Daugiabučių renovacija: sienų tarpų šiltinimas

Siekiant didesnio pastatų energinio efektyvumo ir sveikesnės, patogesnės gyvenamosios aplinkos neišvengiamai tenka spręsti šilumos nuostolių mažinimo klausimus tiek statant naujus būstus, tiek ir renovuojant senus. Senesnės statybos daugiabučiai, kuriems ir būtų reikalinga renovacija, Lietuvoje gali turėti gelžbetonines sienas (tokių pastatų, statytų tarybiniais metais yra bene daugiausia), mūrines sienas arba monolitines sienas. Pagal statybinius normatyvus, gelžbetoninius pastatus reikia kapitaliai remontuoti kas 25 metus, monolitinius - kas 50 metų, mūrinius - kas 75 metus.

Išorinėms pastato sienoms metų metais tenka atlaikyti sudėtingas klimato sąlygas, kurios turi neigiamos įtakos pastato struktūrai ir išvaizdai. Ilgainiui pastatas tampa ne tik nepatrauklus, bet ir nesandarus, jo viduje tampa vėsu, kad ir pakankamai rūpinamasi jo šildymu. Tokiais atvejais yra būtinas sienų apšiltinimas, kuris gali būti atliekamas arba iš vidaus, arba iš išorės. Kadangi šiltinant iš vidaus mažėja buto plotas, reikėtų stengtis išnaudoti galimybes imtis renovacijos proceso ir apšiltinti viso pastato sienas iš išorinės pusės.

Pirmiausia, ką reikia tokiems pastatams atlikti, norint, kad ateityje namuose būtų kuo šilčiau, būtina pasirūpinti pastato sienose esančių oro tarpų apšiltinimu. Specialistai tvirtina, jog yra neracionalus papildomas sienų šiltinimas, jei prieš tai neatliktas oro tarpų užsandarinimas. Senuose namuose šylantis oras kyla tuščiu oro tarpu aukštyn ir per įvairiausius smulkius tarpelius pastogėje išsineša šilumą. Taigi, pirmiausia reikėtų tai izoliuoti, o kokybiškam šiltinimui būtinos ir tinkamos tam šiltinimo medžiagos, ir profesionalūs darbuotojai su specialia įranga.

Sienų šiltinimo būdai

Kalbant apie sienų šiltinimą reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad yra du sienų šiltinimo būdai:

• Vėdinamos sienos
• Tinkuojamos sienos

Vėdinamos sienos

Vėdinamos sienos - tai tokios sienos, kuriose tarp šilumos izoliacijos ir apdailos sluoksnio yra paliktas oro tarpas, kuriuo juda lauko oras,o sienos apačioje ir viršuje yra įrengiamos angos lauko orui patekti į šį tarpą.Dažniausiai tų angų būna ne tik sienos apačioje ir viršuje, bet ir pačioje jos plokštumoje,ties langų, durų ar kitomis angomis.

Vėdinamų sienų apdailos medžiagų pasiūla yra tikrai didelė - nuo medžio ir plastiko dailylenčių iki fibrocemenčio, aukšto slėgio laminato, keramikos ar aliuminio kompozicinių plokščių bei plytų mūro. Mediniai daugiabučiai taip pat gali turėti vėdinamą fasadą, tik apdailai dažniausiai naudojamos ne aukšto tankumo plokštės, o vidutinio tankumo cementinės dailylentės arba plokštelės.

Vėdinamas fasadas

Vieno lygio karkaso sistemos atveju šilumos izoliacija yra mechaniškai pritvirtinama prie sienos- jai nebereikia įrengti papildomo II karkaso. Karkasas yra reikalingas tik fasadų apdailos medžiagos tvirtinimui. Šiuo atveju šilumos izoliaciją galima įrengti iš dviejų sluoksnių arba vieno sluoksnio. Dviejų sluoksnių izoliacijos apatiniam sluoksniui rekomenduojame naudoti universaliais akmens vatos plokštes, o ant viršaus įrengti apsaugą nuo vėjo iš nedegių priešvėjinių akmens vatos plokščių.

Tarp karkaso elementų sumontuokite šilumos izoliaciją universaliais akmens vatos plokštes ir nedegias apsaugos nuo vėjo plokštes arba naudokite vieno sluoksnio sprendimą su tam skirtomis akmens vatos plokštėmis.

Dviejų lygių karkaso principu įrengiamoje sistemoje šilumos izoliaciją įrengiame iš dviejų sluoksnių - apatiniam sluoksniui naudojamenedegias universalias akmens vatos plokštes, o ant jų įrengiame apsaugos nuo vėjo sluoksnį iš nedegių priešvėjinių akmens vatos plokščių arba iš vieno sluoksnio naudojant tam pritaikytas akmens vatos plokštes, pvz.

Kampai yra kritinės pastato zonos, todėl, įrengiant šilumos izoliacijos ir apsaugos nuo vėjo sluoksnius, jiems reikia skirti ypatingą dėmesį. Parenkant komponentus dviejų lygių karkaso vėdinamos sienos sistemos įrengimui reiktų pasitelkti kvalifikuotus specialistus.

Pradedant montuoti dviejų lygių karkaso vėdinamos sienos sistemą, tarp metalinių elementų ir sienos turi būti naudojamos termoizoliacinės tarpinės.

Ant universalaus akmens vatos sluoksnio įrengiamas ištisinis apsaugos nuo vėjo sluoksnis iš priešvėjinės akmens vatos. Tada užsandarinamos apsaugos nuo vėjo plokščių sandūros ir pastato kampai bei angokraščiai naudojant siūlių sandarinimo juostas juostas.

Vienas pagrindinių vėdinamo fasado pliusų yra tame, kad apšiltinimui naudojamos medžiagos (dažniausiai tai mineralinė vata), nesugeria drėgmės ir ilgam išsaugo savo šilumos izoliacines savybes. Dėl natūralios ventiliacijos sienos geriau vėdinasi, džiūsta, taigi drėgmė iš šiltinamosios medžiagos išgaruoja žymiai greičiau. Ją, susikaupusią termoizoliacijai panaudotoje vatoje, šalina skersvėjis. Svarbu, kad fasado montavimo metu būtų užtikrinamas pakankamas, gamintojo rekomenduojamas ventiliacinis tarpas.

Dar vienas vėdinamo fasado sistemos privalumas - papildoma apsauga nuo gaisro, nes fasado sistemos dalys gaminamos tik iš nedegių arba labai mažai degių medžiagų. Fasado plokštės kartu su šiltinimo sluoksniu sukuria dvigubą garso izoliacijos sistemą, nors tai ir nėra pagrindinė jų funkcija.

Praktika įrodė, kad visi, kokybiškai įrengti, vėdinami fasadai yra ilgaamžiai, ilgą laiką nereikalaujantys dėmesio ir papildomų investicijų. Tiesa, tik tuo atveju, jeigu tinkamai naudojamos kokybiškos sertifikuotos medžiagos. Jeigu bus naudojamos prastos medžiagos ar darbai atliekami nesilaikant standartų, fasadas nebus ilgaamžis ir jį teks atnaujinti.

Palyginti su tinkuojamais, vėdinami fasadai yra brangesni maždaug ketvirtadaliu. Renovuojant daugiabučius ir pasirinkus vėdinamąjį fasadą, reiktų kartu su rangovais išsirinkti karkasą plokščių tvirtinimui. Statybininkai gali fasado įrengimą bandyti piginti karkaso sąskaita, o tai vėliau taps remontų priežastimi.

Fasado termoizoliaciniam sluoksniui ir apdailai gali būti naudojamas medinis arba metalinis karkasai. Reikėtų žinoti, kad aliuminio karkaso sistema yra pagrindinė ir svarbiausia bet kurio vėdinamojo fasado dalis, nes būtent karkasui tenka didžiausios apkrovos. Karkasas turi išlaikyti ne tik savo svorį, bet ir termoizoliacinas medžiagas bei apdailos plokštes.

Kadangi karkasas yra viena pagrindinių vėdinamo fasado dalimi, jis turi būti montuojamas atsakingai ir kruopščiai. Taip pat reiktų nepamiršti, kad šilumos izoliacija turi priglusti prie sienos paviršiaus. Tarpeliai tokiu atveju neleistini. Apsaugos nuo vėjo plokštes reikia įrengti taip, kad susidarytų vientisas lygus sluoksnis. Vėdinamas oro tarpas suformuojamas tarp apsaugos nuo vėjo plokščių ir fasado apdailos.

Fasado plokštės gaminamos iš įvairių medžiagų. Apsauga nuo išorės poveikio. Populiariausių fasado apdailos medžiagų atsparumas mechaniniam poveikiui.

Pluoštinis cementas yra mineralinės sudėties medžiaga, pasižyminti išskirtinėmis estetinėmis ir fizinėmis savybėmis. plokštės padengtos antigraffiti danga, kuri nenusivalo net po keliolikos plovimų.

Aukšto slėgio celiuliozės laminato (kitaip - HPL) plokštes sudaro išoriniai dekoratyviniai paviršiai ir vidiniai supresuoti celiuliozės pluoštai. Plokštę sudarančios medžiagos impregnuotos termoaktyviomis fenolio dervomis, kurios suteikia joms papildomą atsparumą. HPL plokštės yra ypatingai tvirtos, atsparios saulės ir kitų atmosferos reiškinių poveikiui. Šios plokštės taip pat atsparios graffiti dažams.

Standarntinė aliuminio kompozicinė plokštė sudaryta iš dviejų aliuminio lakštų EN AW-3005 ((Al Mn1 Mg0.5), 3000 Serial Alloy, H42-46) ir plastikinio ar mineralinio užpildo. Kadangi rinkos poreikiai yra labai įvairūs, aliumininės plokštės gaminamos naudojant skirtingo storio užpildus. Visi dažyti paviršiai padengti apsaugine plėvele.

Kompozicinė medžiaga, naudojama plokščių gamybai, yra standi, atspari mechaniniams smūgiams, lūžimui, slėgiui. Išskirtinė aliumininių plokščių savybė yra jų akustinės charakteristikos. Naudojant tokias plokštes vėdinamiems fasadams žymiai padidėja sienos garso izoliacija.

Termiškai dažytos plokštės pasižymi spalvų gausa. Jos gali būti tiek standartinių, tiek ir nestandartinių atspalvių, nes aliuminis palyginti lengvai ir paprastai dažomas. Plokštės yra atsparios klimatiniams poveikiams ir pramoninei taršai.

Reiktų žinoti, kad tokio tipo plokštės yra lengvesnė ir tvirtesnė pastatų fasado apdailos medžiaga, lyginant su kitomis, esančiomis rinkoje todėl saugiai galima sumažinti tvirtinimo sistemos išlaidas. Aliumininė plokštė yra atspari atmosferiniams reiškiniams, todėl gali būti montuojama esant bet kokiam orui. Montavimo darbai nesudėtingi.

Rinkoje dar yra ir keraminių plokščių, tačiau daugiabučių namų fasadams jos naudojamos ganėtinai retai. Tokio tipo plokštės, paprastai, naudojamos prabangių daugiabučių apdailai. Plokštės pasižymi ypač ilgu tarnavimo laiku - iki 80 metų.

Tinkuojamos sienos

Šiltinant modernizuojamus daugiabučius projekto rengėjai pirmiausia išanalizuoja sienų konstrukciją ir nustato fasadinių sienų plotą, fizinę-techninę sienų būklę, esamą šilumos perdavimo koeficientą arba šiluminę varžą, šiluminės energijos sąnaudas. Investiciniame plane taip pat apskaičiuojamos tikslios išlaidos, kiek kainuotų vienas ir kitas renovacijos paketas.

„Numatoma atlikti sienų apšiltinimą polistireniniu putplasčiu įrengiant tinkuojamą fasadą. Apdailai naudojamas silikoninis arba silikato-silikoninis tinkas, kurio dažų sudėtyje yra priedų, neleidžiančių augti pelėsiniams grybams. Numatoma apšiltinti cokolinę dalį. Sienų ir cokolio šilumos perdavimo koeficientas U ≤ 0,20 (W/kv.m K). Gyventojai, susipažinę su investicinio plano variantais, turi teisę išsakyti pastabas, korekcijas, į kurias turi būti atsižvelgta.

Tinkuojamas fasadas

Kietos akmens vatos plokščių ir tinko apdailos fasadai turi nemažai privalumų. Pirmiausia, tinkuojama sienų šiltinimo sistema su mineralinės vatos šilumos izoliacija yra laidi vandens garams. Todėl yra naudojamas ir laidus vandens garams tinkas. Be to, akmens vata yra stabilių matmenų, o tai reiškia kad joje neatsiranda deformacijų dėl to, jog fasadas įkaito nuo saulės spindulių vasarą arba yra veikiamas žemų temperatūrų žiemą.

Jei akmens vatos plokščių montavimo metu atsirado plyšių (dažnai dėl fasado nelygumų), jie turi būti užkamšyti minkštos akmens vatos atraižomis. Tad šiuo atveju nereikia jokių specialių putų, kurios didina ir darbo laiko, ir medžiagų sąnaudas.

Šiltinant akmens vatos plokštėmis apdailos tinkas turi būti laidus vandens garams. Pasirinkus netinkamą baigiamąjį dekoratyvinį tinką, kuris blogai išleidžia vandens garus, drėgmė pradeda kauptis tarp šilumos izoliacijos ir tinko sluoksnio.

Šiltinimo medžiagos

Nemažiau svarbu tinkamai pasirinkti šiltinimo medžiagas, kurių papildomam sienų šiltinimui yra gausus pasirinkimas. Tai ir Lietuvoje itin vertinama ekologiškoji ekovata, ir termo putos, ir polistireno granulės ir dar daug kitų, kurių pranašumus išdėstyti gali tik su tomis medžiagomis dirbantys specialistai.

Polistireninis putplastis

Polistireninis putplastis - uždarų porų akytojo plastiko termoizoliacinė medžiaga, gaunama išpučiant žaliavines granules. Baltasis putplastis - statybose jau išbandyta ir pamėgta medžiaga pasižyminti geru kainos ir efektyvumo santykiu.

Polistireninio putplasčio gaminiams paprastai būdingas 0,033-0,045 W/(m ·K) deklaruojamasis šilumos laidumo koeficientas. Eil. 2. 3. Skaičiuojant šio pavyzdžio šiltinimą, gaunamas polistireninio putplasčio storis 180 mm. Tuomet visos sienos konstrukcijos šiluminė varža bus 5,11 kv.m K/W, arba šilumos perdavimo koeficientas U = 0,2W/(kv.m K). Matyti, kad skaičiuojant šiltinamų sienų šiluminę varžą svarbios net tūkstantosios rodiklių dalys, todėl, ar šiltinimo medžiaga turi šilumos perdavimo koeficientą 0,039 ar 0,030 - didelis skirtumas.

Šiltinimo plokštės prie šiltinamo paviršiaus klijuojamos specialiais klijais. Klijai ištisine linija tepami plokščių perimetru ir dar mažiausiai dvejose plokščių vidurinės dalies vietose. Klijais turi būti padengta ne mažiau kaip 40 proc. šiltinimo plokštės ploto. Plokštės prie sienos turi būti prigludusios visu plotu, neturi likti tuščių tarpų. Jeigu sienos itin nelygios, prieš šiltinimo darbus jas būtina išlyginti, užtaisyti plyšius.

Pagal darbo projekte nurodytą schemą priklijuotos plokštės po 2-4 parų tvirtinamos smeigėmis. Jeigu fasadas bus tinkuojamas, smeigių galvutės turi būti įgilintos ir būtinai uždengtos putplasčio dangteliais („tabletėmis“), kad nesimatytų per ploną tinko sluoksnį.

Taigi, pasirinkus efektyvią šiltinimo medžiagą ne tik plonėja jos sluoksnis ir mažėja darbo sąnaudos, bet ir tausojama gamta, ateities kartoms paliekama švaresnė aplinka. Polistireninis putplastis yra perdirbamas ir naudojamas kaip antrinė žaliava. Europos EPS gamintojai yra įsipareigoję iki 2025 metų perdirbti 46 proc. EPS atliekų.

Neoporas

O štai dėl neoporo kartais suabejojama - jis brangesnis ir, kaip kai kas sako, dėl temperatūros poveikio keičia matmenis. Polistireniniame putplastyje iš neoporo šiluminį spinduliavimą panaikina infraraudonieji absorberiai ir reflektoriai (šiems tikslams naudojamas grafitas), todėl geresnis neoporo izoliacinis poveikis pasiekiamas jau nedidelio tankio ribose. Šie priedai lemia pilkšvą neoporo spalvą.

Medžiagos termoizoliacines savybes nusako šilumos laidumo koeficientas λ. Kuo šilumos laidumas mažesnis, tuo geresnė termoizoliacinė medžiaga. Neoporo termoizoliacinės savybės yra 20 proc. geresnės nei tokio pat tankio paprasto baltojo putplasčio. Dėl šios priežasties atitinkamai apie 20 proc.

Matmenų kitimas dėl temperatūros poveikio - tai pagal standarte LST EN1603 nurodytas sąlygas gaminio ilgio, pločio, storio pakitimas. Vidutinis bet kurio polistireninio putplasčio terminio plėtimosi koeficientas yra 0,05 - 0,07 mm vienam metrui kas vieną laipsnį Celsijaus. Tai reiškia, kad maždaug 17 laipsnių C temperatūros pokytis sukelia 0,1 proc. (1 mm/m) dydžio grįžtamą matmenų pokytį. Neoporo, gaminamo UAB „Šilputa“ matmenų stabilumo klasė pagal LST EN1603 yra DS(N) ±0,2 proc. Tai reiškia, kad temperatūros pokytis sukelia 0,2 proc.

Neopore itin gerai matomas granulių išsidėstymas ir dydis, pagal kurį vizualiai galima spręsti apie plokščių kokybę. Neoporo plokštės ar blokeliai turi būti tikslios ir griežtos geometrinės formos.

Minėjome, jog pilkojo neoporo termoizoliacinės savybės yra apie 20 proc. geresnės nei tokio pat tankio paprasto baltojo putplasčio, atitinkamai apie 20 proc. mažėja šiltinimo sluoksnis. Jeigu langai daugiabutyje nepermontuojami į šiltinimo sluoksnį, svarbus yra jų gylis - kuo giliau atsiduria langai, tuo mažiau šviesos patenka į būstus.

Taip pat žinotina, kad tiek baltas, tiek pilkas putplastis gali būti neformuotas ir formuotas. Formuoto ir neformuoto putplasčio savybės skiriasi dėl skirtingos gamybos technologijos. Šillfoam formuoto neoporo plokščių šilumos perdavimo koeficientas dar mažesnis nei tradicinės gamybos pilkojo neoporo. Pavyzdžiui, Šillfoam Thermo Plus plokščių λ= 0,030W/(m·K). Formuoto putplasčio plokštės atsparesnės gniuždymui, lenkimui atplėšimui, mažesnis jų vandens įgeriamumas. Dėl rifliuoto paviršiaus Šillfoam gaminus kai kuriose fasado vietose galima klijuoti prie sienos be papildomų smeigių.

Šillfoam plokščių matmenys 120x60 cm, jos didesnės už daugelį rinkoje esančių plokščių ir dėl to, lyginant su įprastinių matmenų plokštėmis, viena plokštė uždengia 40 proc. ploto daugiau, vadinasi, darbas greitesnis. Tad naudojant šiltinimui neoporą arba dar geresnių savybių formuotą neoporą, tiek medžiagų, tiek darbo sąnaudos skirtingos, skirtingas ir rezultatas.

Daugelis argumentuotų, jog geresnių savybių medžiagos brangesnės. Tai tiesa, tačiau argi renovacija vienadienė, ar ja siekiama ne ilgalaikio efekto ir komforto?

Kitos svarbios renovacijos priemonės

Pastatų šiltinimo darbai pradedami turint konkrečius tikslus, tačiau, kaip rodo praktika, apšiltinant fasadus, nesvarbu, kuri sistema buvo pasirinkta - tinkuojama ar vėdinama - klaidų vis dar pasitaiko. Yra nustatyta, kad daugiausia šilumos prarandama per nesandarias pastato konstrukcijas. Net ir padidinus montuojamos termoizoliacinės medžiagos sluoksnį, bet neužtikrinus pastato sandarumo, norim efekto apšiltinimas neduos.

Kadangi pastato siena nuolat patirs išorės veiksnių poveikius, reikia tinkamai sudėlioti pastato vėjo, garo ir termoizoliacija. Pastatas turi būti šiltas, bet tuo pat metu turi būti sudarytos sąlygos pasišalinti perteklinei drėgmei.

Priežasčių renovuoti pastato fasadą, įskaitant sienų, stogo apšiltinimą ar langų keitimą yra tikrai daug, tačiau galima išskirti pagrindines tris. Pirmoji - šiluminės energijos pralaidumo sumažinimas iš pastato vidaus į išorę - dėl to daugiabutis iš išorės yra apdengiamas nauju termoizoliaciniu sluoksniu, o tai leidžia gerokai sumažinti šildymo sąskaitas. Antroji - sienų erozijos stabdymas. Būsto išorėje yra montuojama nauja sienų apdaila, kuri apsaugo pastatą nuo išorės poveikio - lietaus, sniego ar saulės spindulių, taip prailginant jo tarnavimo trukmę. Dar viena priežastis - pastato estetinės išvaizdos pagerinimas. Beveik visi senos statybos daugiabučiai yra apsitrynę, jų sienos suskilinėjusios, purvinos. Atnaujinant daugiabutį galima nušauti du zuikius vienu šūviu - pastatas ne tik tampa energiškai efektyvesnis, bet ir vizualiai patrauklesnis, o parduoti ar išnuomoti butą renovuotame pastate yra gerokai lengviau.

Daugiausia šilumos energijos daugiabutis praranda pro sienas (24 proc.), pro langus ir duris (33 proc.), pro stogą (7 proc.), grindis (5 proc.) ir pro vėdinimo šachtas (31 proc.).

Pirmoji priemonė - lauko sienų apšiltinimas. Jos yra apšiltinamos iš lauko pusės, uždedant ant sienų šilumai mažai laidžios medžiagos, tokios kaip mineralinė vata arba putų polistirolas ir užtinkuojant arba uždengiant specialios dangos lakštais. Kokybiškai atliktas sienų apšiltinimas padidina lauko sienų šiluminę varžą apie 3 kartus, o patalpų vidaus oro temperatūra prie sienos padidėja net 3-5 laipsniais.

Taip pat, kadangi daugelis gyvenamųjų namų vis dar turi prastos kokybės langus ir balkonų duris, pro juos į patalpas patenka daug šalto oro. Per nesandarius langų plyšius galima prarasti daug šilumos. Svarbu paminėti, kad rekomenduojama langus įsirengti su orlaidėmis bei modernia ventiliacijos sistema.

Kita priemonė - balkonų ar lodžijų stiklinimas ne tik mažina šalto oro skverbimąsi į butą, bet ir gerina garso izoliaciją. Tuo tarpu apšiltinus stogą, galima sutaupyti šilumos, o didelius pokyčius pajustų viršutinių aukštų gyventojai - žiemą būtų šilčiau, o vasarą netektų kankintis dėl per didelio karščio.

Ne ką mažiau svarbu yra apšiltinti ir pastato pamatus bei rūsio perdangą, nes kartu su atmosferos ir grunto drėgme į daugiabučio rūsį skverbiasi šaltis, taip pat atsiranda ir kitos problemos, pavyzdžiui pelėsis.

Besirenkant medžiagas, kuriomis bus apšiltinamas daugiabutis, būtina įsiklausyti specialistų rekomendacijų, nes kiekvieno daugiabučio apšiltinimas yra individualus. Svarbu apsvarstyti ir aplinkos ypatybes, namo dizaino ypatumus, konstrukcinius sprendimus bei energijos sąnaudas.

Kaip išvengti pelėsio?

Pelėsis gali susidaryti tik ant šaltos sienos, todėl, jeigu renovacija yra atlikta tvarkingai ir buvo apšiltintos visos daugiabučio sienos, stogas bei pakeisti langai, sienos bus šiltos ir viduje pelėsis kauptis nepradės. Dažniausiai nuo pelėsio kenčia seni daugiabučiai prieš pat šildymo sezono pradžią - atšalęs oras ir neįjungtas šildymas yra tobulos sąlygos atsirasti pelėsiui.

Idealių sąlygų pelėsio atsiradimui ir plitimui yra: tinkama temperatūra; santykinis oro drėgnumas virš 60 %; bloga oro apykaita.

Vis dėlto, stiklinant balkonus ir apšildant aptvarus, reikia nepamiršti apšiltinti vidinę balkono sieną. Balkonas yra nešildoma patalpa, todėl jeigu langai jame uždaryti, problemų kilti neturėtų. Tačiau norint kambaryje turėti gaivaus oro, langus dažnai tenka atidaryti. Tokiu atveju balkono temperatūra gali ir susilyginti su lauko temperatūra, o ant balkono sienos gali pradėti kauptis pelėsis. Dėl to, apšiltinti šią sieną yra itin svarbu.

Pasirinkus vandens garams laidžias šiltinimo sistemas ir jas teisingai įrengus, o pastato vėdinimui sumontavus vėdinimo sistemą su šilumogrąža, kitaip dar vadinamą rekuperatorium, sudarytume puikias vidaus klimato sąlygas ir užkirstume kelią pelėsio susidarymui. Tuomet neliktų klausimų, kaip bute išnaikinti pelėsius.

Net ir atlikus termovizinius tyrimus, akivaizdžiai parodžius gyventojams, kuriose pastato vietose būtinas papildomas sienų šiltinimas, kad iš namų „nepabėgtų“ šiluma, pastarieji ilgai svarsto ir net kartais su savo neryžtingumu stato užkardas pačiai renovacijai.

Efektyvu sienose esančius oro tarpus šiltinti porėta termoizoliacine medžiaga - aminoplastu, kuris mūsų šalyje vadinamas „Mipora“. Papildomas sienų šiltinimas ja padeda stabdyti ventiliacijos procesą tarp sienų bei padidina sienos šiluminę varžą. Labai svarbu, kad apšiltinti oro tarpai nesudarytų keblumų sienai kvėpuoti, todėl šiam procesui reikia rinktis tas medžiagas, kurios neįgeria vandens, bet kartu yra ir pralaidžios garams.

Ši termoizoliacinė medžiaga įpurškiama per 16-18 mm mūre išgręžtas skyles, todėl šiltinant aminoplastu nepažeidžiama nei sienos konstrukcija, nei apdaila. Tokios izoliacinės putos yra vertinamos dėl savo ekologiškumo, ilgaamžiškumo, pasižymėjimo labai geromis šiluminėmis savybėmis.

Jei jaučiama, jog šaltuoju metų laiku patalpose per šalta, vienas iš problemos sprendimo variantų gali būti sienų apšiltinimas iš vidaus. Toks būdas nereikalauja derinimo su kaimynais, nes sienų apšiltinimas iš vidaus atliekamas individualiai.

Yra skirtingų būdų, kuriais atliekamas sienų apšiltinimas iš vidaus. Tačiau, reiktų rinktis tokį būdą, kuris nereikalauja papildomų darbų. Kai kuriais atvejais, naudojant tam tikras medžiagas, sienų apšiltinimas iš vidaus reikalauja papildomos garo izoliacijos.

Svarbu, jog patalpų apšiltinimas turėtų būti atliekamas pilnai. Tai reiškia, net, nors ir jaučiamas teigiamas pokytis iš karto, tačiau, vien sienų apšiltinimas iš vidaus, gali neatnešti maksimalių rezultatų, jei, pvz., prasti langai.

tags: #ar #taikoma #daugiabuciu #renovacijai #sienu #tarpu