Visų garsiausių Lietuvos šimtmečio menininkų - aktorių, dailininkų, kompozitorių, poetų vardai garbingai įrašyti į kultūros istorijos metraštį. Tarp garsiausių Lietuvos skulptorių surasime ir iš Panevėžio krašto kilusius, savo kūriniais lygumų ir kalvelių žemės - gimtosios Aukštaitijos didybę įamžinusius, talentingų darbų savo kraštui palikusius.
Bernardas Bučas gimė 1903 metų lapkričio 18 dieną netoli Panevėžio - Naurašilių kaime, Smilgių valsčiuje. Per tuos jam skirtus gyvenimo metus jis sukūrė gausybę skulptūrų, skulptūrinių grupių, statulų, antkapinių paminklų, reljefų, biustų, tapybos ir grafikos kūrinių.
B. Bučas gimė 1903 m. lapkričio 18 d. Naurašiliuose (Panevėžio r.) ir mirė 1979 m. gruodžio 21 d. Kaune. Palaidotas Romainių kapinėse. Antkapinio paminklo skulptorė Danutė Danytė-Varnauskienė.
Augo gausioje mažažemio valstiečio šeimoje. Brolis architektas Kazimieras Bučas. Bernardas buvo vyriausias vaikas šeimoje. Mokėsi Smilgių pradžios mokykloje. G. Petkevičaitės-Bitės globojamas 1920-1926 m. Panevėžio berniukų gimnazijoje (dabar - Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija) būsimam skulptoriui dėstė gerai žinomas dailininkas, skulptorius Juozas Zikaras, pas kurį B. J. Zikaras vadovavo B. Bučo rengtiems konkursiniams projektams 1923-1925 m.
Talentingas gimnazistas laimėjo pirmąją vietą lietuviško lito kūrybos konkurse, tris pirmas ir vieną antrą premijas - pašto ženklų konkursuose. Vėliau buvo premijuotas lošiamųjų kortų konkurse: 1925 m. jo kurtos kortos buvo išleistos į apyvartą ir laikytos gražiausiomis tuomet. J.
1926-1928 m. studijavo Romos, 1928-1929 m. Briuselio karališkojoje dailės akademijoje. 1930 m. grįžo į Lietuvą. Atlikęs karinę tarnybą, nuo 1932 m. įsikūrė Panevėžyje, kur dirbo kaip laisvas menininkas. Nuo 1932 m.
1936 m. rudenį gavo Švietimo ministerijos stipendiją. 1936-1937 m. tobulinosi Paryžiuje. 1936 m. gruodžio 12 d. vienoje Paryžiaus merijų susituokė su Salomėja Nėrimi. Po studijų menininkų pora grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Palemone, Kauno priemiestyje. Čia skulptorius pats projektavo ir statė namą, pasisodino didelį sodą. 1937 m. spalio 23 d.
1940-1941 m. dėstė Kauno prekybos vidurinėje mokykloje dekoravimą. Sukūrė skulptūrų, skulptūrinių grupių, statulų, antkapinių paminklų, reljefų, biustų, tapybos ir grafikos kūrinių. Ankstyvajai kūrybai būdinga stilizacija, yra art deco bruožų, kompozicijos darbo tema realistiškesnės.
1930 m., jau turėdamas aukštojo mokslo diplomą, B. Bučas grįžo į Lietuvą. Tie metai, minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais, tad B. Bučas gavo užsakymą sukurti kunigaikščio biustą. Darbas kritikų buvo labai gerai įvertintas.
Buvo daromos Vytauto Didžiojo biusto kopijos, biustą įsigijo Panevėžio ir Biržų muziejai, kai kurios mokyklos, įstaigos ir pavieniai asmenys. B. Tų pačių metų rudenį B. Bučas buvo pakviestas atlikti karinę tarnybą Ketvirtajame Lietuvos Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke. Čia tarnaudamas menininkas sukūrė karaliaus Mindaugo biustą.
1932 m. skulptorius sukūrė Lietuvos prezidento Antano Smetonos biustą. 1933-1934 m. Lietuvos žemės banko rūmų (dabar - Kauno technologijos universiteto Centriniai rūmai) fasadui Kaune sukūrė dekoratyvinius bareljefus ir skulptūrą „Sėjėjas“ tų rūmų vestibiuliui. Skulptūra buvo sunaikinta, tačiau 1939 m. Architektūra: B. Bučo suprojektuotas ir pastatytas namas Palemone 1938 m.
1933 m. B. Bučas pristatė pirmąjį paminklą Juozui Tumui-Vaižgantui, kuris buvo pastatytas 1937 m. Anykščių rajone, Svėdasų miestelyje. S. Nėries ir B. 1934 m. skulptorius sukūrė vieną žymiausių savo darbų - bronzinį kunigo ir poeto Jono Mačiulio-Maironio antkapinį horeljefą, kurį galima išvysti prie Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos pietinės sienos. Toks pat nulietas darbas eksponuojamas ir S. Nėries ir B.
Tais pačiais metais Panevėžio miesto senosiose kapinėse pastatytas skulptoriaus sukurtas antkapinis paminklas „Motinystės pareigos auka“, skirtas mokytojai Veronikai Būtėnienei. Vėliau B. 1935 m. lapkričio 22 d. menininkas įteikė prašymą su savo atliktų darbų sąrašu švietimo ministrui, kad gautų stipendiją pasitobulinti Paryžiuje. Rašydamas apie save B.
Talentingas, daug žadantis skulptorius gavo prašytą stipendiją ir 1936 m. rudenį su savo sužadėtine poete Salomėja Nėrimi išvyko į Paryžių, kur tobulinosi dviejose dailės mokyklose. Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (École Nationale Supérieure des Beaux-Arts) studijavo akmens ir marmuro skulptūrą.
1936 m. gruodžio 12 d. B. Bučas ir S. Nėris Paryžiuje susituokė, o 1937 m. pavasarį grįžę į Lietuvą ieškojo vietos, kur galėtų apsigyventi. Čia B. Bučas pastatė savo suprojektuotą modernizmo stiliaus namą, juosiamą dviejų balkonų ir dviejų terasų, su žmona pasisodino didžiulį sodą. 1937 m. lapkričio pabaigoje Bučai kartu su prieš mėnesį gimusiu sūneliu Sauliumi, švelniai vadintu Balanduku, atsikraustė gyventi į savo naujuosius namus Palemone.
Šiame name skulptorius įsirengė ir dirbtuves. Čia B. Bučas baigė bareljefus Vaižganto paminklui, lipdė Kauno karininkų ramovei reljefą „Žirgai“, ruošė Ukmergės gimnazijos rūmų dekoravimo eskizus, 1938 m. vykdė šios gimnazijos dekoravimo darbus, 1939 m.
Dokumentas: 1941 m. liepos 15 d. išduotas liudijimas, kuriuo patvirtinama, kad B. Bučas yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1940-1941 m. B. Bučas dėstė dekoravimą Kauno prekybos vidurinėje mokykloje, kūrė paminklus Joniškėlio ir Joniškio kapinėse. 1955 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatytas skulptoriaus sukurtas antkapinis paminklas žmonai.
Skulptūrą B. Bučui teko kurti net dešimt metų, nes tuometei valdžiai vis neįtiko projektai, kuriuose B. Bučas savo žmoną vaizdavo kaip lyrikę. Paskutinis B. Bučo darbas - skulptūra „Nevėžis“ (1979 m.), kurią galima išvysti Panevėžio vandens nuotekų valymo stotyje.
B. Bučo susimąstęs, ant rankos parimęs „Nevėžis“ primena Maironio eilėraščio „Lietuva brangi“ eilutes: „Ten susimąstęs tamsus Nevėžis / Kaip juosta juosia žaliąsias pievas; / Banguoja, vagą giliai išrėžęs; / Jo gilią mintį težino Dievas.“ Manoma, kad tuometei valdžiai buvo neparanku statyti tautiškumą žadinančią skulptūrą, todėl pradinis vietos sumanymas netiko ir galiausiai kūrinys buvo pastatytas prie vandens nuotekų valymo stoties...
Tais pačiais metais, atlikęs paskutinius „Nevėžio“ potėpius, skulptorius B. Bučas sunkiai susirgo ir gruodžio 21 d. 2009 m. B. Bučas tapo dienraščio „Respublika“ ir „Zonta International“ (pasaulinės nepolitinės moterų organizacijos) organizuojamų Respublikos nacionalinių vertybių rinkimų nominacijos „Žmogus - istorinė asmenybė“ nugalėtoju.
Skulptoriaus talentą liudija jo darbai, o asmenybę taikliai apibūdino menotyrininkas Povilas Valaika: „Bernardas Bučas - didelis kūrėjas.
2016 m. Saulutė Genovaitė Markauskaitė išleido knygą „Skulptorius Bernardas Bučas“.
Švč. Jėzaus širdies statula Panevėžyje
Bernardo Bučo darbai Panevėžyje
Panevėžyje iki šiol stovi penkios B. Bučo skulptūros - paminklas 1941 m. nužudytiems gydytojams Respublikinės ligoninės kieme, G. Petkevičaitės-Bitės biustas prie Juozo Balčikonio gimnazijos, mokytojos Veronikos Būtėnienės antkapinis paminklas Panevėžio senosiose kapinėse, Švč. Jėzaus širdies statula bei Šventas Aloyzas Šv.
Nepamirštame ir netoli miesto, Papušių kaime prie vandens valymo įrengimų stūksančios B.
Turistai, vestuvininkai, kultūros paveldo gerbėjai svarsto, ar nuotekų valymo stotis - išties tinkama vieta šio iškilaus menininko įspūdingo dydžio skulptūrai „Nevėžis“.
Pagal pirminį valdžios sumanymą ji turėjusi stovėti aikštėje tarp Liepų alėjos ir Maironio tako.
Koronavirusui uždarius turistinius kelius į užsienio šalis, lietuviai džiaugiasi iš naujo atradę savo kraštą. Šio įspūdingai atrodančio kūrinio autorius - garsus lietuvių skulptorius, kilęs nuo Smiglių kaimo, rašytojos Gabrielės Petkevičaitė-Bitės numylėtinis B. Bučas. Šį meno darbą skulptorius kūrė net dešimt metų.
„Aišku, kad jis labai išgyveno - juk norėjo papuošti savo mylimą miestą, o skulptūros galiausiai nebereikėjo. Ją užsakiusi valdžia dešimt metų kūriniui ieškojo tinkamos vietos, nors iš pradžių buvo numačiusi ją statyti centre, prie Nevėžio upės.
Knygos „Skulptorius Bernardas Bučas“ pristatymas
Asmeninis gyvenimas
Bernardas Bučas daugeliui žinomas kaip poetės Salomėjos Nėries vyras. Menininkų pora susilaukė sūnaus Sauliaus. Netektį sunkiai ištvėręs skulptorius vedė antrą kartą, jo žmona tapo Zofija Kinaitė.
Sulaukęs beveik šešiasdešimties B. „Buvo 1962-ųjų pavasaris. Mokiausi Kauno pirmojoje vakarinėje muzikos mokykloje, akordeono klasėje. Labai mėgau muziką, todėl ir sekėsi mokytis.
Kartą koncertavome Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokyklos salėje, kurioje buvo aptariami dailininką darbai. Užkulisiuose mūsų mokytojas pakuždėjo: „Mergaitės, čia salėje yra skulptorius Bernardas Bučas.“ Aš tuoj susidomėjau - kuris?“ - rašytojos Saulutės Genovaitės Markauskaitės 2016 metais išleistoje knygoje „Skulptorius Bernardas Bučas“ apie pažintį su buvusiu vyru pasakoja O.
Ji menininku susižavėjusi iš karto: šis buvo aukštas, tamsiaplaukis, su barzdele, dėvėjo kostiumą.
„Kai lipdė ,,Lietuvaitę“, jam reikėjo gyvo modelio. Bernardas pasakė, kad aš labai tikčiau, nes esu su ilgomis kasomis, ir paprašė papozuoti. Be abejo, sutikau. Apsirengusi tautiniais drabužiais, vaikščiojau po dirbtuvę, kiemą. Pietauti nuvažiuodavome į restoraną. „Ar sutinki būti mano našlele?“ - tokiais žodžiais B.
„Nevėžio“ skulptūros gipsinis maketas saugomas Panevėžio rajono Smilgių gimnazijos muziejuje. A.
Kaip prisimena jau 41 metus mylimo žmogaus netekusi O. „Mūsų namuose prioritetas buvo skulptoriaus kūryba. Jis dirbdavo mūsų kiemo Kaune dirbtuvėse, o aš nešdavau valgyti, šildydavau patalpas“, - „Sekundei“ pasakoja O.
Su B. Buču ji praleido 17 laimingų metų. Tačiau žmona matydavo, kad artimas žmogus slėpė nuoskaudas dėl neįvertintos kūrybos. Menininkus vienijusiame Vilniaus dailės kombinate aukštas pareigas tuomet ėjo skulptorius Juozas Mikėnas.
Jis, pasak O. Bučienė-Obrikat, pavydėdavo ir neduodavo B. Bučui kurti portretinių skulptūrų, kurios atnešdavusios daugiau pajamų. Gabus skulptorius tegaudavo tik menkai atlyginamus dekoratyvinių skulptūrų užsakymus. Tokių reikėjo nulipdyti daug, kad susidarytų pragyventi reikalinga suma.
B. Bučas nudžiugo, kai iš Panevėžio pasiekė prašymas sukurti skulptūrą miestui. Deja, pačiu kūriniu vos spėjo pasidžiaugti. 1979 metais prie Panevėžio miesto nuotekų valymo įrenginių Papušių kaime pastatyta „Nevėžio“ skulptūra.
Bernardas Bučas prie „Nevėžio“ skulptūros maketo 1978-aisiais
„Nevėžio“ skulptūros likimas
Pernai minint „Nevėžio“ skulptūros penkiasdešimtmetį Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis ryžosi įminti seną mįslę, kodėl tuometė miesto valdžia B. Bučo kūrinio atsisakė.
Remdamasis dokumentais ir kita informacija archyvaras aiškinosi, kas tokio galėjo nutikti, kad Panevėžio miesto vykdomasis komitetas, turėjęs rimtų planų skvere prie dabartinės A.
„Kaip liudija dokumentai, leidimą šitoje aikštėje pastatyti „Nevėžio“ skulptūrą iš Valstybinio statybos reikalų komiteto miesto valdžia gavo 1969 metų kovo 10 dieną. Tais metais Bernardo Bučo parengtas „Nevėžio“ skulptūros maketas Respublikinėje meno taryboje buvo palankiai įvertintas ir suderintas.
Tačiau skulptūros pastatymo projektavimas pernelyg ilgai užsitęsė“, - pasakoja L. O. Kai nuolatiniai raginimai paskubėti nepadėjo, 1972 metų sausio 7 dieną Panevėžio miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Stalnionis raštu kreipėsi į Kauno „Dailės“ kombinatą skirti kitą architektą „Nevėžio“ skulptūros pastatymo ir aplinkos sutvarkymo projektui parengti.
Vietoj jo sankirtoje tarp Maironio tako, Liepų alėjos ir A. O nuo laukimo parimęs „Nevėžis“ dar po ketverių metų atsidūrė už miesto.
Tuometės Panevėžio teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos viršininko Algimanto Naruševičiaus iniciatyva ir rūpesčiu prie Papušių kaime statomo Panevėžio nuotekų valymo įrenginių administracinio pastato suprojektuotas dekoratyvinis baseinas įkurdinta B.
Iš Panevėžio ištremtą „Nevėžio“ skulptūrą autorius dar patobulino - valdžia pareikalavo pridengti nuogus „Nevėžio“ klubus. Skulptūrą B. Bučas baigė jau pasiligojęs. 1979-aisiais ją pastatęs, tų metų gruodžio 21-ąją mirė. Tai paskutinis ir panevėžiečiams reikšmingiausias B.
L. Kaziukonis spėja, kad ilgai statyta skulptūra sovietų valdžiai nepatiko dėl akivaizdaus tautiškumo ir panašumo į rūpintojėlį. Be to, kaip tik tuo metu ėmė ryškėti lietuvių priešiškumas okupantams, 1972 m. protestuodamas prieš režimą Kaune susidegino Romas Kalanta.
„Nevėžio“ skulptūros eskizuose ir modeliuose Nevėžis vaizduojamas susimąstęs, parimęs, senas ir su ilga barzda taip, kaip eilėraštyje „Lietuva brangi“ apdainavo Maironis. Pats B. „Labai gaila, kad dėl ano meto miesto valdžios riboto požiūrio ir baimės įspūdingai „Nevėžio“ skulptūrai mieste vietos neatsirado“, - sako L.
Menininko žmona O. Bučienė-Obrikat mena, kad sutuoktinis niekada nepriklausė jokiai politinei partijai, nors gaudavo pasiūlymų prisijungti prie komunistų.
Tačiau B. „Bernardas norėjo būti laisvasis menininkas, kūrėjas - tai buvo jo kredo. Skulptoriaus būdas sovietų valdžiai nebuvo priimtinas. Jo didžioji ,,nuodėmė“ buvo tai, kad jis baigė meno mokslus užsienyje - Vakarų Europoje, Romoje ir Briuselyje, vėliau tobulinosi Paryžiuje“, - įsitikinusi O.
Kūrybinės nuoskaudos
Talentingas skulptorius mirė, pasak žmonos, turėdamas daug nuoskaudų. Jos, O. „Kaip jis sielojosi dėl Ariogalos skulptūros, kurią buvo patvirtinusi ir meno taryba. Rusų vadžiai tas kūrinys priminė kryžių ir jį liepė nugriautai net nebaigus sumokėti autoriui pinigų už darbą. Spėjo vyras pasiimti avansą, o likusi dalis - 1 500 rublių - taip ir nuplaukė.
Po B. Bučo mirties ji įsidarbino Vilijampoles Apuoles vaikų pensione, kur lavino šios įstaigos auklėtinius. Vėliau emigravo į Vokietiją, čia dar kartą ištekėjo ir gyveno 15 metų. Panevėžyje liko O. Bučienės-Obrikat artimųjų. Kartais, nors retai, ir pati čia užsuka.
„Gaila, kad toks darbas liko tarsi numestas. O mes anuomet labai gražiai bendravome su vienu iš Panevėžio valdžios atstovu V. Stalnioniu, jis siūlė keltis į Panevėžį, žadėjo skirti geriausią butą. Bet jau turėjome dukreles, jos mokėsi muzikos, taip ir likome Kaune“, - pasakoja O.
Sovietmečiu taip ir neįvertinta B. „Diskusijas apie „Nevėžio“ perkėlimą į miestą girdime bene 20 metų ir dažniausiai prieš kokius nors rinkimus. Ši skulptūra gal ir galėtų būti perkelta kitur, jei nebūtų įrašyta į Kultūros vertybių registrą.
Negana to, anot jo, dar neaišku, ar pačiam penkiasdešimties metų meno kūriniui būtų naudingas toks perkraustymas. S.