Sparčiai augant ekonomikai, gamybos mastams, besivystant technologiniams procesams, vis didesnę reikšmę įgauna aplinkos apsauga. Žmogaus antropogeninei veiklai pasiekus šiuolaikinius mastus, jos neigiamas poveikis supančiai aplinkai tapo globalus. Atmosfera yra viena iš šios veiklos neigiamai veikiamų biosferos terpių. Bet koks neigiamas poveikis aplinkai anksčiau ar vėliau neigiamai įtakoja žmogaus sveikatą bei gyvenimo būdą.
Kadangi atmosferoje vyksta labai daug sudėtingų tarpusavyje susijusių dinaminių gamtinių procesų, tai neigiamas antropogeninis poveikis šioje terpėje greičiausiai atsiliepia žmogui. Todėl šiandien pasaulyje vis daugiau dėmesio skiriama aplinkos apsaugai. Tiek ekonominis, tiek ir socialinis progresas priklauso nuo planetos aplinkos būklės, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo. Ūkio, ekonomikos plėtra turi remtis aplinkos apsaugos principais.
Ekologinis pėdsakas pagal šalis
Aplinkosaugos Problemos Globaliu Mastu
Neribota technogeninė žmogaus ekspansija, neįvertinus jos galimų padarinių, nustūmė visuomenę į ekologinę aklavietę. Susiklosčiusi situacija diktuoja būtinybę keisti vertybines žmonijos orientacijas ir pradėti ekologizuoti gamybos procesus, užuot tęsus gamtos ekonomizavimą. Nuo naujųjų laikų iki XX a. antrosios pusės buvo laikomasi nuostatos, kad žmogaus prisitaikymo prie gamtos mastą lemia iš jos paimtų medžiagų bei energijos kiekis, gamtos sukultūrinimas, palenkimas pramoniniams procesams.
Ši industrinės visuomenės beatodairiškumo išteklių eikvojimo logika sąlygojo ir katastrofišką aplinkos užterštumą. XX a. paskutiniame ketvirtyje vyraujančios technokratinės ekonominio augimo nuostatas pakeitė nulinio augimo, riboto augimo, visuomenės ir biosferos koevoliucijos bei aplinką tausojančios plėtros koncepcijos. Pasaulio bendrija dabar orientuojasi į aplinką tausojančią ekonomikos plėtrą, derinančią gamybos augimo ir aplinkos apsaugos interesus.
Diskusijos apie ekonominį augimą ir aplinkos santykius trunka ilgus metus, jos yra daugiašakės, tarpdisciplininės, sudėtingos ir sunkiai išsprendžiamos. Klasikinės ekonomikos atstovas A.Smith pažangą vertino kaip nepertraukiamo ekonominio augimo užtikrinimą, stagnaciją laikydamas neperspektyvia būkle. Dauguma ekonomistų klasikų (T. Malthus, D. Ricardo, J. Mill) išreiškė mintį, kad visuomenė iš prigimties vystosi, o žmonijos valdomi gamtiniai ištekliai yra riboti, lemia ekonominio augimo mastus.
Suformuotas „mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnis“ rodo, kad gamtiniai ištekliai ir žemė jau XVIII a. buvo ekonominių diskusijų objektas. Neoklaikinės teorijos nepakankamai įvertino gamybos, vartojimo ir gerovės bei gamtinių išteklių ir ekologinių sistemų ryšius. Sureikšminus rinkos, kaip visuotinio reguliatoriaus vaidmenį, gamtos ištekliai vertinti tiek, kiek jų vertė atspindima prekių kainose, nesigilinant į suvartojamų gamtinių išteklių pobūdį (neatsikuriantys ir atsikuriantys) bei gamtinę aplinką kaip visuomeninę vertybę.
Aplinką Tausojančios Plėtros Koncepcijos
Aplinką tausojančios plėtros koncepcija interpretuojama labai įvairiai, nes aplinkos ir ekonomikos, visuomenės raidos etapais buvo grindžiama įvairiomis nuostatomis, kurios šiuo metu transformuotos į tausojimo paradigmas, tapusias gilesnės teorinės ir metodologinės aplinką tausojančios plėtros analizės pradžia. Technologinio tausojimo paradigmos autorius D.W. Orr nurodo, kad kiekviena iškilusi problema turi technologinio sprendimo ar rinkos korekcijos galimybę.
Išteklių ribotumui priešinamas jų pakeičiamumas, genetinės inžinerijos mokslo pažanga, vis geresnis gamtinių procesų suvokimas ir manipuliavimas jais. Žmogus šioje paradigmoje suprantamas kaip „ekonominis žmogus“, kuris maksimizuoja pajamas ir minimizuoja išlaidas. Pagrindinės šios paradigmos idėjos atsispindi ir dominuojančioje socialinėje paradigmoje, pagal kurią žmogus yra aukščiau už gamtą arba šalia jos ir besąlygiškai su mokslu ir technologijomis, kurios gali išspręsti visas socialines, ekonomines ir aplinkos problemas.
Ekologinėje tausojimo paradigmoje teigiama, kad visuomenė, kuri nori tapti tausojančia, turi keisti įpročius, apriboti vartojimą, mažiau niokoti aplinką, pakeisti visuomenės moralę, įgyti naujų žinių, reikalingų gyvenant postmoderniame pasaulyje. Naujų technologijų ir cheminių medžiagų naudojimas pažeidžia esamą gamtinę aplinką, todėl žmogaus veikla ilgu laikotarpiu gali būti efektyvi tik tuo atveju, jei prisitaikys prie ekologinių procesų ir neviršys natūralių sistemų galimybių.
Naujas žmogaus požiūris į aplinką, jo dominavimo fizinėje aplinkoje ribos bei elgesio būsimų kartų atžvilgiu normatyvai konstatuojami naujoje aplinkosauginėje paradigmoje. Saugojimo paradigmoje visuomenė laikoma pakankamai lanksčia, galinčia pakeisti savo elgesį anksčiau negu bus padaryta nepataisoma žala aplinkai. Aplinkos apsaugos paradigmą galima laikyti tarpiniu tarp technologinio tausojimo ir ekologinio tausojimo paradigmų.
Ji atsirado XX a. paskutiniame ketvirtyje kaip diskusijų aplinkos apsaugos klausimais rezultatas. Šios paradigmos turinį sudaro poveikio aplinkai kontrolė ir prevencija, žalos aplinkai įvertinimas, aplinkos mokesčių įvedimas, kenksmingos aplinkai žmonių ūkinės veiklos ribojimas, saugomų teritorijų kūrimas, todėl ji dar vadinama neutralizuojančia, gynybine. Vadovaujantis šia paradigma, išteklių mažėjimas ir aplinkos užteršimas nelaikomas ekonomikos plėtra ribojančiu veiksniu, tačiau kartu su rinkos mechanizmo instrumentais santykius tarp ūkinės plėtros ir aplinkos ima reguliuoti valstybinės valdžios institucijos.
| Paradigma | Pagrindiniai principai |
|---|---|
| Technologinio tausojimo | Technologiniai sprendimai, rinkos korekcijos |
| Ekologinė | Įpročių keitimas, vartojimo ribojimas |
| Aplinkos apsaugos | Poveikio kontrolė, prevencija, mokesčiai |
Be aptartų požiūrių, vienas plačiausiai užsienio mokslininkų diskutuojamų dalykų, lemiančių tausojančios plėtros interpretacijų gausą, yra „augimo“ fenomenas. Daugelis mokslininkų laikosi nuomonės, kad industrinis visuomenės gyvenimas nėra tausojantis aplinką, nevienareikšmiškai vertinamos ekonominio augimo ir aplinkos apsaugos galimybės. D.Butter, H.Verbruggen teigia, kad aplinką tausojanti veikla yra susijusi su ekonominio augimo ir švarios aplinkos tarpusavio pakeitimo problema.
Jų nuomone, ilgainiui gali atsirasti galimybių suderinti aplinką tausojančios plėtros koncepcijoje ekonomikos augimą ir aplinkos apsaugą, todėl tikėtina, kad minėtas pakeičiamumas dar trumpalaikis, bet tai nesumažina problemos aktualumo. E.Goldsmith, D.Meadows, E.F.Schumacher ir kiti mokslininkai pasisako prieš tolimesnį ekonomikos augimą ir savo požiūrį grindžia tokiais argumentais: nuolatos didėjantis gyventojų skaičius ir jų vartojimas žaloja ekosistemas, eikvoja išteklius ir griauna žmonijos išlikimo pamatą; nepasikeitus fiziniams, ekonominiams ar socialiniams santykiams, kurie iki šiol lėmė pasaulinės ekonomikos plėtrą, maisto kiekio, pramoninės produkcijos apimčių ir gyventojų skaičiaus eksponentinis augimas įmanomas tol, kol išteklių išsekimas privers sulėtinti pramonės augimą, augimo ribos jau bus pasiektos XXI a; gyvenimo būdas, kuris remiasi materializmu, tai yra nuolatine, neribojama ekspansija į ribotą aplinką, negali ilgai trukti.
Nauji technologiniai atradimai ar pasiekimai gal ir gali padvigubinti ekonomiškai naudingų išteklių kiekį ir pramoninės produkcijos apimtis, bet, pasak D. Meadows, tai reiškia, kad didesnės, pajėgesnės pramonės įmonės dar smarkiau terš aplinką, o taršos mastai bus tokie dideli, kad jų nepajėgs neutralizuoti absorbciniai aplinkos mechanizmai. E. P. Schumacher ekonominį augimą vertina kaip pagrindinę aplinkos kokybės blogėjimo priežastį, bet taip pat yra dėl neteisingo gyvenimo supratimo, nes augimas ekonomistų, fizikų, chemikų, technologų požiūriu neturi aiškiai matomų ribų, todėl nėra reguliuojamas, tačiau aplinkos mokslininkai jį gali ryžtingai apibrėžti ir apriboti.
Be to, autoriaus nuomone, fizinio turto siekimas, kuris ilgą laiką daugeliui buvo pagrindinis gyvenimo tikslas, nebetinka dabartiniam pasauliui, nes šis tikslas neturi apribojimų, kai aplinka, kurioje kuriamas turtas, yra griežtai ribota. Nepritardami ekonominio augimo požiūriui, A. Crosland, W. Beckerman, R. Whelan ir kiti mokslininkai pateikia savą augimo ir aplinkos tarpusavio ryšių interpretaciją.
A. Crosland nuomone, didžioji aplinkos problemų dalis susijusi su ankstesniu industriniu augimu, bet ne dabartiniu ar būsimu. Nedelsiant sustabdžius augimą, vis tiek reikės didžiulių finansinių investicijų susidoroti su teršimo pasekmėmis, todėl tokias galimybes gali garantuoti tik greitas ekonomikos augimas. Augimo apribojimo požiūrį A.Crosland kritikuoja ir aplinkosaugos požiūriu, nes esant statiškam BVP, nėra galimybių pakankamai investuoti į aplinką, be to reikia lėšų mokslui, sveikatos apsaugai ir kitiems tikslams.
W.Beckerman mano, kad rinka natūraliai pašalina gamtinių išteklių atsargų mažėjimo galimybę, tai yra išteklių ribotumas didina jų kainą, o tai sumažina jų vartojimo tempus, skatina pakaitalų ir naujų technologijų, taupančių išteklius, paiešką. Be to, W.Beckerman nesutinka su E.F.Schumacher teiginiu, kad gyvenimas, kuris remiasi materializmu, toliau negali tęstis, nes labai mažai tikėtina, kad gyventojai savanoriškai atsisakys tūkstančius metų siektos ekonominės gerovės augimo tikslo žaliosios religijos labui, o augimo, kaip vyriausybės politinio tikslo, atsisakymą autorius prilygino demokratijos atsisakymui.
R.Whelan ekonominiai argumentai panašūs kaip W.Beckerman, tačiau jis mažiau akcentuoja vyriausybės vaidmenį, tikėdamas, kad, inovacijos, kurios pastaraisiais metais sąlygojo spartų mokslinio pasiekimų greitį, padės surasti išeitį iš ekologinių problemų. Nors žmonių veikla, o ypač vakarietiškas, vartotojiškas gyvenimo būdas, yra aplinką žalojantis, amoralus ir gali nuvesti prie gyvybės žūties Žemėje; tačiau pasak šio autoriaus, Vakarų visuomenė yra pakankamai turtinga, kad patenkintų savo materialinius poreikius, o likusį turtą skirtų aplinkos projektams.
R.Whelan iškėlė mintį, kad žalioji politika gali išplėsti skurdą visame pasaulyje, nes apribojus ekonominį augimą visos šalys, ypač neturtingos, neturės išteklių spręsti aplinkos problemoms. Šiuo metu pagrindinė aplinkosauginė problema yra klimato atšilimas, dėl kurio gali iš esmės pasikeisti daugelio valstybių, regionų žmonių gyvenimo būdas bei sąlygos.
Daugiamečiai klimato stebėjimai rodo, kad per pastarąjį šimtmetį vidutinė pasaulinė oro temperatūra padidėjo 1 °C. Šį faktą taip pat patvirtina ir matematinis modeliavimas, kuris rodo, kad pasaulinis klimatas gali atšilti 1 - 5 °C, CO2 koncentracijai padidėjus dvigubai, lyginant su priešindustriniu periodu. Šis padidėjimas šiuo metu yra didesnis negu du kartus. Toks klimato atšilimas gali sukelti negrįžtamus, turinčius didelę neigiamą įtaką mūsų civilizacijai, klimato pokyčius. Kad klimato atšilimo neįvyktų reikia laiku sumažinti neigiamą antropogeninį poveikį, iššaukiantį tokius klimato pokyčius.
Klimato kaita
Žmogaus antropogeninė veikla - tai sudėtingas daugelio veiksnių sąlygojamas procesas, kurį visiškai apibrėžti bei valdyti iki šiol niekas negali. Todėl šiuo metu yra mėginama spręsti įvairias aplinkosaugines problemas „ bandymų ir klaidų“ būdu, t. y. išbandant įvairias poveikio priemones gerai nežinant, kokios gali būti jų pritaikymo pasekmės. Visuomenė yra susieta su aplinka tik materialiame lygmenyje. Pagrindinę įtaką aplinkai daro materiali ekonomika. Šios įtakos pasekoje iššaukiamos įvairios aplinkosauginės problemos, tokios kaip išteklių mažėjimas, ozono sluoksnio nykimas, globalinis atšilimas, rūgštūs lietūs, nuodingų medžiagų paplitimas biosferoje.
Iš kitos pusės, įvairūs aplinkos elementai gali įtakoti įvairius ekonominius vyksmus susijusių procesų, jos poveikį aplinkai galima nagrinėti įvairiuose lygmenyse.
Kaip galėtų atrodyti Žemė 2050 m. – Shannon Odell
Rinkos įsigalėjimui trukdo dar ir tai, kad aplinkoje vis didesnė reikšmė ir daugiau dėmesio tenka „nematerialiems“ ekologiniams ištekliams. Šalia tokių išteklių kaip vanduo, miškas ir pan., kurių vertė gali būti pamatuota jų naudingumu, vis didesnio dėmesio reikalauja tokie aplinkos komponentai kaip radiacinis, akustinis, terminis, vibracinis, estetinis ir pan. posistemiai. Nevienas iš ekologinių išteklių tradicinių vertės nustatymo būdų nėra pakankamai adaptyvūs pastarųjų išteklių nustatymui.
Čia tenka beveik visiškai pasikliauti pagrįstai įvertintais nuostoliais dėl šių posistemių kokybės-aplinkos evoliucijoje nusistovėjusios būsenos - pasikeitimo, tai yra neigiamo naudingumo arba žalos nustatymo . Didelės pažangos aplinkos apsaugos srityje pastaraisiais metais nematyti. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie atliekas bei vandens taršą: nors kai kuriose valstybėse pasiekta ženkli pažanga mažinant išvežamų į sąvartynus atliekų kiekius, dėl vartotojų ir verslo atstovų poreikių augimo susidaro vis daugiau komunalinių atliekų, tarp jų ir pakuočių atliekų, nors pramoninkai bei vyriausybės institucijos padarė didelę pažangą užtikrindamos vandens nuotekų valymą, beveik nekintanti azoto koncentracija paviršiniuose vandenyse vis dėlto rodo, kad žemės ūkio sektoriuje, mažinant taršą azoto junginiais, dar atsiliekama .
Nors keletas reikšmingų problemų jau išspręsta, susirūpinimą kelia likutinė tarša bei didelės foninės koncentracijos, esančios dėl anksčiau buvusių ir dabartinių emisijų. Svarbiausia, kad nepaisant sumažėjusių išmetimų į orą, didelė dalis Europos miestų gyventojų yra veikiami didelėmis pažemio ozono, azoto dvideginio ir kietųjų dalelių koncentracijomis, o dideliai gamtiniai ir žemės ūkio paskirties plotai vis patiria didesnę už leistiną ribą rūgštėjimo bei eutrofikacijos procesus sukeliančių junginių ir pažemio ozono apkrovą.
Problemų atsirado gamtos išteklių išsaugojimo srityje, kurios labai akivaizdžios žuvininkystėje, kur besitęsianti perviršinė žvejyba kelia didelę grėsmę Europos žuvininkystei. Žemės ištekliai taip pat nuolat verčia susirūpinti, ypač dėl miestų bei transporto infrastruktūros plėtimosi. Statiniai apima vis didesnius žemės plotus, vis daugiau buveinių yra suskaidoma, naikinami arba pažeidžiami natūralūs žemės plotai.
Nors miškų plotai didėja ir manoma, kad metinis iškirtimas vykdomas subalansuotai, miškų būklė vis dar kelia susirūpinimą. Medžių rūšių defoliacijos tyrimai rodo, kad beveik ketvirtadalis ištirtų medžių yra pažeisti. Deja, deramai įvertinti biologinę įvairovės būklę Europoje sunku dėl informacijos stokos. Neišsprendus su gamtiniais ištekliais susijusių problemų, sunku tikėtis, kad iki 2010 m. Ekologinis efektyvumas yra santykis tarp ūkinės veiklos ir su ja susijusio neigiamo poveikio aplinkai. Subalansuotosios plėtros pagrindinis tikslas panaikinti šią priklausomybę arba atskirti šiuos du dalykus.
Ekologinis efektyvumas gerėja, nors ir skirtingu laipsniu, transporto, energetikos ir žemės ūkio sektoriuose. Pažanga santykinai lėta, nes kai kuriuos šiuo metu pasiektus teigiamus poslinkius atsveria nuolatinis šių sektorių augimas. Komunaliniam...