Architektūriniams ansambliams, kaip dvarai ir dvareliai, skirta nemažai publikacijų, juose neapsieita be apylinkių charakteristikos.
Juk dvarai kūrėsi gražiose vaizdingose vietose: prie ežerų, tvenkinių, kartais iškyšuliuose ir tarpugūbriuose. Tokias vietas galima vadinti feng shui vietovėmis - šis terminas pasisavintas iš kiniečių meno ir filosofinių knygų.
Alaušo ežeras šalia Bikuškio dvaro.
Aukštaitijoje, ežerų ir kalvų krašte, yra Bikuškio dvaras (Utenos rajone), užsislėpęs parke ant vakarinio Alaušo ežero (1054 hektarų ploto) kyšulio, šalia Sudeikių miestelio, kuris kūrėsi vėliau už Bikuškį, nes 1719 metais pastatyta bažnyčia.
Įdomu, kad 19 amžiuje Sudeikius aplankęs M. Valančius rado ją dengtą šiaudais, o žvirbliai joje kėlė triukšmą (Kalvotoji Aukštaitija, 1988).
Aštuntame dešimtmetyje Bikuškio dvare dar buvo 17 amžiaus mūrinių pastatų liekanų, kumetynas, tvartas, pirtis, vėliau atsirado svirnas, kluonas, dvaro namas, kalvė, net spirito darykla.
Anykščius ir Uteną supantis kalvotos moreninės ežeringos aukštumos žemėvaizdis yra vaizdingiausias ir sudėtingiausias mišriųjų miškų zonoje ir turbūt Rytų Europos lygumoje.
Mūsų - Švenčionių, Aukštaičių, Dzūkų, Sūduvos - moreninės aukštumos susidarė pradėjus tirpti ledynams ir atitinka ištisinį buvusio ledyno pakraštį.
Įvairios kilmės ledyno pakraštinių darinių ruožų reljefas būna įvairiai kalvotas, daubotas; kauburiai, smulkios ir stambios bangos, kalvos, net pailgos rumbės, smulkūs ir stamboki gūbriai.
O Alaušo ežeras yra vienuoliktas pagal dydį Lietuvoje, turi dvi salas, pasižymi apaugusiais krantais bei puikiais atabradais (K. Kilkus, „Lietuvos ežerai“, 2012).
Jei apie klimatą, tai tokio žemėvaizdžio, pakilusio apie 50-100 metrų aukščiau už aplinkines molingas ar smėlingas lygumas, vidutinė metinė temperatūra 0,5-1,0 laipsniu žemesnė, kritulių per metus iškrenta apie 50-80 mm daugiau, o sniego danga dvigubai storesnė, negu žemumose (Č. Kudaba, „Lietuvos kraštovaizdis“, 1977).
Turim, ką turim, jei juokaujant, tai prie klimato kaitos greičiau adaptuojamės nei žemumiečiai.
Dvaro Aplinka ir Architektūra
Dvarų erdvėje išsidėstę ne tik kultūriniai (centrinis dvaro pastatas, klėtis, svirnas, bokšteliai, oficina ir kt.), bet ir gamtiniai dariniai (vingiuojančios medžių alėjos, takai, pavieniai lapuočiai, vejos).
Apie didelį vejos vaidmenį galima spręsti vien iš to, kad daug pievų turintys parkai yra visada patrauklesni už mažiau jų turinčius.
Tokiu atveju atsiranda galimybė suderinti trokštamą darną ir estetiką, neužgožiant vienų kitais.
Peizažiniams parkams, kuriems priklauso Bikuškio dvaro žaluma, būdingas glaudus ryšys su vietos reljefu, neišryškinta kompozicijos ašis, paplitusios vingiuotos alėjos ir aptakių formų tvenkiniai.
Tokie parkai ypač suklestėjo pas mus Lietuvoje XIX amžiaus pabaigoje (pvz., Palangos, Lentvario ir kt).
Na, juk lankytojai be patogios infrastruktūros (takeliai, aikštelės, vėjiniai malūnai, suoleliai, bokšteliai, skulptūros, laiptai) turėjo pastebėti, kokios yra vaizdingos, slėpiningos aukštų liepų ar kitų medžių alėjos, dažnai vedančios link dvaro.
Seni ūksmingi medžiai gali net ošti pagal vėją, įtraukdami mus ir mūsų dėmesį lajų kryptimi, kurios saugiai veda link šviečiančio dvaro.
Lajos gali pridengti nuo karščio, nuo smulkaus lietaus.
Dvaro Istorija
Bikuškio dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 14 amžiaus viduryje.
16 amžiuje dvaras priklausė Radviloms, vėliau Trakų vaivadai Tadui Oginskiui, o 18 amžiuje - Prošinskiams.
Jie iš valdovo Stanislavo Augusto Poniatovskio išsirūpino privilegiją prie dvaro įkurti miestelį.
1782 metais Elžbieta Prošinskienė šalia ežero pastatė koplyčią, kurią prižiūrėjo kunigas - dvaro kapelionas.
Ir dabar koplyčios vieta dar vadinama „šventorėliu“.
Dvare veikė spirito gamykla, didelė kalvė, taip pat dvarui priklausė daugiau nei 500 hektarų žemės.
Įvažiuojant, dešinėje dabar stūkso paminėta spirito gamykla, net įdomu pastebėti, kaip tas darnos principas realizuojasi: kurioj pusėj ir kurioj dvaro aplinkos vietovaizdžio dalyje ji buvo pastatyta, ogi netoli žemyn einančio šlaituko.
20 amžiaus pradžioje sodybą valdė Puzinauskai, prieškariu - gydytojas Povilas Svilas, vedęs Puzinauskaitę.
Po antrojo pasaulinio karo priklausė Sudeikių kolūkiui, nuo 1974 metų - Utenos statybos trestui, o 1976-1979 metais Bikuškio dvaro sodyboje vyko didelės rekonstrukcijos.
Rekonstruotas dvaro namas, nugriautos 17 amžiaus mūrinių pastatų liekanos, kumetynas ir tvartas, pristatyti laiptai, iškilo pirtis, įrengta sporto aikštelė.
1992 metais klaipėdietis R. Svilas atgavo Bikuškio dvarą: rūmus, svirną, kluoną, 77 hektarų žemės.
Dabartiniai savininkai Mantė ir Marius Januškevičiai (kalbėjomės su jais) paminėjo, kad šis dvaras buvo netoli Pakštų dvaro.
Alinaukos dvaras, kuriame gimė Kazys Pakštas, buvo sudedamoji 500 hektarų ploto valdančio Bikuškio dvaro.
Savininkai
Dabartiniai savininkai Mantė ir Marius Januškevičiai pagal profesines veiklas yra informacinių technologijų ir verslo ekspertai, kurie įsigijo Bikuškio dvarą iš paskutinių paveldėtojų G. ir D. Gruodžių - pastarieji dėl senatvės atsisakė darbuotis, įsigijo kitur sodybą.
Mantė ir Marius su neslepiamu entuziazmu aprodė klėtį, vertingiausią Bikuškio dvaro paveldo prasme, statinį, taip pat ledainę.
Savininkai apgailestavo, kad vietoj arklidžių yra futbolo aikštelė.
Paminėjo, kad visa dvaro teritorija buvo sudaryta iš dviejų stačiakampių, tai rodo racionalų dvaro išplanavimą.
Vienas stačiakampio plotas buvo darbinis, kitas - parodinis.
Parkas (dabar uosių alėja, pasitaiko ir klevų) buvo sodintas nuo 17 amžiaus, o liepų alėja, kuri mums pasirodė ryškesnė, nutįso link ežero.
Link fontano išsirikiavusios erškėtrožės, bet žemelė aplink krūmus išpurenta, dar paruošta kitoms gamtinėms estetinėms gėrybėms.
Kaip supratau, tai laiptai, vedantys link ežero, įrengti maždaug 1976 metais.
Mums, bent menininkams, tokie laiptai atrodo tapybiški.
Keista, bet šie kultūros dariniai, mano supratimu, dar įsikomponuoja į dvaro erdvę, bet štai sporto aikštelė - kažin?
Aišku, dvaro teritorija iškilusi virš ežero apie 15 metrų, tai vandenį fontanui tektų kelti hidroinžinieriniu būdu.
Pavyzdys - Zyplių dvaras, kurį įrengė T. Potockas dar 20 amžiaus pradžioje, prabangesnis Rokiškio dvaras, turi panašius įdomius dekorus.
Gal paveldosaugininkai irgi teisūs, nes manoma, kad tik didingiems rūmams reikia trykštančių vandens srovių (pvz., Belmonto kompleksas šalia Vilnios upelės), o užsislėpęs dvaras turi dar daugiau užsislėpt?
Ar tiesiog jo koncepcija yra kitokia, kamerinė, nekeičiant tiek virš ežero iškilusio reljefo, neperkasant šlaito?
Pagaliau Bikuškio dvaras ne be reikalo pakilesniame iškyšulyje, apsuptame ežero vandenų, tad vandens srovių šalia gal ir nebereikia.
Bikuškio dvaro su ketu-riomis kolonomis langai yra su langinėmis: atviri ir tarytum laukia įkvėpimo dar pagražėti.
Bikuškio dvaras.
Kai šią vasarą lankėmės Bikuškyje, dvaro viduje vyko pertvarkymai (baldų nebuvo, sienos irgi ištuštėjusios, kabojo dengiamieji audiniai), tad pateikti dabartinio interjero nuotrauką dar per anksti.
Tačiau buvusio vidaus interjero nuotrauką (mačiau joje gana kamerinę aplinką su kompaktinėm komodom, pailgu medžio stalu ir paveikslais su peizažu) galima rasti knygoje „Lietuvos dvarai ir pilys“, 2015 m.
Knygoje „Lietuvos dvarai ir pilys“ parašyta, kad buvę dvaro paveldėtojai G ir D. Gruodžiai daug dėmesio sutelkė į kultūros renginius.
2003 metais už kūrybines iniciatyvas Dalia Gruodienė buvo apdovanota Kultūros ministerijos Šv.
D. ir G. Gruodžiai net keletą dešimtmečių vasaromis organizuodavo dailininkų ir skulptorių plenerus, kviesdavosi žymius dailininkus, buvo atvykę apie šimtas dailininkų (tarp jų nemažai Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų), sukurta keli tūkstančiai meno kūrinių.
Šalia dvaro tako nuo ežero matėme kelias pusiau abstrakčias granito skulptūras, simboliškai užmenančias mįsles.
Didelio pasisekimo sulaukė teatro spektakliai, simfoninės ir kamerinės muzikos koncertai.
Utenos kraštas - Sėlių žemė, kurioje tyvuliuoja reto grožio ežerai ir vinguriuoja upės, stūkso kalvoti slėniai, ošia girios, mirga natūralios pievos, paslaptingai plyti pelkės.
Miškai čia labai įvairūs: nuo smėlėtų, sausų pušynų iki priemolingose, drėgnose, pelkėtose žemėse žaliuojančių beržynėlių.
Ošiančios girios ir miškai išsaugojo senovės Lietuvos šventą tylą, o girių upeliai išliko žmogaus rankos nesužaloti.
Tik Utenos žemėse galima pamatyti tokius įspūdingus gamtos ir žmogaus sukurtus paminklus: milžiniškas daubas, kimsynes, didžiulius riedulius, kosminius akmenis, šimtus protėvių supiltų pilkapių, etnografinius kaimus, piliakalnius.
Lankytinos vietos Utenos krašte
Kiekviena Utenos rajono seniūnija unikali, įdomi ir gausi lankytinais objektais: Daugailių, Kuktiškių, Leliūnų, Saldutiškio, Sudeikių, Tauragnų, Utenos miesto, Utenos, Užpalių, Vyžuonų.
- Sudeikiai, prie ežero, stovi Bikuškio dvaras, pritraukdamas įvairiausių sričių menininkus, vyksta tapytojų plenerai, koncertai ir spektakliai.
- Utena: atgimsta senasis Utenos dvaras, kuriame veiks modernus STEAM centras su laboratorijomis, veikia Utenos kraštotyros muziejus, kuriame pasitelkus išmaniąsias technologijas galima pasivaikščioti po senąjį miestą, Laisvės kovų muziejus pateikia modernią ir interaktyvią ekspoziciją apie skaudų laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo, miesto centre džiugina kūrybinės erdvės, stiklo galerija, avangardinės skulptūros, šviečiantis fontanas su muzikine ir vaizdine programa Dauniškio ežere.
- Utenos seniūnija: skraido ne tik lėktuvai, bet ir raganos ant šluotos - įkurtas Raganų muziejus.
- Užpalių kraštas: svarbiausias kultūros paveldo objektas - Užpalių dvaro sodyba ir kamenyčia, įkurta žirgininkės Viktorijos Rastenytės- Jovarienės.
Utenos rajonas turi nemažai turistinių maršrutų pėsčiomis, dviračiu, paspirtuku ir automobiliu, kurių metu galima apsilankyti pas ūkininkus ir įsigyti jų siūlomos produkcijos, apžiūrėti lankytinus objektus, piliakalnius, gražiausius ežerus, susipažinti su Utenos krašto gamta, istorija, architektūra.
Rekomenduojamas maršrutas automobiliu po Utenos kraštą:
- Utena - pasivaikščioti po miestą, užsipirkti produktų kelionei.
- Užpaliai - įdomus pats miestukas, malūnas, Šeimyniškių atodanga.
- Daugailiai pro Bajoriškes - žvyrkelis, labai gražu gegužės mėnesį, kai žydi slyvos, raktažolės, pienės, obelys, vyšnios. Jei ilgiau sausa rekomenduočiau kitą maršrutą rinktis.
- Tauragnai - kelias žvyrkelis, gražios apylinkės.
- Šuminų kaimas pro Vaišnoriškes. Galima skirti laiką pėsčiųjų arba dviračių kelionei. Nors pagrinde maršrutai automobilių naudojamais žvyrkeliais, tai sausą dieną bus daug dulkių.
- Sudeikiai, nakvynė prie Alaušo. Jei neskubėti tai pirmą dieną Utena, Užpaliai, Daugailiai, Sudeikiai. Antra diena Šuminai, Tauragnai, Saldutiškis, Kuktiškės.
Bikuškio dvaras - tai ne tik istorinis paminklas, bet ir gyvas kultūros centras, kuris kviečia lankytojus pasinerti į praeitį ir mėgautis gamtos bei meno harmonija.