Kaune užsilikę žilagalviai medinukai kelia pavydą vakariečiams, nebeturintiems medinio paveldo. Vis dėlto Kauno mediniai namai nyksta akyse. Vos peržengus seno Žaliakalnio namo slenkstį apninka laiko grūdintos medienos aromatas. Deja, tokių entuziastų Kaune - vienetai. Didžiajai daliai šiandienės visuomenės medinukas atsilaupiusiais dažais nesukelia nė mažiausio sentimento.
Žinomas Kauno architektas Audrys Karalius neslepia, kad besąlygiškai įsimylėjo medinuką. Į 1931 m. „Sužavėjo namo aura, nuostabi architektūrinio folkloro visuma. Jį pirkti apsisprendžiau per dvi minutes“, - šypsojosi A.Karalius. Gyvenant ir kartu pamažu reabilituojant senučiuką namą pirminis nusiteikimas nė kiek nesusilpnėjo.
„Kai name randu kokios nors senos literatūros, nuotraukų, piešinių ar seną autentišką daiktą - ne tik apsidžiaugiu. Kaskart pagalvoju, kad visa tai galėjo tiesiog pražūti ir tikriausiai daug visko kitur pražūsta. Naujumo kultas yra įvėlęs Lietuvą į beatodairiškas visa ko modernizavimo lenktynes, todėl dažnai seni, įdomūs rankdarbiai ar meistriškai pagaminti rakandai skrieja į šiukšlyną, užleisdami vietą kičinėms štampuotėms. Net turto vertintojams seno medinio namo vertė yra niekinė. Jų teigimu, pagal bankų patvirtintą turto vertinimo metodiką vertę turi tik sklypas, o smetoninio medinuko vertė - nulis litų... Jie net pasakė, kad mūsų namelio vertė iš tikrųjų yra neigiama.
A.Karaliaus teigimu, jo įgytas medinis dviejų aukštų namas buvo ano meto statybų burbulo padarinys. Vien 1930 m. „Laikinoji sostinė sparčiai augo, iš provincijos plūdo darbo jėga, studentai. Reikėjo statyti greit, pigiai ir daug. Mūsiškis buvo statomas kaip keturių nuomojamų butukų namas. Toks Dailidonis, kuris ėmėsi šio projekto, pristigo lėšų statybai baigti. Tai labai matyti iš namo konstrukcijos. Pirmas aukštas - rąstų, antras - medinis karkasas. Jo žiniomis, neužbaigtą „bendrabutį“ nusipirko pulkininkas Pranas Mikštas. Šeima manė, kad čia gyvens laikinai, o greta statysis atseit gerą namą, tačiau liko čia gyventi visam laikui. Dar visai neseniai čia gyveno dvi pulkininko dukterys.
Tiesa, pirkdamas ilgaamžį medinuką, A.Karalius plika akimi negalėjo nustatyti, kad tai pigios, greitos tarpukario statybos reliktas, bet staigmenoms buvo nusiteikęs. „Tai jau antras mano medinukas ir esu šioks toks medinės architektūros žinovas. Anas buvo atvežtas iš kaimo ir surinktas Kaune. Rąstai - 18 cm, konstrukcija solidi, statyta kaip sau. Dabartinio namo pjauti rąstukai - vos 12 cm storio, o antro aukšto karkaso užpildas - 8 cm statmenos lentos ir nepavyzdinga pakulų kamša.
Architektas nusiteikęs namą stiprinti, šiltinti, pakeisti fasado dailylentes naujomis, pagamintomis pagal identišką profilį. „Į šio namo tvarkymą žiūriu kaip į seno smuiko restauravimą siekiant atkurti tik jam būdingą skambesį. Meilė ir pagarba tarpukario kultūrai čia yra vieninteliai varikliai. Man kaip modernistui tai yra neįkainojama patirtis, ypač - architektūrinės klausos lavinimo aspektu. Namelis dabar yra mano mokytojas.
Nekyla abejonių, kad senam mediniam namui atnaujinti reikia kur kas daugiau pastangų, laiko ir pinigų, nei pastatyti naujintelį šiuolaikišką, ekonomišką pastatą. „Buvo atvejų, kai mane kviečia suprojektuoti atseit normalų namą vietoj sklype stovinčio autentiško tarpukario medinuko. Ir su tokiu kauniečiu diskutuodamas supranti, kad jam neįdomi nei Kauno savastis, nei istorija, nei folkloras ar autentas apskritai. Intensyvus kasdienis vartojimas ir "pirk, pirk - parduok, parduok" lenktynės palieka savo pėdsaką ir architektūriniam mentalitetui. Dažniausiai, deja, šiems naujiesiems varguoliams nelabai galiu kuo padėti.
Vis dėlto, pritaikant seną medinį namą šiandienai, tenka jį ir šiek tiek tobulinti. A.Karaliaus namo vidaus erdvės buvo suskaidytos daugybe pertvarų, siauras koridorius vedė į nedidelius kambarėlius. Kita vertus, medinės pertvarkos tarsi ir neišnyko. Kadangi jos buvo padarytos iš 8 cm pušinių lentų, šios buvo patikėtos baldininkams, kurie iš jų pagamino virtuvės baldus. Senovinį būstą paversdami šiuolaikiniu, šeimininkai stengiasi išvengti to, kas jam nenatūralu. Iš esmės išlaikyta namo vidaus struktūra, medžiagiškumas - sienų apmušalai, dažytas tinkas, dažytos dailylentės. Kas, kad vietomis senos grindys sulopytos tiesiogine šio žodžio prasme. Tie, kurie nesupranta poelgio palikti nepaslėptą lopą, tikriausiai nesupras ir kitų analogiškų sprendimų šiuose namuose.
Štai viena iš pagrindinių namų vidaus sienų liko apkalta medinėmis dailylentėmis, kurios buvo dažytos vienintelį kartą 1931-aisiais. Pilkšvai mėlynos spalvos dažai gražiai nublukę ir aptrupėję, medienoje likę spėjusių aprūdyti vinučių. Ant nepaliestos smetoninio Žaliakalnio sienos puikiai jaučiasi ir šiuolaikinio Žaliakalnio modernisto Eugenijaus Varkalio drobė.
Tie, kas negaili duoti, būna apdovanojami. Tokia gyvenimo tiesa ištiko ir medinuko naujuosius šeimininkus. Iš vienos pusės namo tvarkymas pareikalavo ir dar pareikalaus daug lėšų. Nereikėjo ieškoti naujos vonios, namų kertes puošia ne vienas senas baldas ar aksesuaras. Beje, tarpukariu namo pirmajame aukšte veikė krautuvėlė. Tebėra ir sovietmečio lenta, ant kurios kreida buvo rašomas kainoraštis, išliko seni prekybiniai baldai.
A.Karalius prisipažįsta, kad gyvendamas tarp senų daiktų tarsi lyti istoriją. „Nuskambės keistai, bet man demonstratyvus architektūros naujumas, aktyvus ir efektingas dizainogeniškumas ir visa ko idealus išblizginimas man dabar nebeįdomus. Jo nuomone, nesveikas naujumo badas lietuvius kankina dėl „nesenos ubagystės kompleksų“. „Dažnam norisi, kad namai atrodytų brangiai ir bajoriškai, tačiau dažniausiai matome tik prabangos karikatūras.
Architektą stebina, kad nusipirkę seną namą lietuviai jį blizgina ir stengiasi padaryti it naują. „Ne kartą buvau pakviestas į naujai pastatytą klinkerinę dėžutę didelėmis vitrinomis "padaryti Provanso" interjere. Kadangi nuo Provanso vaistų nėra, tai bandai žmogų suturėti nuo falšo ar bent išaiškinti, kad namo interjeras ir eksterjeras turi derėti tarpusavyje. Apskritai manau, kad išpūstas revoliucingumas ir nemokėjimas susitapatinti su tikrove kankina dažną lietuvį, tai labai matyti iš mūsų gyvenamosios architektūros.
Iš vienos pusės medinio namo likimas priklauso nuo medinuko savininko, tačiau netrūksta ir įvairiausių perteklinių biurokratinių reikalavimų. A.Karaliui suprantama, kad paveldą sergstinčios institucijos stengiasi, jog mediniai namai būtų išsaugoti autentiški, kad nebūtų apkalti plastikinėmis lentelėmis, išdidintos langų angos, sukilnoti stogai ar kitaip darkomi. Vis dėlto konkreti parama tiems, kurie realiai bando restauruoti senus namus, yra nepasiekiama. „Paveldo institucijos nedisponuoja realiais, tam reikalui skirtais pinigais. Vis atsiranda fondų, iš kurių gali būti finansuojama medinės architektūros restauracija, tačiau pertekliniai biurokratiniai reikalavimai paprastiems medinukų savininkams yra neįveikiami. Kada šiuos "europaistalus" pakeis kad ir nedidelė, bet konkreti parama eiliniam medinukui, tuomet galima tikėtis ir medinio Kauno renesanso. Deja, šiandien kažkada pigus smetoniškas medinukas paverstas brangiai administruojamu objektu. Šis kelias veda tik į medinių objektų "sumalkinimą".
Leisti medinukui tarnauti antra tiek metų dabar nėra paprasta. Anksčiau, pasak A.Karaliaus, bet koks stalius nebrangiai pagamindavo medinius langus, turėklus ar kokį karnizą. „Smetonos laikais medinių namų statyba buvo pigi, medienos meistrų buvo kiekviename bažnytkaimyje ar kaime. Manau, kad ir manąjį namą statė ne Kauno meistrai, o buvo atsivežti nebrangūs kaimo dailidės. Ir mediena kaip medžiaga tada buvo pigi, niekas jai nekeldavo ypatingų reikalavimų.
Jis neabejoja, kad jeigu būtų realiai pasiekiama dalinė parama, vertingų medinių namų savininkams būtų didelė paskata. „Kažkodėl sovietiniams daugiabučiams atnaujinti lėšų randama. „Jaunimas mato ir moka vertinti medinės architektūros romantiką. Mados gyventi medinuke pas mus dar nėra, o Skandinavijoje, Austrijoje ar Prancūzijoje - tai yra gero tono, ekosofiško mentaliteto ženklas. Puikų pavyzdį galėtų parodyti, kad ir Vytauto Didžiojo universitetas, kurio menotyros studentai yra nemažai nuveikę tyrinėjant ir dokumentuojant medinį Kauną. Tarkim, nebrangiai įsigijęs keletą Žaliakalnio medinukų VDU galėtų įrengti studentų bendrabučių kvartaliuką.
Tiems, kurie dvejoja medinukų prasmingumu, A.Karalius atveria savo būseną: „Jausmas gyvenant mediniame name yra saldus ir sunkiai apibūdinamas. Savijauta visiškai kitokia nei vadinamajame euroremontiniame pastate. Jaučiasi ypatingas susibalansavimas. Dažnai reikia prisiversti kažkur eiti, nes tiesiog gera būti name, kuris gyvas ir tikras.
Lietuvoje medžio statybos tradicija plačiai išsišakojusi. Kaimo trobesiai, medinės bažnyčios nuo seno buvo gerbiami ir specialistų tyrinėjami. Į miestų namus žiūrėta ne taip palankiai, manant, kad gyventojai medį naudojo dėl lėšų trūkumo. Šiandien medinė miestų architektūra suvokiama kaip estetinė ir etinė vertybė. Dauguma Vakarų Europos miestų medinės statybos kvartalų neteko XIX a., kai prasidėjo intensyvi urbanistinė plėtra. Šiaurėje išliko Brygenas (Bergeno senamiesčio dalis), Norvegijos kalnakasių miestas Roros. Medinė architektūra čia kruopščiai prižiūrima ir saugoma.
Pasaulio paveldo sąraše esančiame Rygos senamiestyje tai pat saugoma daug medinės architektūros. Vilniaus miesto savivaldybė medinių namų išaiškinimą ir dalinį tvarkymą pradėjo 2005 m. Vien centrinėje miesto dalyje užfiksuota pora tūkstančių medinių namų. Vilniaus medinę architektūrą laiko vertinga ne tik Lietuvos, bet ir Europos paveldo dalimi.
Nė kiek ne menkesnę reikšmę turėtume pripažinti Kauno mediniam paveldui, juolab kad jo įvairovę originaliai praturtino tarpukaris, kai gyvenamaisiais namais apstatyti ištisi laikinosios sostinės rajonai. Iki mūsų dienų istorinėse miesto dalyse išliko apie 2 tūkst. medinių gyvenamųjų namų. Šios architektūros vertę be išlygų pripažįsta menotyrininkai ir paveldo specialistai. Deja, pastatų fizinė būklė dažniausiai yra kritiška, o pradinę išvaizdą intensyviai keičia nevykę atnaujinimai. Dėl lėšų stokos arba neišmanymo naikinami medinės architektūros elementai ir tradicinis medžiagiškumas. Medinių namų išsaugojimas - didelė ekonominė ir teisinė problema.
2011 m. medinio paveldo tyrinėtojų iniciatyva buvo pradėta kurti profesionali medinės architektūros duomenų bazė „Archimedė“, kurios duomenys skelbiami www.archimede.lt. Siekiama surinkti kuo daugiau informacijos apie išlikusius medinius namus: atliekama fotofiksacija, ieškoma senų nuotraukų, statybos projektų, archyvinių duomenų. Sukaupti duomenys taps pasiekiami įvairių sričių specialistams, miesto ūkio strategams. Šiuo metu kultūros vertybių registre įrašyta apie 30 medinių Kauno namų. Dauguma jų saugomi dėl memorialinės vertės - namuose gyveno žymūs menininkai, mokslininkai, visuomenininkai. Tik vienas kitas iš registre esančių objektų pasižymi įdomia menine raiška. Dar šiek tiek medinių namų patenka į saugomas teritorijas.
Saugojimo reikalavimai keliami tik registre esantiems pastatams, kaitos apribojimai - esantiems saugomose teritorijose. Medinis paveldas - probleminis. Daugeliui medinių namų pakenkė nacionalizacija, kai pasikeitė turto vienetų skaičius, viename name apsigyveno daugiau šeimų. Daugelis tokių namų žiauriai nugyventi. Kita vertus, dabar, norint tokius namus tvarkyti, nėra įmonių, kurios kvalifikuotai atliktų darbus. Jei medinės architektūros neįmanoma visiškai restauruoti, reikia bent tinkamai ją prižiūrėti. KPD laukia visų žmonių, kuriems reikalinga informacija, kaip išsaugoti medinius pastatus. Gyvenimas mediniame name yra ir savotiškas gyvenimo būdas. Norėtųsi, kad tokius pastatus įsigytų medinės architektūros mylėtojai.
Šnekant apie medinių namų statybą, reikėtų atkreipti dėmesį į frezuotų rąstų namus. Žiūrint ne specialisto akimi frezuotų rąstų namas savo išvaizda nedaug tesiskiria nuo rankų darbo rąstinio namo. Visgi įsižiūrėjus nesunku pastebėti, kad visų sienojų aukštis ir forma vienodi, o tai galima pasiekti tik apdirbant rąstą frezavimo staklėmis. Frezuojant rąstus visi jie gaunami vienodo, dažniausiai stačiakampio formos, profilio. Pradinis frezuotų rąstų namų gamybos etapas yra medienos džiovinimas. Paprastai džiovinama iki 18-20 % drėgnumo švelniu režimu medienos džiovyklose. Šis džiovinimo režimas rekomenduojamas norint, kad rąstai stipriai nesuskilinėtų. Džiovinant taikomi daugiapakopiai (6 ir daugiau pakopų) režimai, palaikomas gana didelis agento prisotinimo laipsnis ir keletą kartų pašutinama. Džiovinimo trukmė priklauso nuo tašo storio ir gali būti 30-40 dienų.
Sienojų ruošinių gamyba Sienojaus ruošiniui pagaminti reikia paprastą apipjautą tašą frezuoti iš 4 pusių ir suteikti jam reikiamą formą. Tam yra naudojamos sunkiosios pramoninės keturpusio obliavimo (6-8 velenų) staklės, skirtos frezuotų sienojų gamybai. Jos gali apdirbti ruošinius iki 250 x 240 mm. Siekiant, kad apdirbamas paviršius atitiktų visus kokybės reikalavimus, naudojami specialūs įrankiai - frezos. Jos gaminamos pramoniniu būdu iš specialių lydinių. Frezoms yra taikomi ypatingi reikalavimai, nes velenų sukimosi greitis sudaro apie 6000 aps./min. Be to, frezų peiliams tenka labai didelės apkrovos frezavimo metu. Tokio mechaninio apdirbimo metu tašui suteikiama tam tikra forma (profilis), jo paviršius obliuojamas pagal pirmą švarumo klasę, t. y. kaip geros kokybės dailylentės.
Kiekviename rąstinio namo sienojuje per visą ilgį turi būti padaryta vientisa išilginė išdroža. Ji turi būti tokios formos, kad vėjas ir krituliai nepatektų tarp rąstų. Išdroža turi paslėpti ir apsaugoti kiaurai pragręžtus varžtus, kaiščius, įdėtines detales, kompensacines įpjovas, elektros instaliacijos, santechnikos skyles ir kt. Kaip jau buvo minėta, tašo paviršius turi būti nuobliuotas itin švariai. Norint tai pasiekti, reikia ne tik kokybiškų, bet ir profesionalių įrengimų jiems galąsti. Tam turėtų būti naudojamos automatinės galandinimo staklės. Obliuotas ir profiliuotas tašas toliau apdirbamas staklėmis. Staklėmis padaroma kertė (sąspara), išgręžiamos skylės, būtinos elektros instaliacijai, jungtukams, šakutės lizdams. Freza paruošiamos vietos elektros paskirstymo skydams. Išfrezuojamos perdengimo sijos, gegnės. Šios staklės leidžia gaminti visą stogo konstrukciją, papuošti bei išfrezuoti gegnių galus.
Kai yra pagaminti sienojų ruošiniai, prasideda kitas gamybos ciklas, kuris yra skirstomas į kelis etapus:
- ruošinių supjovimas pagal ilgį, atsižvelgiant į projektuotojų pateiktą specifikaciją;
- vainikinių kampinių ar išilginių sujungimų frezavimas;
- elektros kabelių kanalų gręžimas;
- numeravimas;
- pakavimas.
Supjovimas pagal ilgį vykdomas skersavimo staklėmis. Po to ruošinys patenka į skersinio frezavimo stakles. Ruošiniai frezuojami automatiškai pagal konstruktoriaus projektuotojo paruoštus reikalavimus.
Sudėtingiausias ir atsakingiausias rąstinių namų gamybos klausimas yra statinio kampinių sujungimų gamyba. Apsirikus, frezuojant sujungimų „spynas" ar jų išsidėstimo vietas, pavojus kyla visam namo surinkimui ir jo funkcionalumui. Perdaryti vietoje šias klaidas dažniausiai būna neįmanoma. Ruošinį reikia vežti atgal į gamybą, keisti jį kitu, o bandant perdaryti tenka stakles iš naujo nustatyti rankiniu būdu.
Kalbant apie profiliuotą tašą, viena iš labiausiai pasiteisinančių yra 3 lygių „spyna". Šis sudėtingas kampinis sujungimas gaminamas automatiniu būdu, kadangi paviršiai yra 3 plokštumose, o kertę formuojantis įrankis turi judėti 9 ašimis. Staklės su tiksliu elektroniniu pjovimo įrankio pozicionavimu visų ašių atžvilgiu iš karto suformuoja kertinį sujungimą, nejudinant ruošinio, o pats sujungimas išpildomas labai tiksliai. Toks kertinių sujungimų gamybos būdas leidžia tiesiog „užrakinti vėją" kertės viduje ir neleisti jam patekti į namo vidų.
Už kerčių frezavimo staklių linijoje įrengtas montavimo ir stabilizavimo skylių dvigubo gręžimo modulis. Šios skylės yra rąstinių namų statybos technologijos dalis, jos naudojamos vienas ant kito sukrautiems sienojams stabilizuoti, laiptuotai sukalant sienojus mediniais tašeliais ir padarant sieną vienalyte. Vėliau tvirtinama sandarinimo medžiaga. Sandarinimas specialia medžiaga turi būti atliekamas tarp sienojų, kertėse, langų ir durų įstatymo vietose. Užsakovui atiduodant suręstą pastatą, sienojuose tarp rąstų arba tašų esanti ekologiška izoliacinė medžiaga iš išorės turi būti nematoma.
Frezuotų rąstų namų gamybos linijoje yra numatytas elektros instaliacijos horizontalių, frezuotų ir vertikalių gręžtinių angų sienojo viduje formavimo modulis. Išgręžta anga atrodo estetiškai ir nesugadina sienos vidaus vaizdo. Atlikus visus gamybinius procesus ruošiniai numeruojami ir pakuojami pagal montavimo eiliškumą. Tada šie ruošiniai yra vežami į statybos aikštelę, kur prasideda namo surinkimo procesas.
Rankų darbo rąstinių namų sienos suręstos iš natūralių, rankiniu būdu apdorotų rąstų. Tokio rąsto privalumas yra tai, kad net po apdirbimo jis nepraranda savo natūralumo. Kiekvienas rąstas yra apdirbamas atskirai. Namo sienos renčiamos montuojant horizontalius rąstų vainikus vieną ant kito. Kadangi natūralūs rąstai yra skirtingo skermens, tai viršutinio rąsto išilginė išdroža padaroma tokia, kad tiksliai atitiktų apatinio rąsto nelygumus. Tokiu būdu suleisti jie glaudžiai susijungia vienas su kitu. Sienų susikirtimo vietose rąstai standžiai suneriami kampu. Kadangi jie nėra kalibruojami, tai tokio namo siena sudaryta iš skirtingo skersmens rąstų.
Darbai prasideda nuo medienos paruošimo. Rąstinių namų statybai tinka tik rinktiniai, pirmo kamieno pušies rąstai, kurių storis plongalyje prasideda nuo 28 cm. Tai brandaus miško, mažai šakoti ir tiesūs rąstai. Rąstai apipjaunami iš 2 pusių ir nuobliuojami iki reikalingo storio. Gyvenamojo namo sienos storis dažniausiai būna nuo 18 iki 25 cm storio. Apipjauti rąstai iš kitų dviejų pusių paliekami apvalūs išsaugant natūralią rąsto formą. Paruošti rąstai patenka į gamybos cechą, kur pradedami sukirtinėti. Pradžioje sukertamas apatinis rąstų vainikas. Nuo to labai priklauso viso namo geometrija.
Tada prasideda rąstinio namo sukirtimas. Meistrų brigada parenka rąstus, žymi išilgines išdrožas ir kampinius sujungimus (sąsparas). Išpjaunamos sąsparos ir suformuojamos išilginės išdrožos („pozos“). Iš viršutinių rąstų išilginės išdrožos turi būti pašalinta pakankamai medienos, kad rąstams džiūstant ir sėdant, dėl atsiradusių rąstų plyšimų nesusiformuotų vidiniai pakabinimai. Višutiniame rąste rankiniu būdu, su rankiniais elektriniais įrankiais, daroma išdroža, kol rąstai prigula vienas prie kito nepalikdami plyšių. Visi rąstų kėlimo - montavimo darbai atliekami su telferiais, nes kol jie priglunda vienas prie kito, operciją tenka atlikti kelis kartus.
Kai yra suformuojama išilginė išdroža ir sąspara, reikia atlikti dar 2 operacijas: padaryti tecnologinę įpjovą ir antiseptikuoti sienojus. Kad džiūvant rąstams būtų mažiau skilimų ir įtrūkimų, iš anksto kiekvienas rąstas vidinėje namo pusėje įpjaunamas išilgai. Gerai išdžiovinta mediena yra atspari įvairiems kenkėjmas ir grybeliui. Technologinė įpjova kiekvieno rąsto viršutinėje dalyje yra daroma tam, kad sienos rąstai ir kitos medinės konstrukcijos džiūdamos mažiau plyštų matomose vietose. Ji turi baigtis 150 mm atstumu nuo sąsparos arba rąsto galo. Suręstoje sienoje įpjovų negali matytis.
Įpjovus sienojų išilgai, mediena skatinama trūkti nuo šerdies centro į įpjovos pusę, tuo sumažinami vidiniai medienos įtempimai ir įplyšimai bei jų dydis matomose vietose. Kad gamybos ir montavimo metu rąstai nemėlynuotų ir neatsirastų puvinys, jie apipurškiami impreganatais-antiseptikais, kurie apsaugo medieną nuo pelėsių, pamėlynavimų, vabzdžių, nes kol namas bus pastatytas ir bus uždengtas stogu, gali praeti ir keli mėnesiai. Namas pilnai sukertamas ir sumontuojamas ceche, rąstai sužymimi, po to išrenkami ir paruošiami transportavimui.
Statant namą rąstai vienas ant kito suneriami ir tvirtinami mediniais kaiščiais. Kaip sandarinimo medžiaga paprastai naudojamas neaustinis linų pluoštas. Ties langų ir durų nišomis, iš anksto numačius medienos judėjimą, priklausomai nuo statinio dydžio paliekami plyšiai. Per 1 metus rąstinis namas gali nusėsti 3-15 cm, tai priklauso nuo rąstų drėgnumo. Verandų, terasų, balkonų judėjimui reguliuoti naudojami specialūs metaliniai varžtai.
Rąstinių namų gamybai dažniausiai naudojami pušų rąstai. Gyvenamajam namui sienojai turėtų būti ne mažiau kaip 18 cm storio. Tada namo šiluminė varža būtų pakankama ir jo nebereikėtų papildomai šiltinti. Rąstinio namo šilumos savybės priklauso ne tik nuo rąstų storio, bet ir nuo visos namo konstrukcijos sandarumo. Net ir storiausius rąstus blogai, nesandariai suleidus namo sienos bus perpučiamos ir jame nebus šilta. Vertinant namo šiluminę varžą, reikėtų nustatyti ne tik sienų sandarumą ir storį, bet ir langų, durų, stogo sandarumą, grindų ir pamatų šilumines savybes.
Vienas iš svarbiausių rąstinio namo statybos privalumų yra greita ir sąlyginai nebrangi statybos kaina. 150 kv. m. ploto namą 3 statybininkų brigada gali sukirsti per 2-3 mėn. Surenkama per kelias dienas, priklausomai nuo pastato dydžio.