Ar tikrai turtai suteikia žmogui laimę? Daugybė žmonių neįsivaizduoja gyvenimo be pinigų. Turtingas žmogus jaučiasi pagarbos objektu, žmogumi, kuris laimingas, turtus turi viską. Bėgant laikui jų nuomonė keičiasi pažiūrėjus į Petro Kurmelio gyvenimą, kuris tuo laiku buvo dar valstiečių bei turtingų kunigų.
Prieš kelis dešimtmečius Juozas Brazaitis, subtilus literatūros vertintojas ir pasižymėjęs rezistentas, viename laiške bičiuliui į Europą, sveikindamas jį vardinių proga, palinkėjo bent vienu atžvilgiu „suamerikonėti“ - prisiimti taip mėgiamą amerikiečių gyvenimo principą „take it easy“. Ir čia pat patikslino: „lietuviškai verčiant tai reikštų „plevatj na krovatj…“ (spjauti į patalus, rus. - V. V.). Kitaip tariant, nepersistengti veikiant, neimti per daug į galvą dėl visokių negandų, beviltiškai semiančių mus supantį gyvenimą...
Naujasis Lietuvos „elitas“ mokslų pas „dėdę Samą“ nėjo, bet gerai perprato praktinę „take it easy“ gyvenimo filosofiją. Tik ši filosofija čia dar praturtinta sovietinio sukirpimo merkantiliniu požiūriu į žmogų: mokėk dalybos ženklą!.. Tai „elito“ stichija, kurioje sukinėjasi vikrios verslo lydekos, politikos akrobatai ir klounai, pilkosios valdininkijos kurmiai, brangūs advokatai, kišeniniai žurnalistai. Visi jie susiję, visi vieni kitiems naudingi, visi vienas be kito neišsiverčia. Neįstengiantys nieko „apčiuopiamo“ duoti - nereikalingi.
Tai gyvenimo paraštė, nevykėlių armija, runkelių augintojai, megztosios beretės. Tai atlikusieji žmonės, neįstengiantys prisitaikyti prie „naujų gyvenimo sąlygų“, vis laukiantys ir nesulaukiantys malonių iš dangaus, iš valdžios, iš giminių Amerikoje. Jų tačiau - keturi penktadaliai Lietuvos…
Šie pastarieji būtent ir neįstengia, jaunojo verslininko žodžiais, „būti kiauri“, perprasti čionykščiu supratimu interpretuotos „take it easy“ filosofijos. Jos „vainikas“ - žemės „kilnojimo“ afera. Vadinamojo, energetinio „slibino“ projektas, lyginant su ano žmonių apgrobimo ir nusivylimo savo valstybe mastais, tėra „išvestinis dydis“ ir kuklus patvirtinimas, kad „valstybė be teisingumo - tik plėšikų gauja“.
Šimtai ir tūkstančiai žemės sklypų gražiausiose Lietuvos vietose - pajūry, pamary, paupiuose ir paežerėse - tapo politinio „elito“ ir valstybės informacija disponuojančių valdininkų lengvu grobiu bei efektyviu pasipelnymo šaltiniu. Nuo jų malonės priklausė kam, kuria dalimi ir kurioje vietoje gražinti, o kam - ne, kam „atkelti“ į perspektyvias teritorijas, o kam - pasiūlyti šabakštynus, restitucijos aktus faktiškai paverčiant teisingumo išjuoka. Mechanizmas čia paprastutis: mokėti dalybos ženklą...
Mano amžiną atilsį bevaikė teta, prieš karą nutekėjusi į stiprų ūkį vidurio Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę tapo teisių į 40 ha derlingos žemės sklypą paveldėtoja (buvusio našaus ūkio vietoje kolchoziniai patvarkymai paliko tik plyną lauką). Buvo jau per 80 metų, tad jos pasirinkimą dėl nuosavybės atkūrimo formų tai ir apsprendė - sutiko su 48 tūkstančių litų kompensacija. Senyvas žmogus naiviai tikėjosi, kad tuos pinigus gaus. Rajoniniai žemėtvarkos skyriaus kurmiai per tarpininkus patyliukais siūlė pelningą sandėrį: dalytis per pusę, kad pinigai į sąskaitą įplauktų jau rytoj. Tetutė įsižeidė. Ir bergždžiai laukė beveik dešimtį metų. Per tą laiką kelis kartus gavo išmaldos po 500 Lt, kol pagaliau pasimirė. Nepriėmė „take it easy“ filosofijos.
Būtų tapusi „turtinga“, įėjusi į „elitą“, „plačiau“ pagyvenusi bent paskutiniaisiais metais. O turėjo verstis skurdžia pensija, maitintis kruopomis ir iki paskutiniosios likti „megzta berete“... Tokių ir panašių istorijų per Lietuvą - dešimtys ir šimtai tūkstančių. Socialinės skriaudos ir neteisybės, provincijos skurdas - pribloškiančio masto. „Elitui“ nepriklausantys žmonės iš ateities jau nieko nebelaukia.
O tuo pat metu - „sėkmės džentelmenų“ puotos, šokiai, maskaradai, azartiniai lošimai, fejerverkai... Argi ne todėl didžiumai Lietuvos žmonių - „plevatj na krovatj“?
Mūsų valstybės tradicijos ir valdančiųjų mentalitetas, deja, maža tepasikeitė per pastaruosius tris šimtus metų. Socialiai atsilikusi, turtinių kontrastų draskoma ir baisios korupcijos sugraužta Lietuvos didžioji kunigaikštystė savo dienas baigė didikų tarpusavio rietenų agonijoje. Radvilos, Pacai, Sapiegos iš vienos pusės, Čartoriskiai, Oginskiai, Masalskiai - iš kitos, žvangino savo privačiomis, po kelis tūkstančius vyrų nuolat išlaikomomis kariuomenėmis prieš kits kitą ir beprasmiškai eikvojo krašto turtus vidaus vaidams, kol stipresni ir apdairesni kaimynai pasidalijo ją kaip lengvą grobį, gautą dargi be jokio mūšio.
Be mūšio buvo atiduota ir prieškario nepriklausoma Lietuvos Respublika, nes režimas, užtektinai įsipykęs tautai ir gavęs politinį matą, nebeturėjo nei politinės valios, nei pasitikėjimo savo jėgomis kraštą ginti.
Dabar keliamas naujas mitas - jungtis į Švediją... Kur rasi kvailį, kad kištų milijardą po vandeniu tik tam, kad apšviestų krautuvių tinklą paiko kaimyno, dvidešimt metų „gulėjusio ant pečiaus“ ir tik nuo fejerverkų trenksmo atsibudusio, prieš pat išjungiant jo paties krosnį?
Švedai aiškiai parodė, kad moka aritmetiką: atominė 2015? Jungtis - 2016. Atominė 2018? Jungtis - 2019.
Svariausius argumentus vis dėlto pateikia gyvenimas, ne maskaradai, tegu ir labai išradingų pirotechnikos meistrų aranžuojami. Paprastam žmogui, deja, jie - itin nepalankūs. Justitia est fundamentum regnorum - teisingumas yra valstybių pamatas. Europos civilizacija tai žino jau nuo romėnų teisės laikų. Bet kaip tik šio pamato Lietuvos valstybė ir stokoja. Ji stovi ant smėlio. Kaip ant smėlio buvo palikusi ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė.
Dabartinės Lietuvos šansas - bandyti gelbėti nuo uždarymo Ignalinos atominę elektrinę ir išsiderėti jos darbo pratęsimą dar bent dešimčiai metų. Tačiau ar Lietuva beturi valios gyventi laisva?
Žmonės nori būti laimingais ir tą laimę būna sunku pasiekti. Laimė būna skirtinga materialinė ar dvasinė: didelė sveika šeima, sveikata bei meilė artimų žmonių. Mes patis pasirenkame tolimesnio gyvenimo kryptį.
Rašytojas, Žemaitės apysakoje,, Petras Kurmelis'' įrodo jog pinigai nesuteikia laimės žmogui.
Svarbu puoselėti moralines vertybės, tokias kaip šeima, atlaidumas, sąžiningumas, atsakomybė, nes be jų neįsivaizduojamas žmonių tarpusavio bendravimas.
Jonas Biliūnas