Kiekvienas turime kažkokių pareigų ir įsipareigojimų. Įsipareigoti galime daug kam, įsipareigojame šeimai, gyvenimo meilei, draugams ar tėvynei. Manau, jog kiekvienas Lietuvos žmogus, patriotas gins savo šalį, kai jo tėvynei bus sunku, kai priešas bus negailestingas. Mes kiekvienas ginsime savo šalį, nes ją mylime, ji yra mums labai svarbi, jaučiame už ją atsakomybę, kad mūsų vaikai gyventų laisvai, nevaržomi ir kvėpuotų laive ir stiprybe. Kiekvienas garbingas pilietis yra įsipareigojęs savo tautai ir savo tėvynei.
Įsipareigojęs, tai atsakingas, negalvojantis vien tik apie save žmogus. Tai asmuo, kuris yra priklausomas ir ištikimas. Žmogus kuris sunkią akimirką išties pagalbos ranką ir apie nieką negalvodamas tau padės, nes jis yra tam įsipareigojęs.
Balansas tarp pozityvumo ir kritiškumo
Apie pozityvumą kritiškai kalbėti išdrįsau (vėliau paaiškinsiu, kodėl naudoju žodį išdrįsau) tik po to, kai į mano rankas pakliuvo Oliver Burkeman knyga The Antidote: Happiness for People Who Can't Stand Positive Thinking. Ji tarsi legalizavo šią temą, nes atakuoti pozityvų mąstymą buvo tolygu pasirodyti piktybiniu šmikiu. Niekas tokių nemėgsta. Knygos turinys tapo savotiška viltimi ir įkvėpimu garsiai tyrinėti tamsiąją pozityvaus mąstymo pusę. Šiame tekste to nedarysiu, nes tema jau plačiai aptarta. Susitelksiu į kitą, naujai mane užkliudžiusį kampą - kaip rasti balansą tarp sveiko pozityvumo ir reikalingo kritiškumo.
Atsiversiu. Mano profesija pagal visuotinį suvokimą turėtų būti pozityvi, o aš turėčiau šviesti. Lektoriai, mokymų treneriai, koučingo specialistai tapatinami su teigiamais ir šiltais žmonėmis. Optimistai, sakykim. Kaip kitaip jie galėtų įkvėpti kitus žmones patys būdami susiraukę gyvenimo kritikai? Sekdamas šį stereotipą aš jaučiuosi įsipareigojęs būti pozityviu ir smagiu. Būtent dėl to man ilgai nebuvo drąsu pastebėti ir garsiai kalbėti apie tamsesnius gyvenimo įmonėse užkaborius. Nenorėjau būti tuo nemaloniu tipu, kuris rodo į tamsą: žiūrėkit, ten yra reikalų.
Neabejoju, kad tokį įsipareigojimą jaučia ir jauni vadovai, kurie patiria galingą poreikį būti faini, priimtini, patogūs, lengvai prieinami. Žmonių žmonės. Pateikiau savo pavyzdį, bet be jo man būtų sunku įlipti į vadovų batus. Pridėkite dar įmonių kultūrą, kuri kartais neleidžia demonstruoti negatyvių emocijų. Spausdami save būti teigiamais ir susidūrę su sunkesnėmis būsenomis žmonės užgniaužia savo savijautą, kuri savo ruožtu veda į dar blogesnį būvį. Jaučiantis užgniaužtą pyktį ar neviltį žmogus ilgainiui pradeda gėdytis savo savijautos ir išgyvena to sąlygotą papildomą stresą.
Kuo labiau gilinuosi į mokslą apie žmones, kuo labiau stebiu jų praktikas psichologiškai nesaugiose aplinkose, pavyzdžiui, įmonėse, tuo daugiau nefasadinės gyvenimo pusės pastebiu. Taip atsiranda savotiška kančia - išlikti teigiamu, mėgiamu, bet kartu dalykus pastebinčiu - kartais kritišku, taigi ir nelabai dėl to iš pažiūros draugišku, prieinamu. Žinoma, labai svarbu, kaip aš transliuoju save pasauliui. Tuos pačius dalykus galiu supakuoti į labai skirtingas dėžutes, bet kartais nesinori nieko pakuoti, nes pakuotė tik iškreipia turinį.
Pasakysite, kad kategorizuoju, nes sakau arba, arba. Deja, kitaip galvoti mums sunku, nes į lentynas žmones mes padedame greitai ir negaištame laiko analizei. Apie mane, apie kaimyną iš antro aukšto, apie savo darbuotojus ar vadovus jūs jau turite susidarę nuomonę, kuri nekinta taip radikaliai. Toks juoda-balta mąstymas mums labai būdingas. Jis padeda greitai priimti sprendimus, pavyzdžiui, mėgti arba nemėgti tam tikrų žmonių negaištant laiko ilgesnei jų elgesio analizei. Taip mes greitai nusprendžiame, kas mums patinka, o kas ne.
Kad ir kiek protingų straipsnių paskaitytume apie tai, kad kartais yra OK nesijausti OK, kartais yra OK nebūti pozityviu, deja, be didesnių tyrinėjimų mes renkamės pozityvesnę, optimistiškesnę aplinką. Kačiuko nuotrauka internete sulauks daugiau pripažinimo negu gudrus, kritinio mąstymo reikalaujantis memas. Kartais užstrigęs toje kilpoje, nes man svarbu, kaip mane priima žmonės, aš vartausi tarp sveiko kritiškumo ir atsargaus optimizmo. Labai bijau, kad tokiu atveju tapsiu... jokiu. Jeigu būsiu perdėm kritiškas, žmonės sakys: ai, jis kažkoks susisukęs. Jeigu būsiu pernelyg džiugus, žmonės sakys, kad apsimetinėju, nes matysis.
Taip, pigiausia yra būti savimi ir, ko gero reikia likti prie šio pasirinkimo, tačiau noriu grįžti prie vadovų, kurie vis dar ieško ribos tarp buvimo fainu ir optimistišku bei buvimo tvirtu ir pelnytai kritišku. Pozityvumas pats savaime nėra kažkas banalaus ar vengtino. Šviesiąją gyvenimo pusę matantys ir akcentuojantys žmonės yra mielesni santykyje, tačiau šalia mielumo aš visada ieškau tikrumo. Jeigu jo nerandu, tuomet demonstruojamą intensyvų pozityvumą patiriu kaip per pirštus tekančius klijus. Lipšnu, trukdo ir lengvai nenuplausi. Ši pozityvumo forma, jeigu galima taip pavadinti, man artima kitai metaforai. Kartais jaučiu, kad su dirbtinai pozityviais žmonėmis kalbu lyg su dirbtiniu intelektu, robotu, kitaip tariant. Tarp mūsų stoja tokia dirbtinės harmonijos atmosfera, kurią gali išsklaidyti tik abiejų pasakymas: Palauk, man atrodo mes čia Š malam. Gal pasikalbam, kaip yra iš tiesų.
Neabejoju, kad tokiose kilpose įstringa jauni vadovai, kurie žūt būt nori pasirodyti pasiekiami, priimtini, teigiami, kai jų darbas dažnai toks nėra. Kaip tik daug vadovų sprendimų ar situacijų, kuriose jie atsiduria, įstumia juos į sunkesnes būsenas ar reikalauja aštrumo jas sprendžiant. Vienas ryškiausių norėjimo būti pozityviu ir geru žmogumi - grįžtamojo ryšio davimo situacija. Vadovai sako: kaip man neįžeisti žmogaus? Esmė tame, kad toks lūkestis yra nukreiptas ne į pašnekovą, be į save. Tikrasis klausimas skamba taip: kaip man neįskaudinti šito žmogaus tiek, kad jis toliau mane mėgtų ir nesipriešintų darbe? Suprantama, kad vadovų nerimas yra iš dalies pagrįstas, nes ėmęsi reikalo iš esmės, jie pasirodys ne tokie geri. Nesinori užstrigti viename apibūdinime ne tokie geri. Žmonės juos gali patirti ir interpretuoti kaip nepatogius, kritiškus, šaltus, nesiskaitančius. Visais šiais ir nepaminėtais atvejais vadovai rizikuoja palikti negatyvaus - keliančio sunkius jausmus žmogaus įspūdį.
Kaip elgtis sunkiose situacijose?
Tokiose situacijose man padeda keletas dalykų. Žinoma, juos panaudoti galėjau tik tada, kai supratau, kad turiu vidinę jėgą, kuri savo ruožtu ateina su gyvenimo druska ir profesine kompetencija.
Sunkiomis minutėmis, kada žmonės mane gali patirti kaip nepozityvų, pasakau, kad dabar, šiuo momentu, kuris reikalauja mano įsikišimo, aš galiu pasirodyti nemalonus, tiesus ar kritiškas. Įspėju žmones, kad dabar pareina. Tokių situacijų pasitaiko auditorijose, kai tenka tvarkytis su destruktyviu žmonių elgesiu, atsakyti į klausimus ne taip, kaip buvo tikimasi. Kitaip tariant, mes atidarome nepatogumo kambarį, kuriame tam tikram laikui nusprenčiame nusimesti pūkus. Toks leidimas duotas visiems.
Nuolat primenu sau, kad jaustis prastai ir ir retkarčiais pasakyti apie tai kitiems žmonėms ieškant pagalbos yra OK. Vadovams visada sakau: jautiesi blogai - prašyk pagalbos pas savo žmones. Bet jie pagalvos, kad aš nesustvarkau, - atsako vadovas. Jei paprašysi pagalbos, jie pagalvos, kad esi žmogiškas ir turi drąsos tai padaryti. Kur kas blogiau yra apsimesti, kad valdai situaciją ir save, kai iš tiesų nė velnio nieko nevaldai. Tai puikiai matosi iš šalies. Apsimetinėjimas pozityviu ir tvirtu tokiose situacijose atrodo beviltiškai.
Kai atsiduriu situacijose, kuriose man reikia pateikti nuomonę ir ji nusimato kritiška, aš plačiai argumentuoju su daugeliu pavyzdžių. Pavyzdžiui, į mokymus ateinantys ar ten siunčiami žmonės nori padaryti greitus pokyčius. Tie pokyčiai, kurie susiję su žmonių požiūriais, vertybėmis, santykiais, rutinomis nėra tokie greiti kaip norėtųsi. Pasakodamas apie tai galiu atrodyti kaip koks nors surūgęs universiteto profesorius, kuris nemato šviesos tunelio gale. Pasitelkiu pokyčių modelius, mokslinius tyrimus, daugybę asmeninių ir kitų žmonių pavyzdžių. Pasistengiu, kad dalis jų būtų humoristiniai. Juokaudami apie rimtus dalykus šiek tiek atsipalaiduojame. Ypač padeda, jeigu į diskusiją pavyksta įtraukti kitus žmones. Taip išvengiu nužudykime pasiuntinį likimo.
Galvodamas apie save gerai žinau, kad, jeigu tam tikrose situacijose jaučiuosi blogai ir jos liečia kitus žmones, jie apie tai turėtų sužinoti ne tada kai man trūksta juostelė, bet iki nutinkant destruktyviems dalykams. Užsiimkite savęs pačių prevencija - galvokite, kokios neramios situacijos laukia jūsų darbe. Konsultuokitės dėl to su kitais artimais žmonėmis, ventiliuokitės su bendraminčiais, užduokite sau gerų klausimų ir tada, kai reikės veikti, veiksite ramiau. Pavyzdžiui, jeigu man nusimato sunki sesija ir aš žinau, kad mano nerimas dėl jos gali persiduoti kitiems žmonėms, aš darau išankstinį įdirbį su savimi: kas blogiausio, Tomai, gali nutikti? Kaip gali padėti sau bendrauti draugiškiau? Ką gero įžvelgi tuose žmonėse? Ko iš jų gali išmokti? Tokie klausimai mane suorientuoja pamilti žmones, kurie man kelia nerimą ir būtent dėl jo aš galiu jiems pasirodyti aštrus.
Na ir galiausiai, nepamirškite, kad ne visi turi jaustis laimingi su jumis. Jūs neateinate į įmonę padaryti žmonių laimingais. Už tai atsakingi jie patys. Kalbėkite su jais apie sunkesnes situacijais primindami, kad jie patys daro pasirinkimus, kurie juos verčia vienaip ar kitaip jaustis. Dažnai žmonės žiūri į lyderius ir dėl to, kas jiems negero nutinka, kaltina savo vadus. Ne jūs esate blogos savijautos šaltinis, pavyzdžiui, grįžtamojo ryšio sakymo situacijoje, bet pati situacija ir jos suvokimas kelia įtampą. Pats grįžtamojo ryšio gavėjas supranta, kad jis atsakingas už savo reakciją, tačiau, deja, tiek jis, tiek aš, tiek jūs, tokiose situacijos bandome išgyventi ir ieškome į ką nukreipti savo paniką. Tokie pokalbiai turi vykti su tam tikra šiluma ir deramu rūpesčiu net jeigu jeigu jūs užėmėte blogiečio poziciją. Kritika ar bloga žinia negali būti tiesiog šiaip sau numesta ant stalo: aš au pasakiau, o tu tvarkykis, nes pasaulis yra žiaurus.
Kiekvienas galvojame apie savo likeability reitingą. Šiais laikais jis yra mūsų valiuta. Taip veikia pasaulis. Nematau tame nieko niekingo - būti mėgstamu ir maloniu.
Ką žmogus turi atleisti mylimajam?
Dažnai tiek radijo laidose, tiek iš pažįstamų galima išgirsti klausimą: „Ko negalėtum atleisti savo mylimajam?“. Neretai girdimas atsakymas yra:„Atleisčiau viską, išskyrus neištikimybę“. Šis atsakymas sufleruoja, kad vienas iš sunkiausių išgyvenimų yra mylimojo neištikimybė. O ką jau kalbėti apie neištikimybės atleidimą.
Vieniems neištikimybė yra susirašinėjimas flirtuojančiomis žinutėmis ne su partneriu. Kitiems susirašinėjimas žinutėmis ir flirtavimas - tai tik žaidimas, neištikimybė - fizinis prisilietimas, bučiniai. Galima sakyti, kad tai gana subjektyvu. Pasakyti, kada poroje prasideda neištikimybė, tolygu pasakyti, kokiomis sąlygomis žmogus turėtų būti laimingas.
Panašiai yra ir su neištikimybe. Todėl paprasčiau būtų pasakyti, kad neištikimybė prasideda tada, kai yra peržengiama tam tikra partnerio ir apskritai poros santykių riba.
Neištikimybė - vienas didžiausių galimų poros išbandymų. Faktas, jog partneris išdavė su kitu asmeniu, sukelia labai stiprius jausmus. Gali kilti didelis noras staiga nutraukti santykius, daugiau niekada nebematyti savo partnerio ir galų gale užmiršti, kad šis žmogus iš viso buvo gyvenimo kelyje. Neretai kyla natūralus noras „bėgti“ nuo tokių santykių. Visgi nevertėtų priimti skubotų sprendimų. Tokiu atveju vis tik svarbu duoti sau laiko susigaudyti jausmuose, suvokti tai, kas įvyko.
Jei jau nusprendėte atleisti, pasiruoškite nelengvam procesui. Iš mano piešiamo kelio tikriausiai suprantate, kad atleidimas po neištikimybės yra labai sudėtingas, komplikuotas, lėtas, reikalaujantis pastangų ir ne tik išduotojo, bet ir kito partnerio. Atleisti neištikimybę neretai prireikia mėnesių, metų, o kartais ir dar ilgiau. Tikrasis atleidimas ateina pamažu.
Gera santykių pradžia - didelis pliusas gydant neištikimybės paliktas žaizdas. Jei santykių pradžia buvo stipri, gera, tai dažnai reiškia, kad bandėte spręsti konfliktus konstruktyviai, kad jus siejo nemažai bendrų veiklų, bendra ateities vizija, jautėte abipusius meilės jausmus, o seksualiniai santykiai tenkino jus abu.
Vis dėlto kiekviename yra ne tik aibė neigiamų savybių, bet daugybė teigiamų savybių taip pat. Visgi praeityje kažkodėl buvo nuspręsta būtent su tuo žmogumi kurti vieną artimiausių santykių - poros santykius. Kažkodėl jūs save, savo laiką, energiją, jausmus skyrėte būtent jam. Tikriausiai tas žmogus turi savybes, dėl kurių buvo verta (o galbūt ir yra verta) būti kartu. Gal jis niekada nepalieka bėdoje, būna ne tik džiaugsme, bet ir tada, kai būnate piktas? Gal šis žmogus jus išklauso taip, kaip niekas kitas? Galbūt partneris dėl jūsų stengiasi taip, kaip niekas iki šiol nesistengė?
Taigi, neištikimybės atleidimas - nelengvas procesas. Ir vis dėlto, ar įmanoma atleisti neištikimybę, labiausiai priklauso nuo abiejų partnerių noro, pastangų, tikėjimo. Kartais po santykių krizių, įvairių gyvenimo išbandymų pora dar labiau suartėja, dar labiau vertina vienas kitą. Jei nusprendėte atleisti neištikimybę, gali būti, kad jūsų skausmas, tikėjimas, pastangos nuves jus į didesnį artumą, šilumą ir santykių tvirtumą. Galbūt šį kartą žengsite tvirčiau koja kojon, ir gyvenimo vargai drauge jau bus dvigubai mažesni, o džiaugsmai - dvigubai didesni.
Sena tiesa: pasidalink skausmu - ir jis taps dvigubai mažesnis, pasidalink džiaugsmu - jis taps dvigubai didesnis.
Ką reiškia būti psichiškai stipriu žmogumi?
Psichiškai stiprūs žmonės niekada neleis, kad juos kažkas priverstų pasijausti nepilnaverčiais ar blogais. Jie suvokia, kad kontroliuoja savo veiksmus ir emocijas, kad jų stiprybė slypi sugebėjime tas emocijas suvaldyti.
Stiprūs žmonės džiaugiasi permainomis ir džiaugiasi bet kokiu iššūkiu. Jei jei ko nors ir bijo, tai tik ne nežinomybės. Didžiausia jų baimė - tapti per daug savimi patenkintais ir vangiais. Permaininga aplinka ir neapibrėžtumas gali aktyvuoti psichiškai stiprų žmogų ir priversti jį pademonstruoti savo geriausias savybes.
Psichiškai stiprūs žmonės nesiskundžia dėl kamščių, pamesto bagažo ir ypač kitų žmonių, nes suvokia, kad visi šie faktoriai, bent jau dažniausiai, nėra sukontroliuojami. Nemalonioje situacijoje jie suvokia, kad vienintelis dalykas, kurį visada galima kontroliuoja - jų pačių požiūris į tai, kas vyksta. Ir jie tuo pasinaudoja.
Psichologiškai stiprus žmogus siekia būti geras ir sąžiningas, nesistengdamas kam nors įsiteikti, tačiau ir mokėdamas grakščiai išsisukti iš kiekvienos situacijos.
Reikia valios, kad nuoširdžiai džiaugtis ir žavėtis kitų žmonių sėkme. Stiprūs žmonės turi būtent tokį sugebėjimą. Jie nepavydės, kai kitiems pasiseks (nors gali pagalvoti ir įsidėmėti, ką šie žmonės padarė gerai). Jie pasiryžę sunkiai dirbti, kad pasisektų ir jiems.
Kiekvienas fiasko - šansas tapti geresniam. Netgi iškiliausi verslininkai gali pripažinti, kad pirmieji jų bandymai dažniausiai būdavo nesėkmingi. Stiprios asmenybės pasiryžusios daug kartų susitaikyti su žlugimais, jei tai būtina, kad ateityje pasisektų.
Stiprus žmogus mėgaujasi laiku, praleistu vienatvėje ir jį labai vertina. Šį laiką jis išnaudoja apmąstymams, planavimui. Svarbiausia tai, kad jo laimė ir nuotaika nepriklauso nuo kitų žmonių. Jis gali būti laimingas tiek vienas, tiek tarp žmonių.
Mūsų dienomis visų lygmenų vadovai ir darbuotojai pamažu suvokia, kad pasaulis nėra įsipareigojęs jiems mokėti atlyginimą, suteikti socialinį paketą ir patogų gyvenimą. Stiprūs žmonės siekia gauti atlygį pagal savo nuveiktą sunkų darbą.
Ar tai treniruočių planas, maitinimosi režimas, ar savo verslo kūrimas - stiprūs žmonės nusiteikę dirbti ilgai. Jie supranta, kad neverta rezultatų laukti iš karto. Jie stengiasi pamažu, bet tikslingai, ir džiaugiasi kiekviena smulkia pergale. Tikros permainos reikalauja laiko.
Manipuliacijos technikos
Jau kurį laiką vis pagalvoju, kad norėčiau padaryti ciklą apie manipuliacijų technikas. Noriu žiniomis apginkluoti vaikystės žaizdas besigydančius, gyvenimą besitvarkančius žmones, kad suteikčiau jiems galimybę išsilaisvinti, apsisaugoti nuo nuodingos įtakos tų, kurie savo problemas ne sprendžia, o permeta ant kitų. Analizei imu realų komentarą, kurį gavau aš. Temos, žodžiai gali skirtis, bet visi manipuliatoriai naudoja tą pačią schemą, tą pačią struktūrą.
Žmogui, neturinčiam empatijos, nėra galimybės pamatyti savęs iš šono, suvokti savo veiksmų pasekmes kitiems žmonėms, todėl tikrieji, kraštutiniame spektre esantys narcizai neturi jokios galimybės "pasveikti". Jie gali nebent logiškai išmokti tam tikrų elgesio taisyklių ir bandyti mechaniškai jas atkartoti, bet tik tada, kai toks elgesys jiems naudingas. Tai visada taip ir liks tik išmokta empatijos imitacija, o ne tikroji atjauta, meilė ir kito gilus supratimas.
Aplink narcizą besisukantis jo pasaulis, gali būti ir su pliuso, ir su minuso ženklu. Kitaip tariant, toksiškumas pasireiškia ir tada, kai žmogus jaučiasi šauniausias iš visų, ir tada, kai jaučiausi didžiausias nevykėlis iš visų. Abiem atvejais žmogus negalvoja apie kitus, o tik apie save. Turiu omeny, kai kas nors jaučiasi visų atstumtas, jaučiasi taip, nes galvoja tik apie save, jaučia tik save, neturi pakankamai empatijos ir noro įsijausti į kitų žmonių gyvenimus.
Ten, kur yra narciziškumas, būtinai bus ir manipuliacijos. Narcizas manipuliuoja, nes jo vertės jausmas priklauso nuo išorinio pripažinimo. Jis nuolat ieško būdų, kaip priversti kitus žmones jaustis atsakingais už narcizo emocijas. Kitus savo valiai pavergti trokštantys narcizai, gyvena įsitikinę savo išskirtinumu ir vertingumu, bet iš tikrųjų slepia gilų vidinį nesaugumą ir menkumo jausmą. Bet čia slypi problema, nes toks vidinis nesaugumas ir pripažinimo iš aplinkos poreikis sukuria užburtą ratą.
Kad narcizas jaustųsi svarbus ir vertingas, jis nuolat turi kontroliuoti savo aplinką ir kitų žmonių reakcijas - mintis, jausmus ir veiksmus. Manipuliacija yra narcizo galios šaltinis, žmonių valdymo įrankis. Kai narcizas sugeba priversti kitą žmogų reaguoti, jis jaučia, kad valdo visą situaciją, todėl jaučiasi saugus. Tai patvirtina jo vertę. Ten, kur yra narcizai, visada yra ir people pleaseriai. Narcizai nori, kad visi jiems tarnautų, nes per kitų tarnystę suvokia savo vertę. O people pleaseriai savo vertę suvokia tarnaudami kitiems, kitiems nešdami naudą.
Pataikavimas (love-bombing) - pokalbis prasideda pagyromis: man labai patinka kažkas, kas susiję su tavimi, ką tu darai ar pan. Tai dažnas būdas iš pradžių „nuginkluoti“ žmogų ir sukurti iliuziją, kad toliau sekantis pažeminimas iš tikrųjų yra tik „geranoriškas“ patarimas. Kitaip tariant, iš pradžių tave priverčia pasijausti saugiai, o tada smeigia peilį. Labai dažnai naudojamas dviejų kraštutinumų metodas, "meduolio ir bizūno" - iškart po pagyrimo seka pažeminimas.
Tai, ką sako narcizai, yra tik jų asmeninė nuomonė, sukoncentruota į juos pačius. Kad ir ką sakytų narcizas, jis visada galvoja tik apie save, apie savo fizinį, emocinį, materialų gerbuvį. Narcizo interesuose niekada nebūna kito žmogaus gerovė, jei ji nekuria dar didesnės gerovės narcizui. Todėl, kad ir ką sakytų narcizas, kad ir kaip jis bandytų parodyti savo "ekspertiškumą", jo pastebėjimai visada būna "baltais siūlais" siūtas egoizmas ir savanaudiškumas.
Tačiau iškart po komplimento ėjusi kritika klausytojui sukelia vidinę sumaištį, nes jam sunku suprasti, ar jis yra giriamas, ar peikiamas. Po įžeidimo, kaip taisyklė, eina atsakomybės perkėlimas - „nenorėčiau jūsų įžeisti, tiesiog - pastebėjimas“, "linkiu tau gero ir tik dėl to tai sakau, nes niekas kitas tau tiesos nepasakys". Tai leidžia manipuliatoriui išvengti atsakomybės už savo žodžius.