto - visada sėdėdavo tik paskutinėje eilėje.
Sugrįžimas į Teatrą ir Kino Pasiūlymai
Laimonas vis dažniau pasirodydavo Vilniaus teatro scenoje. Juo patikėjo režisierius Henrikas Vancevičius, kurį Laimonas, savo ruožtu, nepaprastai gerbė ir vertino. Kiek įtampos ir nervų aktoriui kainavo vien pagrindiniai vaidmenys Justino Marcinkevičiaus trilogijoje, puikiai įvertinti publikos. Laimono gyvenimas tuo metu tapo itin intensyvus, skaičiuota minučių tikslumu. Juk po „Niekas nenorėjo mirti“ jį užplūdo dešimtys pasiūlymų iš daugelio TSRS kino studijų, jis filmavosi įvairiausiose pasaulio šalyse.
Mačiau, kaip Laimoną sukrėtė Sigitos netektis. Apie tai Laimonas yra parašęs - kaip jis moka, nuoširdžiai ir tikrai. Noriu tik priminti, kad Laimonui tą tragišką jo visai šeimai vasarą dar nebuvo šešiasdešimties. Ne viena moteris tuomet žvilgčiojo į jį, tikėjosi sulaukti dėmesio ir palankumo. Veltui. Buvau liudininkas, kaip jau keletui metų po Sigitos mirties praėjus viena dama mėgino sudominti jį ypatingais kulinarijos gaminiais.
Politinė Veikla Atgimimo Laikotarpiu
Kaip ir daugelį menininkų bei mokslininkų, Laimoną Atgimimo banga įtraukė į politikos verpetus. Tais nepamirštamais, entuziazmo kupinais metais jo visur buvo pilna. Išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu jis skaitė eiles mitinguose ir kituose renginiuose, lydėjo po Lietuvą Bernardą Brazdžionį, ypač dažnai atsiliepdavo į kvietimus suruošti poezijos vakarus. Ne viena partija jį įkalbinėjo kandidatuoti į Seimą jų sąraše, tačiau Laimonas griežtai atsisakinėjo. Mano galva, jis būtų buvęs tikrai geras Seimo narys, nes sąžiningumo, darbštumo, atsakingumo ir žinių jam tikrai netrūko. Bet Laimonas laikėsi nuomonės, kad tikras menas ir gera politika nelabai suderinami. Savo visuomeninį aktyvumą Laimonas išliedavo pavadinimų suteikimo komisijos prie Vilniaus savivaldybės darbe.
Kūrybos Sumažėjimas ir Atsigavimas
Tačiau atgimimo metams slenkant į praeitį ir kultūroje atsirandant vis daugiau griuvėsių, Laimono, kaip ir daugelio meno žmonių, nuotaikų barometras krypo į padalą „permainingos”. Kartu su keliomis dešimtimis Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių jis buvo išprašytas į pensiją (beje, niekad negirdėjau nė menkiausio jo nusiskundimo ar nepasitenkinimo dėl to). Lietuvos kino studija pamažu byrėjo, išseko pakvietimų iš kitų kino studijų šaltinis. Vis mažiau paklausūs, augant „pinigų kartai“, darėsi poezijos vakarai. Tuo labiau Laimonas laukdavo ir sulaukdavo atskirų pakvietimų. Tuo jausmingiau, su didesniu dėkingumu publikai jis pasakodavo apie tai, kaip jo „nuostabiai klausėsi“ vienoje ar kitoje auditorijoje, nors salė buvusi apytuštė. Tikra atgaiva jam buvo pavasariniai mokytojų apsilankymai jo namų kieme Čiurlionio g.
Rašytojo Kelias
Pauzė teatre išaugino Laimonui skaitovo sparnus. Pauzė teatre, kine ir poezijos skaitymuose leido jam pajusti rašytojiškos duonos skonį. Čia reikėtų nuoširdų ačiū tarti Rasai Andrašiūnaitei, kuri perskaitė jo dienoraščius ir tarė labai įtaigiai: „Laimonai, reikia leisti knygą“. Atgimimo atneštos permainos, cenzūros nustūmimas į tolimą praeitį leido jam rašyti taip, kaip jis nori, ką galvoja. Tarybiniais metais galima būtų įsivaizduoti jo pirmosios knygos pasirodymą (žinoma, su pataisymais, su kupiūromis), bet antrosios ir trečiosios - jau ne.
Kai dar gyvenau pas tėvus Čiurlionio g. 16, pirmame aukšte kartu su Sigitos šeima (paskui tas kambarys atiteko Laimonui), ne kartą girdėjau Sigitos ir Laimono „pasišpilkavimus“. Grįžęs po spektaklio ar poezijos vakaro Laimonas užsidarydavo kambaryje, guldavo į lovą ir, pasidėjęs storą sąsiuvinį ant kelių, margindavo jį savo apvalia, aiškia rašysena. „Irgi, matai, rašytojas atsirado… Jis gi paprasčiausio rašto į namų valdybą nesugeba parašyti“, - nepiktai pasišaipydavo Sigita. Paskui Laimonas, matyt, paskaitydavo kai ką iš savo užrašų žmonai arba parodydavo juos. Sigita jau kitaip ėmė vertinti jo kūrybą. Būdama geros nuotaikos ji su humoru piešdavo savo šeimos ateitį: „Laimono silpna širdis, ji gali neišlaikyti. Jei jau atsitiktų tokia nelaimė, tai mes su Rūta redaguosim ir leisim rinktinius Laimono raštus.“
Sigita apsiriko. Kai perskaičiau „Aktoriaus dienoraščius“, Laimonas mane nustebino ketvirtą kartą. Jau nebe kaip teatro artistas, ne kino aktorius, ne skaitovas. Tikrai, tai nebuvo grafomaniškas ar mėgėjiškas vedžiojimas plunksna. Tai buvo gilūs, skvarbaus žvilgsnio ir paprasti apmąstymai apie aktorystę, dramaturgiją, poeziją ir poetus. Žodžiu - apie kūrybą. Gyvenime toks šnekus ir ilgakalbis, savo užrašuose Laimonas, mano galva, pasirodė visai kitoks - santūrus, tikslus, taupus žodžiui. Ko gero, apie jokį jo vaidmenį ar poezijos vakarą aš neišsakiau tiek gerų žodžių - o jie tikrai buvo nuoširdūs - kiek apie jo knygą.
Dar įdomesni man pasirodė „Vidurnakčio užrašai“. Laimono nutapyti portretai - pirmiausiai jo tvirtosios mamos, neramiosios poros - Juozo Baltušio ir Monikos Mironaitės, tarsi prislopintu balsu pasakojami prisiminimai apie karo metus Kaune, žudynes Lietūkio garaže. Kiek daug apie pokario trėmimų tragediją jis sugebėjo pasakyti vos viena kita pastraipa… Tuomet jau Laimonas skaitydavo man ištraukas iš savo dienoraščių bei tekstų dar prieš atiduodamas juos vienam ar kitam žurnalui, tardavosi dėl pavadinimų. Aš klausdavau: Laimon, kaip tau taip išeina? Nenaudoji jokių ypatingų metaforų, palyginimų, kitų puošmenų, o tavo rašiniai apčiuopiami ir vaizdingi. O svarbiausia - jie labai tikroviški, jauti, kad tai neišgalvota, kad tai teisybė. Tau tarsi pavyksta sustabdyti akimirką - ir žavingą, ir tragišką, sustingdyti laiką. Esi tarsi metraštininkas iš Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“, bet nei baltasis, nei juodasis, o tikrasis.
Laimonas aiškina, kad labai daug padėjo jo dienoraščiai, kai jis vėlų vakarą, paprastai apie vidurnaktį, fiksuodavo visai šviežius įvykius. O paskui, pasitaikius progai, pasitikrindavo juos su savo „personažais“ - ar teisingai viską užrašė. Ir prisipažįsta, kad kartais, „teisybės dėlei“, truputį persūdo. Bet druskos įberia tik tiek, kad vaizdas butų dar ryškesnis, nors neprarandantis tikrumo. „Štai rašau apie mūsų šeimos numylėtinę namų šeimininkę Onutę, kokia ji žvali ir greita buvo net ir perkopusi per 80 metų. Mūsų kieme ji jau pjūklą pasiėmusi ruošėsi lipti į trešnę sausų šakų genėti, bet mes jai neleidome.
Stiprų insulto smūgį Laimonas patyrė Troškūnuose, kai viešėjo pas rūpestingąjį savo bičiulį kunigą Saulių Filipavičių. Kartu su seserim Geruta skubėjome aplankyti jį Anykščių ligoninėje. Laimonas pasakojo, kaip jį apleido jėgos, kaip jis sukniubo, o atsigavęs naktį ligoninėje pajuto, kad nebevaldo kairės rankos. Ir tuoj pamėgino tikrinti atmintį - ar jis prisimena tuos daugybę posmų iš poezijos programų? 2004 metais buvau išrinktas į Europos Parlamentą ir kas pirmadienį ėmiau skraidyti į Briuselį arba Strasbūrą, o ketvirtadienį sugrįždavau. Kaip tik nuo to laiko mūsų pasimatymai su Laimonu tapo reguliarūs. Lėktuvas Vilniuje nusileisdavo apie 8 valandą vakaro. Grįžęs namo ir pavakarieniavęs skambinu jam: „Labas vakaras, Laimon. Kas gero, kaip gyveni?“ - „Normaliaĩ“, - visad atsako vienu žodžiu, raiškiai pabrėždamas paskutinį skiemenį. Ne kartą jis mane pataisydavo, kai aš tą žodį kirčiuodavau kaip dauguma, išskirdamas vidurinį skiemenį. Pastebėdavo ir kitas kirčiavimo klaidas. Pakviestas užeiti, žingsniuodavau Čiurlionio gatve. Susiklostė savotiškas tų pokalbių ritualas.
Laimonas papasakodavo, ką per tas dienas veikė, su kuo susitiko, kur koncertavo. Parodydavo nusipirktas arba jam padovanotas knygas, paminėdavo, ką jose įdomaus surado. Kartais pakomentuodavo laikraš...
tags: #blokiniai #vytautas #kazimieras