Ar nuoma sumokėtas GPM mažina apmokestinamąsias pajamas?

Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug įvairių funkcijų - apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo meno, visuomenės rekreacijos) ir administracines funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas yyra mokesčiai. Valdžia jokio produkto nesukuria, ir valstybė be mokesčių gyvuoti negali.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu formuojasi, nors nuolat keičiama bei kritikuojama, šalies mokesčių sistema. Lietuvai integruojantis į ES ir derinantis prie ES reikalavimų, keičiama daugelis teisės aktų, reguliuojančių socialinį, ekonominį bei finansinį krašto gyvenimą. Vyriausybė bei Finansų ministerija ir Seimas imasi kardinaliai spręsti opias šalies mokesčių sistemos pproblemas. Įgyvendinama nauja programinė biudžeto formavimo koncepcija, priimti daug pakeitimų turintys pagrindinių mokesčių įstatymai: Pelno mokesčio, PVM, Gyventojų pajamų mokesčio, Akcizų mokesčio.

Gyventojų pajamų mokestis iki 2003 m. sausio 1 dienos mokėtas pagal Lietuvos Respublikos (LR) fizinių asmenų pajamų mokesčio ((FAPM) laikinąjį įstatymą, priimtą 1990 m. spalio 5 d., ir vėlesnius jo pakeitimus. Įstatymas veikė nuo 1991 m. ir buvo du kartus pratęstas, o 1993 m. gruodžio 9 d. pratęstas, iki bus priimtas naujas įstatymas. 2002 m. liepos 2 d. priimtas ir nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, įstatymo Nr. Naujas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, Finansų ministerijos nuomone palengvins gyventojų mokesčių naštą. Dėl sumažinto mokesčio tarifo padidėjusios gyventojų pajamos didina rinkos perkamąją galią, kuri dažnai verslininkų nurodoma kaip verslo plėtros kliūtis.

Valstybių kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis, jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistemas, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus - teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius ūkininkavimo santykius. Valstybė turi imtis ir kai kurių produktų gamybos, teikti komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebus suinteresuota arba nesugebės teikti: pavyzdžiui , tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti uostus, elektrines ir visa tai prižiūrėti.

Socialinės paslaugos, kurių imasi valstybė, negali būti paliekamos privatiems asmenims, nes dažnas jų neturės intereso arba lėšų šias paslaugas teikti arba jų teikiamų paslaugų sąlygos (ypač tarifai) nebus priimtini vartotojams. Vadinasi, valstybei reikia rūpintis piliečių gerove, t.y. statyti ligonines, mokyklas tiesti gatves, įrengti parkus ir t.t. Tokių paslaugų vertė sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata, gerove labai reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą.

Valstybė privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, kai jie laikinai arba visam laikui neteko darbo, tapo invalidais ir teikti jiems pagalbą. Visiškai aišku, kad valstybės funkcijoms vykdyti reikia didelių finansinių išteklių. Todėl mokesčiai yra būtini, nes tai kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas [1,p. Mokesčiai - ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet ir galingas įrankis jos rankose.

Valstybės mokesčių politika (mokesčių nomenklatūra, tarifų dydžiai, bazių nustatymo tvarka, taikomų lengvatų sistema, mokesčių mokėjimo taisyklės bei baudų sistema) tiesiogiai veikia ne tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjektų padėtį, skatina (ar neskatina) nacionalinės ekonomikos augimą. Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti krašto ekonomikos spartesnį plėtojimą arba stagnaciją, smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir pan.

Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti. Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.

1. Mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus be jokiu įsipareigojimų duoti kažką mainais.
2. Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas nuo darbo užmokesčio fondo, darbuotojų skaičių, bendrų pajamų ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje.
3. Taip vadinamas nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautas parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos yra gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų.
4. Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų - donorų.
5. Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai mokamos palūkanos.

Taigi, mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metų, teritorijoje (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas.

Mokesčių teorijos:

• Mokesčiai - tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją vystė Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas.
• Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje “Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija” (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekiant visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti atitinkamos valstybės pajamų/mokesčių politikos pagalba. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai - E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (tokie mokslininkai, kaip M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos ppritaikymą ir efektą. Nepaisant šių dvejų teorijų skirtingų principinių šaknų, požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas pakankamai racionalus Tai patvirtina ir šiuo metu populiarus tarp ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti kruopščiai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas, aatsižvelgiant į rinkos dėsnius.
• Mokesčiai - tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomas, nukreipiant jas iš turtingųjų neturtingiesiems.
• Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės yra fformuojamos šalies mokesčių sistemos dėka (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų).

Pagrindiniai mokesčių elementai:

• Mokesčių subjektas/mokėtojas - fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti mokesčius ar rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju.
• Mokesčių objektas yra įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ar juridinių asmenų pajamų suma, turto (tame tarpe ir parduodamo kitiems asmenims) vertė, prekių/paslaugų pridėtinė vertė, finansinių/kreditinių operacijų rezultatas, teisė naudotis gamtos ištekliais, teisė užsiimti tam tikra veikla ir kt.. Mokestis gali turėti vieną (pvz., nekilnojamo turto mokestis) ar keletą (žyminis mokestis) objektų.
• Mokesčių šaltinis - tai subjektų pajamos, iš kurių mokami mokesčiai.
• Apmokestinimo vienetas - ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčių tarifas.

Mokesčio tarifas yra mmokesčių suma už apmokestinimo vienetą. Jis gali būti nustatytas absoliučiais dydžiais (specifinių mokesčių atveju - akcizo mokestis, nustatytas 1000 cigarečių vienetų ar 1 degalų tonai) ir procentine išraiška (taip vadinamieji “ad valorum” mokesčių tarifai).

• progresiniai, kai procentas didėja, didėjant mokesčių objektui. Skaičiavimams pagal progresinį tarifą sudaroma mokesčių tarifų skalė.
• Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą).
• Mokesčio nustatymo metodai priklauso kaip nuo mokesčių ypatumų, taip ir nuo mokesčių administravimo galimybių konkrečiose šalyse. Tų pačių mokesčių tipų suma gali būti nustatoma skirtingais metodais.
• prie pajamų šaltinio, t.y. Aukščiau išvardinti elementai sudaro normatyvinę mokesčio struktūrą. Konkretaus tipo mokesčio normatyvinė struktūra daugiau ar mažiau vienodai suprantama visame pasaulyje. Įdomu, kad mokesčių politikos esmė nulemia būtent nukrypimai nuo normatyvinės struktūros - pavyzdžiui, mokesčių lengvatos.

Dabartiniai mokesčiai - tai ilgų istorinių, ekonominių, politinių ir socialinių pokyčių rezultatas. Lietuvoje mokesčiais pradėta domėtis 13 a., kai formavosi Lietuvos valstybė. Seniausi (14 a.) mokesčiai Lietuvoje buvo natūriniai: žagrė, padūmė, pagalvė, sidabrinė (valstiečių ir miestiečių mokestis karo reikalams). Miestuose buvo imami tokie mokesčiai kaip sveriamos prekės, manufaktūros mokestis ir kiti. Anuometinius mokesčius buvo sunku atskirti nuo duoklių žemių savininkams.

Lietuvos Didžios kunigaikštystės iždo pajamas sudarė domėnų pajamos (valdomų žemių). mokėtos Algirdo laikais (1345-1377), t.y. valstiečiai mokėjo vadinamąją dešimtinę (dešimtoji derliaus dalis). Valstiečiai savo kunigaikščiui teikdavo kiaunių kailiukus, medų, vašką, linus ir kitus produktus [3, p. 10]. 1380 m. Kęstučio laikais, pradėjus kaldinti Lietuvos pinigus, natūriniai mokesčiai pakeisti piniginiais (sidabrinė, žemės nuomos mokestis, činčas, pagalvės mokestis). Kartu į valstybės iždą plaukė kontribucijos, muitai. Lietuvoje mokesčių visuotinumo pprincipas ilgai netaikytas. Valstybės mokesčių sistema formavosi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikais. Lietuva viena pirmųjų Europoje, pradėjusi sudarinėti biudžeto formos sąmatas 15 a. pabaigoje, 18 a. biudžeto ir pajamų išlaidų sąmatos ruoštos sistemingai [3, p. Lietuva 17-18a. pradėjo naudoti patį “jauniausią” mokesčių elementą - deklaraciją, kai kitose Vakarų Europos šalyse ji įsigaliojo nuo 19 a. antrosios pusės.

18 a. pabaigoje didelę Lietuvos dalį okupavo Rusijos imperija. Okupuotoje teritorijoje įsigaliojo Rusijos mokesčių sistema. Pirmiausia atlikta mokėtojų revizija (surašymas). Apmokestinimo vienetu ir Lietuvoje tapo revizinis žmogus (vyriškosios lyties gyventojas). Revizijos darytos kas 15 metų, laikotarpiu tarp revizijų mokesčių mokėtojų skaičius likdavo pastovus. Mokestis buvo vadinamas pagalvės mokesčiu; jis dažnai būdavo didinamas [5, p. 36]. Taigi visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai nuo 1822 m. privalėjo mokėti vienodą mokestį neatsižvelgiant nei į gautas pajamas, nei į turtą.

1861 m. panaikinus baudžiavą, mokesčiai suskirstyti į valstybinius ir vietinius, naujai įvestas išpirkos mokestis (baudžiauninkai mokėjo už įgytą laisvę ir žemę), rekrūtinės prievolės. Panaikinus pagalvės mokestį 1875 m. visi žemės sklypai buvo apmokestinti žemės mokesčiu. Be valstybinio žemės mokesčio, buvo imami ir kiti tiesioginiai mokesčiai, t.y. palikimo, piniginių kapitalų pajamų rinkliava, nekilnojamojo turto miestuose, verslų (valstybinis). Bendrųjų pajamų mokesčio, tinkamiausio turtingajai klasei, nebuvo. Visi mokesčiai buvo proporciniai, išskyrus verslo mokestį imamą iš įmonių, gavusių pelną, didesni kaip 3 proc. pagrindinio kapitalo. Dominavo netiesioginiai mokesčiai (valstybės monopoliai: tabakas, cukrus, naftos produktai, degtukai, taip pat muitai, įvairios rinkliavos). 1911 m. netiesioginių mokesčių įplaukos buvo 7 kartus didesnės nei tiesioginių [1, p.

Lietuvą okupavus vokiečiams, be esamų mokesčių, įįvesti papildomi - karo mokesčiai. 1916 m. įvedamas pagalvės mokestis, kuri privalėjo mokėti visi vyrai nuo 15 iki 60 metų; dar reikėjo mokėti už šunis, už važiavimą per tiltą, mokėti įvairiausias baudas (pavyzdžiui, už nepagarbą okupantui, prekybą žąsimis, laiškų rašymą į kitas vietoves ir pan.). Be mokesčių, dar buvo imamos kontribucijos, pavyzdžiui, už rusų belaisvių šelpimą [3, p. 10]. Taigi, Rusijos imperijos ir kaizerinės Vokietijos okupacijų metais tiesioginių mokesčių svarba nebuvo labai didelė. Tiek carinės Rusijos, tiek kaizerinės Vokietijos mokesčių sistema rėmėsi netiesioginiais mokesčiais. Praktiškai didžioji dauguma pajamų būdavo surenkama degtinės monopolio ir alkoholio akcizų dėka. Tuo pačiu buvo renkami ir kiti netiesioginiai mokesčiai: tabako, cukraus, naftos produktų, degtukų ir šovinių tūtelių, fiskaliniai- monopoliniai, muitai bei rinkliavos.

1918 m. Lietuvai atkūrus valstybingumą, pradėjo formuotis ir nauja valstybės mokesčių sistema. 1919 m. sausio 23 d. priimtas mokesčių įstatymas, po to leidžiami kiti norminiai aktai mokesčių ir rinkliavų klausimais. 1932 m. liepos 1 d. buvo įvestas darbo pajamų mokestis. Šį mokestį mokėjo tik fiziniai asmenys nuo darbo pajamų. Mokesčio tarifas buvo progresinis: 12 proc. žemiausiais iir 22 proc. aukščiausias (taikomas pajamoms, didesnėms kaip 20000 litų per metus). 1. 1. 1939 m. įvesti ir tam tikri papildomi 25 proc. mokesčiai nekilnojamam turtui , bei 25 proc. ir 50 proc. padidintos darbo pajamų mokesčio normos. Tuometiniai verslo pelno mokesčiai bei darbo pajamų mokesčio įstatymai nebuvo tobuli.

Sovietiniais metais (1940-1989 m.) nepriklausomos tarpukario Lietuvos mokesčių sistema buvo sugriauta, apie 91 proc. valstybės biudžeto pajamų sudarė įmonių ir organizacijų mokėjimai, o likusią dalį - gyventojų mokesčiai bei rinkliavos. Gyventojai sovietiniais metais mokėjo pajamų, trobesių, žemės mokesčius, žemės rentą, viengungių, vienišų, mažašeimių piliečių mokesčius, įvairiais rinkliavas. Kartu gyventojai mokėjo ap...

Individuali veikla - tai verslo forma, kuri leidžia asmeniui užsiimti komercine veikla be juridinio asmens kūrimo. Gyventojų pajamų mokestis yra pagrindinis mokestis, kurį moka individualios veiklos vykdytojai. Šio mokesčio norma yra 5-15%, priklausomai nuo gautų pajamų. Kai individualios veiklos metinis pelnas (iš pajamų atėmus išlaidas) neviršija 20 000 eur - faktiškai apskaičiuota pajamų mokesčio suma sudaro 5 proc. Kai individualios veiklos metinis pelnas (iš pajamų atėmus išlaidas) viršija 20000 eur - pajamų mokesčio dydis atitinkamai didėja nuo 5 proc. Kai individualios veiklos metinis pelnas pasiekia 35000 eur sumą - taikomas 15 proc.

Individualios veiklos vykdytojai gali pasinaudoti leidžiamais atskaitymais, tokiais kaip išlaidos susijusios su verslo veikla. Tai gali apimti medžiagų, įrangos, paslaugų, nuomos, transporto ir kitų veiklos sąnaudų išlaidas. Jei jūsų individuali veikla yra PVM mokėtoja - privalote mokėti pridėtinės vertės mokestį, kuris Lietuvoje dažniausiai yra 21%. PVM taikomas, kai metinės pajamos viršija tam tikrą ribą (šiuo metu - 45 000 eurų). PVM mokėtojai turi teisę atskaityti sumokėtą PVM už verslo išlaidas. Tai gali reikšmingai sumažinti bendras išlaidas, nes galite grąžinti mokesčius už pirktas prekes ar paslaugas susijusias su jūsų veikla.

Individualios veiklos vykdytojai privalo mokėti VSD įmokas, kurios skiriamos socialinei apsaugai (tokioms kaip pensijų, ligos ir motinystės draudimas). Taip pat privaloma mokėti sveikatos draudimo įmokas, kurios užtikrina teisę į medicinos paslaugas. Šios įmokos paprastai yra skaičiuojamos kaip tam tikra procentinė dalis nuo pajamų. Sveikatos draudimas yra svarbus, nes jis užtikrina prieigą prie medicinos paslaugų ir suteikia finansinę apsaugą sveikatos problemų atveju.

Individualios veiklos vykdytojai gali pasinaudoti leidžiamais atskaitymais, kurie sumažina apmokestinamąsias pajamas. Leidžiami atskaitymai yra svarbi mokesčių dalis, nes jie leidžia sumažinti bendrą apmokestinamąjį pelną, todėl sumažėja ir mokėtinas GPM. Deklaracijos pateikimo terminas ir forma priklauso nuo pasirinkto mokesčių režimo. Mokesčių deklaravimas yra būtinas ne tik teisiniam atitikimui, bet ir finansų valdymui.

Norint pradėti individualią veiklą - būtina ją registruoti. Tai gali būti padaryta internetu arba VMI. Individualios veiklos savininkai moka mokesčius pagal jų gautas pajamas. Individuali veikla yra susijusi su asmenine atsakomybe. Individuali veikla gali apimti įvairias sritis - konsultavimas, amatais, laisvai samdomas darbas, prekyba ir pan... Vienas iš didžiausių individualios veiklos privalumų yra lankstumas.

Pirmiausia reikia identifikuoti gautas pajamas iš individualios veiklos. PVM taikomas, kai metinės pajamos viršija 45 000 eurų. Jei esate PVM mokėtojas, turite mokėti 21% PVM nuo parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų. VSD įmokos skaičiuojamos nuo apmokestinamųjų pajamų. VSD norma yra 12,52% (15,52% bendras su 3% kaupimu). Rekomenduojama pasikonsultuoti su mokesčių specialistu, kad būtų išvengta galimų klaidų ir problemų su mokesčių inspekcija.

Dažniausiai užduodami klausimai:

• Ar galiu 2017 m. pasinaudoti lengvata, jei mokėjau įmokas į pensijų fondus? Galite, jei įmokas mokėjote savo, sutuoktinio, iki 18 metų ir vyresnių neįgaliųjų vaikų naudai.
• Ar galiu 2017 m. pasinaudoti lengvata, jei mokėjau įmokas už profesinį mokymą ar studijas, kuriuos baigus įgyjamas pirmas aukštasis išsilavinimas ar suteikiama pirma atitinkama kvalifikacija, taip pat už pirmas doktorantūros bei meno aspirantūros studijas.

Bendra visų atitinkamais mokestiniais metais atimamų išlaidų (t. y. gyvybės draudimo įmokų, įmokų į pensijų fondus, palūkanų už kreditą būstui įsigyti ar statyti, už profesinį mokymą ar studijas sumokėtų įmokų) suma negali viršyti 25% apmokestinamųjų pajamų, kurioms taikomas 15% pajamų mokesčio tarifas, sumos, apskaičiuotos iš visų mokestiniais metais gautų pajamų atėmus GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nurodytas sumas. Gyvybės draudimo įmokų ir/ar įmokų į pensijų fondus išlaidų suma bet kokiu atveju negali viršyti 2.000 Eur. Todėl tie gyventojai, kurie tokių įmokų 2017 metais ar vėliau sumokėjo daugiau nei 2.000 Eur (atskirai ar bendroje sumoje), iš metinių pajamų gali atimti tik 2.000 Eur sumą.

Automobilių apmokestinimo sąvadas

Šis sąvadų rinkinys skirtas automobilių apmokestinimo klausimams.

Svarbūs aspektai:

• Nuo 2023-01-01 bus leidžiama tik grynųjų elektromobilių pirkimo ir nuomos PVM atskaita.
• Automobilio, kuris nėra skirtas keleiviams vežioti ar nuomoti su PVM, pirkimo PVM nėra atskaitomas.
• Lengvojo automobilio, kurio PVM atskaita draudžiama, pardavimas neapmokestinamas.
• Jeigu automobilio pirkimo PVM neatskaitomas pagal PVMĮ 62 str. 2 d. üPardavimas be PVM (PVMĮ 33 str. 1 d.). 21% PVM skaičiuojamas nuo visos vertės

PVM klausimai:

• Įmonės įsigyto M1 kategorijos automobilio pirkimo PVM (1 145,45 Eur) nėra atskaitomas. N1 klasės automobilių PVM atskaita neribojama.
• Importuojant automobilius iš JAV bus skaičiuojamas importo PVM.
• Kai įmonė iš ES įsigyja lengvąjį automobilį, kuriam taikytas 0 proc. PVM, LT įmonė turi apskaičiuoti pardavimo PVM.

Kiti svarbūs aspektai:

• Gyventojas, parduodantis automobilį, neišlaikytą nuosavybėje 3 metus, turi mokėti GPM.
• Fizinis asmuo, pardavęs automobilį, turi susimokėti 15 proc. GPM nuo pardavimo ir įsigijimo kainų skirtumo.

tags: #ar #uz #nuoma #sumoketas #gpmm #mazina