Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip Biblija ir teologinis mąstymas apibrėžia turto paskirstymo vargšams svarbą. Taip pat analizuojamas pasitikėjimo vaidmuo ekonomikoje ir labdaros teologinė reikšmė.
Įvadas
Verslo ciklo svyravimai nuo ekonomikos priklauso tiek pat, kiek ir nuo psichologijos. „The Economist“ šį reiškinį apibūdino taip: „Daug kas modernioje ekonomikoje priklauso nuo pasitikėjimo. Mus pasiekiančios pačios pagrindinės paslaugos ir prekės priklauso nuo sudėtingų ryšių tarp po pasaulį išsibarsčiusių tiekėjų. Visa ši sudėtinga sistema paremta pasitikėjimu, kad tiekėjai laiku pristatys prekes, o pirkėjai laiku atsiskaitys.“
Pasitikėjimo svarba ekonomikoje
Kyla klausimas: kas verčia žmones, kurie galbūt nieko neskolintų net savo kaimynui, patikėti visas savo gyvenimo santaupas nepažįstamiesiems, kurių jie veikiausiai niekada nepamatys? Taip suformulavus klausimą stebina ne tai, kad ekonomikos sistemoje kartais periodiškai kyla panika. Juk ir dabartinė kreditų krizė kilo dėl pasitikėjimo - tikėjimo - problemų. Esame įpratę manyti, kad pasitikėjimas - tai tam tikra vidinė žmogaus laikysena, dvasinė jo savybė.
Net ir vertinant lingvistiškai tikėjimas (angl. faith) ir finansai (angl. finance) yra labai glaudžiai susiję. Neatsitiktinai žodis kreditorius (angl. creditor) kyla iš lotyniškojo credere (lot. „tikėti“). Kai kreditoriai skolina, jie taip elgiasi, nes tiki kliento patikimumu. Vokiečių kalboje tai matyti dar aiškiau: žodis tikėjimas (vok. Glaube) turi bendrą šaknį su žodžiu kreditorius (vok. Gläubiger). Šis glaudus semantinis ryšys tarp pasitikėjimo ir skolinimo slepia ir svarbių teologinių įžvalgų. Jas labai aiškiai atskleidžia problemos, kurios krikščionybei iškilo kartu su reformacija. Tai ryšys tarp tikėjimo ir darbo. Martinas Lutheris mokė, jog mus išgelbėti gali tik tikėjimas, ir joks žmogaus darbas nėra toks vertingas, kad galėtų užtikrinti vietą Dangaus karalystėje.
Klasikinis tekstas, aplink kurį ir sukasi visa XVI a. teologinė krizė, yra ketvirtajame Danieliaus knygos skyriuje. Danielius, interpretuodamas karaliaus Nabukadnecaro sapną, pranašauja valdovo laukiančią didžiulę bausmę. Daugiausia problemų kelia sąvokos „teisumo darbai“ interpretavimas. Graikiškame I-II a. pr. Kr. Septuagintos vertime tai iš esmės sutapatinama su išmaldos davimu. Tai nutinka todėl, kad hebrajų ir Jėzaus laikų aramėjų kalboje sąvoka „teisumo darbai“ (tsedaqah) iš esmės žymėjo specifinį aukojimo vargšams veiksmą.
Taigi jei graikų vertimas yra teisingas, išeitų, jog nuodėmių atleidimas nepriklauso vien tik nuo Dievo, tam reikia, kad ir žmogus aktyviai dalyvautų ir įsikištų. Reformatorius toks konkretus šių eilučių interpretavimas žeidė, ir nuo to laiko jos susilaukė ypatingo dėmesio bei gausių komentarų. Tik pastaraisiais dešimtmečiais domėjimasis šių eilučių keliamomis teologinėmis problemomis kiek atslūgo, Biblijos tyrinėtojų bendruomenei vis labiau sekuliarėjant. Dabartinė finansinė suirutė kiek kitaip nušviečia senuosius biblinius tekstus, o nūdienos aktualijos leidžia išmaldos davimą interpretuoti naujai.
Išmaldos davimas ir socialinis teisingumas
Moderniaisiais laikais krikščionys įprastai tiek išmaldos davimą, tiek visokią pagalbą ir paramą vargšams grįsdavo socialinio teisingumo idėja. Kitaip tariant, paremdami vargingiausiuosius krikščionys prisideda prie teisingesnio ir tolygesnio gėrybių paskirstymo. Daugybė biblinių tekstų (ypač įvairių pranašų knygos) neprieštarauja tokiai interpretacijai. Modernios demokratijos iškilimas suteikė krikščionims dar daugiau laisvės bei sudarė galimybę prisidėti formuojant viešąją politiką, ir įvairios krikščionių Bažnyčios ėmė siekti, kad būtų kuo plačiau įtvirtintas principas, žinomas kaip „pirmenybės teikimas vargstantiesiems“.
Tačiau taip akcentuojant socialinę politiką ir teisingesnį gėrybių perskirstymą, iš akių pranyksta vienas esmingiausių, vertinant teologiškai, labdaringos veiklos elementų. Štai kad ir Tobito knyga, ankstyviausias šaltinis, kuriame aiškinama išmaldos davimo vargšams vertė ir svarba. Istorija pradedama Tobito pamaldumo ir dievobaimingumo aprašymu jam dar gyvenant Izraelyje. Tačiau vėliau asirai įsiveržia į šiaurinę karalystę, ir Tobitas su daugeliu kitų yra ištremiamas. Jis praranda galimybę nukeliauti į Jeruzalę ir atiduoti auką Dievui. Taigi, kaip Tobitas gali įvykdyti savo įsipareigojimą tarnauti savo Kūrėjui ir atpirkėjui?
Jei turėtume vien Tobito knygą ir nežinotume nieko daugiau, pirštųsi išvada, jog religinė išmaldos vertė kyla iš to, kad žmogus yra nutolęs nuo šventovės, nebegali joje lankytis. Kitaip tariant, Tobitas, gyvendamas Izraelyje, Dievą garbina šventykloje, tuo tarpu atsidūręs diasporoje jis tai daro aukodamas vargšams. Tačiau kitas to paties laikotarpio tekstas - Ben Sira knyga - atmeta tokią interpretaciją. Ben Sira - tai Izraelyje gyvenęs kunigas. Jis tikino, kad išmalda turi būti duodama kartu su garbinimu.
Abiejuose šiuose tekstuose, Tobito ir Ben Sira knygose, galime įžvelgti naują ir gana dramatišką posūkį teologijoje. Ištiesta vargšo ranka tampa altoriumi, nuo kurio gėrybės iš žemės siunčiamos į dangų. Rabinistinėje kultūroje vargšai visą šią sudėtingą koncepciją sutraukdavo į trumpą frazę. Išmaldos davėjus jie pasitikdavo žodžiais: „Per mane gauk malonę.“ Hebrajiškai tai visai trumpa dviejų žodžių frazė, kuri reiškė būtent tai, apie ką jau kalbėjome: „Įdėk monetą į mano delną, ir tai bus tavo turtas danguje.“ Šie vargšai buvo tarsi tiesioginiai tarpininkai tarp mūsų žemiškosios ir dangiškosios „sąskaitos“.
Net keista, kaip dažnai Jėzus savo mokyme grįždavo prie dangiškojo iždo temos. Tai metafora, kylanti iš verslo ir prekybininkų pasaulio ir tiesiogiai susijusi su pinigų padėjimu į banką. Antikos laikais, kaip ir dabar, jei kas patikėdavo savo pinigus skolintojui, jis tikrai tikėdavosi, kad paskolinti pinigai ir palūkanos bus grąžintos laiku. Kad ši sistema veiktų, šiuolaikiniai bankai visų pirma tampa labai priklausomi nuo indėlininkų pasitikėjimo. Juk tam tikra visų banko lėšų dalis yra likvidi. Visa kita yra paskolinta klientams, kuriais bankas pasitiki, ir mano, kad jie laiku ne tik grąžins skolą, bet ir mokės nustatytas palūkanas.
Kitais žodžiais tariant, indėlininkai gali pasitikėti banku, o bankas privalo pasitikėti indėlininkais ir skolininkais, kad šie laiku grąžins skolas. Bankininkai tiesiog turi tikėti tais, kuriems skolina. Pasak ekonomisto Christopherio Wallerio, būtent šis pasitikėjimo momentas visą bankininkystės sistemą padaro labai trapią ir kur kas pažeidžiamesnę nei kiti verslo sektoriai. Jei staiga bankrutuotų McDonald‘s, niekas pernelyg nesijaudindamas žingsniuotų užkąsti į Burger King užkandinę. Tačiau jei bankrutuoja Citicorp, tai mes neišvengiamai imsime jaudintis dėl vietinių kredito unijų. Šį dalyką jau puikiai žinojo ir senosios tautos. Pavyzdžiui, akadų kalboje tas pats žodis buvo vartojamas išreikšti tikėjimui į Dievą ar kitą žmogų ir skolinimo veiksmui.
Ben Sira vienoje iš diskusijų apie išmaldos davimą įterpia du skyrius: vieną - apie skolinimą, o kitą - apie laidavimą už tą, kuris skolina. Iš pirmo žvilgsnio stebina tai, kaip jis mėgina perspėti savo mokinius dėl rizikos, kuri kyla skolinant pinigus. Tačiau visas susirūpinimas kaipmat išnyksta jam vėl prabilus apie išmaldos davimą. Nors išmalda bei paskola ir gali būti palygintos, tačiau pirmoji visiškai neturi jokio rizikos elemento. Patarlių knygoje ši mintis puikiai iliustruojama ir išryškinama. Juk joje sakoma, kad tas, kuris dosnus vargšui, tas skolina Viešpačiui.
Tai atsispindi ir senuosiuose žydų midrašuose. Kad ir istorija apie tai, kaip filosofas ateina pas rabį Gamalielį ir klausia, kaip kas nors gali tikrai ir visiškai pasitikėti tuo, kas rašoma Biblijoje, jei Pakartotojo įstatymo knygoje reikalaujama, kad žmogus deramai aprūpintų savo vargstančius giminaičius ir tai darydamas nejaustų nė menkiausio gailesčio. Gemalielis prisipažįsta, jog joks žmogus neturi, o ir neturėtų taip pasitikėti kitu. Tačiau jis savo ruožtu toliau klausia filosofo, ar šis skolintų savo pinigus tam, kuris kaip laiduotoją atsivestų elgetą. Žinoma, kad ne, atsako filosofas. O jei laiduoti būtų pakviestas visos provincijos svarbiausias asmuo? Pinigai kaipmat būtų paskolinti - ateina atsakymas.
Taigi galiausiai Gamalielis suformuluoja trumpą ir aiškų atsakymą į filosofo klausimą: jei paprastojo mirtingojo laidavimo užtenka, kad paskolintum pinigų, kokios dar papildomos sąlygos gali būti keliamos Dievui, pasaulio kūrėjui. Tačiau grįžkime prie Danieliaus knygos ir joje išryškėjusios problemos. Ištraukoje, kaip jau skaitėme, sakoma, kad karalius gaus nuodėmių atpirkimą, jei aukos vargšams. Mūsų supratimas, kaip gali veikti šis principas, iš esmės priklauso nuo to, kaip suvokiame pačią atpirkimo sąvoką.
Kaip sufleruoja šio žodžio lotyniškoji ir aramėjiškoji etimologija, atpirkimas siejasi su atsimokėjimu, išsipirkimu ir šiuo konkrečiu atveju metafora nurodo į skolos vergystę. Nabukadnecaro nuodėmės, priimamos kaip skola, pasiekė tokias aukštumas, kad kreditorius - Dievas - ima reikalauti skolą grąžinti bausmės forma. Tačiau karalius gali mėginti panaikinti savo skolą pervesdamas svarią „įmoką“ į dangiškąjį iždą. Ir tai darydamas, katalikų teigimu, Nabukadnecaras ne „išperka pats save“, kaip kad mėgina aiškinti reformatai.
Glaudus ryšys tarp tikėjimo ir išmaldos davimo veiksmo buvo pastebėtas dar IV a. gyvenusio teologo šv. Jefremo, kuris rašė krikščionišku aramėjų kalbos dialektu, vadinamuoju siariaku. Girdamas šv. Abraomo Kidunaja gerumą, jis rašė: „Klausaisi Dievo balso, kad galėtum veikti. Veiki tam, kad skolintum (duotum išmaldos vargstantiems).“ Tai tiesiog stulbinama logika. Per išmaldos davimą žmogus išpildo savo tikėjimą. Tikėjimas kaip toks visada yra ką tik pradėtas darbas, kuriam reikia konkretaus veikimo, kad tikėjimas taptų realus.
Atrodo, jog aukojimą ir išmaldos davimą galime suprasti ir apibrėžti kaip tinkamiausią būdą pristatyti gėrybes Dievui. Taip kaip bankininkas parodo, kad pasitiki jumis, kai pasiūlo pasiskolinti, taip ir žmogus parodo Dievui, jog tiki ir pasitiki Juo, siūlydamas savo skolą aukos ar išmaldos pavidalu. Visos tokios kalbos veikiau atrodo tiesiog protingos nei teisingos, ir juo labiau tikrai nedaug ką bendro turi su dabartine ekonomikos krize. Tačiau kaip vienas po kito pažymi apžvalgininkai, viską nulemia mūsų poreikis tikėti.
James Surowieckis, New Yorker apžvalgininkas, pabrėžė, kad krizė kilo dėl to, jog dalis sistemos žaidėjų piktnaudžiavo mūsų jiems teikiamu pasitikėjimu. Jie skolino asmenims, kurie neatitiko paskolos gavėjams keliamų reikalavimų, ir tuomet įkeisdavo tas skolas kitiems pirkėjams, kurie klaidingai manydavo esą priklausantys žemam rizikos laipsniui. „Tokia patiklumo kultūra, - rašė Surowieckis, - padarė daugybę žalos ekonomikai, tačiau pamažu ji mutuoja į kai ką dar pavojingesnio. Konkrečiai - visiško nepasitikėjimo atmosferą.“ O tada apžvalgininkas reikšmingai formuluoja išvadą: „Jei ir yra dalykas, blogesnis už pernelyg didelį pasitikėjimą, vien to nepakanka. Apgaulės nuskurdina vos kelis, o baimė nuskurdina daugybę žmonių.“
Taigi kaip turėtume atsakyti į pasitikėjimo žlugimą? Vieną iš pasiūlymų pateikė Floydas Norrisas dienraštyje New York Times. Jis pasiūlė, kad vyriausybė turėtų tiesiog priversti bankus skolinti. Bet ar tikrai galime priversti ką nors tikėti ir pasitikėti? Tėvai per krikštynas meldžia savo vaikams tikėjimo dovanos. Bet juk tikėjimas negali būti prievartinis ar išreikalaujamas. Juk tai - Dievo dovana. Tas pat galioja ir svarstant apie ekonomiką.
Katalikų socialinis mokymas: pašauktas meilei ir teisingumui
Ankstyvosios krikščionybės skelbėjai buvo atsidūrę panašioje padėtyje. Adomo ir Ievos nuopolis rojaus sode visiems laikams įliejo į žmogaus prigimtį norą pirmiausia siekti naudos sau. Bet pagrindinė Evangelijos tema buvo parodyti žmonėms, kad tik praradęs gyvenimą gali jį iš tiesų gauti. Tai nebuvo tik paprasti turtai, jie žadėjo ne tik amžinąjį gyvenimą po mirties, bet ir solidų atlygį šiame gyvenime dar šiame pasaulyje. Pamokslininkams, tokiems kaip šv. Augustinas, šių dangiškųjų turtų patikimumas turėjo būti akcentuojamas jau čia ir dabar.
Vienoje iš savo homilijų jis rašė: „Įsigilinkite į pinigų skolintojo darbo metodus. Jis kukliai duoda ir tiki atgauti šią sumą su kaupu. Ir jūs taip darykite. Duokite nedaug, o atgaukite kur kas daugiau. Žiūrėkite, kaip jūsų palūkanos kyla! Atiduokite šią laikiną gerovę ir užsitarnaukite amžinas palūkanas, duokite žemę ir pelnykite dangų. Paklausite: kam turite tai atiduoti? Pats Dievas vargšo žmogaus pavidalu ateis pas jus pasiskolinti, jis, kuris jums uždraudė būti lupikautojais.“ Šv. Augustinui toks susitarimas su Dievu visai nėra nulinės sumos lošimas. Dangiškoji ekonomika veikiau abiejų - ir davėjo, ir gavėjo - naudai. Kai kas nors paaukoja stokojančiajam, praturtėja abi pusės.
Žinoma, yra didžiulis skirtumas tarp Bažnyčios gyvenimo ir mūsų ekonominės sistemos veikimo. Nors abu priklauso nuo tikėjimo ir pasitikėjimo, tikėjimo būtinybę ekonomikoje mes išvystame tik tada, kai sistemą ištinka krizė. Esame įpratę tikėti, kad finansiniai instrumentai, tokie kaip doleris ar euras, yra realūs. Tačiau kiek iš tiesų realūs yra pinigai? Dolerio banknotas yra ne kas kita kaip paprasčiausias skolinis įsipareigojimas. Jei vyriausybė staiga išspausdintų pernelyg daug tokių banknotų, jie kaipmat nuvertėtų. Tuo tarpu religiniame gyvenime krizės nuojauta visada šalia. Iš dalies tai dėl mūsų puolusios prigimties. Juk mūsų visų pradinė nuostata ta pati - pirmiausia siekti naudos sau, o kai jau kažką turime, pradedame kaupti.
Evangelijoje pagal Luką pateiktame palyginime apie kvailą turtuolį (Lk 12, 13-21) puikiai atskleidžiama Jėzaus pozicija šiuo klausimu. Taigi, kad ir kokia racionali ir šiems laikams tinkama galėtų atrodyti turtuolio strategija kaupti turtus, ji gali būti tiesiog pražūtinga mūsų kūnams. Taip kaip ankstyvosios krikščionybės laikų pamokslininkai, tokie kaip šv. Augustinas, skatino labdaringą elgesį tarp krikščionių, to paties dabar visomis savo kalbomis ir siūlomais sprendimais siekia šiandienos politikai. Jie mėgina atgaivinti rinkose tikėjimą.
Dabartinėmis sąlygomis daugiau nei akivaizdu, jog mūsų kasdienio gyvenimo sėkmė yra glaudžiai susijusi su tikėjimu. Pagal Bibliją žmogus neturi iškeisti savo tikėjimo dėl žemiškųjų turtų. Žinoma, svarbu turėti darbą ir socialines garantijas, kurios leidžia daugiau ar mažiau ramiai ir saugiai laukti senatvės bei tikėtis, kad bus išmokėta pensija. Bet juk žmogus gyvas ne vien duona. Kaip popiežius Benediktas XVI primena mums, net ir pačiose teisingiausiose visuomenėse visada bus meilės tarnystės poreikis.
Turbūt su tokiu meilės tarnystės apibrėžimu nesiginčytų nė vienas ateistas. Tačiau įdomu, kokių argumentų ateistas pasitelktų norėdamas pagrįsti davimo ir solidarumo idėją? Šiame kontekste iš naujo garsiai suskamba pokalbis tarp rabio Gamalielio ir filosofo. Kodėl turėtume tikėti, jog mūsų sunkiai uždirbti pinigai, atiduoti vargšams, mums patiems atneš naudos? Tam, kad Tobito teiginiai išties įgautų prasmę, reikia atidesnio teologinio žvilgsnio į pasaulį. Galime sakyti, jog tikėjimas į Dievą - tai tikėjimas tam tikra ekonomine sistema.
"Evangelium Vitae" ir žmogaus gyvybės vertė
„Evangelium Vitae“ (liet. „Gyvenimo Evangelija“) - tai popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika, paskelbta 1995 m. kovo 25 d. Dokumentas skirtas žmogaus gyvybės šventumui ir apsaugai nuo įvairių grėsmių, su kuriomis susiduria šiuolaikinė visuomenė. Enciklika yra Bažnyčios mokymo apie gyvybės neliečiamumą ir jos apsaugą pagrindas, atskleidžiantis moralinius, dvasinius ir teologinius šio klausimo aspektus.
Enciklika pabrėžia, kad žmogaus gyvybė yra Dievo dovana, kuri turi būti gerbiama ir saugoma nuo pradėjimo iki natūralios mirties. Ji remiasi Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tradicija ir Bažnyčios magisteriumu, nurodydama, kad gyvybės neliečiamumas yra įsišaknijęs pačiame žmogaus orume ir Dievo kūrybos plane. Dokumentas aiškiai pasisako prieš tokias praktikas kaip abortas, eutanazija ir kitus veiksmus, kuriais siekiama sąmoningai nutraukti žmogaus gyvybę.
Struktūra ir pagrindinės temos
- Gyvybės Evangelija Šventajame Rašte: Enciklika pabrėžia Biblijos mokymą, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl kiekvienas asmuo turi prigimtinį orumą ir teises.
- Gyvybės kultūros ir mirties kultūros susidūrimas: Popiežius atskleidžia, kaip šiuolaikinė visuomenė dažnai renkasi „mirties kultūrą“, kuriai būdinga gyvybės nuvertinimas dėl ekonominių, socialinių ar kultūrinių priežasčių.
- Moralinės atsakomybės svarba: Dokumente pabrėžiama atsakomybė saugoti gyvybę visais jos etapais, o tikinčiųjų bendruomenė kviečiama aktyviai priešintis blogiui ir skleisti gyvybės kultūrą.
- Įstatymų ir politikos vaidmuo: Popiežius ragina valdžios institucijas priimti teisės aktus, kurie apsaugotų žmogaus gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties, ir griežtai smerkia įstatymus, kurie legalizuoja gyvybės nutraukimą.
- Bažnyčios vaidmuo ir misija: Enciklika pabrėžia, kad Bažnyčios misija yra būti gyvybės gynėja, skatinti pagarbą žmogaus orumui ir rūpintis silpniausiais bei labiausiai pažeidžiamais visuomenės nariais.
Pagrindinės idėjos
- Kiekvienas žmogus yra unikali Dievo kūrinijos dalis, turinti prigimtinį orumą.
- Gyvybės apsauga yra moralinė pareiga, kylanti iš Dievo įsakymo „Nežudyk“.
- Šiuolaikinės visuomenės iššūkiai, tokie kaip abortas, eutanazija ir manipuliacijos žmogaus gyvybe, yra moralinė krizė, kuri reikalauja atsako iš tikinčiųjų ir visų geros valios žmonių.
- Krikščionys yra kviečiami aktyviai dalyvauti gyvenimo kultūros kūrime ir būti jos liudytojais savo darbais bei pasirinkimais.
Enciklika yra laikoma vienu iš svarbiausių popiežiaus Jono Pauliaus II dokumentų, nes ji nuosekliai apibendrina ir gina Bažnyčios mokymą apie gyvybės neliečiamumą. Dokumentas taip pat skatina Bažnyčią ir visą visuomenę atpažinti gyvybės vertę ir veikti siekiant išsaugoti žmogaus orumą kiekviename gyvenimo etape. „Evangelium Vitae“ tapo reikšmingu įkvėpimu daugybei judėjimų už gyvybę visame pasaulyje.
„Laudato Si'“ ir rūpinimasis bendraisiais namais
Popiežius Pranciškus enciklikoje „Laudato Si'“ pabrėžia rūpinimosi aplinka ir vargšais svarbą. Enciklika ragina suvienyti visą žmonių šeimą siekiant darnaus ir visapusiško vystymosi.
Enciklika remiasi Bažnyčios socialiniu mokymu, padeda pripažinti iškilusio iššūkio didybę, primygtinumą ir grožį. Iš pradžių glaustai apžvelgiami įvairūs dabartinės ekologinės krizės aspektai pasitelkiant šiandien geriausius mokslinių tyrimų rezultatus ir siekiant, kad jie giliai paliestų ir padėtų konkretų pagrindą tolesniam etiniam bei dvasiniam keliui.
Remiantis tokia panorama, pateikiami kai kurių argumentų, išplaukiančių iš judėjų ir krikščionių tradicijos, kad mūsų įsipareigojimas aplinkai taptų nuoseklesnis. Paskui mėginama prasiskverbti iki dabartinės situacijos šaknų, stengiantis apčiuopti ne tik simptomus, bet ir giliausias priežastis. Galiausiai pasiūloma ekologija, kuri savo įvairiais matmenimis atsižvelgia į savitą žmogaus vietą šiame pasaulyje ir į jo santykius su aplinkine tikrove. Tokių apmąstymų šviesoje pateikiamos kelios išsamesnes gaires, kaip plėtoti dialogą ir veiklą, įtraukiančią ir kiekvieną iš mūsų, ir tarptautinę politiką.
Kadangi esu įsitikinęs, jog kiekvienam pokyčiui reikia motyvacijos bei švietimo, galop iš krikščionių dvasinės patirties lobyno pasiūlomos kelios gaires žmogui ugdyti.
Krikščionys ir visuomeninė veikla
Krikščionys turi ne tik rūpintis sielų gelbėjimu, bet ir aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, diegdami biblinius principus ir atpažindami klaidas. Tai apima teisingumo užtikrinimą, vargšų gynimą ir rūpinimąsi kūrinija.
Pagrindiniai principai
- Laikytis Dievo Įstatymo.
- Siekti tolimesnių tikslų, apimančių ne tik tautą, bet ir visus žmones.
- Asmeniškas dalyvavimas, nes tikėjimas yra asmeniškas dalykas.
- Visuomenės formavimas pagal biblinius principus.
- Šeimos stiprinimas, nes šeima yra visuomenės pagrindas.
Teisingumas ir atsakomybė
Teisingas teisėjas turi būti teisingas, nes Dievas yra teisingumo Dievas. Tai reiškia, kad neturi būti šališkumo ir turi būti užtikrintos vargšų teisės.
Kur nėra teisingumo, atsiranda savivalė. Politika ne gadina žmogų, o jį atskleidžia. Krikščionys turi aktyviai dalyvauti politikoje, gindami aukštesnes už valstybę, neliečiamas vertybes, žmogaus garbę ir orumą.