Lietuvių kilmės teorijos yra įvairios ir apima kilmę iš gerulių, romėnų, getų, gotų, trakų, dakų, kimbrų, gepidų, venedų, skitų, sarmatų ir alanų. Nors nei vienos iš jų nereikia atmesti, šiame straipsnyje nagrinėsime kilmę iš gerulių ir romėnų.
Svarbu suprasti abiejų teorijų giluminę prasmę ir bendrą kilmę. Greičiausiai geruliai buvo vadinami baltai Romos imperijos žlugimo laikais. Gerulių terminas yra geografinis, ir tik iš dalies etninis.
Lygiai prieš du šimtus metų apie tai rašė Bohušas, kuris nustatė, kad pradžioje geruliai buvo vadinami giruliais, nuo žodžio „girulis“ - „girios gyventojas“.
Lietuvos reljefas
Giruliai - girių gyventojai
Visą Europą į šiaurę nuo Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros baseino palaipsniui apgyvendino iš pietų atsikėlusios gentys. Slinkdamos į šiaurę ir perėjusios Ukrainos stepes, jos susidurdavo su ištisiniu mišku. Šią stepės ir ištisinio miško ribą galime tapatinti su linija Varšuva - Kijevas.
Dar kryžiuočiai dešiniajame Vyslos krante žymi prūsų žemę „Pamedė“ (Pomezanija), netoli jos Erazmas Stela mini Ulmigeriją, kuri reiškia „Ulmo girią“. Filipas Austriakas toje pačioje Vyslos kilpoje žymi žemę Kulmiger. Senaisiais laikais sąvokos „medis“ ir „miškas“ buvo tapatinamos. Žemaitijos Medsėdžiai, Medininkai ir Medininkai bei Medziūnai, Madziūnai aplink Vilnių žymi gyvenvietes girioje.
Ši Pamedė, kaip ir Pietų Baltarusijos Polesė, žymi teritoriją ties prasidedančia giria, kurios gyventojus Egipto graikas Ptolemėjus II a. vadina Pagiritai su lietuviška galūne -ai. Į tai atsako lenkų tautos pavadinimas, kuriame anksčiau vietoj e turėjo būti a ir skambėti „lankiai“ - „lankų gyventojai“ (lenkiškai poliaki nuo žodžio pole). Net mūsų žodis „medžioti“ reiškia „žvėris medžioti miške“ (lenkiškai „medžioti“ sakoma polowac, t.y. „medžioti laukuose“).
Tokį pavadinimą turėjo ir stepių gyventojai polovcai (nuo žodžio pole - „laukas“) bei lugijai (nuo žodžio lug - „laukas“). Geriausiai mūsų teoriją patvirtina į pietus nuo Kijevo, tai yra nuo miško ribos, prieš tūkstantį metų gyvenę polianai (taip pat nuo žodžio pole - „laukas“), o nuo Kijevo į šiaurę esančioje didžiojoje girioje - drevlianai (nuo žodžio drevo - „medis“, t.y. Taigi baltų pavadinimą „giruliai“ („geruliai“) turėtume laikyti įrodytu.
Migracijos
Jį patvirtina iki šiol prie Palangos išlikusi Girulių gyvenvietė, Girulių kaimas ir miškas į vakarus nuo Vilniaus, tarp Karveliškių ir Neries, Girulių k. Vilniaus raj., Paberžės ap. bei Gerulių kaimas netoli Eigirdžių Žemaitijoje, Gerulių k. Alytaus raj., Butrimonių ap., Gerulių k. Prienų raj., Balbieriškio ap. bei Gerulių k. Šakių raj., Barzdų ap., Geruliškių k. Marijampolės raj., Bagotosios ap. ir Geruliškių k. Telšių raj., Luokės ap.
Girulių miesto pavadinimą A. Vanagas kildina iš pavardės Girulis daugiskaitos. Anot jo, vokiečiai šią vietovę vadino Försterei: vok. Förster „girininkas“, Försterei - „girininkija“.
Antikos laikais mūsų girulius Plinijus vadino giriais - hiriais: „…habitari ad Vistulam a Sarmatis, Venedis, Sciris, Hirris…“ Be to, šiauriniame baltų girios pakraštyje, į pietus nuo Dauguvos, gyveno didelė sėlių gentis, kurios pavadinimas taip pat reiškia „šilų gyventojus“.
Sėliai kitaip dar buvo lotyniškai vadinami Silones, o tai reiškia „šilionis“ (liet. k. garsas š latvių ir daugelyje kitų baltų kalbų tariamas s - latvių k. „šilas“ tariama sils). O kaip tik šiauriniame baltų pakraštyje daugiausiai ir vyravo pušynai, t.y. šilai. Šiluose, pušynuose įsikūrę kaimai visoje Lietuvoje ir dabar vadinami Šilėnais, Šilininkais, Šilionimis, Šilainiais, Šiluva ir t.t.
Ryšys su Romėnais
Bet kaip galime susieti lietuvių kilmę iš gerulių su mūsų kildinimu iš romėnų? Jau Simonas Daukantas nustatė, kad geruliai Balkanų pusiasalyje dakų pusėje kariavo prieš romėnus (taigi, pačios Romos imperijos viduje), 259 m. nuteriojo Graikiją iki Atėnų. O 476 m. geruliai, vedami Torkilingų karaliaus Odoakro, kartu su skiriais ir rugijais užėmė Romos miestą ir nuvertė paskutinį Romos impertorių Romulą Augustą ir nuo to laiko Romos imperija nustojo egzistuoti.
Beje, skiriai ir rugijai greičiausiai taip pat buvo baltai. Skiriai savo pavadinimą, matyt, gavo nuo Skaros upės (dabar Prieglius). Apie tai skelbė Motiejus Pretorijus, šią upę dar vadinęs Skera. Todėl skirius netiesiogiai galime laikyti dabartinių prūsų protėviais (dėl didelio laiko tarpo galėjo būti ir įvairių baltų genčių persislinkimų). Senuosiuose žemėlapiuose gentis Sciri žymima Prūsijoje į rytus nuo Vyslos žemupio.
Paskutiniame Mažosios Lietuvos Enciklopedijos tome (2010 m.) aprašoma upė Skirius (vok. Skirus, 1938 Gnaden - Graben, rus. Прямая) Priegliaus baseine, Auros kr. intakas… Prasideda 4 km į vakarus nuo Sprakšių… Įteka į Aurą 14 km. nuo jos žiočių ties Skirava. Šaknį skir turi ir Skirvytė Nemuno deltoje. Artimu pavadinimu yra taip pat Skėrių k. (dabar Gorodkovas) kair. Nemuno kr. žemiau Tilžės.
Mūsų pavardės Skirius, vardai Skirmantas, Skirgaila, matyt, yra kilę iš šios skirių genties vardo, arba genties vardas ir skir- mūsų varduose yra tos pačios kilmės: liet. skirti „teikti, nustatyti, lemti“.
O toje pačioje Prūsijoje netoli skirių buvo įsikūrę galindai, kurių dalis, kaip teigia Vladimiras Toporovas bei Arvydas Norkūnas savo naujojoje knygoje „Galindai“, su gotais nusikraustė į Ispaniją. Tik neaišku, ar tie galindai link Romos pajudėjo Odoakro valdžioje kartu skiriais ir geruliais, ar buvo įtraukti į vakarų gotų (vestgotų, visigotų) genčių sąjungą, nukariavusią Ispaniją.
Apie dalies baltų genčių gyventojų išvykimą iš savo teritorijos kalba V a. Rugijai ilgiausiai išsilaikė dabartinėje Šiaurės Vokietijos teritorijoje, kurioje yra senosios religijos tvirtovė - Riugeno sala. Joje iki šiol išliko labai daug baltiškų vietovardžių. Pats Riugeno pavadinimas greičiausiai yra susijęs su rugijais, kurie, matyt, pasižymėjo rugių auginime.
488 m. į buv. Romos imperijos teritoriją iš dabartinės Ukrainos teritorijos įsiveržęs ostgotų karalius Teodorikas įkūrė sostinę Ravenoje ir nuvertęs nuo sosto Italijos karaliumi pasiskelbusį Odoakrą bei jį nužudęs išvijo gerulius iš Italijos. Dar kurį laiką geruliai laikėsi prie Dunojaus, kur šių eilučių autoriui teko susipažinti su netoli Bratislavos beveik prieš du dešimtmečius vykusiais Romos laikų Gerulatos (Gerulata skamba prūsiškai, lietuviškai būtų Gerulaitė) gerulių gyvenvietės kasinėjimais (kairiajame Dunojaus krante Slovakijoje žemiau Bratislavos).
Taip pat 2005 m. šių eilučių autoriui Vengrijoje netoli Dunojaus teko aplankyti didžiulį kalną, kuris šiuo metu vengriškai vadinamas Piliš (Pilis) ir aplink jį daugelio vietovių pavadinime yra įjungtas žodis „Piliš“ (šio žodžio vengrai paaiškinti negali). Todėl aišku, kodėl senovinėse lietuvių dainose taip dažnai minimas Dunojus. Be to, ir Mažojoje Lietuvoje į Prieglų įtekanti upė ties Įsručiu vadinasi Įsra (Istras yra antrasis Dunojaus pavadinimas).
Taip pat vėlyvosios Romos imperijos laikais prie Dunojaus, ties šiaurine Romos imperijos siena, gyveno trys gentys, kurios autoriaus nuomone turėjo žeminantį tarnų - vergų pavadinimą. Mažiau už kitas slavų gentis klajojusių serbų prie Dunojaus pavadinimą galėtume kildinti iš lotynų k. žodžio servio - „tarnauti, būti vergu“.
Pats bendrinis slavų vardas, matyt, išliko anglų kalboje: slave - „vergas“, o slavų kalbose išsivadavus iš hunų vergijos šis žodis įgavo priešingą prasmę: slava - „šlovė“. Trečioji gentis buvo vadinama beveik lietuviškai: bastarnai - „basi tarnai“.
V-VI a. paribyje dalis gerulių prie Dunojaus pasikrikštijo, tačiau čia juos vėl lydėjo nesėkmės. Gerulių karalius Rodvulfas („Raudonasis ar rudasis vilkas“) labai nenorėjo kariauti su langobardais („lankų bartais“), tačiau nuo seno pripratę prie gentinių karų geruliai privertė Rodvulfą (Radvilką - Radvilą) pulti langobardus (apie asmenvardžio Radvila antrosios dalis kilmę iš liet. vilkas kalba Radvilų giminės metraščiai).
Mūšis buvo žiauriai pralaimėtas, žuvo pats Radvila, o gotų ir langobardų persekiojamus gerulius jų likę vadai nuvedė net į šiaurės Norvegiją, už poliarinio rato, kur 40 dienų nepakyla ir nenusileidžia saulė. 50 km į rytus nuo Hamerfesto iki dabar išlikę baltiškus primenantys vietovardžiai, kurių norvegų kalba neįmanoma paaiškinti, gali būti čia gyvenusių gerulių palikimas: Baentarassa ir Vilgerassa, kuriuose rassa gali reikšti „rasą“, o vilge - „vilgyti“, Jelgavaras ir Virušgielas su galūne -as, kur jelg gali reikšti „ilgas“, varas - „varyti“, viruš - „virš“, gielas - „gėlas“.
Gerokai toliau nuo šios vietovardžių grupės, prie pat Lediniuotojo vandenyno, yra vietovės Litle Kamöya ir Störe Kamöya, kur litle, kaip ir anglų kalboje, reiškia „mažas“, o store, panašiai kaip liet. k. „storas“, reiškia „didelis“.
Kaip rašo Prokopijus iš Cesarėjos, atvykę į Skandinaviją geruliai apsigyveno pas gautus - didžiausią iš trylikos Skandinavijos genčių. Galbūt gautai jiems buvo artimiausi, nes geruliai buvo kilę iš getų, apie ką labai teisingai rašė Jonas Basanavičius. O germanų žemėse įsikūrusių getų vardas išvirto į gotus, kurių viena gentis galėjo įgauti ir gautų vardą (sutapatintą su taip skandinavų vadinamomis ožkomis).
O tikra yra tai, kad iš tolimosios šiaurės gerulių vadai pasiuntė jaunimo delegaciją prie Dunojaus deryboms su Bizantijos imperatorium Justinianu, nes už poliarinio rato jiems, matyt, buvo ne pyragai. Imperatorius Justinianas iš tolimos šiaurės atvykusiems geruliams prie Dunojaus pasiuntė apsikrikštijusį gerulį Svatuazą (Svatuą), kurio vardas Svatuas gali būti susijęs su žodžiu „šventas“, latvių k. svets arba slavų k. святой - tai gali būti ir tarpinis kokios nors genties tarmės variantas.
Dalis gerulių per savo klajones greičiausiai atplaukė ir į savo protėvynę, arčiausiai prie jūros buvusią Žemaitiją. Aleksandras Račkus būtent gerulius laikė žemaičiais. Tai iš dalies gali būti teisinga: Račkus pateikia daug su žodžiu giria susijusių vietovardžių Žemaitijoje - Girkalnis ir kt., pavardes Girskis (vėliau Girėnas) ir t.t.
Nepamirškime, kad viena, o gal ir dvi gerulių kartos pragyveno Romos imperijoje ir prie jos sienų keletą dešimtmečių. Taigi, jie turėjo nemažai perimti lotynų kalbą. Todėl mūsų „legendos“ (tai ne tiesa, ne „legendos“, bet istorinės žinios) apie lietuvių kilmę iš romėnų greičiausiai žodiniais perpasakojimais (galėjo kažkada būti ir dokumentų lotynų ar kita kalba) iš kartos į kartą perdavė patį gerulių grįžimo po Romos nukariavimo faktą kaip lietuvių kilmę iš romėnų: perėmę lotynų kalbą geruliai ir dabar gali būti laikomi pusiau romėnais.
O kita dalis gerulių, apsigyvenę dabartinės Vokietijos teritorijoje, tapo „germanais herulais“. Iš čia dabartinėje mūsų Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje vietoj gerulių atsirado „germanų gentis herulai“. Tačiau Lietuvoje mes turime tik pavardes Gerulis, Gerulaitis, Gerulių piliakalnius Prienų ir Alytaus rajonuose bei jau minėtus Girulių, Gerulių ir Geruliškių kaimus įvairiausiose Lietuvos vietose.
Dalis prie Dunojaus atvykusių gerulių, besimaišydami su germanų gentimis, buvo kažkiek perėmę ir germanų kalbą, todėl gerulių karaliaus vardas romėnų ir buvo užrašytas germaniškai: Rodvulfas („Raudonasis vilkas“ arba „Rudasis vilkas“, nes raudonos ir rudos spalvos pavadinimai yra artimos kilmės).
Galima spėti, kad iš jo kilo ne tik „Radvila“, bet ir vokiečių vardas Rudolfas, nors vokiečių kalbininkai Rudolfo vardo kilmei išaiškinti siūlo kitus variantus, tarp jų Rudolfą jie kildina iš sen. germ. Hrodulf: sen. vok. aukšt. hrod „garbė“ ir wulf „vilkas“. Dėl antros žodžio dalies aiškinimo „vilkas“ tenka sutikti, bet dėl pirmosios - ne, nes romėnų rašytiniuose šaltiniuose nėra pirmojo garso h, taigi romėnai rašė ne Hrodvulfas, bet Rodvulfas.
Gerulių sugrįžimą į Žemaitiją (Samogitiją, Samogetiją - Žemąją Getiją) įrodo lietuvių kilmės iš romėnų „legendos“ dalis apie atplaukusių romėnų įkurtas (ar atnaujintas) Ariogalos ir Betygalos gyvenvietes Samogitijoje prie Dubysos. Nesunku pastebėti, kad metraščiuose Ariogala dar vadinama Erogeln, Eragel, Heragala, Ergalle, o šiuos pavadinimus galima suvesti į Heragalą ir Eriogalą, o kaip tik taip per Romos nukariavimą ir buvo vadinami geruliai: heruliai ir eruliai.
Tokia garsų g ir h žodžio pradžioje kaita yra visuotinai paplitusi: Galšia, Holšany, Alšėnai; herojus, gerojus, Enriko; govoriu, hovoriu, utariuoju ir t.t. Taigi negali būti atsitiktinis sutapimas, kad viename Ariogalos vietovardyje panaudot...