Straipsnyje pasakojama apie Ausros alėjos 25-ojo namo Žaliakalnyje istoriją, įtraukiant amžininkų atsiminimus ir įžvalgas apie Kauną XV-XX amžiais. Ši istorija apima ne tik pastato raidą, bet ir miesto gyvenimo panoramą skirtingais laikotarpiais.
Kauno miesto panorama. Šaltinis: Wikipedia
Naujų Namų Istorijos Pradžia
Čia prasideda naujų Jūsų namų istorija. Jos kūrėjai - Jūs, žmonės, mėgstantys aktyvų ir turiningą laisvalaikį bei vertinantys ramybe dvelkiančią namų aplinką. Šis erdvus 3 kambarių butas, tai - šviesūs, pilnai įrengti su kokybiškais baldais ir buitine technika namai, kuriuose galite mėgautis visaverčiu poilsiu. Čia gera grįžti, už sienų paliekant miesto šurmulį. Grįžę ir saugiai palikę automobilį asmeninėje parkavimo vietoje, pateksite į namus, kur visos erdvės apgalvotos ir suformuotos Jūsų patogumui.
Virtuvė sujungta su poilsio zona, kad maisto gaminimas taptų maloniu bendravimo ritualu, o kvapnios ryto kavos puodeliu galėsite mėgautis itin erdvioje terasoje su nuostabiu vaizdu. Bute įrengtas autonominis šildymas, todėl gyvensite patogiai, šiltai ir jaukiai, o mokesčiai bus maži. Greta namų esantys Vytauto ir Ąžuolyno parkai, Dainų slėnis - tai nesibaigiantys takeliai važiuojant dviračiu ir pėsčiomis. Ieškote namų patogioje vietoje? Norite gyventi mieste nuolat jausdami gamtos artumą?
Kaunas Keliautojų Akimis: Fryderiko Šulco Įspūdžiai (1793 m.)
Iš Magdeburgo kilusio vokiečių literato bei mokytojo Fryderiko Šulco (Fryderik Schulz) 1793 m. kelionės aprašymai atskleidžia to meto Kauno vaizdą. Nusileidę nuo kalno, netrukus privažiuojame Viliją, per kurią reikia persikelti, jeigu nori patekti į Kauną. Upę pasiekiau tuoj po devynių, nuo šeštos valandos ryto nuvažiavęs septyniolika mylių. Ir čia sutikau rusų, apgyvendintų žydiškoje miesto dalyje.
Namus, stovinčius aplinkui ir sudarančius tvarkingą miestą su turgaviete, vadina žydiškais, nes juose gyvena vien žydai, kurių čia yra apie du tūkstančius ir kurie turi čia savo tvarkingą sinagogą. Malonu matyti šiuos žmones, užsiėmusius kuo nors kitu, bet ne smulkia prekyba ir sukčiavimu. Čia jie verčiasi visokiais amatais, kokių tik reikia gyvenimui ir patogumui.
Čia pirmą kartą susidūriau su tam tikrais kareiviškos tvarkos nepatogumais, prie kurių nebuvau pratęs Kurše ir Lietuvoje. Anoje upės pusėje stovintieji rusai turėjo įsakymą nieko neįleisti po devintos valandos. Man tai išaiškino ir nuvedė į juodą, nuo karščio ir visokių garų dvokiančią žydų pirkią, kur vadovaujančiam kapralui turėjau pasisakyti pavardę, šiaip taip išaiškinau, iš kur ir kur važiuoju, nes aš pats menkai tesuprantu rusiškai, o aplink apstoję žydai mažai tesuprato, ką sakiau vokiškai.
Kapralas ėmė geriau mane suprasti, kai pasiūliau porą tuzinų lenkiškų grašių. Paskui gestais ir žydo vertėjo padedamas, išaiškinau jam savo reikalą, pasakiau, kad norėčiau dar šiandien persikelti į Kauną, tačiau, žinodamas rusų karinių taisyklių griežtumą, iš anksto numačiau, kad tai bus neįmanoma. Kai jau buvau beliepiąs įritinti mano karietą į kitą žydų kiemą, iš Kauno atvyko karininkas, vadovaująs tam būriui.
Jis mokėjo vokiškai ir prancūziškai, ir mes galėjome susikalbėti. Iš pradžių karininkas spyrėsi, bet galų gale labai mandagiai pareiškė, kad, matydamas, jog esu Rusijos pilietis, imsis atsakomybės ir leis man persikelti. Jau maniau, kad pasiekiau tikslą, ir būčiau pasiekęs, bet tik ne čia, kur keltininkai buvo žydai.
Pakilo nedidelis vėjas, ir jie man pareiškė, kad perkelti negalės, net jeigu aš keturiskart brangiau sumokėčiau. Norom nenorom turėjau važiuoti į žydišką karčemą ir išbūti joje net iki trečios valandos neapsakomoje draugijoje, kartu su rusų kareiviais, pusnuogiais lietuviais, pusgirčiais lenkais ir gausia izraelitų šeima. Dalis šitos karčemos lankytojų buvo verti Fildingo ir Hogarto teptuko.
Upė, per kurią galų gale turėjau persikelti, norėdamas patekti į Kauną, vadinasi Vilija ir įteka į Nemuną, padidindama jį visu trečdaliu. Nemunas čia teka aplink miestą, ir, kai važiuoji iš Kauno, reikia dar kartą per jį keltis. Kaunas yra vienas seniausių Lietuvos miestų. Jo senumą rodo kai kure senoviniai gotiški namai, išlikę ir tebestovintieji, nors miestas buvo niokojamas per karus su švedais, siaubiamas gaisrų.
Namai dvišlaičiais stogais, fasadais atgręžti į gatvę. Tuo pačiu stiliumi pastatytos ir kelios bažnyčios. Vėliau statyti namai yra naujesnių stilių, ir kai kurie man pasirodė visai gražūs. Pavyzdžiui, buvusi jėzuitų kolegija ir bažnyčia prie turgaus aikštės, nors ir nėra didelės, tačiau puikiai pastatytos ir gražiausios iš visų viešųjų pastatų mieste.
Rotušė turi puikų senovišką bokštą, kuris yra aukščiausias mieste ir labai puošia turgaus aikštę. Miesto pakraščiuose visi namai mediniai, tarp kurių kur ne kur matyti senųjų mūrų liekanos, rodančios, kad miesto kažkada būta daug didesnio, tirščiau gyvenamo ir labiau klestinčio negu dabar. Kaunas stovi labai gražioje vietoje.
Kaip jau minėjau, miestas yra slėnyje, tarp Neries ir Nemuno. Nemunas teka pro didelę, mišku apaugusią aukštumą, stūksančią virš aukščiausių miesto namų ir matomą beveik iš kiekvienos gatvės. Pagaliau miestas garsėja savo midumi, kuris yra puikus ir vadinamas liepų midumi. Tai iš neišsifermentavusio medaus daromas gėrimas, gal penkiasdešimt metų senumo.
Jis laikomas statinėse ir vengriško vyno buteliuose, turi jo skonį bei aromatą, taip primena vyną, kad jeigu nesi gėrimų žinovas, gali būti lengvai apgautas. Geriausias iš jų turi būti labai skaidrus, ir šio gėrimo mėgėjai moka už butelį dukatą, du arba pustrečio. Sako, midus esąs toks geras todėl, kad apylinkėje bitės medų neša iš liepžiedžių.
Pusvalandį pavažiavus už Kauno, kaip jau sakiau, reikia keltis per Nemuną. Ant kelto sutikau rusų kapralą, pastatytą prižiūrėti tvarkos ir žmonių darbo. Pasiėmęs nemažą lazdą, jis taip uoliai atlikinėjo savo pareigas, jog net tada, kai žmonės dirbo gerai, ragino, kad dirbtų dar geriau. Buvo toks stropus, jog net nuvarė dirbti kelis keleivius (žydą ir lietuvį) ir taip tarp jų sukosi, kaip tarp savo keltininkų žydų.
Negreit pastebėjau, kad kiekvieną kartą, primindamas jų pareigas, šypsodamasis pašnairuodavo į mane, duodamas suprasti, jog taip daro tik norėdamas greičiau mane perkelti ir tikėdamasis kitų prakaitu užsitarnauti arbatpinigių.
1654-1667 Metų Karas ir Stepono Medekšos Kelionės
1654-1667 metų karas, prasidėjęs slopinant ukrainiečių sukilimą, Lietuvai buvo pražūtingas. Beveik visą jos teritoriją okupavo Rusijos ir Švedijos kariuomenės. Po pralaimėjimų mūšiuose Lietuvos bajoriškoji vyriausybė su kariuomene pakriko ir suskilo į tris priešingas stovyklas: Jonušas Radvila dėjosi su švedais, Povilas Sapiega liko ištikimas Respublikos karaliui Jonui Kazimierui, o įtakingas bajoras Vincentas Orda stojo už pasidavimą Rusijos carui.
Steponui Medekšai, karaliaus sekretoriui, Kauno žemės teismo teisėjui ir Vyriausiojo tribunolo deputatui, teko diplomato misija - tarpininkauti caro ir karaliaus derybose. Tuo tikslu jis keliavo per Lietuvą du kartus: 1655 m. rudenį, atvykęs per Kauną, iš švedų užimtos dalies, tarp Trakų ir Vilniaus susitiko su rusų kariuomenės vadovybe ir, gavęs caro sutikimą, iškeliavo į Lenkiją pas karalių, o 1657 m. vasaros pabaigoje iš Jurbarko pro Kėdainius, Ukmergę ir Švenčionėlius vyko į Maskvą pas carą. Kelionėse rašė dienoraštį.
Iš aprašymų, kaip rusų kunigaikščiai ir bojarinai, kariuomenės dalinių vadai jį priėmė ir aprūpino maistu, lengva suprasti, kodėl krašte kilo badas ir maras. S. Medekša ne tik matė išmaldos prašančius, mirštančius ir mirusius žmones, bet ir pats bijojo užsikrėsti maru, patekti į badaujančių ginkluotų maištininkų rankas.
Pirmoji kelionė - 1655 m. rugsėjo mėn. Persikėlę ties Kaunu, ilgai sugaišę perkėloje, nes teko keltis valtimis, o arklius plukdyti, tądien nuvažiavome tik keturias mylias. Važiavome per Kauną, per patį miestą, kad ir labai buvo draudžiama. Užėjome į parapijos ir moterų vienuolyno bažnyčias, nes tik jos buvo likusios sveikos, tačiau viduje altoriai išvartyti, išdaužyti, vietomis apdeginti, knygos suplėšytos, numirėliai iš karstų išmėtyti. Į visa tai su širdgėla vos galėjome žiūrėti.
Sveiko mūrinio namo tiesiog nė vieno nebuvo matyti. Prie parapijos bažnyčios sėdėjo keliolika bobų ir kelios jaunos suvargusios, nusikamavusios moteriškės, gulėjo penki lavonai, kurie taip baisiai dvokė, kad blogumas mums vos vidurių neišvertė; toliau eiti nebeleido, ir tas bažnyčias apžiūrėjome tik per jėgą, nors ir buvo grasinama. Visame mieste buvo likęs tik vienas naujas bravoras, bet ir jis visas aprūkęs; jo, matyt, nebegalėjo sudeginti. Ties Šv. kryžiaus bažnyčia, lauke prie Nemuno, stovyklavo 14 maskvėnų pėstininkų vėliavų, kurios apytikriai galėjo turėti 600 arba 700 žmonių. Kitoje Vilijos pusėje buvo tiktai 16 švedų įgula, kuriai maskvėnai nieko nedarė, ir vieni kitiems netrukdė.
Žilibero de Lanua Įspūdžiai Apie Kauną (1413-1414 m.)
Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy), prancūzų didikų kilmės riterio, 1413-1414 m. keliavusio po Lietuvą, trumpi įspūdžiai apie Kauną. Greitomis jis pravažiuoja, vis dar rogėmis ir Memelės upę, taip pat pro Kauną (Cauve), didelį sustiprintą miestą su labai gražia didele pilim (moult beau gros chastel). Toliau pasisako pravažiavęs dar pro dvi Lietuvos pilis, paskui iš Memelės upės išsukęs į kitą upę, kurią jis vadina Memelin, ir per tyrumas, didelius miškus ir plačias upes išvykęs iš Lietuvos valstybės į Prūsus.
1812 Metų Įvykiai Kaune: Bernardinų Vienuolio Aprašymai
Kodėl SSRS nesustabdė Lietuvos išstojimo? (Trumpas animacinis dokumentinis filmas)
Napoleono armijos atsitraukimas iš Rusijos. Šaltinis: Wikipedia
Aprašymas pradedamas prancūzų kariuomenės įžengimu į Kauną ankstyvą birželio 12 dienos rytą. Rusai pasitraukė be mūšio ir traukdamiesi sudegino tiltą per Nerį, jungusį Slabadą ir Kauną. Prancūzai į miestą įžengė nutiesę tris pontoninius tiltus per Nemuną. Iškilmingo Napoleono sutikimo aprašymas greitai virsta įsiveržusios kariuomenės plėšimo kronika.
Prancūzai, kuomet „įžengė į miestą, veržėsi į namus ieškodami maisto“. Vėlų vakarą miestą užplūdo nauji kariniai daliniai, kurių kariai pliaupiant lietui apsistojo palapinėse arba veržėsi į namus. Jau pirmąją dieną prancūzai konfiskavo visus mieste rastus arklius, gyvulius, grūdus, maistą ir gėrimus.
Jis detaliai aprašo, kaip tris kartus per pirmąją įsiveržimo dieną besikeičiantys daliniai apiplėšė bernardinų vienuolyną. Nebuvo apsieita ir be vienuolių primušimų. Bernardinės viską perdavė kariams, o pačios užsirakino celėse. Vakare pasirodę daliniai apiplėšė rokitų prieglaudą bei bažnyčią, kurioje išbarstė pašventintas ostijas. Toks pat likimas ištiko kamaldulių vienuolyną ir bažnyčią Pažaislyje, kur buvo apsistojęs maršalas Joachimas Miuratas.
Karmelitų vienuolynas taip pat buvo nusiaubtas, nepaisant to, kad jo komplekse apsistojo Napoleonas su svita. Tiesa, pats Napoleonas pirmąją naktį ten nenakvojo - jis apsistojo miestiečio Echelo namuose. Iš ryto Napoleonas pats iš dalies atlygino nuostolius vienuoliams. Karmelitų atveju plėšimo mastas buvo dar didesnis - „pas karmelitus laukus, daržus, sodus, tvartus, arklides, ratines, sandėlius, aruodus, - žodžiu viską, išvalė. Nekaltos bitelės taip pat neišvengė jų tironijos - ne tik medų iškopė, bet, kad lengviau būtų pasiekti medų, iš pradžių su šiaudais biteles sudegino“.
Tą dieną nepaliesti liko tik dominikonų ir augustijonų vienuolynai. Birželio 25 dienos rytą miesto gatvės buvo užkimštos pėstininkų bei raitelių. Pasakojimo autorius, gatvėje pasipainiojęs vienam raitajam karininkui, buvo primuštas. Patraukė į Pažaislį. Pakelėje matė nušienautus laukus, negyvus arklius bei galvijus, iš kurių būdavo išpjauta tik kokia nors dalis. Pažaislyje radęs tokią pat padėtį, kaip ir gimtajame vienuolyne, autorius pabėgo į mišką, kur slapstėsi porą savaičių, ten buvo užpultas marodierių, traukusių paskui kariuomenę.
Kauno Kasdienybė Napoleonmečiu
Vienuolio atsiminimuose vaizdžiai atsispindi Kauno tapsmas kariniu-tranzitiniu punktu. „Kasdien varydavo po kelis tūkstančius ar kelis šimtus galvijų ir maniau, jog pasaulyje nebeliko galvijų. Buvo įsakyta iš pavietų į Kauną ir Vilnių vežti ir ten sandėliuoti grūdus, degtinę, šieną, avižas, jaučius. Nemunu atplaukdavo iki 200 botų ir jie nuolat tai išplaukdavo, tai grįždavo su pikliuotais miltais, į statines supiltais Gdanske ir Karaliaučiuje“.
Sandėliavimo vietos problemos buvo sprendžiamos sandėliais paverčiant augustijonų, pranciškonų, bernardinų ir dominikonų bažnyčias. Pranciškonų bažnyčioje buvo sukrauta daugiau nei šimtas tūkstančių karabinų. Be to, „karabinams laikyti užimta daug namų. Paraką, sprogmenis, bombas, kartečes į pilį ir sandėlį prie Chrapovickių rūmų sudėjo. Buvo parako keletas tūkstančių statinių.
Gausybė uniformų, kelnių, audinių, antpečių, batų, kurių kulnai buvo pakalti smulkiomis vinytėmis. Šis sandėlis vežimais bei baržomis dalimis buvo gabenamas į Vilnių ir toliau“. Prancūzai greitai ir efektyviai išsprendė tiltų trūkumo problemą. „Buvo [mieste] virš tūkstančio kapų arba net daugiau sijų bei rąstgalių, kuriuos atplukdė pirkliai net iš Minsko ir kitų pavietų. Dėl sutrikusios prekybos su Karaliaučiumi jie keletą metų gulėjo prie Neries ir Nemuno.
Šią medieną sunaudojo lentoms, kepykloms bei statinių tvorai netoli miesto. Iš šios medienos pastatė du milžiniškus ir puikius tiltus. Vienas per Nemuną prie pranciškonų bažnyčios. Kitas - per Nerį už Kauno žydų mokyklos iš parapijos gatvės. Brangūs tie tiltai buvo ir gražūs, visi poliai buvo apkalti [nesuprantami terminai], atgabentu net iš Prūsų krašto. Neilgai važinėta ir vaikščiota šiais tiltais, gruodžio pirmąją pagal senąjį kalendorių [prancūzai juos] sudegino besitraukdami“.
Miesto gyventojai buvo mobilizuoti kariniams įtvirtinimams ir tiltams statyti. „Tiltus statė ir apkasus kasė kasdien iki tūkstančio ir daugiau žmonių. Jiems išduodavo degtinės, mėsos, duonos, žirnių ir mokėjo kasdien po 15 lenkiškų grašių. Tarp Rotušės ir mūsų sodo pastatyti tvartai. Išmūryta keliasdešimt pečių, kurių kiekviename būdavo iškepama keli šimtai pikliuotos duonos batonų, o kepėjai dirbo dieną ir naktį. Ir taip vos užtekdavo“.
„Kasant apkasus, daug namų Slabadoje nugriovė [...], už ką neatlygino, bet griaudami daug žalos pridarė, o medieną iš pastatų sudegino arba suvartojo kitiems poreikiams“. „Didelė kariuomenė traukė per Kauną beveik kasdien, be to, iki 2000 kareivių turėjo gubernatorius“. Šioje vietoje, norint palyginti, verta prisiminti, jog tuomet Kaune gyveno apie 3000 gyventojų.
Gyvenamasis Namas Darbininkams ir Tarnautojams: Tarpukario ir Sovietmečio Sandūra
Šio daugiabučio gyvenamojo namo istorija prasidėjo dar tarpukariu, kai Krašto statybos komitete buvo sprendžiamas klausimas, kaip aprūpinti butais darbininkus, amatininkus ir tarnautojus, nes, kaimo gyventojams sparčiai migruojant į miestus, o ypač Kauną, “didžioji šių gyventojų sluoksnių dalis yra priversta gyventi normalių higienos reikalavimų neatitinkančiuose butuose.
Kaip teigia Lietuvos tarpukario architektūros tyrinėtoja J. Kančienė, statinio projektas buvo parengtas dar 1936 m., „Tilmanso ir K bendrovei“. Tačiau nepriklausomos Lietuvos metais statybos nebuvo pradėtos. Galutinis projektas patvirtintas jau prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai - 1940 m. rugpjūčio 17 d. Remiantis to meto spauda galima spėti, kad pirmasis sumanymas buvo šiek tiek pakoreguotas atsižvelgiant į naujus, tuometės Vidaus reikalų ministerijos Statybų departamento butų statybos skyriuje parengtus projektavimo nuostatus.
Pagal šiuos reikalavimus taip vadintą gyvenamąjį bloką turėjo sudaryti įvairialypių funkcijų patalpos: nuo skalbyklų, sandėlių malkoms ir slėptuvių iki kultūrinių patalpų, lopšelio, darželio ir prekybinių patalpų. Namo statyba buvo baigta greičiausiai 1941 m. pirmoje pusėje, dar iki II pasaulinio karo pradžios (1940 m. gruožio 29 d.).
Tiesa, šio komplekso statybos istoriją dar būtų galima patyrinėti atidžiau. Archyvuose esama duomenų ir apie eskizinius šio projekto variantus, kurių koncepcijos gerokai skiriasi. Tad galima spėti, kad 1940 m. svarstyta ne tik apie tarpukariu rengto projekto korekcijas, tačiau ir apie esminius pakeitimus. Įdomu ir tai, kad prie projektavimo darbų prisidėjo žymus tarpukario architektas Bronius Elsbergas - archyve saugomas jo pasirašytas, 1940 m. rugsėjo 13 d. datuojamas salės interjero projektas, kuris, be kita ko, nuspalvintas Lietuvos trispalvės spalvomis.
40 butų namas yra įdomus ir gana retas pavyzdys, iliustruojantis, kaip sovietinėje Lietuvoje buvo perimamos Lietuvos tarpukario architektūrinės idėjos. Taip pat tai vienas iš gana retų ikiindustrinio sovietinės gyvenamosios statybos pavyzdžių pirmosios okupacijos laikotarpiu. 1940 m. planuota gana plati tokio pobūdžio ikiindustrinės namų statybos kampanija, apimanti Vilnių (5 namai po 24 butus), Šiaulius (2 namai po 24 butus), Jurbarką (4 namai po 8 butus), Panevėžį, Telšius (vienas 24 butų namas) ir t.t“.
Gyvenamieji namai darbininkams netruko tapti svarbiu propagandinio karo įrankiu. Antai 1942 m., valdant vokiečiams, ne be propagandinės gaidelės nurodoma į sovietinę propagandą, kuri teigė, kad „ligi 1941 metų būsią pastatyti Kaune 105 namai su 560 butų ir savivaldybė pastatysianti namų su 162 butais. Tuo būdu ligi 1941 m.
| Metai | Įvykis | Aprašymas |
|---|---|---|
| 1793 | Fryderiko Šulco kelionė | Šulcas aprašo Kauną, jo žydiškąją dalį, tvarką ir sunkumus keliaujant. |
| 1654-1667 | Karas su Rusija ir Švedija | S. Medekšos diplomatinė misija ir Kauno sugriovimai. |
| 1413-1414 | Žilibero de Lanua kelionė | Trumpas Kauno aprašymas kaip didelio sustiprinto miesto su gražia pilimi. |
| 1812 | Napoleono invazija | Bernardinų vienuolio aprašymai apie Kauno plėšimus ir karinį-tranzitinį vaidmenį. |
| 1940-1941 | Sovietinė okupacija | Gyvenamųjų namų statyba darbininkams, sovietinės propagandos įrankis. |