Ajana Lolat-Pažarauskienė, LRT metų asmenybė, pelnė šį titulą už nepalaužiamą valią ir atkaklumą siekiant prasmingo tikslo - padėti negalią turintiems žmonėms. Cerebrinį paralyžių turinti A. Lolat-Pažarauskienė - pasaulio Guinnesso rekordininkė, per 9 val. 39 min. su ramentais nuėjusi 14,5 km. Šiais žygiais A. Lolat-Pažarauskienė ne tik siekė atkreipti dėmesį į žmones su negalia, bet ir rinko lėšas šunų asistentų dresūrai.
Atvykus į A. Lolat-Pažarauskienės namus, pirmiausia pasitinka vietoje nenustygstanti vokiečių aviganė Mulan. Šunytė asistentė džiaugiasi išvydusi svečius, todėl prireikia laiko, kol ji nurimsta ir galime įsikurti pokalbiui.
Vieno šuns asistento parengimas šiai misijai trunka trejus metus ir kainuoja daugiau kaip 20 tūkst. eurų. Lėšos renkamos pačios A. Lolat-Pažarauskienės.
Gyvenimo iššūkiai ir visuomenės požiūris
A. Lolat-Pažarauskienė atvirai pasakoja apie patirtus iššūkius ir visuomenės požiūrį į žmones su negalia. „Anksčiau esu sulaukusi visko, žmonės mane stabdydavosi gatvėje ir sakydavo, kad mano mamą reikia pakarti už tai, kad mane pagimdė. Kiti susistabdydavo gatvėje ir sakydavo: „Aš verkiu, man depresija, bet tu, būdama tokia, šypsaisi.“ Tada supranti, kad esi ta pabaisa“, - dalinasi A. Lolat-Pažarauskienė.
Ji prisimena, kad dažnai žmonės ramentus pastebi pirmiau nei jos asmenybę. Tačiau A. Lolat-Pažarauskienė tiki, kad situacija keičiasi. Ji mano, kad jos projektas prisidėjo prie to, kad apie negalią pradėta rašyti gerokai pozityviau ir iš šviesiosios pusės. Galbūt žmonės pamatė, kad esame panašūs - turime šeimas, svajonių, skausmų.
Pripažinimas ir veikla
A. Lolat-Pažarauskienės pripažinimas - toli gražu ne pirmasis už jos veiklą. 2022-aisiais ji pagerino Guinesso rekordą - su ramentais įveikė 14,5 km atstumą per 9 val. 39 min. Praėjusiais metais įveikė ir 333 kilometrų žygį. Jus stebėjo ir jumis žavėjosi didelė dalis Lietuvos, palaikė, bendravo su jumis.
Kartu su vyru Justu Pažarausku, kuris yra paralimpinis čempionas, tapo ir Šaulių sąjungos nariais. Abu labai apsidžiaugėme, kad mūsų kompetencijos - jis yra programuotojas, aš esu pedagogė - gali būti naudingos. Gerai pagalvojus, tai yra pranašumas, nes jau ko iš mūsų nesitiki, tai kad gintume šalį. Priešai skaičiuoja.
Vaikystės patirtys ir šeimos įtaka
A. Lolat-Pažarauskienė pasakoja, kad vaikystėje 15 metų praleido su nedideliais aplinkinių lūkesčiais ir numatytu lovos režimu, gydytojų prognozės nebuvo optimistinės, sakė, duok Dieve, mokyklą pabaigtumėte. Tačiau gydytojų prognozės nepasiteisino. Man pasisekė, kad mano mama - žemaitė, o tėtis - vokietis. Kai jau su tokiu charakteriu augi... Man labai pasisekė, kad augau mažame miestelyje, man buvo įkalta į galvą, kad kiek padarysi, tiek bus tavo. Turiu tą genų paketą - padarysiu.
Ji prisimena, kad pats sunkiausias momentas būdavo nueiti į mokyklą. Prisimenu tą vaizdą, kai žiūri pro langą, matai žaidžiančius vaikus ir supranti, kad tau negalima, kad tu negali. O pati šviesiausia dalis, kad aš daug laiko praleidau ligoninėse ir reabilitacijoje - ten man buvo gerai, galėjau sportuoti, sportuoti, sportuoti... Sportą labai mėgau, man tai buvo šviesiausia vaikystės dalis, nes dirbau dėl to, ko man reikia, dėl vaikščiojimo. Man labai pasisekė su sutiktais žmonėmis, su tėveliais.
Santuokos ir požiūrio pokyčiai
Santuoka su Justu yra mano antroji santuoka. Tikriausiai sunkiausiai gyvenau savo pirmojoje santuokoje. Tada suvokiau realybę, kaip žmonės mane mato. Iki tol pasaulis man atrodė toks rožinis, šviesus - tu stengiesi, o žmonės tave palaiko. Yra toks stereotipas, kad žmonės su negalia yra labai pikti. Jie ir yra pikti (šypsosi). Esi matomas kaip vežimėlis, ramentai, sauskelnės, bet ne asmenybė. Man reikėjo tikrai daug laiko, antros santuokos su tikrai nuostabiu žmogumi, kuris jau tikrai nebandytų panaudoti mano silpnybių prieš mane.
Tai tikriausiai dešimtmečio ar 15 metų darbas, kai nuo pykčio ir neapykantos perėjau prie to, kad žygiuotume kartu, kurtume tokią Lietuvą, kurioje visi tilptume. Toks požiūris atsirado vietoj noro rėkti ir kaltinti, kad žmonės be negalios nepriima, nesupranta... Bendrauti ir socialumo mokausi iš jos, iš gyvūnų, mokytis man sudėtinga. Galiu plačiai kalbėti interviu, bet plataus draugų rato aš neturiu, mano draugai yra voverės, šunys, katės.
Mulan - pagalbos ir socializacijos šaltinis
Mulan man išgydė labai daug žaizdų. Bendrauti ir socialumo mokausi iš jos. Dažnai žmonės taip daro, bet tarptautinė praktika tokia, kad šuo asistentas turėtų pailsėti kas pusantros valandos, pažaisti. Visada stengiamės jai sukurti tokią erdvę, kad ji žinotų, kad čia yra jos namai, kad ji yra mylima. Nors ji asistentė, ji nėra robotas, ji turi jausmus. Ji žino, kad ją saugau.
Mulan turi palyginti nedaug pareigų. Ji gali mane nurengti ir paruošti nakvynei. Esu vėlavusi kur nors nuvykti vien dėl to, kad nesugebėjau apsimauti kojinių ir apsiauti batų - valandą, pusantros. Kad ir ką prikrėstų, prisiglaudžia ir atleidi. Ji tikrai tuo naudojasi, tikrai žino savo žvilgsnio ir prisiglaudimo vertę. Būna, Mulan atsidaro šaldytuvą ir kažką sau atsineša. Juokiamės, kad tokio vagies reikia paieškoti - ji atsidaro šaldytuvą, pasiima ką nors, ir atneša mums parodyti, prie mūsų graužia.
Probleminiai klausimai ir ateities vizija
A. Lolat-Pažarauskienė atkreipia dėmesį į probleminius klausimus, susijusius su šunimis asistentais. Kalbant apie šunis asistentus, šie šunys yra labai brangūs, o daugėja organizacijų, kurios juos ruošia, spaudžia duoti pinigų. A. Lolat-Pažarauskienė bijo piktnaudžiavimo, kad žmonės nebūtinai atsižvelgs į šunų gerovę, sutaupys pinigų aukodami šunų gerovę arba juos paruoš ne iki galo. Toks šuo vedlys labai greitai gali pakišti po automobiliu. Tai jau savaime yra tragedija, plius, užkardys kelius kitiems.
A. Lolat-Pažarauskienė teigia, kad Lietuvoje nieko netrūksta, tik žmonėms su negalia nebebūti zanūdomis. Sąvoka ne į tą pusę, pasakai „neįgalusis“ vietoj „žmogus su negalia“, jau nemoki, nesi išsilavinęs.