Liudytojų parodymai yra viena iš Civilinio proceso kodekse (CPK) numatytų įrodymų civiliniame procese rūšių. Tačiau liudytojų parodymai, kaip įrodinėjimo priemonė, neretai pasižymi ne tik paprastu atsakymu į užduotus klausimus. Kas nutinka, kai tiesa susikerta su žmogaus atmintimi, emocijomis ir netgi interesais? Liudytojų parodymai kartais tampa gyvenimo, pasirinkimų, pažinčių ir atitinkamų motyvų atspindžiu, kuris gali turėti įtakos teismui priimant galutinį sprendimą.
Kas gali būti liudytoju?
Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla. Tai reiškia, kad net ir turint omenyje, kad liudytojas bus palankus vienai iš proceso šalių dėl giminystės ryšio, tai savaime nėra kliūtis tokį asmenį apklausti. Reikėtų paminėti ir tai, kad liudytojas turėtų žinoti apie aplinkybes, susijusias su byla ne iš bylos medžiagos, su kuria būtų supažindintas prieš teikiant parodymus, o iš savo paties patirties bei savarankiškų žinių apie įvykius, reiškinius ir t.
Liudytojo šaukimas ir apklausa
- Prašymą šaukti liudytoją pateikęs bylos dalyvis apmoka visas liudytojo turėtas išlaidas.
- Kiekvienas liudytojas šaukiamas į teismo posėdžio salę ir apklausiamas atskirai. Neapklausti liudytojai negali būti teismo posėdžio salėje bylos nagrinėjimo metu.
- Išimtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus, jeigu, teismo nuomone, atsižvelgiant į liudytojo asmenybę ir liudytinų aplinkybių esmę, tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui.
- Liudytojas, duodamas parodymus, gali naudotis užrašais, jeigu jo parodymai susiję su skaičiais ar kitais duomenimis, kuriuos sunku atsiminti. Šie užrašai teisėjo pareikalavimu turi būti pateikiami teismui ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Teismas gali pridėti juos prie bylos.
Tirdamas bylą, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Vertinant liudytojų parodymus pagal minėtas įrodymų vertinimo taisykles reikia atsižvelgti ir į jų subjektyvų pobūdį. Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus (LAT 2024 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-781/2024).
Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Net ir suinteresuoti asmenys gali būti kviečiami ir apklausiami kaip liudytojai, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus - ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi.
Įrodymų pateikimas ir vertinimas baudžiamajame procese
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pareiga atskleisti nusikalstamas veikas tenka prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms. Tad didžiąją dalį konkrečios baudžiamosios bylos medžiagos sudaro būtent šių subjektų surinkti duomenys. Privačių asmenų, kaip ir teisėsaugos institucijų, surinkti bei pateikti duomenys automatiškai įrodymais netampa. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, o pagrindiniai reikalavimai, keliami įrodymams baudžiamajame procese, yra įtvirtinti Baudžiamojo proceso kodekse. Vienas jų - įrodymais gali būti tik teisėtais būdais, t. y. įstatymų nustatyta tvarka, gauti duomenys.
Sprendžiant klausimą, ar duomenys gauti teisėtais būdais, svarbią reikšmę turi tai, kas šiuos duomenis surinko ir pateikė. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad valstybės institucijos - pareigūnai - bylai reikšmingus duomenis gali rinkti tik tiesiogiai Baudžiamojo proceso kodekse ar kituose įstatymuose numatytais būdais (taikomas principas „galima tai, kas leidžiama įstatymo“) ir nepažeisdami įstatyme nustatytos duomenų gavimo tvarkos. Tuo tarpu vertinant privačių asmenų teikiamus duomenis, taikomas principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“, t. y. privačių asmenų pateikti duomenys nepripažįstami įrodymais tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai uždraustu būdu. Atsižvelgiant į tokią teismų praktikoje suformuluotą taisyklę, privačių asmenų pateikti duomenys dažniausiai pripažįstami tinkamais įrodymais byloje.
Slapti įrašai: pažeidimas ar ne?
Visgi neretai baudžiamajame procese duomenų, pavyzdžiui, slapta privačiai padarytų garso ar vaizdo įrašų, teisėtumas suinteresuotų proceso dalyvių yra ginčijamas, argumentuojant asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimu. Todėl svarbu žinoti Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintą nuostatą, kad kiekvienas asmuo turi teisę fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją. Išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis, įskaitant draudimą be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, jo privačioje namų valdoje ir šiai valdai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje.
Kita vertus, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek nacionalinių teismų praktikoje yra išaiškinta, kad privačių asmenų pokalbių įrašinėjimas, padarytas vieno iš pašnekovų, ir privatus tokio įrašo naudojimas, jeigu tai padaryta privačiomis priemonėmis, nėra draudžiamas. Įstatymai nedraudžia asmeniui slaptai įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis. Taigi, toks privačiai padarytas garso įrašas, patvirtinantis ar paneigiantis reikšmingas bylos aplinkybes, teismui patikrinus jo atsiradimo aplinkybes ir įsitikinus jo patikimumu, gali būti pripažintas įrodymu baudžiamojoje byloje.
Įstatymų pažeidėjams galioja kitos teisės
Teismų praktikoje nelaikoma neproporcingu kaltininko teisės į privatų gyvenimą suvaržymu tokie atvejai, kai nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs ar tokiu besijaučiantis asmuo, siekdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, fiksuoja ir teisėsaugos institucijai pateikia savo ir kaltininko pokalbių įrašus ar kitus savo paties įstatymo neuždraustu būdu surinktus duomenis, patvirtinančius kaltininko nusikalstamą veikimą. Tokia pozicija grindžiama tiek Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta nukentėjusiojo teise teikti įrodymus, tiek nuostata, kad žmogaus teisė į gyvenimo privatumą nėra absoliuti.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas teisei priešingas veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą reakciją. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų.
Visuomenės informavimo įstatyme taip pat nurodyta, jog šiame įstatyme nustatytos asmens teisės fiksuoti informaciją išimtys netaikomos fiksuojant teisės pažeidimus.
Duomenų rinkimas su teisėsaugos institucijų žinia
Teismų praktikoje pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet kyla abejonių, ar privatus asmuo, rinkdamas atitinkamus duomenis, kuriuos vėliau pateikė teisėsaugos institucijai, veikė nepriklausomai, savo iniciatyva, ar visgi su teisėsaugos institucijų žinia.
Kaip pavyzdį galima pateikti atvejį, kai baudžiamąją bylą išnagrinėję kelių instancijų teismai konstatavo, kad privataus asmens pateiktame jo pokalbio su kaltinamuoju garso įraše užfiksuoti duomenys negali būti pripažinti įrodymais. Šiuo atveju buvo nustatyta, kad pokalbio įrašą pateikė privatus asmuo, tačiau pokalbis buvo įrašytas ne šio asmens, bet teisėsaugos institucijos pareigūno iniciatyva. Pastarasis, turėdamas nepatikrintos informacijos apie konkretaus bankroto administratoriaus tariamą kyšininkavimą, bet neturėdamas jokių duomenų apie galimą kyšio reikalavimą konkrečios bendrovės bankroto byloje, pats susirado šios bendrovės vadovą, pasiūlė jam įsigyti garso įrašymo techniką, įrašyti pokalbius su bankroto administratoriumi bei juos pateikti teisėsaugos institucijai, ką šis ir padarė. Tokį teisėsaugos institucijos pareigūno inicijuotą privataus asmens pokalbių įrašinėjimą tikslu, kad įrašai būtų pateikti teisėsaugos institucijai, teismai įvertino jau ne kaip privataus asmens, bet kaip valstybės institucijos atliekamą duomenų apie nusikalstamą veiką rinkimą. O tokiam duomenų rinkimui, kaip minėta, taikomi kitokie reikalavimai.
Dėl to šiuo atveju buvo padaryta išvada, kad duomenys surinkti nesilaikant įstatymu nustatytos tvarkos, t. y. neteisėtai - nesant tam nei privalomo teisinio pagrindo (prokuroro sankcijos), nei faktinio pagrindo (duomenų, kad iki įrašo bankroto administratorius būtų reikalavęs, provokavęs ar taręsis dėl kyšio gavimo su minėtu bankrutuojančios bendrovės vadovu).
Dar vienoje baudžiamojoje byloje įrodymais nebuvo pripažinti nukentėjusiojo slapta padaryti jo pokalbių su asmeniu, kurio atžvilgiu jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, garso įrašai. Buvo nustatyta, kad nukentėjusiuoju pripažinto asmens pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti jo atstovas ikiteisminį tyrimą atliekančiai tyrėjai per kelis kartus pateikė minėtus, skirtingu metu padarytus pokalbių įrašus.
Šią baudžiamąją bylą kasacine tvarka išnagrinėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmąjį kartą pateikus tokį garso įrašą, ikiteisminio tyrimo pareigūnams jau tapo žinoma apie nukentėjusiojo atliekamą duomenų rinkimą bendraujant su asmeniu, prieš kurį pradėtas baudžiamasis procesas, ir slapta darant pokalbių su juo garso įrašus. Taigi, nuo to momento asmens teisės į susižinojimo slaptumą ribojimo kontrolė perėjo valstybei.
Dėl to vėlesni analogiški nukentėjusiojo veiksmai, faktiškai atitinkantys neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių esmę, galėjo būti atlikti tik gavus tam teismo leidimą, bet tai šiuo atveju nebuvo padaryta.
Taigi, privačių asmenų teikiami duomenys gali būti pripažinti įrodymais baudžiamajame procese. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta tokių asmenų teisė teikti bylai reikšmingus duomenis yra svarbi ginant atitinkamų asmenų teises ir prisidedant prie veiksmingesnio nusikalstamų veikų išaiškinimo, teisingumo vykdymo baudžiamosiose bylose. Todėl labai svarbu, kad siekiantys šią teisę realizuoti baudžiamojo proceso dalyviai ar kiti privatūs asmenys žinotų atitinkamų įstatymų nuostatas ir jų neignoruotų.