Dainų tekstai atspindi visuomenės vertybes, istoriją ir kultūrą. Jie gali būti galingas įrankis, formuojantis nuomonę ir skatinantis vienybę. Šiame straipsnyje apžvelgsime dainų tekstų reikšmę ir įtaką Lietuvos visuomenei, įskaitant istorines ir šiuolaikines perspektyvas.
Lietuvos padėtis Europoje.
Istorinis kontekstas
Okupacijos metais daina dažnai buvo vienintelė laisvės forma - šeimose dainuota tyliai, bendruomenėse slaptai. Dainos visada atliepdavo tai, ko žmonės norėjo, ko laukė, siekė, kuo tikėjo. Anais laikais tokie renginiai buvo labiau saviveikliniai, neoficialūs, bet labai entuziastingai palaikomi ir publikos laukiami. Kitaip tariant, jie turėjo kitą atspalvį.
Lietuviškos dainos kaip patriotinės išraiškos priemonė
„Ant kalno mūrai” yra šlageris, prilipęs dėl savo tam tikro patriotizmo. „Lietuva brangi” yra ypatingas mūsų istorijos, kultūros ir valstybės reiškinys. Žmonės atsistoja ir visi gieda ją kaip himną, todėl jos reikšmė darosi milžiniška. Kompozitorius J. Juzeliūnas turėjo sukurti naują įspūdingai skambančią aranžuotę dideliam chorui. Ir tie žmonės, kurie taip sugalvojo, padarė neįtikėtinai svarbų, patriotinį ir tautinį darbą - „Lietuva brangi” skambėjo visur.
Tada „Lietuva, tėvyne mūsų…” buvo jau „neteisingos ideologijos“ išraiška, todėl ilgainiui sovietinė valdžia nutarė ją pašalinti iš visur kaip klaidingą ir neteisingą Kudirkos dainą. Jie tiesiog sumojo užkišt šią dainą savo produkcija. Skambėjo ir atvirai, ir drąsiai. O tai reiškė, kad ji tapo pripažinta ir leidžiama. Ji nebebuvo persekiojama ar pasmerkta. O štai „Lietuva, tėvyne mūsų…” buvo. Deja, bet tada tėvynė galėjo būti vienintelė - tik ta „didžioji“.
Šiuolaikinė muzika ir jos įtaka
Ar daina vis dar gali išlaikyti tą dvasinį svorį? Daina visada atliepdavo tai, ko žmonės norėjo, ko laukė, siekė, kuo tikėjo. Ar dabar yra tokių gilių įsitikinimų ir jausmų žmonėse, kad juos uždegtų, sujaudintų?
Yra didžiuliai masiniai renginiai, kuriuose aš visai nedalyvauju. Jie yra pramoginiai, o juose dominuoja populiarusis žanras. Ten labai patinkančias dainas dainuoja labai patinkantys solistai. Pasisekimas - iš anksto garantuotas! Bilietų gauti neįmanoma, salės - sausakimšos. Ir čia yra kitoks požiūris, kitas kampas. Į tokius renginius žmonės eina kaip į šios savaitės įvykį, o ne kaip į metų įvykį.
Populiarioji muzika kaip politinis aktas
Ar populiarioji muzika netgi tame Jūsų minimame kasdienybės vartojimo fone, reikalui esant galėtų tapti politiniu aktu? Pareiga kyla iš paties žmogaus, jeigu jisai jaučia reikmę vykstant kokiems ypatingiems įvykiams arba situacijoms į tai atsiliepti.
Muzikinis identitetas
Ar, Jūsų nuomone, mūsų tauta turi savo muzikinį identitetą? Aš negaliu kalbėt už tautą. Tiesiog nesu įgaliotas. Be to, nesu nei žinovas, nei ekspertas. Kita vertus, kas iš to, kas man padėjo kada ką išgyvent. Ar svarbu, kad aš dar gyvas?
Taip pat atsirasdavo naujų dainų ir jos patikdavo žmonėms. Prisimenu, vienu metu žmonėms labai patiko ir daug kur skambėjo T.Makačino „Pilki keleliai”. Atrodė, kad ten - nieko ypatingo, bet ten buvo nuostabus momentas - dainoje nebuvo jokio pataikavimo nei valdžiai, nei santvarkai. Ir tai buvo kiekvieno žmogaus gyvenimo bendras turinys.
Todėl valdžia negalėjo pykti ir drausti, kad kas nors pasiilgsta namų. O kad tai dainuojama tokiais netikro, falšyvo tarybinio patriotizmo laikais, pasako labai daug. Kodėl tam „tarybiniam” žmogui kažko trūksta? Kodėl jis pasiilgsta tėviškės? Taip, tai yra dainos galia. Kita vertus, daina yra ne tik muzika, ne tik dainuojamoji pusė. Aš kažkada domėjausi, rašiau ir skelbdavau apie dainas. Kas tai yra? Kas tai per kūriniai? Kaip jie egzistuoja?
Dainos kūrimas ir įkvėpimas
Ar Jūs pats kada nors svajojote sukurti dainą? Galbūt jos nebuvo labai geros arba reikšmingos. Bet prisimenu vieną dainą, kuri buvo net ir sukurta, galima sakyti, su mano žinia. Žinojau, kad tuo metu mums reikia dainos, tačiau jos niekas neparašė, todėl aš parašiau žodžius. Latėnas surado gerą muzikinį motyvą, o ta daina gana įspūdingai skambėjo. Daina vadinosi „Tu ne viena, mažoji mano sese”.
Sukūrėte dainą dėl to, kad tiesiog jutote poreikį ir įkvėpimą? Aš manau, kad idealiu atveju daina turėtų gimti iš vidinio poreikio. Kartais tai gali būti ir visuomeninis poreikis - pavyzdžiui, patriotinis šauksmas. Vien ko verta buvo Jurgio Zauerveino „Lietuvninkai mes esam gimę“… O šioje barjero pusėje buvo gan sunku. Ir tik po kurio laiko pradėjo kilti viena su kita „konkuruojančios“ Maironio, Naujalio ir Sasnausko melodijos.
Tada atėjo Kudirkos „Tautiška giesmė“. Irgi su tuo pavadinimu ir supratimu, kad tai yra daina visiems - visiems žmonėms, vienai tautai. Ir ne todėl, kad ji turi tautiškų bruožų. Ne. Ji tiesiog yra tautos giesmė. Tautiška giesmė. Ir prasideda žodžias „Lietuva, Tėvyne mūsų…”. Tuo pasakyta, kas mes esame, kad mūsų Tėvynė yra Lietuva. O mes tai manifestuojame ir mums tai patinka. Pasijuntame gerai, kad mes žinome, kuo esame, kad žinome, ką ginsime ir ką giname - dar spaudos draudimo laikais ir susirinkimus draudžiant.
Tėvynės jausmas dainose
Pažiūrėkime į kitas lietuviškas dainas: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka”. Žinoma, jog tai - identifikacija. Kur viskas vyksta? „Ten mūsų Tėvynė, graži Lietuva. Taip. Skamba. Ir dar kas? Birutės daina! Čia man labai įdomu. Birutės daina ateina iš XIX amžiaus pradžios. Silvestras Valiūnas, vienas ankstyvųjų lietuvių literatų, sukuria ir paleidžia dainą, kurią Ivińskis paplatina dar per savo kalendorius. O ten…„Skaisti kaip rožė ir rūta kunigaikštienė gyveno Biruta“. Žodžiu, visa legenda, visas tas grožis Lietuvos - per Palangos mergaitę Birutę.
Profesoriau, ar Jūs turit savo mėgstamiausią dainą? „Lietuvos valstybė” yra ypatingas atvejis. Ją prisimenant yra apie ką galvoti ir kalbėti. Kada ji atsirado? Ir kas tada kalbėjo apie Lietuvos valstybę? Ir kam? Publikai, kurioje didžioji dalis - paaugliai arba studentiškas jaunimėlis. Ir tas jaunimėlis kelia klausimą: apie kokią Lietuvą? Apie ką aš čia dainuoju? Valstybė! O, pasirodo, gali! Lietuvos valstybė! Viskas, jau paskelbta! Mes paskelbėm, kad yra Lietuvos valstybė, nors jos tada dar kaip ir nebuvo. Ji sunaikinta ir uždrausta.
Aišku, kartais, kai daug galvoji apie tam tikrą muziką ar konkretų kūrinį, jį savyje atkartoji daug kartų, todėl pradedi girdėti gerokai daugiau, negu kas dieną. Man, tiesą sakant, tik dabar „daeina” koks grožis yra Čiurlionio „Miške”. Kalbant labai banaliai, atrodytų, kad tai naivi, romantiška, ryški, gražutė muzika. Jis (Čiurlionis - aut. past.) neįsivaizdavo, kad bus Lietuvos valstybė. Bet Lietuva jam buvo beprotiškai tikras ir didelis dalykas.
Ir staiga jo muzikoje tas tikras dalykas įsikūnija ir miške, ir jūroje… O tada mes - tauta, einame į manifestaciją, į paradą. Antai nesenų įvykių kontekste - juk per visa Lietuvą skambėjo Čiurlionio „Jūra”. Taigi muzika yra muzika tada, kai ji skamba, kai ją kas nors girdi. Priešingu atveju arba jos nėra, arba ją gali tik įsivaizduoti. Kai kompozitorius ką nors įsivaizduoja, jis užrašo tą įsivaizdavimą ženklais, bet net ir tada jis mąsto “o kaip visa tai skambės”? Jis girdi, kaip tai turės skambėti. Visada tai girdėjo ir Čiurlionis. Nors rašė paprastus, lyg ir mažai ką reiškiančius ženklelius.
Tai buvo padaryta po daugelio metų valdiško nepalankumo Čiurlioniui, jo tapybai ir kūrybai. Bet liaudies dainos buvo leidžiamos. Juk liaudies valdžia negali pasisakyti prieš liaudies muziką! Neįmanoma. Tad čia ir buvo atrasta Čiurlionio „galimybė” ir privalumas - jis harmonizavo liaudies dainas. Žinoma, jis pajuto ir atsakomybę, ir kartu suprato su kuo turi reikalų. Atsimenu, kad kažkada, kai buvo svarstoma ar atlikti Čiurlionio „Miške”, pasigirdusios abejonės buvo labai paprastos: tai yra toks nekaltas, šviesus, skaidrus kūrinys, bet gerokai per ilgas, todėl pusę reikia išmesti. O tada bus galima klausytis.
Festivalis STARTAS 2022
2022 m. rugpjūčio 30 d. Rokiškio kultūros centro rengiamas Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis START - didžiausias tokio pobūdžio renginys Panevėžio apskrityje. Nuo 2017 m. festivalio rengėjai džiaugiasi savo programoje galėję pristatyti tokias trupes kaip Etta Ermini šokio teatrą (UK) su šokio spektakliais „Piknikas“ ir „Kelio darbai“. Audio-vizualinį duetą Kopffarben (DE) ir jų bendrą pasirodymą kartu su Arma Agharta (LT), Židrijos Janušaitės (LT) performansą „Vienatvės.
Edukacinė programa skirta įvairioms ir skirtingoms visuomenės amžiaus grupėms, nuo vaikų iki suaugusiųjų. Programos tikslas - vietos bendruomenės mėgėjų ir profesionalų bei užsienio menininkų gerosios patirties dalijimasis, kompetencijų kėlimas bei įgūdžių lavinimas. Kūrybinės dirbtuvės - tai antroji festivalio STARTAS programos dalis, kuri yra orientuota į užsienio ir vietos menininkų bendradarbiavimą, profesinio lauko plėtimą bei naujų kūrybinių projektų gimimą. Programos tikslas - skatinti užsienio ir vietos menininkų bendradarbiavimą, suteikti sąlygas vietos menininkams semtis realios praktinės patirties iš užsienio meno profesionalų, ieškoti naujų darbo formų.
Parodomoji programa tai didžiajai visuomenės daliai skirta programa, kurioje Lietuvos bei užsienio menininkai pristato savo kūrybą. Vienas pagrindinių festivalio principų - pristatyti įvairias šiuolaikinio meno formas Rokiškio miesto ir rajono žmonėms, inicijuoti Lietuvos ir užsienio šalių įvairių vizualiųjų menų, šokėjų, performerių ir t.t. Pirmiau nei miesto šventė, Rokiškį aplankys tarptautinis šiuolaikinio meno fativalis "START|AS"! Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis jau STARTAVO! Mėnulyje, kuris toks pat nebegyvenamas kaip ir žemė, statomi milžiniški miestai. Miestuose šalta, tad ir žmonės juose šąla ne veltui. Nors gyvenamoji vieta pasikeitė, žmonės nepasikeitė nė kiek. Mėnulyje gyvas antisemitizmas, homofobija, ksenofobija.
Remiantis viena iš japoniško teatro technikų MITATE, šiame kūrinyje lėlininko technika sumaišoma su šokėjo kūnu.MITATE, tai technika, kurią pasitelkiant pakeičiamos perspektyvos ir pradinė objekto paskirtis. Panašiai kaip vaikų žaidimas, kartais tai yra raktas į žmogaus prigimties klausimą. Įvairiapusė perspektyva yra raktas į „skirtingų" dalykų sujungimą. Tai tiltas tarp skirtingų medžiagų ir skirtingų žanrų. Visai kaip mūsų visuomenė.
Kūrinio pavadinimas „SEBONE" japoniškai reiškia stuburą. Tai taip pat reiškia struktūros branduolį arba skeletą. Nei žmogus, nei darbas būtų neįmanomi be stuburo. Takuya Fujisawa - šokėjas ir choreografas, nuo 2015 m. įsikūręs Geteborge, Švedijoje. Takuya fizinės kalbos ir kūrybiškumo tyrimai remiasi „ryšio / tęsinio" tema, o jo kūrybiškumas grindžiamas imigranto patirtimi. Į savo kūrybą jis įtraukia kultūrinę antropologinę perspektyvą, žvelgdamas į dalykus kitokiu nei įprasta požiūriu, o ne kritikuodamas problemas.
Paulius baigė tapybos BA ir šiuolaikinės skulptūros MA Vilniaus dailės akademijoje; MA medijos menų studijas KASK, poakademinę HISK rezidenciją Gente, Belgijoje, bei atliko mainų programas tapybos MA RUFA, Roma, Italija, MA Malmės menų akademijoje, Švedija. 2023 jis dalyvaus RAVI rezidencijoje, Liege, Belgijoje. Paulius apie savo kūrybą:Esu kilęs iš geologų šeimos, jaučiu labai stiprų ryšį su gamta, todėl gilinuosi į tai, kaip patiriame gamtą skirtingu dienos ir metų laiku, skirtingose šalyse. Technologijos, internetas, medijos, pinasi su atsiminimais, jausmais, visa tai susilieja į vieną kūną, patiriantį peizažą.
Išvados
Dainų tekstai yra galingas kultūrinis įrankis, atspindintis ir formuojantis visuomenės vertybes. Lietuvoje dainos atliko svarbų vaidmenį tiek istorinėje, tiek šiuolaikinėje visuomenėje, skatindamos patriotiškumą, vienybę ir kultūrinį identitetą.