Lietuvių sodyba - tai ašis, apie kurią sukosi visas valstiečio gyvenimas. Kintančioje gyvenviečių struktūroje ji išliko pagrindine šeimos buveine, stabiliu ūkio vienetu ir tautinės kultūros židiniu.
Šioje aplinkoje neabejotinai svarbus Lietuvos liaudies buities muziejus (LLBM). Juolab jame ir miestas turi savo paminklą - namą iš Kauno pakraščio su išskirtinio grožio durimis ir čia įkurta manufaktūros parduotuve. Apie tai "Santaka" jau rašė 2015 m.
Leidiniu pristatomas vertingiausias Lietuvių liaudies buities muziejaus rinkinys - etninė architektūra. Pateikiama trumpa lietuvio sodybos raida, regioniniai savitumai, pagrindiniai kaimo sodybų tipai, būdingi pastatai bei kiemo elementai, taip pat sodybų su tradiciniai pastatais planai, meniniu bei istoriniu pažiūriu įdomesni sodybos elementai bei detalės, trumpas kiekvienos sodybos pastatų istorinis aprašas, bei architektūrinis įvertinimas.
Etninės Architektūros Katalogai
Oficialiai projektas vadinasi „Etnografiniams Lietuvos regionams būdingų tradicinės architektūros pastatų, pastatų elementų katalogo parengimas ir pristatymas saugomose teritorijose". Projektas skirtas norintiems pasistatyti ar rekonstruoti sodybas Vakarų Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionuose.
Anot projekto vadovės architektės Rasos Bertašiūtės, kataloguose pateikiami ne išbaigti projektai, pagal kuriuos galima „imti ir statyti“, bet eskiziniai architektūriniai projektai, kuriais norima diegti teisingą požiūrį į tradiciją ir jos evoliuciją.
Tikslai ir Uždaviniai
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, siekiama informuoti visuomenę apie Lietuvos tradicinę architektūrą saugomose teritorijose, prisidėti prie jos išsaugojimo, taip pat suteikti galimybę naujakuriams ir tiems, kurie planuoja rekonstruoti sodybas, pasisemti idėjų, patikrintų mūsų protėvių gyvensenos ir laiko.
Katalogus sudarys istorinė, tradicinės architektūros pastatų ir elementų pavyzdžių, projektavimo ir statybos darbų organizavimo bei vykdymo dalys. Bus pristatomi naujų sodybų projektai, sukurti pagal tradicinės statybos dėsningumus.
Lietuvos etnografiniai regionai
Projektiniai Pasiūlymai
Leidinyje pateikiami dvylikos naujų sodybų projektai (mėnesių vardais), parengti pagal autentiškus regiono sodybų pavyzdžius. Tai nėra konkrečių pastatų replikos, bet santūrios architektūrinės interpretacijos iš kelių autentiškų objektų - šiuolaikinės šeimos ar kaimo turizmo reikmes atatinkantys namai.
Beje, katalogas supažindina ir su istoriniu kontekstu, pateikiamas projektavimo ir statybos darbų aprašas, esminės detalės ir mazgai.
Architektai ir Bendradarbiavimas
Tradicinių namų projektus parengė architektai: Aistė Andriušytė, Ruslanas Aranauskas, Rasa Bertašiūtė, Rolandas Bortkūnas, Juozas Križinauskas, Vilma Karvelytė-Balbierienė ir Neringa Norvaišaitė.
Anot Rumšiškių liaudies buities muziejaus architektės ir šio projekto vadovės Rasos Bertašiūtės, tradicinės Rytų Aukštaitijos sodybų katalogas yra šviečiamoji pagalbinė priemonė, skirta architektams, naujakuriams, saugomų teritorijų darbuotojams ir visiems, besidomintiems Rytų Aukštaitijos architektūra.
Iki 2013-ųjų pavasario planuojamuose išleisti Vakarų Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos kataloguose taip pat bus pateikti konkretūs sodybų projektiniai pasiūlymai, planai, spalviniai sprendimai, statybos technologijos.
Šiuose kataloguose, anot Saugomų teritorijų tarnybos, skirtingai nei teisiniuose reglamentuose, bus pasiūlytas vizualiai aiškus, patrauklesnis, patogesnis bei kūrybiškesnis būdas sodybų projektavimui ir statybai.
Žadama, kad saugomose teritorijose bus rengiami seminarai, kurių metu katalogai bus pristatomi vietiniams gyventojams.
Pakapių Grinčia: Istorija ir Svarba
Netolimų apylinkių kaimuose gyventa būstuose, panašiuose į Pakapių grinčią, kad ir statytą dar užpraeito amžiaus pabaigoje. O kas ta Pakapių grinčia, spėju, žino nedaugelis. Ir ne tik todėl, kad, keliaujant įprastiniu maršrutu nuo centrinės muziejaus įeigos, ji labiausiai į dešinę nutolusi, prieš pat ūkinį kiemą.
Pabiros iš Pakapių kaimo ir grinčios istorijos. Tai Babtų seniūnijos, pavadinkime, pasienio kaimas. O tas pasienis - tarp Kauno ir Kėdainių rajonų, važiuojant keliu Babtai-Labūnava-Kėdainiai.
Ši aplinkybė paaiškina vieną iš pastato savitumų, lėmusių jo perkėlimą į muziejų. Paprastai aukštaičių vidutiniokų gryčios su seklyčiomis, jas statant jau iškart su dviem kapitalinėmis sienomis, būna padalytos į tris lygias patalpas: gyvenamąją - gryčią, priemenę ir šventinę - seklyčią.
Muziejuje Pakapių sodyba sukomplektuota iš dviejų pastatų: aprašomosios grinčios ir klėties, perkeltos į muziejų vėliau, 1978 m. iš Svidenių kaimo, Kupiškio rajono. Klėtis statyta maždaug tuo pačiu laikotarpiu (1868 m.) ir atitinka turtinę gryčios padėtį bei regioną.
Namas, nusprendus jį kelti į muziejų 1969 m. tuomečio Architektūros skyriaus vedėjo Leonardo Lekavičiaus nuomone, tipiškas Aukštaitijai, Vidurio lygumai.
Interjeras puikiausiai pritiko ir kitam, nuo 1990 m. vestam užsiėmimui - "Atvažiavo Kalėda". Nenustebinsiu parašydama: namas, kaip ir žmogus, laikui bėgant, keičia pavidalus, išgyvena įvairius etapus, tarpsnius.
Pakapių grinčia priklauso Aukštaitijos gyvenviečių kompleksui, kuriame eksponuojamas vienkiemis, gatvinio ir užusienio kaimų fragmentai.
Gryčia, kaip ir bet kuris kitas pastatas muziejuje, - ne tik materialaus paveldo paminklas. Ji gavusi tam tikra prasme atsineštinį vardą, t.y. Nykstant kaimams, nyksta ir vietovardžiai.
Pastatas ar sodyba muziejuje - tai ir būdas vietovardžiui išsaugoti, bene vienas geriausių paminklų vietovardžiui, nematerialaus kultūros paveldo vertybei.
Gryčia įamžinta ir kitais būdais. Elena Kniūkštaitė, viena žymiausių ir savičiausių Lietuvos tautodailininkių, dirbusi muziejuje keturis dešimtmečius restauratore, įamžino sodybą paveiksle "Paklydusi avelė" (2007 m.). Net dvi grinčios nuotraukos pateko į Venanto Mačiekaus ir Aleksandro Ikamo knygą "Tradicinis Lietuvos kaimas. Lietuvių etninės kultūros galvosūkiai".
Sodyba ir seklyčios interjeras matomi filme "Lietuvio namai", sukurtame Lietuvos liaudies kultūros centro (dab. Šios eilutės - dar vienas būdas prisidėti prie įamžinimo.
Archyvo dokumentai liudija apie grinčios stogo kapitalinį remontą 1975 m. Pakeisti grebėstai ir kartys, dengta nendrėmis, atliktas priešgaisrinis antiseptikavimas. Per paskutinį dešimtmetį keletą kartų iš dalies lopyta viršutinė stogo danga.
Pakapių kaimui ypač pasisekė - jo vardu pavadinta viena iš 26 sodybų). 2017 m. Nemažai jų - ir Kauno rajone. Gal net Pakapių kaime įsikūrusi?
Ar nebūtų prasminga ir telkianti veikla, jei dabartinis Kaunas ar kuri nors jo apylinkių bendruomenė pagal programos mintį "Šimtmetis - tai ne konkreti data, o gyvybingi praeities, dabarties ir ateities ryšiai, reikalingi sėkmės istorijai kurti" imtųsi iniciatyvos globoti savo krašto grinčią ir padiktuotų sektiną pavyzdį visai Lietuvai?
Rašytinius apmąstymus tenka baigti kaip paskutinį metų darbą, ko reikalauja tradicija prieš Kalėdas, nes laikas suskubti į varvastogę Pakapių grinčią, kur jau pasibeldė Kalėda ir viešės tradiciškai iki Trijų karalių.
Kasdien priimsime po dvi tris lankytojų grupes. Grupių skaičius jau siekia ketvirtį šimto - apie pusę tūkstančio svečių. Dauguma jų - iš Kauno ir jo apylinkių.
Vakarų Aukštaitijos Trobesiai
Vakarų Aukštaitijos trobesių tūriai ir sandara buvo formuojami pagal kraštovaizdį, taip pat gyvenimo keliamus reikalavimus ir žemdirbio išmintį.
Gryčia - pagrindinis vakarų aukštaičių sodybos pastatas, kurį struktūriškai sudaro kvadratinio plano rentinys ir prie jo prijungtas trisienis - priemenė. Per ją iš lauko einama į pagrindinę patalpą, tai yra pačią gryčią, kurioje šeima gyveno, dirbo, valgė, ilsėjosi ir šventė šventes. Ties įėjimu stovėjo duonkepė krosnis.
Sodyba#glaistom sienas#sniegas,pusnys kieme#nuvalytas kelias,dėkui traktoristui.
tags: #bertasiute #sodybos #knyga