Antifosfolipidinis sindromas (AFS) priskiriamas autoimuninių sutrikimų grupei. Sergant antifosfolipidiniu sindromu (AFS), žmogaus imuninė sistema klaidingai nusitaiko į tam tikrus organizmo audinius.
Kaip pastebima, šis sindromas neretai gali tapti nesivystančių nėštumų ir pasikartojančių persileidimų priežastimi. AFS gali pasireikšti bet kokio amžiaus ir lyties asmenims, tačiau tam tikri veiksniai gali padidinti sindromo išsivystymo riziką.
Kaip antifosfolipidinis sindromas pasireiškia, kokios jo išsivystymo priežastys, kaip diagnozuojamas ir gydomas - apie tai plačiau.
Kuo pavojingas antifosfolipidinis sindromas?
„Baltųjų kraujo kūnelių pagaminti antifosfolipidiniai antikūnai jungiasi prie kraujagyslių membranų komponentų.
Rizikos veiksniai
Antifosfolipidinis sindromas, pasak hematologo K. Maneikio, nėra dažna liga. Jo paplitimas siekia maždaug 50 atvejų 100 tūkst. gyventojų.
Tam tikri veiksniai gali padidinti sindromo išsivystymo riziką:
- Autoimuninės ligos. Asmenims, sergantiems autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas, Sjögreno sindromas ar autoimuninis tiroiditas, antifosfolipidinio sindromo išsivystymo rizika yra didesnė.
- Amžius.
- Šeimos istorija.
- Rūkymas.
„Svarbu paminėti - nors šie veiksniai gali didinti AFS išsivystymo riziką, ne visiems, turintiems juos, pasireiškia sindromas. Ir atvirkščiai - šis sindromas gali pasireikšti asmenims, neturintiems minėtų rizikos veiksnių“, - paaiškino „Hila“ gydytojas hematologas K.
Antifosfolipidinio sindromo išsivystymo priežastys
Nėra tikslių duomenų, kodėl išsivysto antifosfolipidinis sindromas, tačiau žinoma, kad tai yra autoimuninis sutrikimas. Tokių sutrikimų atveju, kaip sakė gydytojas, imuninė sistema klaidingai atakuoja sveikas ląsteles ir audinius. Šio sindromo metu imuninė sistema veikia prieš ląstelių membranų komponentus, vadinamus fosfolipidais.
Gydytojas hematologas paminėjo keletą teorijų, kodėl AFS atveju susidaro antifosfolipidiniai antikūnai:
„Genetiniai antifosfolipidinio sindromo tyrimai vis dar yra ankstyvoje stadijoje, tačiau panašu, kad genai, kuriuos paveldime iš tėvų, gali turėti įtakos šio sindromo išsivystymui. Taip pat žinoma, kad kai kurie aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, infekcijos, tam tikri vaistai, gali turėti įtakos imuninei sistemai. Tam tikrais atvejais galima įtarti, kas galėjo išprovokuoti imuninės sistemos reakciją prieš savus audinius, tačiau provokuojantys veiksniai skirtingiems asmenims skiriasi ir ne visi, patiriantys šiuos veiksnius, galiausiai suserga AFS.“
Hematologas K. Maneikis atkreipė dėmesį, jog antifosfolipidinis sindromas dažnai pasireiškia kartu su kitomis autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip sisteminė raudonoji vilkligė. Taip pat, anot jo, svarbūs ir hormoniniai veiksniai, pavyzdžiui, estrogenų sudėtyje turintys vaistai arba hormoniniai pokyčiai nėštumo metu. Tai gali prisidėti prie AFS išsivystymo ar paūmėjimo ir iš dalies paaiškina, kodėl šis sindromas dažniau pasireiškia moterims, ypač vaisingo amžiaus.
Taigi, antifosfolipidinį sindromą sukelia genetinių, aplinkos ir imunologinių veiksnių derinys. Siekiant suprasti sudėtingus jo išsivystymo mechanizmus, pasak specialisto, tikslingi tolesni išsamūs moksliniai tyrimai.
Antifosfolipidinio sindromo (APS) paciento istorija
Pagrindiniai simptomai ir komplikacijos
Sergant antifosfolipidiniu sindromu, didėja kraujo krešulių susidarymo rizika. „Priklausomai nuo trombozės lokalizacijos, skirsis ir patiriami simptomai. Gali išsivystyti giliųjų venų trombozė, plaučių embolija, insultas, miokardo infarktas ir kt. Moterims, sergančioms AFS, nėštumo metu yra daug didesnė komplikacijų rizika“, - pabrėžė K.
Gydytojas hematologas paaiškino, jog antifosfolipidinis sindromas kartais gali atsispindėti sergančiojo odoje: „Specifinis odos bėrimas ,vadinamas livedo reticularis, išsivysto dėl kraujotakos sutrikimo odoje. Tai yra rausvai purpurinės spalvos margas, tinkliškas odos bėrimas, galintis paryškėti šaltu oru.“
Antifosfolipidinio sindromo diagnostika ir gydymas
Antifosfolipidinis sindromas nustatomas įvertinus klinikinius simptomus ir gavus teigiamus aktualių laboratorinių tyrimų rezultatus.
Įtariant antifosfolipidinį sindromą, pacientui atliekamas bendras kraujo tyrimas, kraujo krešėjimo tyrimas ir specifiniai šio sindromo diagnostikai skirti tyrimai, siekiant nustatyti specifinius antikūnus (antikardiolipininius antikūnus ir antikūnus prieš beta-2 glikoproteiną I).
„Dabartinėse gairėse nurodoma, kad AFS diagnozei neabejotinai reikia vieno ar daugiau klinikinių kriterijų (trombozės ar nėštumo komplikacijos) ir pakartotinai teigiamų laboratorinių tyrimų rezultatų. Vieną kartą nustačius teigiamus laboratorinių tyrimų rezultatus, tyrimus reikia atlikti pakartotinai ne mažiau kaip po 12 savaičių“, - teigė gydytojas hematologas K. Maneikis.
Antifosfolipidinio sindromo gydymas priklauso nuo individualaus pasireiškimo ir rizikos vertinimo. Pasak specialisto, gali būti skiriami kraują skystinantys vaistai (antikoaguliantai ir (arba) antiagregantai).
| Tyrimas | Paskirtis |
|---|---|
| Bendras kraujo tyrimas | Įvertinti bendrą kraujo būklę |
| Kraujo krešėjimo tyrimas | Įvertinti kraujo krešėjimo funkciją |
| Antikardiolipiniai antikūnai | Nustatyti specifinius antikūnus |
| Antikūnai prieš beta-2 glikoproteiną I | Nustatyti specifinius antikūnus |
tags: #ar #reumatoidinis #artritas #gali #buti #nustatomas