Neretai žmonės nesusimąsto, ką daro, tad gali būti, jog nė nenutuokia, kad jus skaudina. O jei negalite jiems atsiverti, pamėginkite mažiau bendrauti. Jei ūpą prarandate naršydami soc. tinkluose, pamėginkite bent pusdienį atsiriboti. Gyvename tokiais laikais, kai iš kiekvieno tikimasi, kad visą laiką bus „prisijungęs“, ko pasekoje bendraujame vieni su kitais daugiau nei anksčiau, ko pasekoje auga socialinis spaudimas.
Kartais prislėgti jaučiamės dėl įvairių nemalonių gyvenimo permainų, tokių kaip darbo ar romantinių santykių praradimas, tada galime pasijusti vieniši, jautrūs ir nelabai kam tikę. Tokiu atveju pasistenkite kuo geriau savimi pasirūpinti, būkite kuo dažniau apsupti žmonių, kurie jus palaiko ir padeda atsikratyti niūrių minčių.
Visada bus tokių, kieno gražesnė švytinti oda, kurie linksmiau švenčia gimtadienius ar Naujuosius Metus ir daugiau nei jūs pasiekia karjeroje. Suprantama, čia jau nieko naujo, kad įvairūs žurnalai nuo seno spausdino liesų, nuotraukų redagavimo programomis padailintų manekenių ir garsenybių, paprastam mirtingajam nepasiekiamo gyvenimo būdo fragmentus. Tačiau dabar prie šio choro prisideda ir socialiniai tinklai.
Tyrimai, skirti įvertinti socialinių tinklų įtaką psichinei sveikatai ir savivertei dar tik pradedami atlikinėti, bet šen bei ten vis garsiau prabylama apie jų daromą žalą. Kad asmenukių žiūrėjimas daro neigiamą įtaką savivertei, patvirtina ir atliktas tyrimas Pensilvanijos universitete [2]. Apibendrinant, socialiniai tinklai neabejotinai veikia mūsų nuomonę apie save. Pamėginkite pastebėti, kaip keisis jūsų savijauta darant reguliarias naudojimosi soc.
Suprantama, kad šiandienos žmogaus savivertę gali formuoti ne tik soc. Tinklai, bet ir visa eilė kitų veiksnių. Jau nuo pat gimimo mums peršamas vienas ar kitas idealas, girdime, kaip turime atrodyti, kalbėti ir elgtis. Tą sako artimieji, aplinkiniai ir tiesiog medijos. Pasitaiko dienų, kai pasaulyje, regis, visi kaip susimokę bando priversti mus pasijusti niekam tikusia šiukšle. Akivaizdu, kad tai tiesiog klaidinga nuomonė apie save ir tokios kančios niekas nenusipelno.
Nors menka savivertė nelaikoma psichikos liga, tačiau simptomai tikrai panašūs, sykiu ji labai dažnai yra tų ligų palydovė ar sustiprintoja. Jeigu yra galimybė, pamėginkite savaitę kažkaip fiksuoti kiekvieną į galvą ateinančią neigiamą mintį apie save. Šalia pasižymėkite, kas ją sukėlė. Sužinoję kokie dirgikliai lemia jūsų prastą savijautą, pirmiausia pasvarstykite, ar galima kaip nors lengvai kurį nors iš jų pašalinti. Jei turite perdėtai kritišką draugą, šeimos narį ar bendradarbį, gal vertėtų su jais šnektelėti ar parašyti laiškelį apie tai, kaip jaučiatės dėl tokio jų elgesio.
Priklausomybė nuo išmaniųjų jau yra pripažinta liga. Technologijų įmonės sąmoningai kurie priklausomybę sukeliančius produktus. Tam naudojami įvairūs priminimo ženkliukai, mūsų elgesio sekimas ir analizė, emocinį prieraišumą kuriantys modeliai.
Psichologai sako, kad tik žmogus turi savimonę, jis suvokia, kas jis toks, kiek jam metų ir kad mirs. Žmogus yra laisvas nuo savo instinktų, turi pasirinkimą, kaip reaguoti ir elgtis įvairiose situacijose bei gyvenime. Gyvūnų elgesį mes galime pakankamai lengvai prognozuoti - katė lietuviškame vienkiemyje elgsis taip pat, kaip Kairo gatvėse, tačiau žmogaus elgesys, neatsižvelgus į individą, yra neprognozuojamas. Tik žmoguje yra tiek dieviškumo (dieviškojo prado), kad jis gali net mylėti savo priešą, ir tiek demoniškumo (demoniškojo prado), kad su pasimėgavimu gali perrėžti gerklę kitatikiui. Taigi, laisvė yra žmogaus pasirinkimas ir atsakomybė aplinkos atžvilgiu.
Australų psichoterapeutas V.Frankl žmogaus egzistenciją pagrindžia individo gyvenimo asmeninės prasmės suradimu. Tuo remiasi visa jo sukurta logoterapijos sistema. Neturint asmeninės gyvenimo prasmės formuojasi egzistencinis vakuumas. Egzistencinio vakuumo paveiktas individas gyvena diskomforto zonoje, ieško surogatinių laimės pakaitalų, nusivilia ir eina susinaikinimo link. Save realizuojantis žmogus įprasmina savo gyvenimą, todėl jis yra rezultatyvus, gyvena teigiamų emocijų zonoje (jaučiasi laimingas) ir, kaip taisyklė, turi pamatuojamus pasiekimus. Pastovus save realizuojančio žmogaus palydovas yra meilė.
Socializacija yra suprantama kaip socialinės patirties perėmimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese, individo tapimas visuomeniniu žmogumi, socialine būtybe. Paprasčiau tai reiškia individo integraciją visuomenėje. Socializuotas žmogus yra labiau adaptuotas visuomenėje ir dėl to geriau gali prisitaikyti prie besikeičiančių situacijų gyvenime. Drįsčiau teigti, kad tai patenkina individo socialinius poreikius bei padidina išgyvenimo tikimybę.
Tačiau iš kitos pusės visuomenė stabdo individo asmeninį augimą sukurdama konfliktą tarp norų, siekių, tikslų ir socialiai priimtinų normų. Norisi užduoti klausimą: ar visuomenė visuomet verta individo? Ir, stengdamiesi atsakyti į šį klausimą, vėl mes galime nugrimzti į filosofines batalijas, kas svarbiau žmogus ar visuomenė, tauta, valstybė. Visuomenė yra individų visuma ir kiekvieno individo kokybė kelia visuomenės kokybę. Išsivysčiusioje visuomenėje turėtų būti skatinamas kiekvieno individo asmeninis augimas, savirealizacija. Deja, degradavusi visuomenė siekia individą paversti statistiniu vidurkiu, nes „išsišokėlis“ yra kaip šapas akyje, rodantis kitų apgailėtiną egzistencinį menkumą.
Žydai, kur vertybių hierarchijoje aukščiausią vietą užima kiekvieno individo išsimokslinimas, yra tapusi pasaulio mastu pačia konkurencingiausia nacija. Aukšti socialiniai standartai kelia aukštus reikalavimus individams ir tai užtikrina kiekvieno asmeninį augimą ir visuomenės išsivystymo lygį. Jei visuomenė yra purtoma vertybių krizės, sulaužytomis tradicijomis ir neturi aiškaus identiteto kryptingumo, ji sugeba individą tik traukti prie „pilkosios masės“. Tokiu atveju asmenybė turi ir privalo įveikti sociumo reaktyviąsias jėgas, trukdančias savirealizacijai. Tai jokiais būdais nereiškia atviros individo konfrontacijos su visuomene.
Šeima ir socializacija
Pagal Z. Freid, E. Berne ir kt. vaikas socialinę patirtį intensyviai priima per pirmuosius penkerius gyvenimo metus. Kitaip sakant, vaikas gimsta kaip kompiuteris, kurio parametrai, „hardas“ priklauso nuo genetikos, įgimtų savybių. Tačiau, kad kompiuteris deramai funkcionuotų, į jį reikia instaliuoti „softą“, taikomąsias programas. Tai socialinė aplinka pirmiausia tėvų pavidalu ir atlieka - įrašomos programos socialinių normų, nuostatų pavidalu. Deja, programos dažnai būna netobulos, klaidingos ir pjaunasi tarpusavyje.
Jeigu vyrauja daug netobulų programų, žmogaus veikla, būsena bus kaip prastai instaliuoto kompiutero - girdėsis dūzgesis, didelės energijos sąnaudos, tačiau efektyvumas žemas. Arba tiesiog žmogus atitinkamoje situacijoje nesugebės tinkamai spręsti iš viso, nes „nebus tinkamos programos“. Kaip beždžionė vaikas mėgdžioja tėvų, artimiausios aplinkos elgesį. Problemos iškyla, kai deklaruojama viena, o elgiamasi kitaip. Antras įrašomų programų šaltinis yra tėvų ir artimiausios aplinkos nurodymai ir vertinimai.
Deja, dažnai ir net dažniausiai, tėvai, norėdami gero, įrašo programas, kurios ateityje tampa asmeninių problemų šaltinių, pasireiškia neurozėmis, diskomfortu, neveiksnumu. Pvz., vaikui įrašoma programa nuostatos „daryk gerai, arba iš viso nedaryk!“ pavidalu. Programos destruktyvusis veiksmingumas įtvirtinimas pasikartojančia kritika, asmenybės vertinimu ir sąlygine meile - „ką tu čia pridirbai, nejaugi kas nors taip grindis plauna. Toks paršas man nereikalingas - daryk gerai arba iš viso nesiimk daryti to, ko nesugebi!“
Rezultatas akivaizdus ir fatališkas: vaikas, siekdamas tėvų meilės, imasi daryti tik tuos dalykus, kuriuos sugeba. Kadangi pastangos daromos ne dėl savęs, o dėl tėvų, egzistencinė prasmė tai veda į aklavietę - savo tikslų neturėjimas ir tėvų ar jų autoriteto praradimas sąlygoja gilią asmeninę krizę. Žmogus gali tapti neiniciatyvus, nes bijo imtis dalykų, kurie negarantuoja puikių rezultatų; taip pat per daug dėmesio ir laiko skiria antraeiliams dalykams, nes siekia atlikti viską tobulai ir taip pražiopso žymiai svarbesnius dalykus.
Suaugęs, tikėtina, jis bus kruopštus į procedūrų atlikimą orientuotas darbuotojas, siekiantis vadovo pripažinimo, tačiau dėl perfekcionizmo ir baimės rizikuoti žymesnės karjeros padaryti nesugebės. O kadangi gyvenime pasitaiko įvairių situacijų, o vadovas, vietoj psichologinių paglostymų, išsako kritiką ir nepasitenkinimą, žmogus gyvena padidinto streso, diskomforto zonoje. Pagal E.
Taigi per pirmuosius penkerius metus susiformuoja mažojo žmogaus vidinio pasaulio pagrindai - vertybės, nuostatos, principai, ritualai, moraliniai imperatyvai. Deja, tai praktiškai yra perimta „copy - paste“ principu ir gyvenimo eigoje reikalauja revizijos - kad gyventume savo, o ne kitų primestą gyvenimą, principai turi būti priimami arba jų atsisakoma. Nekalbėsiu apie asocialių šeimų įtaką vaiko socializacijai - apie tai yra daug rašyta.
Be aprašytos destrukcijos „daryk gerai arba iš viso nedaryk“ dažna programa būna „pirma rūpinkis kitais, o paskui savimi“. Chroniška visuomenės liga yra viską lyginti ir vertinti. Vaikai irgi yra lyginami su kitais ir vertinami. „Onutė visuomet padeda mamai, kokia ji gera, o tavęs nuolat prašyti reikia“, „Aš tavo amžiuje jau skaičiau Grafą Montekristą“ - tokie ir panašūs motyvaciniai pokalbiai veda prie to, kad žmogus savaime nesijaučia geras, vertingas. Kad jaustųsi gerai, ji turi būti tokia pat kaip Onutė, jis - kaip aš, arba dar geresnis. ir pasiekimus sąlygoja kitų pasiekimai, žmogus gyvena nuolatinio diskomforto zonoje. Koks yra auklėjimo tikslas?
Problematiška yra tai, kad tėvai dažnai vaikui primeta savo gyvenimo tikslus - savo nerealizuotas svajones, savo įsivaizdavimus apie būsimą atžalos profesiją arba šeimos tradicijų tęsimą. Koks gi turėtų būti auklėjimo tikslas? Man asmeniškai labai patraukli yra Tomo Girdzijausko seminare išgirsta mintis, kad tėvai turėtų išmokyti ir išauklėti savo vaikus mokėti auklėti save pačius. Kadangi vaikas yra tarsi beždžionė, kuri pirmiausiai mokosi mėgžiodamas, tai visų pirma tėvai turi būti elgesio pavyzdys ir pirmiausia rūpintis savo asmeniniu, o ne vaikų auklėjimu.
Kaip susigrąžinti kūrybinį įkvėpimą, kai jį praradote
Vytautas Balsys - teatro ir kino režisierius, Kauno mažajame teatre gegužės mėn. pristatęs naujausią kūrinį - spektaklį „Dirbtinis įkvėpimas“. Šis tekstas dėliojosi tarp meilės ir keršto, tarp vilties ir praradimo, tarp iliuzijos ir realybės problematikų.
Man pačiam taip yra buvę: tą pačią dieną buvo mano mamos laidotuvės, o aš turėjau būti premjeroje. Spektaklis reflektuoja šiandienos realybę. Ir tai, jog žmonės, neturintys kompetencijos, iš inercijos imasi vadovauti. Apie tai ir kalbu savo pjesėje. Neaišku, kaip išsispręs situacija su Mažuoju teatru.
Vis dėlto tikiu, kad teatro scena išliks, kad liks juslinis žiūrovo ir aktoriaus susitikimas. Kad teatras turės poveikį - atskleis žmogui jo paties paslaptis, unikalumą ir vienkartiškumą. Teatras yra vienkartinis įvykis, čia ir dabar vykstantis veiksmas.