Literatūra yra vienas iš geriausių būdų, kai kiekvienas skaitytojas gali sužinoti daug ko apie gyvenimą, apie įvairiausius dalykus, kurie yra naudingi. Literatūra taip pat labai turtinga vertybių ugdymu. Nėra turtingesnio žmogaus už tą, kuris turi daug vertybių. Nei turtai, nei kiti materialiniai dalykai nedaro žmogaus tokiu turtingu kaip asmuo, kurio dvasinis pasaulis pilnas vertybių.
Vertybės visuomet padės asmenybei augti, o pačios vertybės atskleidžia nuostabiausius žmogaus charakterio bruožus.
Pasaulėžiūros įvairumas
Pasaulėžiūra visados yra tam tikras žmogaus nusistatymas buities atžvilgiu. Pasaulėžiūra yra dvasios santykis su tuo, kas yra. Pasaulėžiūra nėra tik vienos dvasios padaras, vadinasi, ji nėra tik subjektyvi. Pasaulėžiūra yra buities ir dvasios sąveikos vaisius. Objektyvi buitis nėra vienalytė. Gamta nėra tik mechaniniam dėsningumui pajungtas daiktas, taip pat yra Dievo kūrinys. Ji slepia savyje idėją, kurią žmogus turi atskleisti.
Žmogaus dvasia nesugeba pažvelgti į buitį iš begalybės punktų. Čia ir glūdi pirmutinė pasaulėžiūrų įvairumo priežastis. Pasaulėžiūrų įvairumas reiškia buities turtingumų ir įvairumą. Bet turtinga bei įvairi yra ne tik buitis, bet ir dvasia, kuri šitą buitį suvokia, vertina ir formuoja. Dvasia yra struktūringa pačia savo prigimtimi. Šitas dvasios struktūringumas yra antra pasaulėžiūrų įvairumo priežastis.
Šita prasme K. Joëlis visai teisingai pasaulėžiūrą vadina dvasios stiliumi. Taigi pasaulėžiūrų įvairumas: buities turtingumas ir dvasios struktūringumas. Susekti pagrindinius buities laipsnius nėra sunku. Žemiau medžiagos yra nebuitis, pat yra nebuitis. Kiekvienas šitas laipsnis turi savų atžvilgių ir savų sričių. Jau sunkiau yra surasti dvasios struktūrų tipus.
Lemiamos reikšmės čia turi E. Sprangerio tipologija. Jų dvasios struktūra savo pagrindu yra vienoda. Pradai turi bendrą pagrindą. Dvasinio prado kyla ir į dvasią krypsta. Gyvenimas čia yra kiekvieno veikimo pagrindas ir centras.
Pagal pasaulėžiūrą savaime formuojasi ir pedagogikos tipai. pedagogikos sąveika visados yra grįžtamoji. Bet ji, kaip tokia, negali šitų idealų realizuoti. Pasaulėžiūros pagrindinės srovės savaime sukuria pagrindines pedagogikos sroves. XX a. pedagoginis natūralizmas. dabartinėje pedagogikoje nėra. Modernioji pedagogika yra sykiu ir natūralistinė, ir humanistinė, ir teistinė. Aplink šiuos didžiuosius branduolius telkiasi mažesnės srovės ir srovelės.
Tarp prigimties ir kultūros
Pagrindinės vertybės – jūsų vidinis kompasas | Larisa Halilović | TEDxFerhadija
Vis dėlto tarp tyrimų gender tema ryškėja bendro sutarimo dalykai, leidžiantys puoselėti abipusį supratimą. Neretai ugdymo programose reiškiamas bendrai priimtinas ir pagirtinas noras kovoti su visokeriopos diskriminacijos apraiškomis. Iš tiesų negalima paneigti, kad per amžius būta neteisingo subordinavimo formų, tai yra liūdnas istorijos faktas, paveikęs ir Bažnyčią iš vidaus.
Kita bendra nuostata yra ugdyti vaikus ir jaunuolius gerbti kiekvieną žmogų, priimant kiekvieno savitumą bei skirtingumą, kad niekas nepatirtų patyčių, smurto, įžeidinėjimų ar neteisingos diskriminacijos dėl savo asmeninių ypatybių (pvz., neįgalumo, rasės, religijos, emocinių polinkių ir pan.).
Dar vienas dalykas, leidžiantis ugdyti antropologinį supratingumą, yra refleksijoje apie gender išryškėjusios moteriškumo vertybės. Pavyzdžiui, moters „gebėjimas būti dėl kito“ padeda realistiškiau ir brandžiau vertinti besikeičiančias situacijas, todėl „tai išmoko ją jausti bei gerbti konkrečius dalykus, priešingus abstrakcijoms, kurios dažnai neša mirtį individo ir visuomenės egzistencijai“ [14].
Vis dėlto realiame gyvenime pasirodo taip pat kritikuotinų dalykų. Gender teorijos (ypač radikaliausios jos formos) rodo laipsnišką denatūralizacijos procesą, t. y. nutolimą nuo prigimties (natura), paliekant pačiam emociniam subjektui absoliučią apsisprendimo pirmenybę.
Šių teorijų pagrindines prielaidas galima sieti su antropologiniu dualizmu: žmogaus kūnas (redukuojamas iki inertiškos materijos būvio) atskiriamas nuo žmogaus valios, kuri tampa absoliuti ir savo nuožiūra manipuliuoja kūnu. Toks fizikalizmo ir voliuntarizmo derinys gimdo reliatyvizmą, pagal kurį viskas yra tolygiai reikšminga ir kartu nediferencijuota, be jokios tikros tvarkos ar tikslo. Visose tokiose teorijose, nuo nuosaikiausių iki radikaliausių, teigiama, kad žmogaus socialinė lytis (gender) galiausiai yra svarbesnė už biologinę lytį (sex).
Iš tikrųjų propaguojamos skirtingos tapatybės dažnai pateikiamos kaip tarpusavyje visiškai indiferentiškos, tačiau tuo paneigiamas ir kiekvienos iš jų reikšmingumas. Tai ypač svarbu kalbant apie lytinį skirtingumą: bendrąja „nediskriminavimo“ sąvoka dažnai dangstosi ideologija, neigianti vyro ir moters skirtingumą bei prigimtinį abipusiškumą.
Ši ideologija įkvepia švietimo programas ir įstatymų leidybos tendencijas, skatinančias asmeninės tapatybės ir emocinio intymumo sampratą, radikaliai atsietą nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters.
Žmogus kūno ir sielos vienybėje
Panagrinėjus istorinę apžvalgą gender klausimu, dalykus, kur galimas bendras sutarimas, taip pat kritikuotinus dalykus, dabar dera apsvarstyti šį klausimą proto šviesoje. Iš tiesų yra racionalių argumentų, pagrindžiančių kūno, kaip asmens tapatybę ir šeimos santykius integruojančio elemento, esminį vaidmenį. Kūnui būdingas subjektiškumas, išreiškiantis būties tapatybę [23]. Atsižvelgdami į šią tikrovę, iš biologijos ir medicinos mokslo duomenų galime suprasti, kad „lytinį dimorfizmą“ (t. y. vyrų ir moterų lytinį skirtingumą) įrodo tokios mokslo sritys kaip genetika, endokrinologija ir neurologija. Genetikos požiūriu vyriškos ląstelės (turinčios XY chromosomas) nuo pat gyvybės pradėjimo momento skiriasi nuo moteriškų ląstelių (turinčių XX chromosomas). Be to, tais atvejais, kai asmens lytis nėra aiškiai apibrėžta, medicinos priemonėmis galima atlikti terapinę intervenciją.
Lytinės tapatybės nustatymo procesą apsunkina fiktyvi konstrukcija, vadinamoji „neutrali lytis“ arba „trečioji lytis“, ir tai užtemdo faktą, kad asmens lytis yra struktūrinis veiksnys, nulemiantis vyrišką ar moterišką tapatybę. Bandymai įveikti konstitutyvią vyro ir moters skirtybę, pavyzdžiui, „interseksualumo“ ar „translytiškumo/transgender“ atvejais, veda į dviprasmiškai suvokiamą vyriškumą bei moteriškumą ir vidinę prieštarą, suponuojant tą patį lytinį skirtumą, kurį siūloma paneigti ar išstumti.
Filosofinė analizė taip pat rodo, kad lytinis skirtumas tarp vyro ir moters yra žmogaus tapatybės konstitutyvus sandas. Graikų ir lotynų filosofai esmę laiko transcendentiniu būties elementu, kuris pertvarko ir harmonizuoja vyro ir moters skirtybę žmogaus asmens vienovėje. Hermeneutinės ir fenomenologinės filosofijos tradicijoje tiek lytinė skirtis, tiek papildomumas aiškinami simboliškai ir metaforiškai.
Pats tapatybės formavimasis grindžiamas kitoniškumo principu: per tiesioginę akistatą su skirtingu nuo manęs „tu“, aš atpažįstu savojo „aš“ esmę. Skirtybė yra tiek pažinimo apskritai, tiek savo tapatybės suvokimo sąlyga. Šeimoje akistata su motina ir tėvu padeda vaikui suvokti savo lytinę tapatybę/skirtingumą.
Lytiniu skirtingumu grindžiamas fiziologinis papildomumas užtikrina būtinas sąlygas prokreacijai. O reprodukcinės technologijos gali leisti vienam asmeniui ar tos pačios lyties partneriams susilaukti palikuonių per „apvaisinimą in vitro“ ar surogatinę motinystę.
Šis klausimas ypač susijęs su švietimo sritimi: pati ugdymo esmė yra dėti pamatus taikiam dialogui ir palengvinti vaisingą žmonių susitikimą ir dalijimąsi idėjomis. Be to, proto praplėtimo perspektyva, apimant transcendentinį matmenį, nėra antraeilės svarbos dalykas. Tikėjimo ir proto dialogas, „jei nenori būti paverstas steriliu intelektualiniu užsiėmimu, turi atsispirti nuo dabartinės konkrečios žmogaus situacijos kaip išeities punkto ir ja remdamasis plėtoti refleksiją, kuri apimtų ontologinę ir metafizinę tiesą“ [25].
Bažnyčia, būdama motina ir mokytoja, ne tik klausosi, bet ir stiprinama savo pirminės misijos lieka atvira proto argumentams ir savo pasiūlymais tarnauja žmonijos bendruomenei. Akivaizdu, kad be pakankamai aiškios antropologijos, pagrindžiančios lytiškumo ir afektyvumo reikšmę, neįmanoma parengti tinkamų ugdymo programų, kurios atitiktų tikrąją žmogaus kaip asmens prigimtį, siekiant orientuoti jį visiškai realizuoti savo lytinę tapatybę kaip pašaukimą dovanoti save. Pirmasis žingsnis aiškinant šiuos antropologinius dalykus yra pripažinti, kad „žmogus irgi turi prigimtį, kurios privalo paisyti ir kuria negali manipuliuoti, kaip nori“ [26].
Krikščioniškosios antropologijos šaknys glūdi pasakojime apie žmogaus kilmę Pradžios knygoje, kur parašyta: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą [... ] vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Šie žodžiai išreiškia ne tik kūrimo šerdį, bet ir esmingai nusako gyvybę teikiantį vyro.
tags: #ar #materialiniai #turtai #zmogui #svarbus