Ar nusikaltėlis gali būti išteisintas pagal įstatymą?

Demokratinėje valstybėje patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn gali tik tą padaryti įgaliotos institucijos ir, žinoma, tik už nusikalstamą veiką. Pastarąją apibūdina nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Jei bent vieno būtino požymio nėra - nėra ir baudžiamosios atsakomybės.

Lietuvos žemėlapis

Baudžiamojo kodekso principai

Svarbu, kad baudžiamosios teisės normos neprieštarautų konstitucijai. Baudžiamieji principai, anot J. Pradel, konstitucijose yra paprastai išdėstomi itin glaustai, todėl iškyla sunkumų aiškinantis jų turinį.

Non bis in idem principas

Non bis in idem - kaip apibrėžia lotynų kalbos ekspertų, reiškia, kad asmuo už tą patį nusikaltimą negali būti baudžiamas dukart. Aiškinantis non bis in idem principo turinį tradiciškai išskiriami du elementai: nemo debet bis vexari pro una et eadem causa (niekas neturi susidurti su daugiau nei vienu persekiojimu už tą patį nusikaltimą) bei nemo debet bis puniri pro uno delicto (niekas neturi būti baudžiamas du kartus už tą patį nusikaltimą).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija apeliacine tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokurorės apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo Šiaulių regione gyvenantis I.P. buvo išteisintas dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui, paskelbė nutartį. Prokurorės apeliacinis skundas atmestas.

Jaunas vyras buvo kaltinamas tuo, kad jis, laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 10 d. iki 2021 m. sausio 22 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namuose, tyčia suėmęs ranka už kairės rankos žasto savo sugyventinės mažamečiui sūnui, ją spaudė, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.

Ši istorija viešumoje atsidūrė po to, kai mažametis susitiko su savo tikruoju tėvu, kuris gyvena atskirai. Pokalbio metu tėvas ant sūnaus rankos pamatė kraujosruvą ir ėmė teirautis, kas atsitiko. Po šio pokalbio nukentėjusiojo tėvas nedelsdamas kreipėsi į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, kuri atliko tyrimą, apie įvykį informavo policijos pareigūnus.

Neilgai trukus buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, I.P. iškelta baudžiamoji byla dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui. Teisme kaltinamasis faktinių aplinkybių neneigė, patvirtino faktą, kad buvo suėmęs mažamečiui už rankos, tačiau, jo veiksmai nebuvę nukreipti vaiko fizinio skausmo sukėlimui - tai buvusi tik drausminimo priemonė.

Šią bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas I.P. pripažino kaltu ir teismo š. m. kovo 5 d. paskelbtu baudžiamuoju įsakymu jam paskyrė 2000 eurų baudą, kurią sumokėti įpareigojo per 8 mėnesius.

Išsiaiškinęs, kad baudžiamuoju įsakymu gali būti sukeltos teisinės pasekmės, I.P. šį teismo sprendimą apskundė teismui, prašė bylą nagrinėti bendrąja tvarka.

Bendra tvarka bylą išnagrinėjęs tas pats pirmosios instancijos teismas kaltinamąjį I.P. išteisino dėl pareikšto kaltinimo, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Teismas konstatavo, kad nors ir buvo fizinis kontaktas, tačiau I.P. atliktų veiksmų pavojingumas nebuvo toks didelis, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Teismo įsitikinimu, jog sprendžiant dėl kaltinamojo I.P. baudžiamosios atsakomybės, nepakanka konstatuoti vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu buvimą, būtina įsitikinti, kad dėl to mažametis iš tikrųjų pajuto fizinį skausmą, kokio stiprumo jis buvo, ar buvo sukeltas pavojus sveikatai, kokie buvo fizinį poveikį darančio asmens tikslai, taip pat svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą - šioje byloje neįrodyta tyčia sukelti fizinį skausmą mažamečiui vaikui.

Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu valstybės kaltintoja nesutiko ir jį apskundė Šiaulių apygardos teismui. Savo skunde apeliacinės instancijos teismui prokurorė pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas, išteisinęs I.P., nuosprendyje išdėstė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl, anot jos, išteisinamasis nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, jis turįs būti panaikintas, o I.P. priimtas naujas - apkaltinamasis nuosprendis.

Anot valstybės kaltintojos, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu padarytos išvados yra nepagrįstos teisme ištirtais įrodymais, mano, kad byloje surinkti įrodymai neabejotinai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad I.P. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintasis I.P. ir jo gynėja apeliacinės instancijos teismo prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, prokurorė palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti.

Apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs teismas atkreipia dėmesį į konkrečias objektyvias ir subjektyvias šios bylos aplinkybes - mažamečiui nebuvo suduoti smūgiai, o jam buvo paimta už rankos, galbūt ją spaudžiant, nuvestas pasodinti, paėmimas už rankos buvo nesiekiant fizinio skausmo, o turint tikslą vaiką sudrausminti ir nuraminti, po paėmimo už rankos ir pasodinimo vaikas neverkė, nebėgo skųstis grįžusiai mamai, taip pat nesiskundė nei močiutei, nei darželyje, vaikui nereikėjo medicininės pagalbos, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaikas nenurodė bijantis I.P., bei nurodė, kad ant jo nepyksta.

Teisėjų kolegija pabrėžė, jog vertinant įvykio situaciją, atsižvelgtina į tai, kad kaltinamąjį I.P. ir mažametį siejo auklėjamojo pobūdžio santykiai, kadangi nesant vaikų motinos namuose, jis buvo atsakingas už jam patikėtų vaikų saugumą. Kaip nustatyta, nepavykus žodžiu sudrausminti mažamečio, šis buvo paimtas už rankos ir pasodintas, tokiu būdu siekiant, kad mažametis nurimtų. Šie I.P. veiksmai mažamečiui galėjo buvo nemalonūs, sukėlę negatyvias emocijas ir galbūt trumpalaikį fizinį skausmą, tačiau po šio incidento vaikas neverkė, nesiskundė grįžusiai mamai, močiutei ar darželyje.

Todėl teisėjų kolegija laiko, kad I.P. veiksmai prieš mažamečio valią, jo paėmimas už rankos ir pasodinimas, nelaikytini tyčiniais veiksmais, siekiant mažamečiui sukelti fizinį skausmą. I.P. veiksmai nelaikytini nusikalstamais baudžiamojo įstatymo kontekste, todėl, kaip konstatavo teisėjų kolegija, pirmosios instancijos teismas pagrįstai I.P. išteisino nepadarius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

Šiaulių apygardos teismo paskelbta nutartimi prokurorės apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio (str.) 5 dalyje (d.) teigiama, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. 1961 m. Baudžiamojo kodekso 3 str. 4 d. minėta nuostata skamba taip: niekas negali būti du kartus baudžiamas už tą patį nusikaltimą. Šio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 str. 6 d. numato, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą.

Šio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis, arba prokuroro nutarimas tuo pačiu pagrindu. Šį principą papildo ir to paties kodekso 212 str., kuriame nurodoma, kad teismas, priimdamas nuosprendį, privalo išspręsti, ar teisiamasis kaltas padaręs veiką, numatytą baudžiamajame įstatyme.

Konstitucijoje tiesiogiai deklaruojamas principas yra vadinamas pirminiu. Pirminiu, nes nėra išvedamas iš jokio kito konstitucinio principo. Būtent toks principas niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Šis principas yra ne tik teisinis, bet ir moralinis principas.

Taigi, kaip atkreipia dėmesį prof. V. Piesliakas, Lietuvos Konstitucija bei įstatymai nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės apskritai. Jie draudžia tik dvigubą baudimą. Jei asmuo atlikęs bausmę pagal baudžiamąjį įstatymą, už tą patį nusikaltimą baudžiamojo proceso tvarka ia novo pagrindais iš naujo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, vėl nuteisiamas ar išteisinamas, tai yra non bis in idem principo pažeidimas.

Skirtingose teisės tradicijos valstybėse principo non bis in idem samprata skiriasi. Kontinentinės teisės tradicijos valstybėse minėtas principas traktuojamas laisviau, nei tai linkusios daryti anglosaksų teisės tradicijos valstybės.

Pripažįstama, kad net ir esant galutiniam teismo nuosprendžiui, baudžiamasis nuteisto asmens persekiojimas gali būti atnaujinamas, jei iškyla naujų faktų ar naujai išryškėja aplinkybės bei esminės ankstesnis procesų klaidos, galėjusios turėti reikšmės nuosprendžio priėmimui.

Teisingumo deivė

Tuo tarpu anglosaksų teisės tradicijoje laikomasi nuostatos, kad pakartotinio baudžiamojo persekiojimo pateisinimas neįmanomas. Nors kaip pastebi A. Lioy, požiūrio į šią problemą suartėjimas. Anglosaksų teisės tradicijos valstybėse matyti tendencija atsisakyti principo suabsoliutinimo.

Vokietijos Federacinės Respublikos pagrindinis įstatymas

Apžvelkime kelias Vakarų Europos valstybių Konstitucijose įtvirtintą non bis in idem principą. Vokietijos Federacinės Respublikos pagrindiniame įstatyme (1949 m.) numatyta, kad už tą pačią veiką niekas negali būti baudžiamas keletą kartų (103 str. Taip pat ir Estijos Respublikos Konstitucijoje suformuluotas šis principas: (23 str. Kita vertus, Mkėss nuomone, galima išskirti tam tikras tarptautines sritis, kurių kontekste galima nagrinėti principo non bis in idem taikymą.

Nagrinėjant pirmąją dokumentų grupę, galima įsitikinti, kad non bis in idem principas akcentuojamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos septintojo Protokolo 4 str. 1. (c) teismas nubaudė nusikaltėlį, neskirdamas sankcijos. 2. Šioji Valstybė, nebent ji pati paprašė perimti baudžiamąjį procesą (persekiojimą), nėra įpareigota pripažinti non bis in idem galiojimo, jei veika, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas, buvo nukreipta prieš valstybinį statusą toje Valstybėje turint asmenį, instituciją arba objektą arba jei pats sprendimo objektas turi joje valstybinį statusą. 3. Europos Tarybos konvencijos dėl ekstradicijos 9 str.

Kalbant apie Europos Tarybos konvencijas baudžiamosios teisės srityje, reikia atkreipti dėmesį, kad šios konvencijos nėra tiesiogiai taikomos. Situacijų reguliavimą dėl tarptautinės teisinės pagalbos teikimo, jos procesinius pagrindus, tvarką Lietuvoje nustato galiojantis Baudžiamojo proceso kodekso 6 skyrius ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys numato kelias specialias bendros jurisdikcijos taisyklis išimtis. Tai yra Tarptautinio Baudžiamojo Teismo jurisdikciją ir panašiai, todėl tokiu atveju turi būti vadovaujamasi Baudžiamojo proceso kodekso 4 str. Kaip atkreipia dėmesį G. Švedas, būtent toks tarptautinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose reglamentavimas, sudarantis prielaidas principo non bis in idem pažeidimui, sąlygoja ir tam tikrus sunkumus. Tai yra baudžiamojo proceso dubliavimas, susijęs su papildomais įtariamojo (kaltinamojo) teisės ir laisvės ribojimais, specialios pareigos nukentėjusiems, liudytojams ir kitiems proceso dalyviams nustatymu bei papildomomis finansinėmis, organizacinėmis sąnaudomis.

Šio jurisdikcijos kolizijos bei non bis in idem principo baudžiamajame procese aspektus, priėmimo. Kiti su principu non bis in idem baudžiamajame procese susiję klausimai yra tarptautinis teisinis bendradarbiavimas perduodant nuteistąjį bausmės atlikimui. Šis tas, kuris pagrindu pripažįstamas kitos valstybės nuosprendis ir vykdoma juo paskirta bausmė.

Teisinė atsakomybė

Pažeidus priimtas moralines, etines, paprotines ar kitokias elgesio normas, yra sukeliama visuomenės reakcija į padarytą pažeidimą, o valstybė įsitraukia įstatymais nustatytais atvejais imdamasi atsakomybės priemonių už padarytą pažeidimą. Taip atstatoma pažeista visuomenės interesų ir teisingumo pusiausvyra.

Šis teisingumo atstatymas gali būti vadinamas teisine atsakomybe ir iš esmės atspindi neigiamą valstybės reakciją į padarytą teisės pažeidimą. Ar visada dviejų skirtingų rūšių teisinės atsakomybės taikymas turi būti suprantamas kaip principo non bis in idem pažeidimas? Kaip pastebi prof. V. Civilinė atsakomybė - tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padalytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Šios turtinės prievolės atsiradimo pagrindas - sutarties pažeidimas arba civilinio delikto padarymas.

Šis sprendžiamas rungimosi procese. Net ir valstybė, savo institucijų ar įstaigų lygmeniu dalyvaudama civiliniame teisiniame santykyje, neturi daugiau teisės ir pareigos negu kuri kita civilinio teisinio santykio šalis. Lygiai taip yra ir sprendžiant civilinės atsakomybės klausimus. Šios rūšies atsakomybė gina asmens interesus, kaip antai - garbę, orumą, sveikatą, gyvybę, turtą, asmeninius neturtinius interesus, šeimynines teises, asmeninę neliečiamybę, nuosavybę, įvairias teises ir pan.

Visas veikas, už kurias baudžiama kriminalinėmis sankcijomis, išvardija Baudžiamasis kodeksas. Tik jame gali būti numatytos kriminalinės bausmės. Baudžiamąją atsakomybę valstybės vardu taiko tik teismas. Administracinė atsakomybė taikoma už mažiau pavojingas visuomenei veikas, kuriomis dažniausiai kėsinamasi į nustatytą valstybės valdymo tvarką. Anot P. Šios rūšies atsakomybę taiko kompetentingos valstybės institucijos ar jų pareigūnų valdžios įgaliojimai.

Taigi taikant šią teisinę atsakomybę, kaip ir baudžiamąją, pasireiškia vertikalūs valstybės ir jos gyventojų ar kolektyvinis subjektų santykiai. Drausminė atsakomybė taikoma už nusižengimus vidaus darbo tvarkai, darbo įstatymams. Šiuooju atsakomybe susieto asmens nubaudimas. Drausminė atsakomybė taikoma tik fiziniams asmenims - darbuotojams. Griežčiausia nuobauda už darbo drausmės pažeidimą yra atleidimas iš darbo. Šiuo metu taikyta materialinio ir organizacinio pobūdžio drausminė sankcija - perkėlimas į mažiau mokamą darbą - dabar iš darbo įstatymų išbraukta.

Dėl drausminės atsakomybės priemonis taikymo valstybė nesikiša. Tačiau dėl jų teisėtumo, ją gali spręsti teismas. Taip pat galima paminėti ir atsakomybę pagal drausmės statutus pagal kuriuos atsako tikrosios karo tarnybos kariai, policijos, vidaus reikals tarnybos pareigūnai ir jiems prilyginami asmenys. Anot dr. S. Šedbaro, šis tradicinis teisinės atsakomybės rūšių sąrašas nėra išsamus. Į jį nepatenka įmonių, įstaigų darbuotojų ir valstybės tarnautojų materialinė atsakomybė. Materialinės atsakomybės, kuri taikoma drausminio ar tarnybinio pavaldumo tvarka, negalima prilyginti civilinei atsakomybei, kuri suprantama kaip teisinis vien...

tags: #ar #nusikaltelis #gali #buti #isteisintas