Šiame straipsnyje apžvelgiama Jameso F. T. Bugentalio knyga „Menas būti gyvam. Egzistencinės tapatybės paieškos“, atskleidžianti autoriaus humanistinės-egzistencinės psichoterapijos krypties įžvalgas. Straipsnyje aptariama knygos struktūra, temos, autoriaus stilius ir poveikis tiek specialistams, tiek plačiajai visuomenei.
Įvadas apie autorių ir jo indėlį į psichologiją
Jamesas F. T. Bugentalis (1915-2008) buvo įtakingas XX a. JAV psichologas ir psichoterapeutas, priklausęs egzistencinei-humanistinei psichoterapijos krypčiai. Jis dėstė klinikinę psichiatriją. Taip pat yra Amerikos humanistinės psichologijos asociacijos ir Kalifornijos valstijos psichologų asociacijos prezidentas. Bugentalis konsultavo ne tik pacientus, bet ir egzistencinės-humanistinės pakraipos psichoterapeutus. Jo darbai padarė didelę įtaką humanistinės psichologijos raidai, o knygos, įskaitant „Menas būti gyvam“, tapo svarbiu šaltiniu tiek psichoterapeutams, tiek tiems, kurie domisi egzistenciniais klausimais.
Kalifornijoje gyvenantis Jamesas F. T. Bugentalis - psichologas, psichoterapeutas, dėsto klinikinę psichiatriją.
"Menas būti gyvam": knygos apžvalga
„Menas būti gyvam. Egzistencinės tapatybės paieškos“ - tai psichoterapeuto Jameso Bugentalio intensyvios psichoterapijos „virtuvė". Ši knyga - tai ne vadovėlis ar teorinis veikalas, o greičiau intymi kelionė į psichoterapijos procesą, atskleidžianti tiek paciento, tiek terapeuto patirtis. Tai yra vienintelė šio autoriaus knyga, kuri turi vertimą į lietuvių kalbą.
Knygos niekaip negalėčiau priskirti populiariajai psichologijai. Galbūt dėl to, kad tokie gilūs svarstymai apie prasmę, egzistenciją ir kitus žmogiškuosius klausimus.
Knygos struktūra ir turinys
Knygą sudaro šeši paciento ir psichoterapeuto dialogai bei asmeninis epilogas knygos pabaigoje. Šešiuose paciento ir psichoterapeuto dialoguose gvildenamos žmogiškosios problemos ir perteikiamas subtilus gydytojo ir paciento santykis. Dialoguose narpliojamos šešios didžiulės temos: tuštuma ir tapatybė, atsakomybė ir pasirinkimas, pyktis ir įsipareigojimas, nuolankumas ir nepriklausomybė, objektyvumas ir ribotumas bei reikalingumas ir vienatvė. Į dialogus tarp psichoterapeuto ir paciento įsiterpia vidiniai autoriaus monologai. Skaitytojas nuosekliai vedamas prie psichoterapijos metu įvykstančio paciento (ir psichoterapeuto) mąstymo lūžio ir drauge ima suvokti unikalią jo, o ir savo tapatybę.
Į dialogus tarp psichoterapeuto ir paciento įsiterpia vidiniai autoriaus monologai, kurie parodo, kokie intensyvūs jausmai ir mintys gali virti ne tik kliento/paciento galvoje, tačiau ir psichoterapeuto.
Bugentalio psichoterapinis stilius
Bugentalis su pacientais elgiasi neįtikėtinai drąsiai, dažnai - net laviruodamas ant plonytės psichologo etikos linijos, kur menkiausias žingsnis ne į tą pusę ir gali būti viskas prarasta. Knygoje Bugentalis atsiskleidžia kaip labai talentingas psichoterapeutas, kuris tuo pačiu yra ir labai netobulas žmogus bei nuolat kovoja su savo demonais. Jis nebijo būti pažeidžiamas ir atviras su savo pacientais, o tai leidžia jam užmegzti gilų ir autentišką ryšį.
Anot autoriaus, „Galvodamas apie Keitę jaučiu ypatingą šilumą, tarsi prisiminčiau draugą, su kuriuo kartu ištvėriau mūšį“.
Tas jo netobulumas greičiausiai ir padeda taip sėkmingai ir drąsiai su pacientu keliauti išvien ir padėti suvokti subjektyvią savo būtį.
Kaip specialistas iš knygos išsinešu drąsą dirbti su žmonėmis ir plaukti ne tik paviršiumi, bet nerti gylyn.
Apibūdinimas daugiau, nei tikslus (skaitydami suprasite, kodėl), o tam, kad išvertume mūšį, reikia drąsos. Būdai, kaip jis bando prieiti prie pacientų ir užmegzti su jais gilų kontaktą, įkvepia mane kaip specialistą.
Gražu skaityti, kaip autorius dirbdamas su kiekvienu iš klientų, išgyvena tam tikrus pokyčius ir pats, auga kartu su jais, mokosi iš jų.
Požiūrį, kad žmogus yra daugiau nei jis pats tuo metu suvokia, požiūrį, kad žmogus nėra tik jo problemos.
Aktualumas šiuolaikiniame pasaulyje
Nors knyga pirmą kartą išleista dar XX a. 8 dešimtmečio viduryje, joje gvildenami klausimai neprarado svarbos ir nūdienoje. Kai kurie jų dabartiniame visur skubančiame ir lekiančiame pasaulyje aktūalūs kaip niekad. Knyga ne tik padeda „prisijaukinti“ psichoterapiją, bet ir perteikia itin pozityvų autoriaus J. Begentalio požiūrį į žmogų.
Knygos poveikis ir reikšmė
Ši knyga yra gyvas pasakojimas apie žmogiškuosius ieškojimus, kuriuose vertingų įžvalgų ras tiek specialistas, tiek psichologinės literatūros mėgėjas. Knyga įtrauks ir tiesiog išnešios ne tik specialistą, bet ir paprastą skaitytoją. Kaip paprastas žmogus, jau skaitydamas knygą pradeda daugiau mąstyti apie gyvenimą. Supranta, kad jo subjektyvus jo būties suvokimas yra dar labai neišlavintas ir jo paties laukia ilga kelionė bandant suvokti tą subjektyvią būti. Nuolat svarsto, kokia yra jo vidinė akis, kurią aprašo autorius, ir ką ja gali pamatyti ir suprasti apie savo gyvenimą ir būtį.
Apibendrinant, ši knyga yra gyvas pasakojimas apie žmogiškuosius ieškojimus, kuriuose vertingų įžvalgų ras tiek specialistas, tiek psichologinės literatūros mėgėjas.
Įžvalgos specialistams
Knyga atskleidžia psichoterapeuto įžvalgas ir susidomėjimą paciento-bičiulio asmenybe bei gyvenimo istorija. Gražu skaityti, kaip autorius dirbdamas su kiekvienu iš klientų, išgyvena tam tikrus pokyčius ir pats, auga kartu su jais, mokosi iš jų.
Poveikis plačiajai auditorijai
Kaip paprastas žmogus, jau skaitydamas knygą pradeda daugiau mąstyti apie gyvenimą. Supranta, kad jo subjektyvus jo būties suvokimas yra dar labai neišlavintas ir jo paties laukia ilga kelionė bandant suvokti tą subjektyvią būti. Nuolat svarsto, kokia yra jo vidinė akis, kurią aprašo autorius, ir ką ja gali pamatyti ir suprasti apie savo gyvenimą ir būtį.
Kas yra egzistencinė psichoterapija?
Visuotinėje Lietuvių enciklopedijoje galime rasti paaiškinimą: „egzistencinė psichoterapija - viena psichoterapijos mokyklų, tirianti žmogaus buvimą pasaulyje (būtis-pasaulyje) ir jo gyvenimo procesą (čia-būtis). Vienintelė psichoterapijos mokykla, savo praktiką grindžianti ne vien psichologinėmis, bet ir filosofinėmis koncepcijomis“ (R. Kočiūnas).
Pamatus šiai krypčiai paklojo filosofija (ypač fenomenologinė jos kryptis). Egzistencinės psichoterapijos ištakos glūdi Soreno Kierkegaardo, Friedricho Nietzsche’s, Edmundo Husserlio, Martino Heideggerio, Jeano-Paulio Sartre’o ir Maurise’o Merleu-Ponti darbuose.
Filosofų idėjas plėtojo ir psichoterapijai pritaikė Rollo May‘us, Viktor‘as Frankl‘is, Ludwig‘as Binswanger‘is, Medard‘as Boss‘as ir kiti. Egzistencinę paradigmą taiko šiuolaikiniai egzistencinės krypties autoriai: Emi van Deurzen - Smith, Irvin D. Yalom‘as, Simon du Plock‘as, Ernesto Spinelli ir kiti.
Terapijos kabinete anksčiau ar vėliau iškyla universalūs žmogaus būties klausimai, kuriuos taip išsamiai aprašė garsieji filosofai. Martin‘as Heidegger‘is tyrinėjo tokias sritis kaip: nerimas, kaltė, atsakomybė, rūpinimasis, autentiškumas, būties neapibrėžtumas, “įmestis” į pasaulį ir būties laikinumas.
Egzistencinės psichoterapijos pagrindinės sąvokos
Įmestis
Kas tai yra įmestis? Negalime pasirinkti nei savo tautybės, nei rasės, nei akių spalvos, nei kūno sudėjimo, nei mamos ar tėčio. Visa tai gauname kaip dovaną. Kartais paveldime „neblogą puokštę“ - girtaujančius tėvus, genetinę ligą, o gal buvome palikti kūdikių namuose. Nieko negalime kaltinti dėl to. Ką su tuo daryti? Priimti tai. Susivokti kokios mūsų duotybės ir kokių turime galimybių. Kartu su gimimu, deja, esame įmesti ir į mirtį. Žmogaus gyvenimas yra baigtinis - būtis baigtinė. Įmesties duotybės tyrinėjimas terapijoje padeda žmogui geriau suprasti savo gyvenimą.
Nerimas
O nerimas? Kodėl tai duotybė? Na jau ne, pasakysite. Panaikinkite nerimą, noriu jo nejausti. Neišvengiamai jaučiame nerimą baigtinės būties akivaizdoje. Žmogus gimė vienas pats ir numirs vienas. Būties laikinumo suvokimas kelia nerimą - nuo kurio vaistų nėra. Egzistencialistai tai vadina egzistenciniu nerimu (jis kyla dėl egzistencinės vienatvės). Apie tokį nerimą sakome - nuo gyvenimo vaistų nėra.
Tačiau yra ir kitoks nerimas - tai nenormaliai padidėjęs nerimas, kuris kartais būna toks stiprus, kad perauga į panikos priepuolius. Nerimas - viena dažniausių priežasčių, atvedančių žmogų į terapiją. Šis nerimas turi įvairių pavidalų, jeigu jį užmaskuoji (vaistais, narkotikais, darboholizmu ir daugeliu kitų būdų), jis vis tiek išlenda, įgavęs naują formą. Dažnai už tokio nerimo slepiasi nepatenkinti poreikiai, neįvardinti baziniai jausmai, kurie rodo mūsų santykį su savimi ir aplinka. Terapijos eigoje atskleidžiamos nerimo priežastys. Žmogus išmoksta nerimą atpažinti ir su juo tvarkytis, jį įveikti pats.
Atsakomybė
Egzistencinės krypties psichoterapija daug dėmesio skiria atsakomybės klausimui. Jean-Paul Sartre‘as rašė jog žmogus yra atsakingas už tai, kuo jis yra arba kuo tapo. Sartre‘o požiūriu, atsakomybė negali egzistuoti be laisvės. Jis rašė “aš pasmerktas visam laikui būti laisvas”. Jei esi laisvas, vadinasi turi pasirinkimą. Pasirinkimo laisvė yra kiekviename veiksme, mintyje, kiekvienoje akimirkoje. Net kai nesirenkame - pasirenkame nesirinkti (И. Ялом, 2000). Viktoras Franklis rašė “žmogaus būtis - tai atsakinga būtis baigtinumo akivaizdoje”.
Terapinėje erdvėje neišvengiamai iškyla atsakomybės klausimas. Atsakomybė - reiškia autorystę. Žmogus atsakingas už tai, ką pats sukuria: savo gyvenimo nemalonumus, jausmus, kančias. Po atsakomybės prisiėmimo, terapiniai pokyčiai atsiranda savaime, rašė Leontjevas. Terapija neįmanoma, jeigu klientas nemato savo atsakomybės (autorystės) dėl savo gyvenimo sunkumų (Леонтьев Д., 2005).
Autentiškumas
Terapijos metu žmogui atsiveria didesnis savo laisvės ir galimybių suvokimas. „Nelaisvas žmogus nuo laisvo skiriasi tuo kad yra valdomas aplinkybių bei savo impulsų. Tai nereiškia kad žmogus neturi valios, bet atsisako pasinaudoti savo valia, o tai irgi pasirinkimas“ (Markevičius, 2000). Neautentiškai gyvenantis žmogus nuolat save lygina su kitais, stengiasi laikytis kitų žmonių primetamų taisyklių, bijo kitų žmonių nuomonės, vengia savarankiškai priimti sprendimus. Jis gyvena, lyg būtų nešamas upės tėkmės.
Egzistencinės terapijos metu klientas skatinamas suvokti savo unikalias galimybes, prisiimti atsakomybę, mokytis gyventi kuo autentiškiau. Būti autentišku pagal, Emi van Deurzen - Smith, reiškia būti sąžiningu pačiam su savimi. Autentiškumas tai viena svarbiausių egzistencinių duotybių. Klientui svarbu padėti atpažinti jo autentiškumą, išskirtinumą, naujai atsiveriančias galimybes, atskleisti savo gabumams mokytis daryti tai, kas jam svarbu. Kai klientas atpažįsta savo unikalumą ir išskirtinumą, kai priima sprendimus pagal savo vidų jam lengviau prisiimti atsakomybę. Terapijos metu, atrandant šias duotybes, kliento gyvenimas įgauna daugiau džiaugsmo, prasmės, mažėja kančios.
J. Bugental‘is rašė jog psichoterapeutui (konsultantui) svarbu būti autentišku žmogumi - tai ašinė konsultanto asmenybės savybė. J. Bugental‘is teigia, „jog yra trys požymiai, kad gyvenate autentiškai: pilnas dabartinio momento suvokimas, gyvenimo būdo pasirinkimas dabartiniu momentu ir atsakomybės už pasirinkimą prisiėmimas” (Kočiūnas, 1999).
Yra dar daug kitų egzistencinių duotybių, kurių šiame straipsnyje detaliau neaptarsiu. Paminėsiu kad visos jos atsiveria terapijos kabinete. Tai gyvenimo prasmės, pasirinkimo, tarpusavio santykių klausimai („su-būtis“, būtis su kitais žmonėmis).
Egzistencinė terapija
Egzistencinė terapija - tai tikrai išskirtinė terapijos sritis. Susidomėjau ja dėl to, kad jai rūpi ne atskiros žmogaus psichikos dalys, bet visas žmogaus gyvenimas. Galime ilgokai „preparuoti“ smegenis ar praeities įvykius, tačiau tai bus tik rakto ieškojimas ten kur šviesiau. Terapijoje žvelgiant į savo gyvenimo visumą dažniai tenka įbristi ir į ne visai malonius vandenis, pavaikščioti tamsiais užkaboriais, kitaip tariant, pažvelgti realybei į akis. Dažniausiai jos nesinori pamatyti, ginamės nuo jos. Dėl to sunkumų sprendimą nuolatos atidedame. Kartu su terapeutu, tai lengviau padaryti.
Dažnas užklydęs gali pasakyti, „ko čia dėtas gyvenimo tyrinėjimas, jei negaliu naktimis miegoti, tiesiog pasakykite, ką man daryti“. Kitas žmogus nusistebės, kodėl neužtenka kelių susitikimų, kam toks ilgas kelias, gal pats įveiksiu savo sunkumus.
Dažnai žmonės skubinasi išspręsti savo sunkumus. Jie nori kuo greičiau panaikinti slegiantį skausmą. Duokite man vaistą, tabletę, mikstūrą, dešimt masažo procedūrų, kad tik viskas greičiau baigtųsi. Galimas toks kelias. Nusiskausmini ir gyveni toliau, kol vėl kas nors išlenda. O dažniausiai išlenda. Tada skausmas būna dar daugiau sustiprėjęs. Gyvenimo pojūtis užakęs. Prasmės per tirščiausią rūką neįžvelgsi. „Mano galvoje painiava“, „gyvenu chaose“, „nejaučiau džiaugsmo“ - tai dažni savo gyvenimo apibūdinimai. Ar tik ne laikas sustoti ir apmąstyti savo gyvenimą.
Nuo ko prasideda gyvenimo tyrimas egzistencinė terapijoje? Tikrai ne nuo filosofinių pasvarstymų ar teorinių išvedžiojimų. Į terapijos kabinetą ateina kenčiantis žmogus. Jis atsineša savo ilgai kauptą skausmą. Tas skausmas - tai tik ledkalnio viršūnė. Pamažu pradedame kalbėtis. Žmogus pasakoja kaip jis dabar savo gyvenime gyvena, dėl ko kenčia. Pradžioje daug klausau, stebiuosi, nes kiekvienas žmogus man įdomus, netikėtas. Paslaptis. Jo sunkumas - taip pat.
Kartais klientams terapijos procesą paaiškinu taip: kartu leidžiamės į kelionę po jūsų pasaulį. Jūs mane vedate už rankos, aš einu kartu su jumis, jūsų pėdomis. Tokiu būdu nušviečiame vis daugiau jūsų būties piešinio bruožų. Lyg pieštume paveikslą. Jame daug neaiškių, tamsių vietų. Kai mes kartu aptariame įvairias jūsų gyvenimo kerteles, tai piešinyje atsiranda daugiau aiškumo, spalvų, daugiau gyvenimo.
Emi van Deurzen - Smith šį procesą vadino žmogaus gyvenimo „žemėlapio“ tyrinėjimu. Ji išskyrė (tiksliau papildė prieš ją buvusių autorių atradimus) keturis žmogaus gyvenimo pasaulio matmenis: fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį. Rimas Kočiūnas rašė: „norint suprasti žmogų pirmiausia reikia tirti jo gyvenimą kaip santykių su išoriniu ir vidiniu pasauliu šiuose egzistencijos matmenyse visumą“.
Štai tokia kelionė per atėjusio į terapiją, kenčiančio žmogaus pasaulį, per visus šio pasaulio matmenis gali padėti įveikti sunkumus. Bendrais bruožais, aprašiau egzistencinės terapijos esmę bei kuo gali padėti universalių būties klausimų tyrinėjimas terapijos proceso metu. Ne viskas liko aptarta, bet liks kitam kartui.
Gyvenimo tyrimas egzistencinėje terapijoje
Egzistencinės terapijos metu tyrinėjami keturi žmogaus gyvenimo pasaulio matmenys:
| Matmuo | Aprašymas |
|---|---|
| Fizinis | Kūnas, sveikata, fizinė aplinka |
| Psichologinis | Emocijos, mintys, jausmai |
| Socialinis | Santykiai su kitais žmonėmis, visuomenė |
| Dvasinis | Gyvenimo prasmė, vertybės, tikėjimas |
Apibendrinimui. Svarbiausia yra, kad gyvenime būtų kuo daugiau gyvybės, vidinio pajautimo, kuris girdėtų ir matytų ne tik save, bet ir esantį šalia. Atviras ir priimantis žvilgsnis į kitą bei save gali padėti spręsti iškylančius sunkumus, konfliktus, kurių neišvengsime.
Egzistencinė terapija (apžvalga)
Ištraukos iš knygos "Menas būti gyvam"
„Jei noriu būti visiškai gyvas, turiu priimti ir savo ribotumą, ir savo laisvę. Jei sieksiu viską žinoti ir viską padaryti, gali būti, kad prarasiu tai, ką tikrai mokėjau. Negaliu visko žinoti, visko atlikti, amžinai gyventi. Tikrą gyvenimą galėsiu gyventi tik suvokęs subjektyvią savo būtį. Šis pojūčių matmuo svarbesnis visavertiškam gyvenimui nei visi kiti išoriniai suvokimo būdai. Pernelyg daug mūsų - ypač vakarietiškosios kultūros viduriniosios klasės atstovų - prarado gyvenimo pojūtį ir savo vidinę esmę. Jei mums prieinama tik maža vidinės patirties dalelė, esame svetimi sau, lyg būtume du skirtingi asmenys.
„Populiarioji literatura, filmai, romanai, televizijos laidos pateikia istorijų, kaip žmogus staiga “patiria” įžvalgą, naujai pažvelgia į gyvenimą ir pasveiksta. Psichoterapijai tai prilipdė, kaip aš vadinu, “detektyvinės istorijos” etiketę. Daugybė pacientų tokiu būdu dirba su savimi, uoliai tyrinėja savo veiksmus, žodžius, kalbos riktus, sapnus ir visas kitas užuominas, ir jas dedasi į savo bylą. Per detektyvinę psichoterapiją pasiektos įžvalgos (nesvarbu, pateiktos psichoterapeuto, paciento ar abiejų) ir vidinio pojūčio suvokimas skiriasi taip, kaip dirbtinė šviesa skiriasi nuo saulės šviesos.
„Pirmasis mūsų susidūrimas su atsakomybe mus moko įrodinėti, kad neturėjome kito pasirinkimo. Mes ieškome išorinių “priežasčių”, kurioms galėtume užkarti nemalonią atsakomybę: ką pagalvos kiti, kaip paprastai daroma, ko reikalauja taisyklės, - taip atsikratome nepageidaujamos atsakomybės. Šis poreikis išvengti atsakomybės kyla todėl, kad mes ją painiojame su kita sąvoka - kalte. Šie du dalykai, atsakomybė ir kaltė, išties nėra tapatūs. Tiesą sakant, psichologijoje jie kreipia mus į priešingas puses. Kaltė - tai subjektyvaus centrizmo neigimas. “Tai tu kaltas, kad aš…” Net jei kaltinu save (“Pasielgiau savanaudiškai, užmiršau tai…”), iš tiesų kaltę suverčiu tariamai savybei, savo “savanaudiškumui”, užuot prisiėmęs visą atsakomybę. Kita vertus, atsakomybė - tai susitelkimas į veiksmą ir jo padarinius. “Taip, aš išties nusprendžiau taip pasielgti. Apgailestauju, kad tu dėl to blogai jautiesi. Ką mes kartu galėtume padaryti, kad tau būtų geriau?” Taigi atsakomybė yra žvelgimas į priekį; ji patvirtina, kad mes turime galią veikti ir siekti geresnių rezultatų. Jei perdėm rūpinuosi dėl kaltės, prarandu ryšį su vidiniu pojūčiu; kai prisiimu atsakomybę, patvirtinu, kad vaidinu svarbų vaidmenį savo gyvenimo patyrime.