Civilinė byla dėl bendrovės akcininko civilinės atsakomybės dažnai iškyla, kai akcininkas tyčia priveda bendrovę prie bankroto ir dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kokios sąlygos turi būti įvykdytos, kad akcininkas būtų pripažintas atsakingu už įmonės skolas. Aptarsime teisinį pagrindą, sąlygas, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šiais klausimais.
Teisinis pagrindas
CK 2.50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma:
- Nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu - neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) juridinio asmens dalyvio veiksmai.
- Juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirta žala.
- Priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės.
Viena iš būtinųjų subsidiariosios dalyvio atsakomybės sąlygų - juridinio asmens faktinis nemokumas, kurio padarinys - negalėjimas vykdyti savo prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bendrovės dalyvio (vadovo) veiksmai, kuriais bendrovė privedama prie bankroto ir kurie yra pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą kaip tyčinį, yra visiškai tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012).
Taigi jei įmonės dalyvis atlieka veiksmus, dėl kurių įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, jis tuo pačiu atlieka nesąžiningus veiksmus, kurie CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu gali lemti jo civilinę atsakomybę, jei yra visos kitos šios normos taikymo sąlygos.
Tyčinio bankroto pripažinimas paprastai turėtų reikšti tai, kad jei nebūtų atlikti veiksmai, privedę prie tyčinio bankroto, tai įmonė apskritai nebūtų bankrutavusi.
Nesant tyčinio bankroto, įmonė būtų moki, todėl su kreditoriais būtų atsiskaityta. Veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.
Akcininko atsakomybė: Deliktinė atsakomybė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad akcininko atsakomybė yra deliktinė ir ji gali būti dviejų rūšių.
- Pirmas atvejis: Jei akcininko veiksmai pažeidžia bendrąją sąžiningo elgesio pareigą bendrovės atžvilgiu (pvz., akcininkai neteisėtai paskirsto dividendus, perkelia verslą į kitą įmonę ir pan., taip sukeldami faktinį įmonės nemokumą) ir tokiais veiksmais padaroma žala bendrovei, kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo.
- Antras atvejis: Akcininko neteisėti veiksmai gali būti nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą - akcininko veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų, tai kreditorius gali reikšti ieškinį tiesiogiai akcininkui ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo.
Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pavienio kreditoriaus kreipimasis į teismą su reikalavimu atlyginti žalą, padarytą įmonės administracijos vadovo veiksmais, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai - sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto.
Tas pats ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) taikytinas sprendžiant dėl akcininko subsidiariosios atsakomybės už bankrutuojančios bendrovės prievoles - pavienio kreditoriaus kreipimasis į teismą su reikalavimu atlyginti žalą, padarytą bendrovės mokumui neteisėtais akcininko veiksmais, pažeistų imperatyvųjį Įmonių bankroto įstatymo reguliavimą dėl kreditorių eiliškumo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
Ribota akcininko atsakomybė reiškia, kad bendrovės akcininkai nėra asmeniškai atsakingi už bendrovės sutartines arba nesutartines prievoles.
Tačiau galima nesavanoriška akcininko atsakomybė, vadinama „bendrovės šydo pakėlimu“ (piercing (lifting) the corporate veil), ir jai taikyti jau yra įstatymo nustatytas pagrindas, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 2.50 straipsnio 3 dalis, numatanti juridinio asmens dalyvio subsidiarinę atsakomybę už juridinio asmens prievoles, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų.
Lietuvos teismų praktikoje iki šiol nežinomas nė vienas atvejis, kad akcininkas būtų pripažintas atsakingu už bendrovės prievoles, todėl CK specialiai įtvirtinus teisinį pagrindą, leidžiantį naikinti ribotą akcininko atsakomybę, tapo svarbu aptarti akcininko piktnaudžiavimo ribota atsakomybe problemą.
Tyrimas patvirtina, kad straipsnyje nagrinėjamos atsakomybės subjektu gali būti tik akcininkas, darantis lemiamą įtaką bendrovei.
Kadangi šią komplikuotą sritį reglamentuoja bendro pobūdžio norma, teismams paliekama plati diskrecija apibrėžiant sąžiningo elgesio standartus.
Autorės siūlo perimti užsienio šalių teismuose taikomą fiduciarinių pareigų standartą akcininkui, kuris faktiškai atlieka valdymo funkcijas.
Juridinio asmens dalyvio atsakomybė: Istorinis aspektas
Dar nuo senovės Romos laikų juridinio asmens, kaip susivienijimo, tikslas buvo apjungti atskirus asmens interesus, kapitalą tam tikram bendram socialiniam, ekonominiam tikslui pasiekti.
Tačiau taip susiklostė, jog konsoliduoti atskirų asmens interesai juridiniame asmenyje istoriškai transformavosi į atskirą juridinio asmens valią, pripažįstant juridinio asmens autonomiją tiek turto, tiek ir atsakomybės prasme.
Tad juridinio asmens institutas tapo patogiu įrankiu nesąžiningų juridinio asmens dalyvių poreikiams tenkinti. Svarbu pastebėti tai, kad vis tik socialine prasme juridinio asmens valios laisvė netapo visiškai neribota.
Šioms teisės normoms, elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitiems. Todėl esant situacijai, kuomet dėl juridinio asmens veiklos turtinę žalą patiria sąžiningi tretieji asmenys, o juridinis asmuo savo turtu šios žalos padengti neturi galimybės, įstatymas numato juridinio asmens dalyvio atsakomybę pagal juridinio asmens prievolę.
Minėta situacija praktikoje gali pasireikšti dvejopai, t. y. kuomet juridinio asmens dalyvis atsakys pagal neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, ir kuomet jis taps atsakingu pagal ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievolę.
Visgi visuotinai pripažįstamo juridinio asmens ir jo dalyvio turto atskirtumo principo kontekste nei vienu, nei kitu atveju, juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievolę fenomenas nėra įprastas reiškinys, o veikiau išimtis iš taisyklės.
Todėl suprantama, kad šio instituto teorinis aiškinimas bei jo praktinis taikymas yra nevienareikšmis, o neretai ir problemiškas.
Ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievolę atveju, problema susiveda į neigiamų ir teigiamų šio reiškinio efektų derinimą.
Sutinkama, jog ribota atsakomybė visuomenei duoda ilgalaikę naudą, skatindama ekonominius santykius augimą. Tačiau kontraargumentuojama tuo, jog ribotos atsakomybės režimas neužtikrina socialinio teisingumo, sudaro juridinio asmens dalyviams prielaidas piktnaudžiauti teisės garantuojamomis privilegijomis.
Visus dalyvio atsakomybės taikymo praktinius aspektus. Taip pat atsižvelgiant į ribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievolę reglamentavimo naujumą Lietuvoje, darbe mėginama pateikti probleminius dalyvio atsakomybės teorinius aspektus analizę, kuri iš esmės galėtų būti naudinga ir praktikoje, taip pat siekiama apžvelgti užsienio patirtį šioje srityje.
Neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievolę atveju, ryškiausi daugiausia probleminiai klausimai kyla dalyvio atsakomybės įgyvendinimo procedūrose, t. y. išieškojimo ir nemokumo procesuose.
Kadangi neribotos atsakomybės atveju dalyvio atsakomybę tiesiogiai numato įstatymas, tai tokio juridinio asmens kontrahentai įgyja didesnes savo reikalavimų patenkinimo galimybes.
Tačiau skirtingai negu ribotos atsakomybės atveju neribota atsakomybė negali tapti dalyvių piktnaudžiavimo priemone, todėl dalyvio atsakomybės atveju turi būti paisoma ir dalyvio interesų.
Tačiau ir paties dalyvio teisių apsaugos. Be to, siekiant civilinę atsakomybę pagal juridinio asmens prievolę taikyti tinkamam dalyviui, yra svarbu teisingai atskleisti paties dalyvio sampratą, kadangi pripažinimas dalyviu asmeniui atitinkamai gali sukelti teisines pasekmes.
Visų šių aspektų analizė reikalauja ypatingo dėmesio, kadangi jų taikymas praktikoje negausus, nevienareikšmis, juo labiau, kad naudingų praktinių patarimų negali pateikti ir Vakarų valstybių teisė, kuriai nėra būdingas neribotos atsakomybės juridinio asmens institutas.
Kadangi Lietuvos teisiniame reguliavime CK 2.50 str. 3 d. atsirado tik įsigaliojus naujajam CK, tai natūralu, jog minėtos normos taikymo sąlygos nėra iki galo aiškios.
Šio pagal juridinio asmens prievolę nesąžiningumo sąvoka, iki galo nėra išspręsta juridinio asmens dalyvio bei juridinio asmens valdymo organo atsakomybės atskyrimo problema, nepateikta dalyvio atsakomybės sąlygų išsami analizė.
Neribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievolę klausimas iš esmės yra naujas ir mažai tyrinėtas.
Pažymėtina, jog tik prieš kelis metus įsigalioję teisės aktai (CK, CPK, ĮBĮ ir kiti) į neribotos atsakomybės juridinių asmenų teisinį reglamentavimą įnešė nemažai naujovių.
Naujai įsigaliojusios teisės aktų nuostatos iš esmės pakeitė neribotos atsakomybės subjektų teisinę padėtį, pripažįstant juos juridiniais asmenimis, įnešant kitų papildomų naujovių.
Todėl suprantama, kad nei teisės doktrina, nei teismų praktika kol kas nespėjo išspręsti neribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievolę problemas.
Todėl šiame darbe yra mėginama apžvelgti esminius neribotos atsakomybės dalyvių atsakomybės trūkumus, juos įvertinti bei pateikti tam tikras išvadas bei pasiūlymus.
Atsižvelgiant į tai, jog šio darbo koncepcija lemia temos vystymą dvejomis kryptimis, t. y. šis ištyrimo lygis.
Lietuvai įtvirtinus novatorišką CK 2.50 str. pagausėjo teisinis įžvalgos dėl minėtos teisės normos taikymo.
Šiais klausimais nemažai rašė tokie teisės teoretikai kaip dr. J. Kirašienė, dr. A. Tikniūtė, M. Civilka, A. Augustaitis ir kiti Lietuvos teisininkai.
Šių autorių darbuose analizuojamas naujas Lietuvos teisėje institutas: akcininko atsakomybė už bendrovės prievoles.
Tačiau dėl savo naujumo ir nepakankamos taikymo praktikos, šis dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievolę aspektas nėra iki galo ir visapusiškai išnagrinėtas.
Tačiau ribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles problematika, yra išdiskutuota vakarų šalių teisės mokslininkų veikaluose.
Tačiau pastebėtina, jog užsienio valstybių teisininkų gretose nuomonės dėl dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles išsiskiria.
Vieni autoriai (T. P. Glynn, F. H. Easterbrook, D. R. Fischel ir kiti) pabrėžia teigiamus ribotos atsakomybės režimo aspektus ir tuo pagrindu yra linkę kritikuoti atvejus, kuomet teismai naikina ribotos atsakomybės skydą (piercing the corporate's veil) ir už juridinio asmens prievoles įpareigoja atsakyti juridinio asmens dalyvį.
Tačiau kiti autoriai (N. A. Mendelson, S. M. Tuo tarpu mokslinių darbų apie neribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybę pagal juridinio asmens prievolę problematiką, Lietuvoje beveik nėra.
Tiesa, mėginimų aptarti tam tikrus šio instituto aspektus būta. Pavyzdžiui, dr. V. Višinskis, A. Naujokaitis yra nagrinėję neribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės probleminius aspektus išieškojimo ir nemokumo procedūros kontekste.
Atkreiptinas dėmesys, jog užsienio autorių darbuose šios problemos aptarimas yra nedažnas, kadangi tik nedaugelis užsienio valstybių pripažįsta neribotos atsakomybės subjektą juridiniu asmeniu.
Šio darbo tikslas - apžvelgiant bei analizuojant tiek ribotos civilinės atsakomybės, tiek ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyvių atsakomybės pagal juridinius asmenų prievoles ypatumus, atskleisti ir išryškinti šio instituto probleminius aspektus, remiantis įvairių autorių nuomone bei užsienio valstybių patirtimi, pateikti probleminius klausimus teisinį įvertinimą, o taip pat teorinius bei praktinius patarimus nagrinėjama problematika.
Kadangi Lietuvoje juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievolę institutas yra palyginus mažai nagrinėtas, o teismų praktika Lietuvoje šiuo klausimu nėra gausi, šis darbas bus lyginamasis tyrimas, atskleidžiantis ne tik ribotos atsakomybės, bet ir neribotos atsakomybės juridinių asmenų dalyvių atsakomybės pagal juridinio asmens prievolę problematiką.
Darbo išskirtinumas ir naujumas lyginant su panašios tematikos kitų autorių darbais yra tame, jog darbe kompleksiaškai nagrinėjama juridinio asmens dalyvio atsakomybės problema pagal juridinio asmens prievolę tiek ribotos, tiek ir neribotos atsakomybės režimo atvejais.
Iš praktinės pusės šis darbas bus naudingas juridinio asmens institutu besidomintiems teisės teorijos specialistams, o taip pat ir praktikams, kurie savo veikloje susiduria su aptariamu klausimu.
Lyginamasis metodas - šis metodas naudojamas atskleisti neribotos bei ribotos atsakomybės juridinių asmenų dalyvių civilinės atsakomybės skirtumus bei panašumus.
Metodas taip pat leis išanalizuoti neribotos bei ribotos atsakomybės doktrinas ir praktiką kontinentinėje bei anglosaksų teisinėse sistemose, palyginti užsienio bei Lietuvos dalyvio pagal juridinio asmens prievolę galimus atvejus.
Istorinis metodas - šio metodo pagalba mėginama atskleisti juridinio asmens sampratą, taip pat juridinio asmens dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievolę raidą, išanalizuoti pagrindines dalyvio atsakomybės pagal juridinio asmens prievolę atsiradimo prielaidas.
Lingvistinis metodas - metodas padės nustatyti teisės aktuose vartojamų žodžių prasmę, teisingai tuos žodžius suvokti nagrinėjamame kontekste.
Darbe taip pat bus naudojamas ir empirinis metodas t. y. dokumentų analizės metodas. Duomenys darbui buvo renkami, analizuojami ir palyginami naudojantis Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių teisės aktais, Lietuvos ir užsienio teismų sprendimais.
Juridinio asmens ir jo dalyvio turto atskirtumo principas lemia bendrą taisyklę, jog juridinio asmens dalyvis neatsako pagal juridinio asmens prievoles.
Šiomis aplinkybėmis veikti būtų buvę protinga. Ribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvis gali būti atsakomybės subjektu tik tuomet, jeigu jis gali daryti lemiamą įtaką juridinio asmens priimamiems sprendimams.
Visuomeninių santykių dinamika bei vis didėjantys asmens ekonominiai interesai nulėmė tai, jog šalia įprasto teisės subjekto žmogaus ėmė dalyvauti išvestinis teisinis santykis dalyvis - juridinis asmuo.
Šis visuomenės poreikis. Juridinio asmens fenomeną buvo mėginta atskleisti pasitelkiant įvairiausias metodologines juridinio asmens kilmės aiškinimo teorijas.
Šio visuomenės interesų apsaugai. Pastebėtina tai, kad didėjantis visuomenės siekis kuo efektyviau saugoti savo turtinius interesus, su laiku juridinį asmenį pavertė, jo dalyvių (steigėjų) turto apsaugos priemone.
Šiu ir atsakomybė, tapo griežtai atribotomis kategorijomis. Tačiau iki buvo pasiektas toks juridinio asmens bei jo dalyvių tarpusavio santykių teisinis reguliavimas, juridinio asmens institutas pergyveno įvairias savo egzistencijos stadijas.
Pirmosios juridinio asmens instituto formavimosi užuomazgos sutinkamos dar senovės romėnų teisininkų veikaluose. Šiuos prisiimti atitinkamas teises ir pareigas.
Svarbu pastebėti ir tai, kad aptariamajame istoriniame laikotarpyje, nei viena iš juridinio asmens užuomazgos formų nebuvo traktuojama kaip juridinio asmens dalyvių rizikos ribojimo priemonė, t. y. tokie juridiniai asmens dalyviai nebuvo apsaugoti nuo atsakomybės už paties juridinio asmens įsipareigojimus.
Pirmiausia, žmonių susivienijimai buvo skirti lengviau pasiekti tam tikrus ekonominius, socialinius tikslus, o ne dalyvių atsakomybei riboti. Tačiau per kitas rizikos ribojimo priemones.
Šiuosius asmenis tik atstovo veiksmai, numatyti įgaliojime, ribose. Taip pat ir pater familias, senovės Romos šeimos galva, buvo atsakingas už savo šeimos narius veiksmus tik sumos patikėtos jiems (peculium) ribose.
Vis tik juridinio asmens atveju, jo dalyviai išlikdavo atsakingi už juridinio asmens prievoles. Istorija rodo, kad ir vėlesniame istorijos tarpsnyje, t. .y. Toliau juridinio asmens doktrina plėtojosi bažnytinės (kanonų) teisės įtakoje.
Kanonų teisei buvo svarbi asmens problema, o šios sąvokos tikrosios reikšmės paieškos bei jos turinio atskleidimas, pasitarnavo ir juridinio asmens sampratos tolesniam formavimuisi. Šios monarchai juridiniam asmeniui priskyrė fiktyvaus (nuasmeninto) darinio apibrėžimą.
Juridinis asmuo buvo traktuojamas kaip egzistuojantis žmonių sąmonėje, neturintis nei kūno, nei valios, o veikiantis tik dėka jo narių - žmonių. Tačiau prie ribotos juridinio asmens atsakomybės doktrinos pereita dar nebuvo.
Šiai vystantis ir plėtojantis ekonominiams santykiams, juridinio asmens samprata įgavo ryškesnius rėmus, kol galiausiai XVII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje susiformavo pelno siekiantys ir naryste pagrįsti juridiniai asmenys - bendrovės.
Būtent tuo metu ėmė formuotis ir juridinio asmens dalyvių atsakomybės ribojimas už juridinio asmens prisiimtas pareigas. Tačiau tokia privilegija toli gražu galėjo naudotis ne visi juridiniai asmenys.
Kai kuriose valstybėse (pvz., Anglijoje) ribotos atsakomybės suteikimo teisė priklausė monarchui. Tad pavyzdžiui, Anglijoje tik bendrovių, kurios buvo įkurtos karaliaus chartijos pagrindu, dalyviai galėjo naudotis ribotos atsakomybės teikiama nauda.
Paskesnė juridinio asmens genezės fazė išryškėjo XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, kuomet teisės į juridinį asmenį tapo prieinamos visiems asmenims viešojoje rinkoje.
Ši aktuali ir juridinio asmens bei jo dalyvio teisių ir pareigų atribojimo problema. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo kokybiškai naujas juridinio asmens vystymosi etapas, kuomet juridinis asmuo peržengė nacionalinio veikimo ribas ir pradėjo funkcionuoti kituose, negu jo įsisteigimo, valstybėse.
Šios pasaulinės ekonomikos stabilizavimusi, naujų komunikacijų, transportavimo priemonių atsiradimu, o Europoje - su prasidėjusiais Europos integracijos procesais, atvėrusiais tiek fiziniams, tiek ir juridiniams asmenims vieningos Europos rinkos galimybes ir privalumus.
Šiu, galutinai įtvirtino ribotos civilinės atsakomybės režimo, kaip investuotojų turtinių interesų apsaugos priemonės taikymą, tam tikros formos juridiniuose asmenyse.
Šio visuomenės poreikius. Todėl plėtojantis visuomeniniams, ekonominiams santykiams ilgainiui, nuo juridinio asmens, kaip interesų vienijimo priemonės sampratos buvo pereita prie juridinio asmens, kaip jo dalyvių atsakomybės ir rizikos ribojimo instituto.
Šiu ir atsakomybės atskirtumo požymis. Tačiau ir apie jo dalyvį. Juridinio asmens atsiradimą bei tolesnį jo egzistavimą mėgino pagrįsti tokios teorinės paradigmos kaip: fikcijos, realybės, juridinio asmens neigimo, agregato ir sutarties.
Šiu paminėtas juridinio asmens kilmės aiškinimo teorijas. Kaip jau buvo paminėta, fikcijos teorija formavosi bažnytinės teisės įtakoje dar viduramžiais laikais.
Šiai auganti pramonė vertė ieškoti naujų verslo formų, kurių pagalba būtų galima vystyti kūkinį - komer...
Išvados
Akcininko atsakomybė už bendrovės prievoles yra sudėtingas klausimas, reikalaujantis atidaus įvertinimo. Lietuvos teisėje yra numatytos sąlygos, kurioms esant akcininkas gali būti pripažintas atsakingu už bendrovės skolas. Svarbu atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šiais klausimais.
tags: #asmuo #pripazintas #nesaziningu #atsako #visu #savo