Pastaruoju metu, ypač po to, kai Markas Zuckerbergas paskelbė apie metavisatą, populiariojoje kultūroje ir teisininkų bendruomenėje intensyviau diskutuojama apie metavisatos sąvoką ir keliamas klausimas, kaip teisė veiks virtualioje erdvėje. Tačiau šios diskusijos kelia ir gilesnius filosofinius klausimus apie tikrovės prigimtį.
Skepticizmas ir išorinio pasaulio realumas
Analizuojant šias diskusijas, galima pastebėti prielaidą apie fizinio pasaulio ir virtualios erdvės santykį - kad jie yra lygiaverčiai arba kad fizinis pasaulis praranda įtaką virtualiai erdvei. Tačiau šios prielaidos analizei skiriama nepakankamai dėmesio. Dėl šios prielaidos, publikacijos yra susijusios su išorinio (fizinio) pasaulio skepticizmu - sena filosofine problema, kuri tampa aktuali ir teisininkams.
Klasikiniai skepticizmo pavyzdžiai
Toks skepticizmas gali būti apibūdintas keliais pagrindiniais pavyzdžiais:
- Rene Descartes: Metafiziniuose apmąstymuose keliamas klausimas dėl išorinio pasaulio realumo. Descartes abejoja išorinio pasaulio tikrumu ir kelia klausimą, ar šis pasaulis nėra tik sapnas, ar apie išorinio pasaulio buvimą mus apgaudinėja piktasis demonas. Po to, radikaliai abejodamas išorinio pasaulio buvimu, Descartes neranda nieko kito, ko egzistavimu negali neabejoti, jis padaro išvadą, kad egzistuoja tik jo vidinis balsas, jo sąmonė (tai ir išreikšta žymiąja fraze „Mąstau, vadinasi, esu“).
- Smegenų stiklainyje argumentas: Galime įsivaizduoti, kad esame tik smegenys stiklainyje, prie smegenų prijungti laidai, o visą išorinį pasaulį mums simuliuoja prie laidų kitame gale prijungtas įrenginys. Tokiu atveju išorinis pasaulis yra tik simuliacija, o ne tikras pasaulis. Skeptikas teigtų, kad negalime būti įsitikinę, jog nesame smegenys stiklainyje, kadangi išorinis pasaulis net ir tuo atveju, jeigu nebūtume smegenys stiklainyje, būtų lygiai toks pats.
Pavyzdžiui, Anykščių šilelis, ar jis būtų simuliacija, ar fizinė tikrovė, atrodytų visiškai toks pat gražus ir gaivus.
Anykščių šilelis
Ar gyvename simuliacijoje?
Minėtose publikacijose teigiama, kad negalime būti tikri, jog gyvename ne simuliacijoje ir kad simuliacijoje gyvenimas gali būti toliau prasmingas. Virtuali erdvė yra tokia pati tikra kaip ir fizinis pasaulis arba bent jau virtuali erdvė tam tikra prasme yra aukštinama, kaip pakankamai gera alternatyva fiziniam pasauliui. Toks požiūris primena australų filosofo David Chalmers naujoviško pobūdžio skepticizmą, kuris aprašytas neseniai išleistoje knygoje pavadinimu „REALITY+“.
Chalmers teigia, kad mes negalime būti įsitikinę, jog fizinis pasaulis, kuriame gyvename, nėra kompiuterio generuojama simuliacija. Jis netgi pateikia pakankamai tikslią tikimybę, t. y., bent 25 proc., kad mes gyvename simuliacijoje. Jis atsako į klausimą, ar simuliacijoje gyvenamas gyvenimas gali būti prasmingas panašiai, kaip į juos atsakoma minėtose publikacijose. T. y., simuliacija yra tikrovė, o simuliacijoje gyvenamas gyvenimas gali būti prasmingas, kaip ir fiziniame pasaulyje.
Virtualios erdvės ir fizinio pasaulio santykis
Publikacijose preziumuojamas Chalmers požiūris ir tik nuo šio požiūrio taško imamasi spręsti klausimą, ar tokioje virtualioje erdvėje, kuri yra ne prastesnė nei fizinis pasaulis, reikės advokato. Tačiau tokiu atveju, jeigu fizinis pasaulis ir virtuali erdvė yra tas pats ar netgi laikant virtualią erdvę kažkuo pranašesniu, būtent ir teigiamas išorinio pasaulio skepticizmas. Simuliacija niekuo nesiskiria arba yra netgi pranašesnė už tikrąjį pasaulį.
Jeigu nėra skirtumo tarp virtualios erdvės ir fizinio pasaulio, nes jie abu siūlo lygiai tikrą ir prasmingą gyvenimą, tai nėra ir skirtumo tarp juose esančių avatarų, algoritmų ir fizinį kūną turinčių žmonių. Kam reikia advokato, jeigu tokį patį patarimą gali duoti advokato simuliacija?
Alternatyvus požiūris
Manyčiau, kad kalbant apie naujausias technologijas, tendencijas ir panašiai nebūtina į fizinį pasaulį žiūrėti skeptiškai. Galima pripažinti, kad fizinis pasaulis vis tik yra tas tikrasis, ne iliuzija, ne sapnas, ne simuliacija, o virtuali erdvė tuo tikrumu fiziniam pasauliui neprilygsta. Būtent dėl to, kad tokia virtuali erdvė yra po truputį steigiama, pokyčiai, susiję su virtualia erdve, tampa vis įdomesni socialiniams ir humanitariniams mokslams, įskaitant psichologiją, filosofiją ir teisę.
Virtuali erdvė vis vien sukurta žmogaus fiziniame pasaulyje, todėl ji priklausoma nuo fizinio pasaulio ir daro jam įtaką. Tiek, kiek metavisata bus vieta, nedaranti įtakos žmogaus fiziniam gyvenimui, žmogaus orumui, teisėms ir laisvėms ir kitiems dalykams, pavyzdžiui, gamtai ar planetai, tiek teisei ji netgi nebūtų įdomi ir galėtų išlikti „atskira“. Visgi būtent tokiame pasaulyje, kuriame fizinis pasaulis turi prioritetą prieš virtualią erdvę, daromas skirtumas tarp fiziniame pasaulyje vykstančių dalykų, esančių žmonių ir jų simuliacijų.
Tuomet, kadangi tam tikri įvykiai ar veiksmai, įvykę virtualioje erdvėje, tam tikru būdu atsispindi ir fiziniame pasaulyje (pavyzdžiui, iš virtualios piniginės nugvelbiamos gyvenimo santaupos), prireikia tikro ir fizinį kūną turinčio advokato, kuris empatiškai ir supratingai užjaučia ir padeda rasti būdą išspręsti susiklosčiusią situaciją.
Tokiu atveju, kai fizinis pasaulis turi prioritetą prieš virtualią erdvę, advokatas, o ne jo simuliacija, išlieka reikalingas, nes būtent santykiai tarp tikrų žmonių (o ne žmogaus ir simuliacijos) yra tie prasmingi santykiai, kuriais galima padėti ištaisyti ir kitus fiziniame pasaulyje prasmingus santykius.
Kiti argumentai už simuliacijos teoriją
Yra ir kitų argumentų, palaikančių simuliacijos teoriją. Pavyzdžiui, Elonas Muskas teigia, kad spartus kompiuterinių žaidimų vystymasis rodo, jog ateityje bus sunku atskirti realų fizinį pasaulį nuo skaitmeninio. Taip pat, kai kurie fizikai teigia, kad tam tikri kvantinės mechanikos reiškiniai gali būti paaiškinti, jei laikysime, kad gyvename simuliacijoje.
Tačiau yra ir argumentų prieš simuliacijos teoriją. Pavyzdžiui, kyla klausimas dėl resursų, reikalingų tokiai sudėtingai simuliacijai paleisti. Taip pat, lieka neaišku, kokia būtų tokios simuliacijos paskirtis.
Vis dėlto, net jei gyventume simuliacijoje, mūsų gyvenama realybė dėl to netaptų mažiau reali. Tiesiog pasikeistų kai kurie metafiziniai mūsų įsitikinimai apie visatą.
Ar mes, žmonės, esame visiški Visatos vidutiniokai?
Ar žinojote, jog mes, žmonės, esame visiški Visatos vidutiniokai? Astronomai paprastai nagrinėja labai didelius, labai tolimus ir labai ilgai trunkančius reiškinius. Kitokie fizikai tyrinėja kvantinę mechaniką ir dalelių fiziką, kuriose gilinamasi į labai mažus ir labai trumpai trunkančius reiškinius. Per pastarąjį šimtą metų fizika nuo kasdieninių objektų perėjo prie šių dviejų ekstremumų. Tokį teiginį panagrinėti galime ne tik kokybiškai. Paimkime keturis iš septynių pagrindinių SI sistemos dydžių - masę, ilgį, laiką ir temperatūrą - ir pažiūrėkime, kur iš tikro yra vidurkis tarp ekstremumų.
„Vidurkį“ skaičiuosiu geometrinį, ne aritmetinį; geometrinis dviejų skaičių vidurkis yra lygus kvadratinei šakniai, ištrauktai iš tų skaičių sandaugos. Taigi, pradėkime nuo masės. Didžiausia fiziškai reikšminga masė yra regimosios Visatos masė. Priklausomai nuo to, kaip ją skaičiuosime, jos vertė gali būti tarp 6*10^52 ir 4*10^54 kilogramų. 10^52 yra vienetas su 52 nuliais. Taip, tai yra labai daug (dėl to astronomai paprastai, kalbėdami apie tokius didelius dalykus, mases išreiškia Saulės masėmis), bet esmė ne tame. Paėmę apytikrį vidurkį tarp šių verčių, 5*10^53 kg, pažvelkime į priešingą skalės pusę. Ten randame… nieko aiškaus. Mažiausios dalelės, turinčios nenulinę masę, greičiausiai yra elektronų neutrinai, bet jų masė tiksliai nėra žinoma. Naujausiais duomenimis, ji neviršija 0,3 elektronvoltų, t.y. 5*10^-37 kg.
Paėmę apytikrį vidurkį tarp šių verčių, 5*10^53 kg, pažvelkime į priešingą skalės pusę. Ten randame… nieko aiškaus. Mažiausios dalelės, turinčios nenulinę masę, greičiausiai yra elektronų neutrinai, bet jų masė tiksliai nėra žinoma. Naujausiais duomenimis, ji neviršija 0,3 elektronvoltų, t.y. 5*10^-37 kg.
Ilgio vidurkį apskaičiuoti taip pat nėra labai sudėtinga. Regimosios Visatos spindulys siekia 4,5*10^26 metrų, o elektronų ir kvarkų skersmuo neviršija 10^-18 metro. Vidurkis yra apie 22 kilometrus. Toliau: laikas. Trumpiausias išmatuotas laiko tarpas yra apie 10^-18 sekundės dalis; teoriškai apskaičiuotas kai kurių elementariųjų dalelių skilimo laikas yra apie milijoną kartų trumpesnis. Ilgiausiu laiko tarpu, vėlgi, galime paimti Visatos amžių - 4,3*10^17 sekundžių.
Na ir temperatūra. Žemiausia išmatuota temperatūra sudaro vieną dešimtmilijardinę Kelvino laipsnio dalį (t.y. 10^-10 K; sukurta laboratorijoje magnetiniais laukais šaldant dujas), bet fizikinę prasmę turi net ir 10^-18 Kelvino dalies temperatūra. Aukščiausia sukurta Žemėje - 10^19 K (LHC atomų branduolių eksperimentuose), kosmose galbūt susidaro net ir 10^24 K, susiduriant kosminiams spinduliams. Vidurkiai - 3*10^4 arba 10^3 K.
Panašių intervalų galima ieškoti ir tarp įvairių išvestinių dydžių. Pavyzdžiui astronomijoje sutinkami elektromagnetinių bangų dažniai siekia nuo 30 iki 3*10^27 hercų, o jų vidurkis, 3*10^14 Hz, yra artimų regimosioms infraraudonųjų bangų (bangos ilgis - 1 mikrometras) dažnis. Energijų vidurkis maždaug 10 kartų viršija Lietuvos metines elektros ir šiluminės energijos sąnaudas… Ir taip toliau.
Bet gal visa tai yra atsitiktinumas? Labai grubiai apskaičiavau, jog tikimybė, kad visų keturių pagrindinių dydžių vidurkiai bus taip arti žmogiškųjų, kaip yra, arba dar arčiau, yra lygi maždaug vienai tūkstantajai. Ir čia netgi tuo atveju, jei laikome, kad „žmogiškas“ laiko matas yra žmogaus amžius, t.y. milijardo sekundžių eilės dydis; bet lygiai taip pat galėtume paimti vieną sekundę, tada tikimybė sumažėtų dar maždaug dešimt kartų.
Jei ne sutapimas, tuomet jam turi būti kažkokių priežasčių. Kokios tos priežastys? Įsivaizduoju dvi galimybes, bet jų gali būti ir daugiau.
Pirmoji - „šališkas pasirinkimas“: tikros ribos yra visai kitokios, nei čia pristačiau, tiesiog mes nuo savo atskaitos taško vienodai sėkmingai skverbiamės ir į kosminius, ir į kvantinius mastelius, taigi mums žinomos ekstremalios vertės visada bus vienodai nutolusios nuo žmogiškųjų mastelių. Tačiau tokia galimybė, mano nuomone, nėra tinkamas paaiškinimas.
Antroji galimybė - antropinis argumentas: gyvybei tinkamos sąlygos yra būtent arti vidurio tarp kvantinių ir kosminių ekstremumų, todėl mes būtent jose ir egzistuojame. Tai reikštų, kad nežemiška gyvybė taip pat turėtų būtų panašių mastų, kaip ir žemiškoji. Nesugalvoju priežasčių, kodėl toks paaiškinimas negalėtų būti teisingas.
Galima ieškoti ir visai egzotiškų paaiškinimų. Pavyzdžiui, jei mūsų Visata yra tik kompiuterinė simuliacija, tai būtų logiška, kad ji vienodai detali į abi puses nuo pagrindiniams tyrimų subjektams tinkamų mastelių.
Apibendrinant, simuliacijos teorija yra įdomi ir provokuojanti idėja, kuri kelia svarbius klausimus apie tikrovės prigimtį. Nors kol kas neturime įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių šią teoriją, ji skatina mus mąstyti apie pasaulį, kuriame gyvename, ir apie mūsų vietą jame.