Kaip įveikti baimę būti vienam namuose

Baimė būti vienam namuose gali būti didelis iššūkis tiek vaikams, tiek suaugusiems. Daugelis žmonių patiria baimę likti vieni namuose, ypač vaikai, bet ši problema gali paveikti ir suaugusius. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip atpažinti ir įveikti šią baimę, suteiksime patarimų, kaip padėti vaikams jaustis saugiau, ir aptarsime, kada reikėtų kreiptis į specialistus.

Vienatvė ir vienišumas: ar tai tas pats?

Yra ženklus skirtumas tarp vienatvės, kai fiziškai nėra šalia žmonių, ir vienišumo, kai jaučiamės neturintys artimo ryšio su kitais žmonėmis. Kartais šie du dalykai persipina. Kai draugės ar šeimos narių nėra šalia, gali pradėti atrodyti, kad ir santykiai nutrūksta. Jei taip nutinka, gali padėti įvairūs daiktai, primenantys svarbius žmones - gautos dovanos, nuotraukos, mielos smulkmenos.

Atsiskyrimo nerimas kūdikiams ir vaikams

Atsiskyrimo nerimas yra normali vaiko raidos dalis, susijusi su vaiko protine ir emocine raida. Paprastai šis nerimas pasiekia piką tarp 8-18 mėnesių. Atsiskyrimo nerimas yra nerami kūdikio reakcija į atsiskyrimą nuo jį nuolat globojančio žmogaus, dažniausiai šis žmogus yra mama arba tėtis. Kūdikis yra prieraišus. Kūdikis atskiria pažįstamus ir nepažįstamus žmones, yra prisirišęs prie juo besirūpinančių artimųjų, suvokia, kad turi tik vieną mamą ir tėtį.

Kodėl kūdikiai jaučia atsiskyrimo nerimą?

Kūdikis dar nesupranta daiktų ir žmonių pastovumo. Vaikas nesuvokia, kad iš akiračio dingę daiktai ar žmonės neprasmenga skradžiai žemės. Kūdikiai sunkiai suvokia laiką. Kūdikiai nemoka „planuoti“ ateities įvykių, tad jiems svarbu tik tai, kas vyksta čia ir dabar. Mamai nuėjus kūdikis sunerimsta, susijaudina, jam baisu, kad mama dingo amžiams. Kūdikis nesuvokia, kad į tualetą nuėjusi mama grįš po kelių minučių, tad jam neramu.

Patarimai tėvams, kaip sumažinti atsiskyrimo nerimą

• Visuomet atsisveikinkite ir pasisveikinkite su kūdikiu. Nesistenkite išsmukti vogčiomis - tai tik padidins kūdikio baimę ir nesaugumą.
• Sugalvokite atsisveikinimo ritualą ir visuomet jį naudokite. Pavyzdžiui, pabučiuokite kūdikį į abu skruostus ir išeidami pasakykite: „Atia! Greitai grįšiu!“. Atsisveikinimas turi būti trumpas, neįaudrinantis ir negraudinantis nei kūdikio, nei tėvų.
• Pasakykite, kada grįšite. Vyresniam vaikui jau galite paaiškinti, kur einate ir kada grįšite - 5 minutės ar 1 valanda vaikui nėra labai suvokiamas paaiškinimas, todėl grįžimo laiką susiekite su dienotvarke. Pavyzdžiui, pasakykite, kad grįšite, kuomet reikės maudytis ir skaityti pasaką. Vaikas jausis ramiau ir jūsų lauks numatytu metu.
• Duokite vaikui Mylimuką. Trumpą atsisveikinimo ritualą galite papildyti Mylimuko davimu. Mylimukas - vaikui svarbus žaislas, daiktelis, pledas ar pan., kuris dažniausiai primena mamą ir padeda jaustis saugiau.
• Leiskite kūdikiui pabūti vienam. Net ir būdami namuose, galite „treniruotis“. Įsitikinkite, kad kūdikio aplinka saugi ir leiskite jam pabūti vienam bent keletą minučių, pavyzdžiui, palikite savarankiškai pažaisti savo kambaryje.
• Leiskite kūdikiui tyrinėti. Rūpinkitės kūdikio saugumu, tačiau suteikite jam erdvės ir leiskite savarankiškai tyrinėti aplinką „nesikišdami“ ir nuolat jo nedrausmindami.
• Palikite kūdikį su kitais žmonėmis. Nuo pat mažumės, dar prieš prasidedant atsiskyrimo nerimui pratinkite kūdikį bendrauti su kitais žmonėmis - tuomet jis supras, kad gera ir saugu ne tik su mama. Vėliau patikėkite kūdikį kartkartėmis prižiūrėti kam nors kitam.
• Išlaikykite optimizmą. Jokiu būdu neparodykite, kad jus pykdo ar glumina vaiko elgesys išsiskiriant. Verčiau elkitės labai paprastai, linksmai ir šiltai.
• Nebėkite atgal. Galite būti tikri, kad pirmieji išsiskyrimai bus skausmingi ir kūdikis tikrai elgsis dramatiškai - ties į jus rankutes, verks, galbūt pyks ne tik išsiskyrimo metu, bet net ir jums grįžus.

Kada reikėtų sunerimti?

Sunerimti reikėtų tik jeigu, vaiko atsiskyrimo nerimas labai išryškėja liekant su konkrečiu asmeniu, t.y. vaikas pakankamai normaliai reaguoja į pabuvimą su seneliais, tačiau laikosi įsikibęs, jeigu reikia likti su aukle. Reikėtų atkreipti dėmesį ir pasikonsultuoti su medikais, jeigu situacija atvirkštinė.

Topofobija: baimė likti vienam namuose

Topofobija - tai mokslinis baimės pavadinimas, kai žmogus bijo likti vienas namuose. Ši baimė atsiranda dėl įvairių priežasčių - gali būti įgimta arba gali pasireikšti tam, kas kenčia nuo kokių nors negalavimų. Pavyzdžiui, jei žmogus blogai juda, jis gali bijoti, kad įvyks žemės drebėjimas, ar kils gaisras, ir jam nepavyks pabėgti. Antroji plačiai paplitusios baimės namuose likti vienam priežastis yra tamsos baimė.

Galimos priežastys

• Fiziniai apribojimai: Baimė dėl negalėjimo greitai reaguoti ekstremaliose situacijose.
• Tamsos baimė: Stiprina nesaugumo jausmą.
• Negatyvūs anapusiniai dariniai: Tikėjimas, kad namuose apsigyveno piktosios dvasios.
• Žala namams: Baimė dėl galimos žalos ar užkerėjimo.

Ką daryti, jei jaučiate topofobiją?

Jei turite topofobiją, geriau kreiptis pagalbos į specialistą, pavyzdžiui, kvalifikuotą psichologą. Tas pats gali būti pasakyta ir apie tamsos baimę. Jei turite problemų dėl tamsos baimės, turite geriau miegoti ir mažiau jaudintis. Tai reiškia, kad turite susidėlioti teisingą dienos režimą ir eiti miegoti tuo pačiu metu, kad jūsų kūnas priprastų prie grafiko. Svarbu neleisti esybėms ir neigiamai energijai prisirišti prie jūsų.

Patarimai tėvams paliekant vaiką vieną namuose

Dažnai tėvai patys labiau nerimauja dėl savo atžalos, taip sukeldami neigiamų jausmų savo vaikams. Prisiminkite, kad mažieji patiria daug įvairių baimių: baimę būti sunaikintam, baimę netekti mamos, savo impulsų baimę, baimę netekti kūno dalių ir kt. - tėvai turėtų savęs paklausti, ar jiems patiems kelia nerimą tai, kad vaikas tampa vis savarankiškesnis, kad jis nebenori priklausyti tik šeimai ir bando įvairiausiais būdais pažinti išorinį pasaulį.

Patarimai

• Būkite ramūs: Labai gerai būtų neparodyti, kad patys jaudinatės, kai vaikas bijo ar verkia.
• Neignoruokite baimių: Jei vaikas kalba apie matomas ar įsivaizduojamas pabaisas, atminkite, kad jis jumis pasitiki ir tikisi paramos ar palaikymo iš jūsų, tad nesustiprinkite vaiko baimės savo susirūpinimu.
• Būkite palaikantys: Jei jūsų vaikas atsisako ir nenori eiti į mokyklą ar darželį paaiškinkite, kad nemalonumai, sunkumai mokykloje neišvengiami, leiskite pajusti jam, jog tikite, kad jis gali susidoroti su sunkumais.

Psichologo patarimai

Psichologė Živilė Kraujalė teigia, kad svarbu priimti vaiko baimės jausmus ir kalbėtis su vaiku apie jo patiriamus jausmus. Surinkite kiek įmanoma detalesnę informaciją apie baimę keliančią situaciją. Galite pabandyti įsigilinti į baimės situaciją prašydama vaiko nupiešti baimę. Neretai padeda tokios veiklos, kaip antai: baimės situacijų suvaidinimas lėlėmis, knygelių apie įvairias vaikystėje pasireiškiančias baimes skaitymas, aptarimas. Taip pat galite panaudoti ir kitas veiklas, leidžiančias vaikui geriau įsisąmoninti savo jausmus, mintis, saugiai išgyventi nelengvas situacijas, pasikeitimus.

Baimes išgyvenantys vaikai turėtų būti mokami įvairių streso įveikos strategijų: atsipalaidavimo, kvėpavimo pratimų, problemų sprendimo įgūdžių. Sūnui susiduriant su savo baimėmis drąsinti jį naudoti adaptyvias įveikos strategijas: gilų kvėpavimą, pozityvią vidinę kalbą ir kt. strategijas.

Patarimai, kaip sumažinti vaiko baimę gydytojams

Vaikų ligų gydytoja Agnija Vaščiūnaitė pasidalino keliais patarimais, į kuriuos atsižvelgę tėvai galėtų padėti vaikui sumažinti baimę gydytojams:

• Pasišnekėkite su vaiku apie būsimą gydytojo vizitą.
• Rinkitės gydytoją, kuriuo pasitikite.
• Leiskite vaikui pasiimti mėgstamiausią žaislą.
• Nepraleiskite profilaktinių vizitų.
• Po vizito ir procedūrų nepamirškite pagirti vaiko už drąsą.
• Nemeluokite vaikui, kad važiuojate kažkur kitur.
• Negrasinkite gydytojo vizitais ar procedūromis.

Mokyklos fobija

Mokyklos fobija nėra apsimetinėjimas, kaip mano daugelis tėvų. Mokyklos fobiją reikėtų skirti nuo sąmoningo mokyklos vengimo. Mokyklos vengiantys vaikai nenori, tingi eiti į mokyklą, blogai mokosi. Kai kurie vaikai yra pernelyg prisirišę prie mamos.

Priežastys

• Stresoriai dažnai sutampa su atskyrimo nerimo atsiradimu.
• Baimė persiduoda vaikui.

Pasekmės

• Negali įgyti reikiamos socialinės patirties.
• Fobijos paprastai susijusios su maža saviverte ir kritikos baime.

Gydymas

Nerimo sutrikimo, fobijų gydymas yra kompleksinis. Į jį įtraukiami tėvai, vaiko bendraamžiai, mokykla. Labai svarbi terapija. Svarbu nuraminti ir padrąsinkite savo vaikus.

Suaugusiųjų baimės

Daugelis žmonių bijo likti vieni. Žmonių bijo likti vieni. Būti vienam bijo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Vieni bijo apkalbų, kiti - išdavystės.

Ar galite įsivaizduoti žmogų, nepažįstantį liguistos baimės? Jis laisvas ir tobulas. Toks juk galite būti ir jūs!

Jeigu vaikas per pasirodymą darželyje pamiršo eilėraštuką ir buvo bendraamžių išjuoktas, didelė tikimybė, kad ateityje žengiant į sceną jis jaus paniką.

Net tam tikrą informaciją apie galimas grėsmes, suaugęs sugeba atsieti nuo savęs, neprisirišti, jog taip gali nutikti ir jam. Tuo tarpu vaikas pasaulį patiria per save. Tai yra jo augimo būdas ir dėl to bet kas, kas vyksta pasaulyje, gali nutikti ir su juo, tai yra jo informacijos priėmimo kelias. Taigi čia yra labai svarbu apmąstyti, kokia informacija yra prieinama mergaitei.

Kaip įveikti baimę: praktiniai metodai

Kas nori nugalėti baimę, reikia susipažinti su ja artimiau. Iš baimės galima net pastoti, tik nėštumas bus netikras. Tokia baimė dėl savo kūno gali apimti tiek jauną, tiek seną.

Kai kurios fobijos yra paveldimos. Iš protėvių paveldėtų baimių šaknis galima atsekti labai tiksliai. Pavyzdžiui, agorafobija (baimė būti atviroje erdvėje) - senovės žmonės žinojo, kad atviroje erdvėje plėšrūnas turės pranašumą. Mes bijome aplinkinių reakcijos į mūsų veiksmus. Neretai tikrąją baimės priežastį, jeigu žmogus jos negali kontroliuoti, išstumia kita, kurios lengva išvengti. Pavyzdžiui, žmogus bijo visuomenės pasmerkimo.

Už kiekvienos emocijos slypi nerviniai mediatoriai - medžiagos, valdančios svarbiausias organizmo funkcijas. Jie skirstomi į dvi kategorijas: stimuliuojantys ir slopinantys. Prie antrosios kategorijos priskiriama gama-aminosviesto rūgštis (GABA) - nervinis mediatorius, atsakingas už streso lygį organizme. Trūkstant GABA n...

Bendri patarimai, kaip įveikti baimę

Saugiai besijaučiantis vaikas nedaug turi priežasčių nerimauti. Mes turime padėti vaikams prisitaikyti prie netobulo pasaulio, išsiugdyti tapatybės ir saugumo jausmą. Reikia padėti jiems išmokti apsisaugoti ir apsiginti, prisitaikyti ir pasitikėti savimi bei kitais.

Ką daryti, jei vaikas bijo:

• Priimkite vaiko jausmus: Leiskite vaikui jausti baimę ir parodykite, kad suprantate jo jausmus.
• Kalbėkite apie tai: Skatinkite vaiką kalbėti apie savo baimes.
• Būkite kantrūs: Įveikti baimę reikia laiko ir palaikymo.

Atminkite, jog kiekvienas vaikas yra unikalus, tad svarbu rasti būdus, kurie geriausiai tinka būtent jam. Vis tik jei visada elgsimės tik saugiai, yra pavojus nepakankamai ištyrinėti pasaulį ir stipriai apriboti save nuo naujų dalykų mokymosi, o gal net imti vengti kitiems įprastų kasdienių situacijų.

Apie tai, kada baimes verta reguliuoti, ir kaip tai daryti, pasakoja psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ psichologė Indrė Ambraziūnienė. „Pagrindinė baimės funkcija - apsaugoti mus nuo pavojaus. Jei nepatirtume nei kiek baimės ir nerimo, vargu, ar išgyventume bent savaitę, dėl to baimes tikrai ne visada būtina įveikti. Kai baimės netrukdo gyventi, siekti savo tikslų, galime su jomis nieko nedaryti. Tačiau jei baimės sutrikdo kasdieninį funkcionavimą, bendravimą, profesinių tikslų siekimą, o gal net atsiliepia sveikatai, tuomet verta įdėti pastangų ir jas reguliuoti“, - teigia I.Ambraziūnienė.

Pasak jos, dažniausios baimės, su kuriomis tenka susidurti praktikoje - agorafobija, tai yra atvirų erdvių baimė, taip pat socialinė fobija, baimė naudotis liftais. „Esu labai daug kartų su žmonėmis važinėjusi kartu liftu, ėjusi į prekybos centrus ar viešas aikštes. Taip pat labai dažnai žmonės mini baimę skristi lėktuvu, tačiau ne visi imasi šią baimę reguliuoti. Kai kurie nusprendžia rinktis tik keliones žeme ar vandeniu, o kai kurie padažnėjusį širdies darbą skrydžio metu priima kaip tai, ką gali pakelti“, - dalinasi psichologė.

Būdingiausios dvi reakcijos į baimę

Baimei atsirasti reikalingas baimės objektas. Kai su juo susiduriame, mūsų protas sukuria vaizdinių, kyla įvairiausių minčių, pradeda suktis katastrofiniai scenarijai, įsivaizdavimai, kas blogo nutiks, susidūrus su baimės objektu. „Dėl šių minčių mums kyla baimė ir kūnas reaguoja vienu iš dviejų būdų. Pirmas, „pasileidžia“ reakcija „kovok arba bėk“, kai suintensyvėja širdies darbas, kvėpavimas, prakaitavimas, gali būti galūnių tirpimai, svaigulys, oro trūkumas, stiprus noras pabėgti ir kt. Antras, ima dominuoti reakcija „sustink“, kai mums pasidaro sunku judėti, krenta kraujo spaudimas, išbąlame, kai kuriais atvejais pasitaiko ir nualpimų. Būna, kad susidūrus su baimę keliančiu objektu, ištinka panikos priepuolis“, - vardina psichikos sveikatos specialistė.

Kai susiduriame su baimę keliančiu objektu, patiriame emocinį, fizinį diskomfortą. Pasak jos, kai susiduriame su baimę keliančiu objektu, patiriame emocinį, fizinį diskomfortą. Ir net jei pats objektas nesukelia jokios žalos, mums susiformuoja asociacija, jog tai yra labai nemalonu, dėl to ir toliau vengiame to objekto. „Čia suveikia panašūs mechanizmai, kurie aptikti daugeliui žinomuose I.Pavlovo eksperimentuose, kuomet šuniukui duodama mėsos ir kartu skambinama varpeliu. Vėliau net nedavus mėsos, o tik paskambinus varpeliu, šuniukui ima skirtis seilės. Toks objekto sukeliamas diskomfortas vadinamas baime palaikančiu mechanizmu“, - sako I.Ambraziūnienė.

Kartais baimę palaiko vadinamasis saugumo siekiantis elgesys. Pavyzdžiui, apsaugą teikiančių daiktų, amuletų nešiojimas, kokie nors ritualai, tokie kaip skaičiavimas mintyse, tam tikros dienos rutinos laikymasis prieš susidūrimą su baimę keliančiu objektu. Kai nieko blogo nenutinka susidūrus su baimę keliančiu reiškiniu, žmogus gali tikėti, jog tos teigiamos pasekmės buvo tik dėl to vadinamojo saugumo siekiančio elgesio pasitelkimo, o jei pamiršta tą daiktą ar neatlieka ritualo, baimė stiprėja.

Baimės reguliavimo esmė - nustoti vengti

Psichikos sveikatos specialistės teigimu, baimės reguliavimo esmė - nustoti vengti baimę keliančio objekto. O nustojus vengti, atsiranda galimybė nutikti keliems esminiams dalykams. „Pirmiausia, mes pasitikriname, kiek realiai pavojingas tas objektas, kurio bijome, kokias iš tiesų pasekmes jis sukelia. Paprastai paaiškėja, jog jis nėra toks nemalonus ar žalingas, kaip anksčiau galvojome, ir tuo įsitikiname ne tik protu. Antra, jei susiduriame su objektu pakankamai ilgai ir dažnai, įvyksta pripratimas ir baimės reakcija sumažėja. Posakis „šuo ir kariamas pripranta“ realiai veikia! Vienas iš to įrodymų gali būti filmuoti vaizdeliai iš karo Ukrainoje, kai žmonės rūko ar kažką kito veikia, vyksta sprogimai, tačiau žmogus net neatsisuka pasižiūrėti, rūko toliau. Netikiu, kad taip reagavo ir po pirmų sprogimų“, - sako psichologė.

Prie patarimų, ką būtų galima pačiam padaryti siekiant baimę reguliuoti, psichologė priskiria ir baimės objekto tyrinėjimą bei palaipsninį kontakto su juo didinimą. Pavyzdžiui, jei baisūs kokie nors vabzdžiai, galima paskaityti knygų apie juos, iki smulkmenų ištyrinėti jų sandarą, išvaizdą, pažiūrėti dokumentinių filmų. Galima net nupiešti, kad įsisąmonintume kuo daugiau to vabzdžio detalių, stebėti vabzdžių elgesį zoologijos soduose ar kokiose nors talpose, palaipsniui mažinti atstumą būnant šalia to vabzdžio. Su vaikais galima skaityti ir kurti pasakas, kur tie vabzdžiai vaizduojami kaip pozityvūs, naudingi.

Pratinimasis turi būti išties intensyvus

Psichologė perspėja, kad norint, jog pratinimasis prie baimės būtų efektyvus, jis turi būti pakankamai intensyvus. Jei kartą per pusmetį pavartysime vabzdžių enciklopediją, vargu, ar pajausime ryškų rezultatą. Psichologė perspėja, kad norint, jog pratinimasis prie baimės būtų efektyvus, jis turi būti pakankamai intensyvus. „Dauguma žmonių, kurie kreipėsi į mane psichoterapijos dėl baimių, vardina savo pastangas pratintis, tačiau jos neveikia, nes nėra pakankamai ilgai trunkančios. Pavyzdžiui, sako, jog kasmet skrendu į kelionę lėktuvu, bet vis tiek labai baisu. Kad įvyktų pripratimas, geriausia nepasitraukti iš situacijos tol, kol baimė nesumažės bent per pusę. Ir tą pakartoti po nedidelio laiko tarpo daug kartų - kelis kartus per dieną ar kasdien bent savaitę laiko“, - pataria psichologė.

Vėliau kontaktą su baimę keliančiu objektu galima retinti. Jei bet koks savarankiškas susidūrimas su baimę keliančiu objektu atrodo itin sunkiai įveikiamas ar net neįmanomas, protingas kelias yra kreiptis į specialistą. Bet kokiu atveju, lengviau tas įtampas pakelti ne vienam.

I.Ambraziūnienės teigimu, labai efektyvi terapija įveikiant specifines fobijas, yra jos taikoma kognityvinė ir elgesio terapija.

Drąsus tas, kuris daro bijodamas

Gydytoja priduria, kad jei baimės nepavyksta sumažinti tiek, kiek norėtųsi, vertėtų prisiminti: mes galime daryti dalykus nepaisant to, kad bijome ar jaučiame kitokį diskomfortą. „Man labai patinka posakis, jog „drąsus ne tas, kuris nebijo, o tas, kuris bijodamas vis tiek padaro tai, ką reikia“. Siūlyčiau tuomet koncentruotis į prasmę tų dalykų, kuriuos norime daryti, nepaisant to, kad jaučiame didelę įtampą. Aš iš tiesų labai žaviuosi savo klientais, kurie nepaisant didelio diskomforto, siekia savo tikslų. Ir dažnai tenka stebėti, jog su laiku tas diskomfortas mažėja“, - džiaugiasi psichologė I.Ambraziūnienė.

Baimes gydant su specialistu, I.Ambraziūnienės teigimu, nepuolama į baimę keliančią situaciją iš karto. Pradžioje su specialistu aptariama, kaip išsivystė baimė, ar nėra daugiau nusiskundimų. Išsiaiškinamos vyraujančios mintys apie baimę keliančius dalykus, kokios būdingos kūno reakcijos, elgesys, kokie yra baimę palaikantys mechanizmai. Tada suderinamas gydymo planas pagal tai, ko žmogui reikia.

„Kartais praverčia tam tikras pasiruošimas: atsipalaidavimo, dėmesio valdymo metodų mokymas, informacijos apie baimę keliantį dalyką rinkimas ir kt. Tada ateina laikas susidurti su tuo, kas baisu. Ir tuomet pradeda vykti esminiai pokyčiai“, - sako psichikos sveikatos specialistė.

Draugystė su baime gimsta būnant kartu

Kalbėdama apie baimės įveikimo tempą psichologė pamini du baimių reguliavimo būdus - žmogus visuomet turi galimybę rinktis.

• „Panardinimo“ būdas: kai žmogus gana greitai įeina į pačią baisiausią situaciją ir ten ilgai būna, kol emocijos normalizuojasi.
• „Palaipsninio pratinimosi“: kai mažais žingsneliais po truputį iššūkis didinamas. Kiekvieno žingsnelio dydis derinamas su pačiu žmogumi.

„Dažniausiai pas mane besilankantys žmonės renkasi palaipsninį priėjimą prie baimę keliančios situacijos, o ir man jis labiau priimtinas. Kiekvieną kartą aptariame, kokio dydžio iššūkio jis pats pageidautų, einame tiek, kiek žmogus gali tą dieną. Čia noriu pabrėžti, kad nieko nedarome prieš žmogaus valią. Tempas toks, dėl kokio kartu susitariame“, - sako psichologė.

Jos teigimu, labai dažnai jau po pirmo pratinimosi įvyksta gana ženklus palengvėjimas, o žmonės nuoširdžiai patys stebisi, jog nebuvo taip baisu, kaip tikėjosi. „Bet kokiu atveju, su baime draugystė atsiranda per tyrinėjimą, įsisąmoninimą, buvimą kartu, o ne vengimą - juk kai norime susidraugauti su žmogumi, nesakome „tu man nesirodyk“, - priduria I.Ambraziūnienė.

tags: #baime #buti #vienam #namuose