Kai kurių Vilniaus rajonų, pavyzdžiui, Senamiesčio, vardų kilmė gana akivaizdi, bet kitų - kupina paslapčių. Rasime Vilniuje ir pagal gamtos objektus, ir pagal inžinierius, ir pagal dvarininkus ar net jų dukras pavadintų rajonų. O kai kurių rajonų ar anksčiau tose vietose buvusių kaimų, pagal kuriuos jie pavadinti, vardų kilmė nėra žinoma, ją sufleruoja tik neaiškaus tikrumo legendos. Dauguma Vilniaus rajonų kadaise buvo priemiesčiai, kaimai ar dvarai, plečiantis miestui prijungti prie Vilniaus.
Šiame straipsnyje panagrinėsime vieno iš tokių rajonų - Balsių - istoriją, gamtą ir architektūrą.
Balsių vietovės apžvalga
Balsiai - Vilniaus miesto dalis, esanti į šiaurės rytus nuo miesto centro, dešiniajame Neries krante, priklausanti Verkių seniūnijai. Tai vienas iš naujesnių Vilniaus mikrorajonų, pasižymintis eklektiško architektūrinio stiliaus individualiais gyvenamaisiais namais.
Apie Balsių mikrorajoną literatūros yra nedaug. Balsio hidronimo, nuo kurio kilęs vietovardis, kilmę tyrinėjo kalbininkas Jonas Jurkštas knygoje „Atsiminimai“ [9]. Rašyta apie vietovės architektūrą. Moderniausias vietovės pastatas, Balsių pagrindinė mokykla, aprašytas leidinyje „Vilnius, 1900-2012: naujosios architektūros gidas“ [16].
Apie vietovės urbanistiką, gatvių pavadinimus pasakojama verslininko, Balsių bendruomenės pirmininko Rimanto Mickos [12, 13], žurnalistės Ievos Bartaševičiūtės [5] straipsniuose, išspausdintuose mikrorajono bendruomenės leidžiamame laikraštyje „Balsių balsas“.
Menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės parengtame leidinyje „Vilniaus skulptūrų kelias: kultūrinis gidas“ [8], menotyrininkės Kristinos Stančienės straipsnyje pasakojama apie Balsių mitologinį parką [14].
Vertingos informacijos apie Žaliuosius ežerus, Balsį pateikiama leidinyje „Vilniaus miesto saugomos teritorijos“ [17], aplinkosaugininko, biomedicinos mokslų daktaro Kęstučio Balevičiaus knygoje „Lietuvos TSR gamtos paminklai“ [2], gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko knygoje „Vilniaus regioniniai parkai: atgyja vilioja, dabina“ [6], kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ [1], geografo, hidrologo, fizinių mokslų habilituoto daktaro Kęstučio Kilkaus knygoje „Ežerai: 119 Lietuvos ežerų“ [10].
Žalieji ežerai, Balsys vaizdingai aprašyti žurnalisto Vinco Uždavinio knygoje „Po Vilniaus apylinkes“ [15], rašytojo Eugenijaus Danilevičiaus knygoje „Po Vilniaus apylinkes“ [7].
Atsižvelgiant į Balsių vietovės ypatumus, galima išskirti kelias pagrindines temas, kurias aptarsime išsamiau:
- Pavadinimo kilmė ir istorija
- Sovietmetis ir sodo sklypai
- Architektūra ir urbanistika
- Mitologinis parkas
- Gamta ir Žalieji ežerai
Pavadinimo kilmė ir istorija
Balsių gyvenvietės pavadinimas kilo iš netoliese tyvuliuojančio Balsio ežero. Ežero vardas savo ruožtu kildinamas iš seno lietuviško būdvardžio balsas, kuris buvo žodžio balsvas sinonimas.
Prie Vilniaus Balsiai buvo prijungti palyginti neseniai.
Sovietmetis ir sodo sklypai
Sovietmečiu Balsių gyvenvietė priklausė tarybiniam ūkiui. 1980 m. šio ūkio laukuose suformuota apie 7000 sodo sklypelių, įkurtos sodininkų bendrijos.
1989 m. gyvenvietėje paskirtas plotas gamykloms ir biudžetinėms įstaigoms, 1993 m.
Sovietų Sąjungoje kilęs badmetis vertė valdžią imtis priemonių mažinant visuomenės nepasitenkinimą. Vienas iš būdų kovoti su nepritekliumi - raginimai miestų gyventojams visus tuščius plotus užsodinti daržovėmis, įstaigoms ir organizacijoms - imtis kolektyvinių daržų ir sodų kūrimo.
1949 metais sovietų respublikos iš Maskvos gauna nurodymą organizuotai imtis kolektyvinės sodininkystės ir daržininkystės kūrimo. Sąjungai diriguojantis Josifas Stalinas paskelbia apie grandiozinius planus reformuoti gamtą, pakelti žemės ūkio produktyvumą.
1953 metais Vilniuje įkuriama Vilniaus miesto Mičiurino vardo sodininkystės draugija, iš kurios po truputį išaugo kolektyvine sodininkyste besirūpinanti Lietuvos sodininkystės draugija.
Aplink Vilnių kolektyvinių sodų daugėjo ir kitomis kryptimis. Pavilnys, Kalnėnai, Visoriai, Salininkai, Grigiškės ar Rastinėnai - visur galime aptikti pasklidusius kolektyvinių sodų masyvus.
Akivaizdu, kad sodų aplink Vilnių buvo daug ir visur, bet kodėl jie buvo tokie populiarūs ir ką ten sodininkai galėjo veikti?
Tai, kad visą sovietmetį kolektyvinių sodų nuolat daugėjo, greičiausiai yra susiję su kuklia sovietinio miestiečio buitimi. Miestai buvo užstatomi masinės statybos rajonais, gyvenamojo ploto dydis apribotas, o kitų galimybių pasistatyti vasarnamį nebuvo.
Tad kolektyvinis sodas ir savomis rankomis suręstas sodo namelis tapo savotišku tipinio buto mieste tęsiniu ir vasarnamio pakaitalu. Kartu neišnyko ir poreikis apsirūpinti maisto produktais - stagnuojant ekonomikai, sistema veikė nuolatinės krizės sąlygomis.
Gyventojų aprūpinimas šlubavo, daug ko netenkino įsigyjamų produktų kokybė, tad nemažai daliai šeimų sodas buvo tiesiog būtinybė. Netrūko ir norinčiųjų verslauti - soduose augintos braškės, tulpės ar kardeliai legaliais ir ne visai legaliais būdais keliaudavo į turgų arba supirkimo vietas.
Išties, dauguma sodininkų nuolat balansavo ties legalaus veikimo riba. Deficito sąlygomis didelė dalis statybinių medžiagų buvo gaunama neoficialiais būdais, statyboms naudojama „valdiška“ technika arba nusavinamas darbo laikas - darbo metu „nusiplaunama“ iš darbovietės, kad būtų spėta palaistyti daržus ar sumūryti vieną kitą sieną.
Už pažeidimus grėsė ne tik nemalonumai darbe, bet kartais net sodelio netekimas. Teisiškai pats sklypas sodininkui nepriklausė, sodininkas kaip bendrijos narys turėjo teisę juo naudotis, bet jo nuosavybe laikyti tik sodo statiniai, medžiai ir krūmai.
Pašalinus sodininką iš bendrijos gretų, jam būdavo kompensuojama statinių ir želdinių vertė, o sklypas toliau galėjo būti perduotas kitam asmeniui.
Buvimas sodininku vertė žmones kūrybingai suktis ribotų resursų, griežtų reglamentų ir plačių norų karuselėje, dėl kurios kiekvienas sodas buvo panašus, bet kartu ir truputį kitoks nei kaimyno.
1991 metais pasikeitus politinėms ir ekonominėms realijoms, naujų kolektyvinių sodų kūrimas visiškai sustojo, o esamuose įteisinta galimybė statyti gyvenamuosius namus. Šis lūžis soduose pasireiškė „kolūkiniu baroku“ pravardžiuojamomis neskoningomis statybomis.
Soduose iškilo arkomis, bokšteliais ir balkonėliais puoštos silikatinių plytų pilys. Trumpas laikotarpis sukėlė ne vieną architektūrinį nesusipratimą, bet atslūgus pirmai bangai sodai ir toliau pamažu virsta mažaaukštės statybos gyvenamaisiais kvartalais.
Procesas negrįžtamas ir neišvengiamas.
Aplink mažesnius miestus ir miestelius dar galima rasti kruopščiai prižiūrėtų laiko kapsulių, kuriose ir toliau dominuoja sodininkystė ir stovi tik mažyčiai vasariniai nameliai, tačiau Vilniuje tokių vietų beveik neliko.
Čia sodai virto eklektiškais namų kvartalais arba pušynuose paskendusių vilų masyvais.
Bet dauguma jų ir toliau nestokoja įvairovės - greta triaukštės fazendos čia vietą randa ir maža alaus darykla, ir senas šiltnamis, ir naujutėlaitis jūrinis konteineris su jame įrengtu stilingu kambarėliu.
Architektūra ir urbanistika
Dabar tai - prestižinis eklektiško architektūrinio stiliaus individualių gyvenamųjų namų mikrorajonas. Čia galima pamatyti minimalistinių statinių ir improvizuotų bokštų, pilių, tvirtovių.
2011 m. Skandinavijos šalių švietimo įstaigų pavyzdžiu vietovėje pastatyta moderni Balsių pagrindinė mokykla (archit. Sigitas Kuncevičius, Loreta Kuncevičienė, Martynas Dagys, Žygimantas Gudelis, Aistė Kuncevičiūtė).
Tai pirmoji Vilniuje nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pastatyta mokykla, projektuota kaip etalonas, atitinkantis naujo tipo švietimo įstaigos pavyzdį.
Pamokoms pasibaigus, bendrosiomis mokyklos erdvėmis (biblioteka, valgykla, aktų, sporto salės, lauko sporto aikštynas) naudojasi Balsių bendruomenė.
Mitologinis parkas
Balsių mikrorajono gatvės pavadintos mitologinių būtybių vardais. Pagoniškais baltų dievybių vardais pavadinti vietovės gatves sugalvojo Balsių apylinkėse, Kryžiokuose, gyvenęs pasaulyje pripažintas tautosakos, baltų religijos ir mitologijos tyrėjas profesorius Norbertas Vėlius.
Balsių gatvėvardžių projektas pradėtas kurti 1991 m. Vietovės gatvėms parinktas 31 gamtos mitologinių būtybių ir reiškinių pavadinimas, pvz., Ragučio, Bubilo, Laimos, Austėjos, Vaidevučio, Žemėpačio, Mumėjos ir kt.
Renkant pavadinimus, buvo remiamasi rašytiniais mitologijos, tautosakos ir gyvosios kalbos šaltiniais.
Gražią profesoriaus Norberto Vėliaus idėją tęsia Balsių bendruomenė.
2008 m. tarp Balsių ir Žalčių, Balsių ir Žynių gatvių mikrorajono bendruomenės, jos vadovo Rimanto Mickos ir skulptoriaus Ryto Jono Belevičiaus iniciatyva sukurta poilsio ir kultūros zona - Balsių mitologinis parkas.
Tai 2 ha ploto peizažinio tipo parkas (kraštovaizdžio archit. Eduardas Lozoraitis), kuriame eksponuojama apie 25 profesionalių Lietuvos ir užsienio skulptorių kūrinių baltų mitologijos temomis, simbolizuojančių vietovės gatvių pavadinimus.
Tarp jų galima pamatyti Arvydo Ališankos, Mindaugo Aučynos, Ryto Belevičiaus, Girto Burvio (Girts Burvis), Karlio Ilės (Karlis Ille), Kęstučio Musteikio, Mykolo Piekuro, Gedimino Piekuro, Sauliaus Širvinsko, Kazio Venclovos, Mariaus Zavadskio ir kitų skulptorių iš granito, metalo, medžio sukurtus objektus.
Parke įrengti iš betoninių trinkelių pėsčiųjų takai, kuriuose įkomponuotos granitinės plokštės su mitologiniais-pagoniškais simboliais.
2008 m. Mitologinį parką pagonišku ritualu pašventino vyriausiasis Lietuvos krivis Jonas Trinkūnas.
Parkas kuriamas ir dabar. Kiekvienais metais Balsių bendruomenė, padedant Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus skulptorių sekcijai bei Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoms, organizuoja Tarptautinį granito skulptūrų simpoziumą lietuvių mitologijos tema.
2012 m. rugsėjį prie Balsių pagrindinės mokyklos (Bubilo g. 8) atidengtos skulptūrinės kompozicijos „Laiškas Norbertui Vėliui“ [3] ir „Kryžiokas” (skulpt.
Gamta ir Žalieji ežerai
Balsiai vilniečių mėgstami ir dėl nuostabios gamtos. Vakaruose vietovę supa Verkių regioninis parkas su Žaliaisiais ežerais, rytuose - Neries vingiai.
Žaliųjų ežerų grupę sudaro 6 skirtingo dydžio ir gylio ežerai: Balsys, Mažasis Gulbinas, Gulbinas, Akis, Raistelis, Baraukos akis, telkšantys dviejuose pietryčių ir šiaurės vakarų kryptimis nutįsusiuose dubakloniuose (rinose).
Žalieji ežerai nuo seno traukė Vilniaus universiteto ir Botanikos instituto mokslininkų dėmesį.
Stebina ir žavi Žaliųjų ežerų vandens spalva. Jų vanduo yra ryškiai žalias nuo didelio kiekio ištirpusių karbonatų. Nuo vandens spalvos ir kilęs Žaliųjų ežerų pavadinimas.
Šalia ežerų gausu į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų.
1998 m., siekiant išsaugoti gilių ežeringų dubaklonių kraštovaizdį, retųjų augalų rūšių augavietes, įkurtas Žaliųjų ežerų valstybinis kraštovaizdžio draustinis [2, 6, 17].
Didžiausias ir giliausias iš Žaliųjų ežerų yra Balsys. Senieji vilniečiai dar atsimena ir kitus šio ežero vardus: Žaliąjį, Kryžiuočių (Kryžiokų).
Legenda pasakoja, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais šiame ežere nuskendę kryžiuočiai.
Kalbininkas Jonas Jurkštas aiškina, kad kryžiuočiai čia niekuo dėti. XVII a. netoliese buvęs palivarkas, kurį valdę Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčios vienuoliai bonifratrai, pravardžiuojami Kryžiokais, nuo to ir ežero vardas kilęs.
Balsio ežero ilgis siekia beveik 2 km, plotis - 455 m, krantų ilgis - 5,2 km.
Pagal geografijos mokslų daktaro, profesoriaus Vaclovo Chomskio klasifikaciją Balsio ežeras priklauso termiškai gilių ežerų grupei.
Įspūdingas Balsio ežero guolis: miškingi ir statūs ežero viršvandeniniai šlaitai iškyla iki 40 m, tiek pat jie nusileidžia po vandeniu.
Ant rytinio ežero šlaito įrengta regykla, nuo kurios atsiveria gražūs apylinkių vaizdai. Šiaurės vakarinėje dalyje galima stebėti ežero senėjimo procesus: čia krantai žemesni, šlaituose gausu šaltinių, pakrantės užpelkėjusios.
Visais metų laikais ežero vanduo yra ryškiai žalias, net ir po ledu. Todėl Balsys kartais vadinamas Žaliuoju.
Pietinėje Balsio ežero dalyje yra nuo ikikarinių laikų vilniečiams žinoma Žaliųjų ežerų poilsiavietė su paplūdimiu [1, 10, 15].
Tame pačiame dubaklonyje, į pietus nuo Balsio ežero, spindi nedidelis apvalus, iš visų pusių stačiais šlaitais apjuostas Akies ežerėlis.
Akies ežero plotas - 0,7 ha, didžiausias gylis - 3,7 m.
Žalieji ežerai atsispindi grožinėje literatūroje.
Apibendrinant, Balsiai yra unikalus Vilniaus mikrorajonas, kuriame susipina istorija, gamta ir moderni architektūra. Nuo sovietinių sodo sklypų iki šiuolaikinių individualių namų, nuo mitologinio parko iki Žaliųjų ežerų - Balsiai turi ką pasiūlyti kiekvienam.
Literatūra
- Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. - Vilnius, 2008, p. 16-19.
- Balevičius, Kęstutis. Žaliųjų ežerų prieglobstyje. - Iliustr. // Balevičius, Kęstutis. Lietuvos TSR gamtos paminklai. - Vilnius, 1979. - P. 11-14.
- Balsiuose - baltiška dvasia: [apie tautosakininkui, mitologui Norbertui Vėliui skirtos skulptūros atidengimą] // Vilniaus diena. - 2012, rugpj. 29, p. 5.
- Balsiuose - mitologinis skulptūrų parkas: [apie Balsių (Vilniaus m.) gyvenvietės bendruomenės įgyvendinamą kultūrinį projektą] // Respublika. - 2008, spal. 13, p. 19.
- Bartaševičiūtė, Ieva. Kur Dundulis susitiko Laimą: [apie Balsių gatvių pavadinimus]. - Iiustr. // Balsių balsas. - 2014, Nr. 1(2), p.
- Baškytė, Rūta. Vilniaus regioniniai parkai / Rūta Baškytė, Paulius Kavaliauskas. - Vilnius, 2002, p. 69-71.
- Danilevičius, Eugenijus. Po Vilniaus apylinkes. - Vilnius, 1986, p. 138-139.
- Jurašienė, Jolanta. Vilniaus skulptūrų kelias: [kultūrinis gidas]: [21 maršrutas] / Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. - 2-asis pakoreg. leid. - Vilnius, 2014, p. 370.
- Jurkštas, Jonas. Žaliųjų ežerų paslaptys // Jurkštas, Jonas. Atsiminimai. - Vilnius, 2005. - D. 2: Kiek mynė - neišmynė, p. 145-147.
- Kilkus, Kęstutis. Balsys (Kryžiokų ež.). - Žml. // Kilkus, Kęstutis. Ežerai: 119 Lietuvos ežerų. - Vilnius, 2013. - P. 134-135.
- Kuncevičius, Sigitas. Lietuva žengė žingsnį vakarietiškų mokyklų link: [pokalbis su architektu Sigitu Kuncevičiumi / užrašė] Saulius Jarmalis. - Iliustr. // Lietuvos rytas. - 2011, rugs. 5, priedas „Vartai“, p. 6-7.
- Micka, Rimantas. Balsiai - tai mes. - Iliustr. // Balsių balsas. - 2013, Nr. 1, p.
- Micka, Rimantas. Kiekvienai gatvei po skulptūrą: [ apie Balsių (Vilniaus m.) gyventojų sumanymą steigti skulptūrų parką /pasakojo Balsių bendruomenės pirmininkas R. Micka / parengė] Jūratė Žuolytė // Vilniaus diena. - 2008, geg. 31, p. 2, 7.
- Stančienė, Kristina. Pagoniškos dievybės ir bendruomeniškumo jausmas: apie Mitologinį parką Balsių mikrorajone. - Iliustr. // 7 meno dienos. - 2009, vas. 13, p. 7.
- Uždavinys, Vincas. Po Vilniaus apylinkes. - Vilnius, 1958, p. 166-171.
- Vilnius, 1900-2012: naujosios architektūros gidas. - Vilnius, 2011, p. 264-265.
- Žaliųjų ežerų valstybinis kraštovaizdžio draustinis // Vilniaus miesto saugomos teritorijos. - Vilnius, 2009. - P.