Ar kada nors jautėtės taip, lyg negalėtumėte būti vieni? Ar nuolat ieškote kitų žmonių draugijos, net jei tai reiškia santykius su netinkamais asmenimis? Jei taip, galbūt susiduriate su vienatvės baime - problema, kuri, pasak psichologų, yra giliai įsišaknijusi mūsų socialinėje prigimtyje.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl vienatvės baimė yra tokia stipri, kokios yra jos priežastys ir kaip galime išmokti būti savarankiški ir laimingi vieni.
Pasirinkimų paradoksas ir laimės iliuzija
Šiuolaikinė visuomenė mums siūlo daugybę pasirinkimų, tačiau ar tai iš tikrųjų daro mus laimingesnius? Tyrimai rodo, kad per didelis pasirinkimas gali sukelti stresą ir nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, Luce’as ir kolegos (2001) nustatė, kad darbuotojai, gavę galimybę pasirinkti kelionę į Paryžių arba Havajus, buvo mažiau laimingi nei tie, kuriems buvo tiesiog padovanota kelionė į vieną iš šių vietų.
Hsee ir kolegos (2003) apibrėžė kelias žmonių daromų klaidų rūšis. Kai eksperimento dalyviai turėjo galimybę rinktis tarp 50 centų kainuojančio širdutės formos šokoladuko ir 2 dolerius kainuojančio tarakono formos šokolado, visi rinkosi pastarąjį, nors vėliau sutiko, kad širdutės formos šokoladas būtų suteikęs jiems daugiau malonumo. Psichologai tai pavadino „mėgėjiška ekonomika“ (lay economism) - brangiau, vadinasi, geriau.
Šiuolaikinė visuomenė yra pagrįsta laisva valia. Tai kuria prielaidą, jog žmonės žino, kas jiems geriausia, ir jų sprendimai tai atspindi (Hsee ir Hastie, 2006). Psichologijos tyrimai rodo ką kita - žmonės neretai nežino, o net žinodami, dažnai pasirenka ne tai, kas jiems atneštų daugiausiai laimės. Mes labai prastai nuspėjame, kas mus labiausiai pradžiugintų.
Esame linkę tikėti, kad laimingus mus padaro išoriniai veiksniai, nors iš tiesų tampame laimingi, kai esame patenkinti tuo, ką turime.
Socialinė fobija ir apleistumo spąstai
Psichologas Ričardas Pabiržis teigia, kad vienatvės baimė yra giliai įsišaknijusi mūsų socialinėje prigimtyje. Jei žiūrėti iš istorinės perspektyvos, juk visi kažkada buvome bandos žmonėmis. Tad būti grupėje, užimti joje tam tikrą vietą, būti tikriems, kad mūsų neatskirtų, neišvarytų iš tos grupės, mums per milijonus metų yra be galo svarbu. Todėl ta baimė būti vienam arba būti ne savo vietoje toje grupėje yra viena iš didžiausių mūsų fobijų. Tai socialinė fobija ir ji, kaip jau minėjau, yra labai labai gili.
Šiuolaikinis mokslas kalba apie taip vadinamus apleistumo spąstus. Ir jie gali būti trejopi:
- Ikiverbalinis apleistumas: kai reikšmingas suaugęs asmuo (dažniausiai motina) negalėjo tinkamai pasirūpinti vaiku.
- Svarbių žmonių netektys: netektys, įvykusios vėliau gyvenime.
- Per didelė globa: kai vaikui neleidžiama augti ir realizuoti savo savarankiškumo.
Bet kuriuo iš šių atvejų žmogus yra patyręs kažkokią psichinę traumą. Ir ta jo vaikiška būsena jau ir suaugusiame amžiuje atsigamina, atsikuria ir, kai jis patenka į situacijas, kai negali išbūti vienas, jis tarsi sugrįžta į tas sužeisto, pikto, palikto vaiko būsenas ir jas tarsi vėl naujai išgyvena.
Kaip įveikti vienatvę? | Sadhguru
Kaip įveikti vienatvės baimę?
Psichologė Ramvydė Vitartaitė pataria:
- Nenuslėpkite savo jausmų: leiskite sau išreikšti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus jausmus.
- Nebijokite pasakyti „ne“: pasirūpinkite savimi ir savo emocijomis.
- Išmokite priimti save: vertinkite tai, ką turite, ir džiaukitės savo pranašumais.
- Būkite spontaniški: sakykite „taip“ netikėtiems pasiūlymams.
- Atraskite senas aistras: raskite veiklų, kurios jums teikia džiaugsmą.
Taip pat svarbu suprasti, kad vienatvės baimė gali būti susijusi su vaikystės traumomis. Jei patyrėte netekčių ar apleistumą vaikystėje, gali būti naudinga kreiptis į specialistą - psichologą ar psichoterapeutą.
Santuokos problemos ir emocinis saugumas
Porų psichologas Mykolas Trunce teigia, kad konfliktai yra neišvengiami bet kuriuose santykiuose. Nenormalu yra nesimokyti gyventi darnoje ir taikoje su tais skirtumais. Jeigu augome šeimoje, kurioje konfliktai tarp tėvų buvo nutylimi, emocijos užgniaužiamos arba, priešingai, jos virsdavo per kraštus (fizinio, emocinio smurto ar alkoholizmo protrūkiais), kaip galime išmokti taikių konfliktų sprendimo įgūdžių patys? Tai, ką dažniausiai matėme augdami savo tėvų ar senelių šeimose, galima laikyti paklusimo modeliu. Lygiaverčių santykių mokomės tik dabar.
Svarbu kurti saugią emocinę erdvę poroje. Jeigu sutuoktiniai sutaria dėl šio tikslo, tuomet gali dėti pastangas tokią erdvę sukurti. Jeigu pora apie tai negalvoja, paprastai nieko ir nedaro - tikisi, jog antroji pusė dės pastangas, nes mano, kad santykių kokybė priklauso tik nuo kitos pusės.
Psichoterapeutės Daphne‘s de Marneffe teigimu, taip pat labai svarbu, ar pajėgiame būti vieni ir nejausti baimės net ir kurdami santykius. Be to, ji pastebi, kad „ten, kur negatyviai elgiamės su savo antrąja puse, ten negatyviai elgiamės su savimi“. Todėl visų pirma svarbu susivokti, koks mūsų santykis su pačiu savimi.
Trys savarankiškumo stadijos
Rašytojas S. O. Covey’us knygoje „Septyni efektyvių žmonių įpročiai“ pateikia svarbią mintį - žmogus per gyvenimą turi pereiti tris savarankiškumo stadijas:
- Vaikystė: priklausomybė nuo tėvų.
- Suaugus: savarankiškumas ir nepriklausomybė.
- Partnerystė: tvirta ir lygiavertė partnerystė, grindžiama kiekvieno asmens savarankiškumu ir savanorišku įsipareigojimu gyventi kartu.
Todėl abi pusės turi ugdyti įvairius gebėjimus: valdyti stresą, spręsti problemas, įveikti gyvenimo iššūkius, kurti saugią erdvę poroje, sėkmingai ugdyti vaikus. Tačiau neturėtume pamiršti savęs.
Sutuoktinių pozicijos poroje
- Vienas stiprus ir savarankiškas, kitas prisitaiko, bet išlieka savarankiškas.
- Vienas gyvena kito gyvenimą, prarandamas santykis su savimi.
- Du lygiaverčiai, savarankiški ir nepriklausomi žmonės, kartu gyvena dar geriau.
Jei jaučiate, kad jums sunku būti vienam, svarbu kreiptis pagalbos. Psichoterapija gali padėti jums suprasti savo jausmus, išmokti naujų savęs priėmimo būdų ir sukurti sveikus santykius su savimi ir kitais.
