Arvydas Juozaitis - ryški ir gerbtina asmenybė Lietuvos istorijoje. Jis yra filosofas, humanitarinių mokslų daktaras ir aktyvus visuomenės veikėjas.
Išsilavinimas ir Karjeros Pradžia
A. Juozaitis 1980 m. baigė Vilniaus universitetą (VU), įgijęs ekonomisto diplomą. 1986 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją.
Sportinė Karjera
Monrealio XXI olimpinėse žaidynėse laimėjo plaukimo bronzos medalį, Peskaroje (Italija) - Europos taurę.
Arvydui, kaip buvusiam sportininkui, turbūt nereiktų priminti, jog 1937 ir 1939 metų Europos čempionės - Lietuvos rinktinės - žaidžiančiais treneriais buvo Amerikos lietuviai: Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Lubinas (pastarasis tuo metu buvo ir olimpinis čempionas, 1936 metais iškovojęs auksą Berlyne su JAV rinktine).
Mokslinė ir Pedagoginė Veikla
- 1987-2001 m. Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis.
- 1998-2004 m. VU Tarptautinės verslo mokyklos dėstytojas.
- Nuo 2013 m. Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto lektorius, nuo 2016 m.
Politinė ir Visuomeninė Veikla
A. Juozaitis aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime.
- Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje Jūs pasielgėte atsakingai ir drąsiai, Jūsų viešai ištartas žodis paskatino tūkstančius Lietuvos šviesuolių ateiti į viešo ir politinio gyvenimo erdvę. Tai nepamirštama.
- 2001-2003 m. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėjas švietimui ir kultūrai.
- 2004-2009 m. Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė.
- 2012-2017 m. LTOK viceprezidentas.
Prieš 30 m. Vilniuje, Dailininkų sąjungoje, perskaitė garsų pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“. Tuomet, 1988 m. balandžio 20-ąją, šis pranešimas tapo postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės.
1988 m. - Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio leidinio „Sąjūdžio žinios“ redaktorius ir leidėjas; vėliau buvo savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vienas iš steigėjų, redaktorius ir leidėjas, žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius.
Neseniai Arvydas dalyvavo Tautininkų partijos, pasisakančios prieš dvigubą pilietybę, sąskrydyje. Ten dar labiau sutvirtėjo jo neigiama nuostata dvigubos pilietybės atžvilgiu.
Birželio 11 d. A. Tarp pasirašiusiųjų kreipimąsi yra žinomi dailininkai, skulptoriai, aktoriai, rašytojai, žurnalistai, sportininkai, mokslininkai, buvę pirmosios Lietuvos vyriausybės nariai, Sąjūdžio pradininkai, Nepriklausomybės akto signatarai.
Dvigubos Pilietybės Klausimas
Netrukus pasirodė straipsnis „Dvigubos pilietybės spąstai“ (www.delfi.lt 2018 m. rugpjūčio 22 d.), kuriame tvirtinama, jog dviguba pilietybė - tai kelias į Lietuvos galutinį išvalstybinimą, tai pataikavimas globalistams ir eurocentristams. Kaltinami žalieji, konservatoriai, liberalai, tvirtinama, jog tarpukariu iš valstiečių kilę inteligentai ir apskritai „valstiečiai išsaugojo tautinę lietuvių kultūrą“.
Daugelis šių teiginių ir šaukinių yra keisti ir netikėti, skuboti, ypač pamenant, jog Juozaitis - ne tik karštas Lietuvos patriotas, bet ir politiko patirtį turintis filosofas, kuriam pirmiausia derėtų išklausyti abi puses. Jo baimės yra teorinės ir didele dalimi - spekuliatyvios.
Ne teoriškai, bet praktiškai ir be tyrimų akivaizdu, kad kaip tik dvigubos pilietybės nebuvimas žudo Lietuvą ir yra kelias į Lietuvos išnykimą.
Europinės vertybės, Europos kultūra, menas, literatūra buvo ir yra jų dvasinė būtis, jų išsiauklėjimas ir išprusimas. Buvusiems už geležinės uždangos Europos kultūra buvo tai, ko jie ilgėjosi, troško, siekė.
Šių Europos kultūra persiėmusių žmonių Vakarų Europa neįsileido, bet įsileido azijiečius ir afrikiečius, daugiausia musulmonus, kuriems Europos kultūra yra tuščias žodžių sąskambis, o daugeliui - kultūra, prieš kurią reikia kovoti.
Dabartinė politinė situacija pirmą kartą per šios nepriklausomybės laikotarpį tokia palanki įteisinti dvigubą pilietybę, kurios poreikis ir vienos, ir kitos pusės atžvilgiu seniai yra tiesiog degantis.
Nuomonės apie Emigraciją
Laikotarpyje nuo 1990 metų Lietuvos, o kartu ir visos Europos istorijoje, mano nuomone, buvo padarytos dvi mūsų atžvilgiu lemtingos klaidos. Lietuviai emigruoti (iš pradžių ne emigruoti, tik užsidirbti ketinta) pradėjo nuo 1991-1992 metų, tačiau apie emigraciją gerą dešimtmetį Lietuvoje buvo tylima kaip apie kokią gėdą - nors emigrantų skaičius jau siekė šimtus tūkstančių, tokia problema tarytum neegzistavo, į ją nebuvo kreipiama dėmesio, nors jau tada, apie 1996-1999 metus, pribrendo dvigubos pilietybės poreikis: Amerikoje atsidūrę negalėjo pasimatyti su tėvais, jaunos mamos negalėjo grįžti pas paliktus mažamečius vaikus.
Prieš dvigubą pilietybę griežčiausiai pasisakė įtakingiausias šio laikotarpio politikas Vytautas Landsbergis, gąsdindamas „rusų korta“ - neva daug lietuvių per tremtis atsidūrė Rusijos gilumoje, sukūrė šeimas, nutautėjo, o dabar šie tūkstančiai lietuvių kilmės rusų imsią plūsti į laisvą Lietuvą.
Ar taip būtų atsitikę, labai didelis klausimas, bet faktas toks, jog pilietybės negalėjo gauti ir senosios kartos išeiviai, dešimtmečius svajoję apie laisvą Lietuvą ir kai kurie net išsaugoję savo ar savo tėvų senus lietuviškus pasus.
Daugelis jų jau mirė, taip ir negavę to „paskutinio patepimo“ - nepalaikę rankose laisvos Lietuvos paso. Europa irgi padarė klaidą, pasielgė su mumis negražiai ir dabar už tai moka.
Iki pat 2004 metų, kol netapome Europos Sąjungos nariais, lietuviai Vakarų valstybėse dirbo nelegaliai, ten buvo gaudomi ir deportuojami - lyg kokie gyvuliai.
Po to vėl važiuodavo į Vakarus, geriau slapstėsi ir panašiai. Taip elgiamasi buvo ne tik su lietuviais, bet ir su daugeliu Rytų Europos šalių piliečių. Ir čia norėčiau atkreipti dėmesį - Europos šalių piliečių.