Asmenybė programuojama per vertybines orientacijas, kurios lemia svarbiausias elgesio kryptis ir atspindi visuomenės ideologiją bei kultūrą. Daugelis autorių teigia, jog paauglystė - tai svarbi ir atskira raidos stadija, kuriai ypatingą dėmesį skirti būtina. Autorių nuomone, paaugliai nuolat svyruoja tarp laimės ir likimo, per didelio pasitikėjimo savimi ir menkavertiškumo jausmo, priklausomybės ir savarankiškumo.
Neretais atvejais jie neranda savojo "aš", nežino ko nori gyvenime, nesugeba atskirti tikslų nuo užgaidų, negeba save išreikšti. Tyrimai rodo, kad paauglių ateities tikslai siejasi su paauglystės amžiaus tarpsnio ir jauno suaugusiojo amžiaus tarpsnio raidos užduotimis.
Paauglystės amžiaus ribos yra tik sąlyginės, dažniausiai nurodomos tarp 11-12 ir 18-19 metų. Mokslininkų nuomonės nėra vienodos, autoriai skirtingai skirsto paauglystės etapus pagal paauglių amžių. Taip pat paauglystę galima skirstyti į ankstyvąją - 12-15 metų ir vėlyvąją - 16-20 metų.
Anot A. Petrulytės, paauglystėje pastebimas neigiamų emocijų dominavimas, dažni socialinių vaidmenų konfliktai ir emocijų nestabilumas. Taigi paauglio psichologinė savijauta neretai pablogėja. Pritariama nuomonei, jog visgi paauglystė yra pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į brandaus suaugusio žmogaus gyvenimą. Nauji kognityviniai gebėjimai suteikia galimybes jaunam žmogui mąstyti brandžiai ir logiškai, planuoti savo ateitį.
Taip pat paaugliams būdingi asmenybės prieštaravimai - nuo didelio avelnumo ir jautrumo vienoje situacijoje, iki begalinio šaltumo ir žiaurumo kitose. Paaugliai iš bendraamžių mokosi visko, ko negali išmokti iš suaugusiųjų: lygiateisių santykių, komunikuoti su draugais ir lyderiais, reaguoti į prievartą ar agresiją ir kt.
Tie paaugliai, kurie palaiko tvirtą ir kokybišką draugystę su savo draugais, geriau apsisaugo nuo emocinių sutrikimų, jie į mokyklą eina noriai, geresni jų akademiniai laimėjimai, emocinis saugumas formuojasi kur kas lengviau. Kuo blogiau vaikai sutaria su savo tėvais, tuo tėvų įtaka yra silpnesnė, o bendraamžių - priešingai.
Kas yra šeima?
Literatūroje yra labai daug bandymų apibrėžti šeimą. Įvairūs specialistai šeimos sąvoką traktuoja skirtingai. Vienus aspektus išskiria edukologai, kitus - psichologai, ekonomistai, sociologai ar medikai. Šeimos apibrėžimą daugelis autorių sieja su santuoka. Šiais laikais bendravimo kokybė ir pasitenkinimas tarpasmeniniais santykiais tampa vis reikšmingesni šeimos stabilumui.
P. Leonas taip pat pabrėžia šeimos narių tarpusavio ryšį, o ne santuoką. Jo teigimu šeima yra solidari ir gerai organizuota grupė, kuri nuolat veikia ir daro įtaką savo šeimos nariams, o taip pat ir visai visuomenei. G. Kvieskienė vieną svarbiausių veiksnių, apibrėždama šeimą, laiko socializacijos svarbą. Ji teigia, jog šeima yra unikali organizacija, kurioje gyvybė yra pratęsiama, taip pat prasideda anktyvoji vaiko socializacija, nes individas tampa tam tikros grupės nariu.
Pasak G. Murdock apibrėžimo, šeima - tai socialinė grupė, susieta bendra gyvenamąja erdve, ekonominiais santykiais ir dauginimusi. Tai suaugę žmonės, kuriuos jungia bendras lytinis gyvenimas, taip pat jie turi gimusius ar įvaikintus vaikus. Šiandien labiau paplitę kitokie nei G. Murdock apibrėžimai, nes skirtingos kultūros įtakoja šeimos tipus, funkcijas ir formas.
Šeimos funkcijos
K. Miaškinis išskiria šias šeimos funkcijas: giminės pratęsimas, vaikų socializacija ir jų auklėjimas, ekonominė ir ūkinė šeimos funkcija, bendravimas, laisvalaikis, lytinių poreikių patenkinimas ir tautos etoso pratęsimas. Taip pat šeima atlieka ir kitas funkcijas, kurios reikalingos, kad visuomenė išgyventų. Jo manymu, šeimos funkcijų realizavimo būdai yra skirtingi įvairiose kultūrose.
Šeimos yra skirstomos į tipus:
* Patriarchalinės - kai šeimoje dominuoja vyras - tėvas. Jis rūpinasi apginti šeimą, sprendžia klausimus, kurie yra svarbūs šeimai.
* Matriarchalinės - kai šeimoje yra pabrėžiamas moters - motinos vaidmuo. Dažniausiai ji vadovauja šeimai, valdo išteklius, yra atsakinga už socializaciją.
* Egalitarinės - kai abi išplėstinės šeimos pusės pripažintos lygiavertėmis.
Šeima yra stipriausia, jei jos viduje nėra per didelių nukrypimų, nes šeima jautriausia sumaišties ir streso atvejais: gimus pirmai atžalai, kuomet šeima nėra pasirengusi turėti vaikų, susirgus giminėms ar artimiesiams, emigracijos atvejais, kada šalies ekonomika išgyvena krizę, taip pat diskriminacijos atvejais. Lengviausia įveikti bet kokius sunkumus tada, kai šeima yra vieninga ir sutelkta.
Šeimos kinta priklausomai nuo pokyčių, kurie vyksta visuomenėje. Didėja šeimų su vienu iš tėvų skaičius. Tyrimai rodo, kad jau 2003 m. Lietuvoje beveik pusė mln. gyventojų buvo patyrę skyrybas arba sutuoktinio netektį. Todėl XX a. antroje pusėje išryškėjo naujas šeimos tipas - nepilna šeima.
Nepilna šeima
Nepilna šeima - tai šeima, kurioje nėra tėvo arba motinos - vieno iš gimdytojų. Dažniausiai šeimoje nėra tėvo. Šiuolaikinis nepilnos šeimos nekritiškas vertinimas daro neigiamą įtaką vaikams, kurie jau sunkiai atskiria moralines ir šeimos vertybes, o nepilna šeima tampa nebe išimtimi, o tendencija.
Sportuojantys paaugliai ir vaikinai labiau linkę į laimėjimus, o nesportuojantys ir merginos - į bendravimą. Paaugliai išsiskyrusių šeimų labiau linkę į veiklą, o paaugliai iš pilnų šeimų - į bendravimą ir laimėjimus.
| Grupė | Orientacija į laimėjimus | Orientacija į bendravimą | Orientacija į veiklą |
|---|---|---|---|
| Sportuojantys paaugliai | Didesnė | Mažesnė | - |
| Nesportuojantys paaugliai | Mažesnė | Didesnė | - |
| Vaikinai | Didesnė | Mažesnė | - |
| Merginos | Mažesnė | Didesnė | - |
| Paaugliai iš išsiskyrusių šeimų | - | - | Didesnė |
| Paaugliai iš pilnų šeimų | Didesnė | Didesnė | Mažesnė |
Pagrindiniai žodžiai: paaugliai, asmenybės kryptingumas, pilna šeima, išsiskyrusi šeima.
Šio darbo tikslas yra nustatyti Raseinių rajono mokyklose besimokančių 13-16 metų paauglių asmenybės kryptingumo (orientacijos) ypatumus.