Viduramžių archeologiniai tyrimai kartais atskleidžia stulbinančių istorijų apie žmones, gyvenusius ir kovojusius prieš šimtmečius. Visgi tolimi amžiai gali atsiverti per konkretaus asmens prizmę. Vertindami tūkstantmečio senumo laikotarpį, neišvengsime apibendrinto kalbėjimo, kuris dalykus supaprastina.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas buvo riteriai, kokios buvo jų vertybės ir koks buvo jų vaidmuo viduramžių visuomenėje. Taip pat aptarsime archeologinius radinius, kurie padeda mums geriau suprasti šį laikotarpį.
Riteris ruošiasi mūšiui
Riterystės Idealas
Viduramžiais susiformavo riterio idealas. Riteris turi būti kilmingas, išoriškai gražus, patrauklus, bet svarbiausia - drąsus ir garbingas. Didžiausias kaltinimas riteriui - silpnumas ir bailumas. Riteris ištikimas savo globėjui ar širdies damai. Riterio meilė dvasinga, dažniausiai jis tik iš tolo garbina savo širdies damą, neretai ištekėjusią moterį. Garbės riteriui teikia ne tiek pergalė, kiek jo elgesys mūšio lauke. Garbinga kova neleidžia naudotis priešo silpnumu. Gėdingu poelgiu laikoma užmušti beginklį arba smogti priešui į nugarą. Riteris yra saistomas pareigos.
Aut. Mat dauguma dabartinio padoraus vyrų elgesio su moterimis taisyklių, kurių jau pasiilgstama ir kuriomis vis dar žavimasi - praleisti moterį pirmą, atitraukti jai kėdę sėdant prie stalo, sumokėti už jos valgį ar panešti jos nešulį - atsirado dar viduramžiais.
Maždaug tais laikais, kurie vėliau istorikų buvo pavadinti kurtuaziniu periodu (pagal dvaro manierų atsiradimą), Pietų Prancūzijoje dėl įvairių politinių priežasčių pradėjo formuotis bendras dešimties punktų tenykščių riterių garbės kodeksas, sukurtas Dešimties Dievo įsakymų pavyzdžiu.
Iš to kodekso galima išskirti tris kertines padoraus vyro elgesio ir požiūrio nuostatas, apibrėžusias ir dabartinę šių dienų vyrų elgesio motyvaciją.
- Pirma, ištikimai ir garbingai tarnauti savo valdovui.
- Antra, ginti Bažnyčią ir tikėjimą.
- Trečia, ginti ir globoti silpnesnius už save - senelius, vaikus ir moteris.
Būtent tai ir lėmė, kad moteris civilizuotos visuomenės narių pasąmonėje tapo silpnąja lytimi, nors, tiesą sakant, tais laikais ji tokia ir buvo.
Riterių Gyvenimo Būdas
Riteriai anais laikais, beje, buvo šiek tiek kitokio sudėjimo ir mentaliteto nei mes. Jie buvo išpuvusiais dantimis ir utėlėta galva. Randuoti nuo nesibaigiančių karų, nes iki XII amžiaus jie buvo tiesiog bastūnai ir kariai samdiniai. Nesiprausę ir nuolat garsiai gadinantys orą (šį garsą buvo pradėta slėpti tik XIX amžiuje).
Tačiau jie buvo ir narsūs, melodramatiški, pasiryžę dėl savo mylimosios padėti galvą (o ne pabėgti tamsiame skvere susidūrę su girtų chuliganų gauja ar išvydę filmavimo kameras). Feoduose ir dvaruose sutelktų riterių elgesys moterų atžvilgiu tapo romantiškas kaip natūrali organizmo ir pasąmonės reakcija į ligi tol turėtas vedybas su nemylimomis moterimis ir siekiu pagyventi prasmingai.
Taip vakardienos bastūnai rado sielos ramybę riteriškoje poezijoje ir meilėje. Gyvenimas, leidžiamas karo žygiuose, įgavo prasmę, nes tiesiog atsirado ko ilgėtis. Poezijos meno ir galantiškų manierų studijos atimdavo beveik visą riterių laisvalaikį, tad nelikdavo laiko medžioklei, pagrindinei to meto vyrų veiklai.
Seksas su mylimąja tais laikais nebuvo didžiausia riterių siekiamybė, juos motyvavo tauresni ir platoniški tikslai - ilgėtis, garbinti ir idealizuoti. Moters nekaltybė ir garbė buvo laikoma dorybėmis.
Viduramžių dienos Trakuose
Archeologiniai Radiniai
Viduramžių archeologiniai tyrimai kartais atskleidžia stulbinančių istorijų apie žmones, gyvenusius ir kovojusius prieš šimtmečius. Kalatravos ordinas, įkurtas XII amžiuje Kastilijoje, buvo vienas pirmųjų ispanų vienuolinių riterių ordinų, kovojusių su musulmonais rekonkistos laikotarpiu.
Štai vienas įdomus pavyzdys: jo buvusios tvirtovės teritorijoje archeologai aptiko maždaug 50 metų vyro skeletą, iš karto patraukusį jų dėmesį neįprasta kaukolės forma - jos ilgis siekė 23 cm, o plotis vos 12 cm. Komanda, kuriai vadovavo Carme Rissech iš Rovira ir Virgili universiteto Ispanijoje, nustatė, kad deformacija nebuvo traumos pasekmė, o kraniosinostozės padarinys. Tai įgimta būsena, kai per anksti sukaulėja vienas ar keli kaukolės siūlai. Dėl to sutrinka normalus kaukolės augimas ir ji deformuojasi.
Morfologiniai kaulų tyrimai leido nustatyti ne tik vyro amžių ir lytį, bet ir jo socialinį statusą bei gyvenimo būdą. Ryškūs raumenų tvirtinimosi vietų pėdsakai žasto srityje atitiko ant kitų raitelių karių kaulų matomus raštus. Stebėta šlaunikaulio šerpetotos linijos struktūra ir sustiprėję klubo sąnario kraštai rodė, kad vyras labai daug laiko praleisdavo balne.
Jo skelete taip pat matyti daugybė kovinių sužalojimų, tarp jų - dvi mirtinos traumos: viena - smūgio ar dūrio žaizda smilkinio srityje, kita - dūrinė žaizda kaukolės pamate. Kairiajame blauzdikaulyje užfiksuotas platus sumušimas su būdingais koncentriniais įtrūkimais. Visa tai leidžia manyti, kad riteris žuvo mūšyje, greičiausiai artimoje kovoje, o ne per tvirtovės apgultį.
Šarvai ir Ginkluotė
Galima išgirsti, kad dažniausiai pasitaikanti Viduramžių kario ginkluotė būdavo skydas, šalmas ir ietis. Viduramžiais ietis buvo tikrai populiarus ir masiškai naudojamas ginklas. Net mažiausias karinis vienetas, susidedantis iš riterio ir kokių 2-4 jo palydovų, viduramžių pabaigoje vadintas „ietimi“.
Šarvai, ginkluotė, buities detalės atkuriamos daugiausia remiantis archeologijos duomenimis, kartais - piešiniais ir skulptūromis, bet Lietuvos viduramžiams tokių iliustracijų beveik nėra, galima pasitelkti nebent analogijas iš tolimesnių kraštų.
Viduramžių rekonstruktoriai dažnai būna užsidegę savo pomėgiu, todėl gerai susipažinę su reikalinga medžiaga. Jei kuris nors klubas tam skiria mažiau dėmesio, dažnai susilaukia pašaipų iš kolegų ir konkurentų.
Riteris ir ginklanešys
Ar Riteriai Savo Damoms Uždėdavo Skaistybės Diržą?
Taigi, pasakojama, kad norėdami apsaugoti savo moteris, riteriai priversdavo žmonas dėvėti skaistybės diržus kaip ištikimybės ir apsaugos ženklą. Būdvardis „skaistus“ („chaste“) pirmą kartą atsirado maždaug XII amžiuje, turėdamas originalią reikšmę „dorybingas, tyras nuo neteisėto lytinio akto“ (kaip apibrėžė Bažnyčia).
Pirmasis žinomas skaistybės diržo arba „moteriško skaistumo įtaiso“ vaizdavimas datuojamas Konrado Kyeserio 1405 m. knygoje apie karines technologijas „Bellifortis“. Be to, keliuose šios epochos eilėraščiuose kalbama apie skaistybės diržus, kurie buvo paprastos audinio juostelės, uždengusios moters lytinius organus.
XV - XVI a. paveiksluose ir piešiniuose vaizduojamos moterys, dėvinčios metalinius skaistybės diržus (netgi su spynomis), tačiau jie istorijose pasirodo kaip išgalvoti pasakojimo elementai. Pirmasis toks diržas siekia 1388 m., kai Padujos (šiaurės Italijos miesto) valdovas Francesco di Carrara II, tariamai skaistybės diržą sukūrė savo žmonai.
Pavyzdžiui, vienas iš skaistybės diržų, laikomų Paryžiaus „Musée de Cluny“ (Nacionaliniame viduramžių muziejuje), kuris ilgą laiką buvo manoma, jog priklausė Kotrynai de Medici, buvo klaidingai paženklintas XV amžiaus kūriniu.
Galbūt nustebins, bet skaistybės diržų klestėjimo laikai buvo Viktorijos epocha. Norint išvengti odos problemų, šiuose skaistybės diržuose paprastai būdavo tam tikros paminkštinimo zonos, pagamintos iš odos ar audinio, kurios buvo keičiamos.
Didžiąją XIX ir net XX amžiaus dalį masturbacija (tiek vyrų, tiek moterų) buvo laikoma visuomenės liga. Šiandien skaistybės diržai atgimė kaip sekso žaisliukai ar aksesuarai.
Riterių Įtaka Šiuolaikiniam Elgesiui
Čia ir glūdi paaiškinimas, kodėl šiandien elgiamės taip, kaip elgiamės. Būtent europietiška riteriška tradicija ir reikalavo, kad vyras dominuotų santykiuose kaip stiprioji jų pusė, tačiau jo pastangos yra skirtos mylimosios poreikiams patenkinti.
Tikras vyras visada pirmas parodo dėmesį moteriai - šypsena, komplimentu, galvos linktelėjimu, tiesiu kvietimu į pasimatymą (modernieji lepšiai slepia savo jausmus). Nors viduramžiais pasimatymas su moterimi buvo suprantamas kaip dainavimas po langais ir žemyn numetama rožė, ir tais laikais jau buvo žinoma, kad vyrai kviečia ir organizuoja.
Iš tiesų moterys myli ausimis. Taip jau myli ištisus devynis amžius, per kuriuos tikri riteriai suokdavo joms į ausį pačius gražiausius visatoje žodžius. Todėl atminkite - leiskite savo moteriai kalbėti apie save, pats kalbėkite apie ją, klauskite ir jos klausykitės - tai tiesiausias kelias į moters palankumą.
Susitikote su moterimi ir nežinote, kaip elgtis? Šiandien niekas joms nebesilanksto, nebučiuoja rankos, nesiklaupia ant vieno kelio. Tačiau tiesus žvilgsnis į akis, pasisveikinimo žodžiai ir komplimentas - privalomi. Parodykite moteriai, kad ji jums svarbi, o jos pastangos pasipuošti ir pasigražinti einant į pasimatymą su jumis buvo pastebėtos ir įvertintos.
Komplimentas galbūt atstos dovaną - gėles, saldainius ar šiaip kokį niekutį. Dovanoti dovanas mylimosioms irgi buvo riteriška tradicija, nes viduramžiais moterys dažniausiai tūnodavo savo dvaruose, niekur nevykdavo (o slavų ar musulmonų šalyse uždarytos bokštuose ir niekam nesirodydamos).
Dama, pasipuošdama riterių įteiktomis ar atsiųstomis dovanomis, tiesiogiai siųsdavo signalą, kad priima jo dėmesį ir skatina jo iniciatyvą. Tai veikia ir šiandien.
Patys juk žinote, kad vyras turi atsikelti nuo kėdės, kai moteris įeina į patalpą. Viduramžių dvaruose tai reiškė: „Moterie, tu čia esi laukiama.” Atsistoti, kai moteris nueina nuo stalo ar išeina iš patalpos, reiškė: „Aš dengiu tavo užnugarį.”
Tradicija atitraukti kėdę prie stalo priėjusiai moteriai - iš viduramžių, kai baldai buvo nepalyginti sunkesni (masyvūs krėslai arba suolai, ant kurių susėsdavo keliolika žmonių) ir jiems stumdyti reikėjo nemažai fizinės jėgos.
Nosinaitė švarko kišenėlėje ties krūtine taip pat atsirado riterių turnyruose - ten vyrai segdavo prie šarvų savo mylimosios nosinaitę - prie širdies, kaip palankumo ženklą.
Bet kuris anų laikų riteris į bet kurią moters užuominą pasidalinti išlaidas turėjo tik vieną atsakymą: „Ne.” Riterių kodeksas įpareigojo kiekvieną jo besilaikantį duoti išmaldą ir „pasirūpinti tais, kuriems reikia globos”.