Šiais laikais unikalumas yra labai svarbus. Žmonės tai laiko vertybe, todėl įvairiais būdais esame skatinami būti savimi. Vis dėlto, istorijoje turime pavyzdžių, kai mūsų unikalumą siekė sunaikinti ir mus paversti mankurtais. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga bandė visus suvienodinti, kad galėtų lengviau valdyti žmones, nes nuasmenintas ir užtildytas nesipriešina.
Su tuo nesitaikstė kardinolas Sigitas Tamkevičius ir sugalvojo aprašyti sovietų nusikaltimus į Kroniką ir ją publikuoti pogrindyje. Tamkevičius ne vienas matė šio žygdarbio poreikį, todėl prie žygio prisijungė ir a. a. Nijolė Felicija Sadūnaitė, Petras Plumpa bei kiti. Galima manyti, jog unikaliu išlikti yra lengva, kai yra suprantama to prasmė. Juk didžiajai daliai savo veiksmų norime žinoti priežastį. O priežasties nepažinimas ir kelia grėsmę unikalumo išsaugojimui.
Pavyzdžiui, ar ne dėl to ir nyksta tarmės, tautiniai raštai ir tradicijos, nes dalis tautos nebemato prasmės išsaugoti bočių palikimą? Liaudies dainos yra įdainuojamos, bet kaimų unikalios tarmės yra užmirštamos. Užaugę vaikai išsikrausto studijuoti į miestą ir ten pasilieka, suvienodina savo kalbą ir nepalieka joje savojo krašto skambesių. Išvažiavo į miestą mūsų tauta, ką jau kalbėti, kad net jaunuoliai kunigais nebenori tapti.
XX amžiuje tėvai siekė, kad jų vaikai įgytų išsilavinimą, todėl siuntė juos į kunigų seminariją, kiti ten važiavo dėl jaučiamo pašaukimo. Vincas Mykolaitis Putinas taip pat studijavo kunigų seminarijoje, tačiau iš jos pasitraukė ir vėliau parašė psichologinį intelektualinį romaną „Altorių šešėly“. Jame aprašomi Liudo Vasario keliai seminarijoje, meilės, svarstymai ir pasitraukimas iš kunigų luomo. Kol Liudas buvo pirmakursis, daugelio ceremonijų reikšmių ir prasmių jis nesuprasdavo, nes jos vykdavo lenkų kalba. Meditacijos jam - „buvo visiškai tuščia ir neįtikinanti pastanga.“ Vasaris neįstengė prisiderinti prie kitų, nematė prasmės gailėtis už kiekvieną banalią nuodėmę.
Jautė po šiomis nuodėmėmis slypinčią gilią ir tamsią žmogaus dvasios bedugnę. Jis, gvildendamas šiuos klausimus, išliko unikalus. Nors ir nesuprato meditacijų prasmės, būtent jo paties pamąstymai jam suteikė prasmę. Šis supratimas padėjo išlikti savimi, neniveliuoti. Vis dėlto, juk norint tapti geru kunigu, reikia atsisakyti žemiškų malonumų, nesiremti vien pasaulėžiūra, nes regis Biblijoje yra parašytos visos tiesos, kurias reikia žinoti žmogui. Tad kam tie žemiški malonumai, kai laukai dangiškieji pas Tėvą danguje? Tačiau Liudas Vasaris negalėjo tapti geru kunigu, nes jam buvo tuščios „rekolekcijų meditacijos apie atgailą, apie Dievo malonę, apie pragarą, skaistyklą ir dangų.“ Doktrinos jam buvo sausos ir jų jis neįstengė uždegti, suteikti joms prasmės ar įgyvendinti. Taip, Vasaris buvo savimi žemėje, bet jis neįstengė būti savimi danguje. Jis suprato tik žemiškąją prasmę, o dangiškosios - ne.
Kita vertus, gali būti nelengva išlikti unikaliu, jei yra juntamas spaudimas iš aplinkos. Nors tolerancija, galima sakyti, pasiekė neregėtas aukštumas, tačiau tikroji situacija yra kiek kitokia. Dabar didžioji dalis žmonių pripažįsta vienos lyties poras, tačiau vis dažniau yra engiama šeima, tikra šeima. Vien žodžio „tradicinė“ pridėjimas, leidžia imponuoti kažkokios kitos šeimos formos, nors šeima yra sudaryta tik iš moters ir vyro sąjungos.
Negana to, net vaikų susilaukimas, kas yra meilės įrodymas ir Dievo dovana šeimai, nebėra toleruojamas. Darbdaviai vengia įdarbinti vaisingo amžiaus moteris, norinčias sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Net pats Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas beveik nekalba apie reprodukciją, jos naudą ir skatinimą, o kaip tik skatina bevaikystę. Jeigu nusisuksime nuo savo pamatų, tradicijų, prisidengdami tolerancija, negalėsime būti unikalūs.
Tačiau ne visados tolerancija buvo taip aukštai iškeliama. Idealai dar praeitame amžiuje buvo labai svarbūs. Ištikimybė idealui buvo svarbus siekis ir Mariaus Ivaškevičiaus, paremtos tikrais įvykiais, vykusiais XX amžiuje, trijų dalių pjesėje „Madagaskare“. Kiekvienas veikėjas stengėsi savais būdais būti ištikimais idealui. Salė, kurios personažas atspindi poetę Salomėją Nėrį, norėjo būti mylima ir norėjo pati mylėti. Tačiau dėl tos meilės ir kelių prastų sprendimų, buvo spaudžiama tiek visuomenės, tiek Slibino literato. ,,Salė buvo gero būdo,/ dėl aistros ji nekalta…/ Nuo vaistų ji jau užsnūdo,/ Salės pasaka baigta?“ Šiuos žodžius prieš mirtį ji ištarė paskutinius. Visuomenė ją užmigdė, nes sekė paskui Slibiną literatą, kuris komandavo vis žengti po žingsnelį į kairę. Tiek Salė, tiek Salomėja bandė išlikti savimi, stengtis dėl meilės, dėl tautos, tik ne į tą pusę bandė ją nuvesti.
Kita vertus, Pokštas iš pradžių sugebėjo išlikti savimi, pajutus spaudimą iš visų, kurie šaipėsi iš jo idėjos sukurti atsarginę Lietuvą, tačiau trečiajame veiksme, jis visų iš sakyklos garsiai atsiprašinėjo ir dėkojo, jog nepatikėjo jo idėja. Kazimieras Pokštas nebuvo ištikimas savo idealui iki galo, jis niekam neperdavė tęsti ir įgyvendinti pradėto darbo. Tad Pokštui ir Salei nepavyko atlaikyti spaudimo iš aplinkos - jų idėjos nebuvo laisvai toleruojamos visuomenės. Tai rodo, jog tolerancijos nebuvimas veda į pražūtį.
Šiomis dienomis regis mažėja tolerancija net diskutuoti, kad vyro ir moters šeima galėtų būti laikoma „tradicine“ - ar tai negalėtų būti viena iš priežasčių, vedančių prie dar opesnės demografinės krizės? Deja, tauta, kurią Pokštas bandė nukreipti „veidu į jūrą“, dabar sparčiai mąžta, kol galiausiai jos gal net nebeliks. Unikalumui ir tautos išsaugojimui nereikia spaudimo. Taigi, unikaliu išlikti yra sunku, nes tiek gera, tiek bloga idėja susilauks prieštaravimų. Visados bus palaikytojų ir nemėgėjų pusės. Net esant žiaurioms sistemoms, atsiras besipriešinančių saujelė, kuri, maitinama ir keliama, pasipriešins blogiui. To pavyzdys, Lietuvos disidentinis judėjimas.
Tuo tarpu šiandien esame laisvi išsaugoti savo tapatybę, kalbą, kultūrą ir vertybes. Jei to nepadarysime, baigsis ne tik Salės pasaka, bet ir visos Lietuvos istorija. Tautos, kuri nebepuoselėja savo išskirtinumo, nebelieka. Mūsų pareiga - išlikti savimi, kad galėtume išsaugoti Lietuvą. Tai ir yra mūsų žemiškoji prasmė. Kiekvienam duotas individualus kelias, būdas ir duotybės, kurias realizuodamas jis bus laimingas o sekdamas ne savo keliu, nusivils.
Gyvenimo Revoliucija. Kaip pasitikėti savimi?
Kiekvienas jaučiame savyje kas “mano”, o kas ne, bet nebūtinai tuo vadovaujamės savo gyvenime. Giedrius Švetkauskas apie tai: kaip priimti save, kaip būti savimi, atsispirti socialinėms programoms, siūlančioms kokiu reikia būti ir pagal tai kurti savo gyvenimą, remiantis fenotipologijos metodu.
Tad jei jaučiate, kad jums viduje tai netinka, tačiau jaučiate, kad taip daryti “reikia”, mano patarimas - nedarykite. Pavyzdys. Yra žmonės su taip vadinamais stipriais komerciniais instinktais. Pragmatiški žmonės, labiau verslūs plačiąja prasme, nebūtinai užsiimantys verslu, bet labiau jaučiantys pinigus ir materiją. Taip pat yra žmonių su silpnais komerciniais instinktais, jie labiau informaciniai žmonės, jie nejaučia pinigų, pinigai ir materija jiems nėra vertybė. Tai nereiškia, kad vieni ar kiti daugiau uždirba, yra tam tikri niuansai.
Tad jei jums kas nors siūlo investuoti kur nors, užsiimti verslu, o jūs jaučiate, kad akys “užsidegė”, jog bus gerai, tačiau iš tiesų “neužuodžiate”, bus pinigų, ar nebus, jums patinka pati idėja. Mano rekomendacija - neinvestuokite. Žmonės su stipriais komerciniais instinktais man dažnai sako “jaučiau, kad bus gerai”. Tad jei nėra to jausmo, kad “bus gerai”, geriau nedarykite.
Tad kai susitiksime su jumis renginio metu ir aš jums papasakosiu apie jus ir jūsų charakterius, neikite prieš save, nesielkite vedami sociumo, o jei jaučiate, kad norite elgtis vienaip ar kitaip, taip ir elkitės. Jei esate kūrybinis chuliganas, būkite chuliganu, jei esate jausmingi - būkite jausmingi. Jei jums patinka periodiškai “supsichuoti” ir emocionaliai išsikrauti, jūs toks fenotipiškai, aš jums apie tai papasakosiu iš išorinės pusės. Tad stenkitės įsiklausyti į save, elgtis taip, kokie jūs esate ir neiselkite taip, kaip kiti jums pasakoja, kaip reikia teisingai gyventi, nes jie pasakoja apie tai, kaip jie gyventų dl to, kad jie yra tokie.
Yra vienas įdomus bruožas, kurį fenotipologija labai identifikuoja, yra lytinio potraukio poliariškumas. Labai dažnai sutinkamas pas moteris, bet kartais ir pas vyrus. Šis bruožas sako, kad jei yra nuotaika ir yra su kuo, galima užsiimti seksualiniais santykiais. Tačiau labai dažnai būna periodai, kai tokiems žmonėms atsiranda labai daug darbo, mokslai, nėra partnerio, nėra su kuo. Tokiais atvejais jie gali sau ramiai kaip vienuolyne gyventi ir nematyti vargo. Žmonės, kurie šio bruožo neturi, kurie turi padidintą hiperseksualumą ir jiems norisi visai kitaip.
Taigi priimkite save ir gyvenkite taip, kokius bruožus ir charakerio savybes jūs turite. Ką reiškia „būti savimi“ yra vienas iš dažniausiai keliamų klausimų psichologijoje ir saviugdos pasaulyje. Žmonės dažnai svarsto, kaip būti tikrais savimi, neišduodant savo prigimties, tuo pačiu metu laikantis visuotinai priimtų moralinių ir etikos normų.
Trys žmogaus prigimtys:
- Gyvuliška prigimtis - tai instinktyvioji mūsų dalis, kuri padeda mums išgyventi.
- Žmogiškoji prigimtis - tai mūsų socialinė prigimtis, kuri leidžia mums bendrauti, kurti bendruomenes, išreikšti emocijas ir suprasti kitus žmones.
- Dieviškoji prigimtis - tai aukštesnioji mūsų dalis, kuri siekia egzistencinių tikslų, tokių kaip dvasingumas, moralė ir savęs tobulinimas.
Gyventi pagal savo prigimtį nereiškia, kad turime nepaisyti visuomenės taisyklių ir vertybių. Priešingai, tikras savęs išreiškimas turi būti suderintas su pagarba kitų žmonių teisėms ir laisvėms. Būti savimi kaip žmogumi reiškia prisiimti atsakomybę už savo žmogiškąją prigimtį. Tai apima ne tik savęs pažinimą ir priėmimą, bet ir pagarbią sąveiką su kitais žmonėmis. Galiausiai, norėdami gyventi pilnavertį gyvenimą, turime nuolat siekti pusiausvyros tarp savo prigimties ir visuomenės reikalavimų.
10 Būti savimi principų:
- Gebėjimas reflektuoti.
- Sveikas egoizmas.
- Sutelktas dėmesys į galimybes.
- Charakterio stiprybė.
- Įžvalgumas.
- Gebėjimas klausytis.
- Sąžiningumas ir tiesmukiškumas.
- Dvasinė pusiausvyra ir šaltakraujiškumas.
- Lankstumas ir gebėjimas dirbti komandoje.
- Atkaklumas ir ištvermė.
Bene kiekvienas mūsų turime tyliau ar garsiau galvoje šnekantį vidinį kritiką, vertinantį, smerkiantį ir smukdantį. Mokslininkė dr. Kristin Neff kaip atsvarą vidiniam kritikui siūlo atjautos sau metodą. Tai gebėjimas mylėti save ir su savimi palaikyti šiltą santykį, net kai užklumpa įvairios gyvenimo negandos, jaučiamasi nevykusiu ir klystančiu. Tai buvimas nesmerkiant, neplakant ir nebaudžiant savęs, gebėjimas paguosti ir jausti empatiją sau, įsisąmoninimas ir priėmimas visų savo asmenybės dalių, net ir tų, kurios atrodo kaip trūkumai.
Atjauta sau susideda iš trijų komponentų: geranoriškumo sau, bendražmogiškumo ir sąmoningumo (angl. mindfulness). Geranoriškumas sau apibūdina gebėjimą švelniai, šiltai reaguoti į save kenčiant bei palaikant santykį su savo paties trūkumais ir ribotumais, užuot neigus negatyvius gyvenimo aspektus ar skriaudus savikritika. Bendražmogiškumas reiškia gebėjimą suprasti, kad kančia ir asmeninės nesėkmės yra dalis bendrų žmones jungiančių patirčių.
Zessin su kolegomis išnagrinėjo 79 tyrimus, kuriuose dalyvavo per 16 tūkst. žmonių, ir atrado tvirtas atjautos sau sąsajas su psichologine gerove. Ir, atvirkščiai, P. Muris atlikta tyrimų analizė atskleidė, kad mažesnė atjauta sau susijusi su depresija, nerimu, mitybos sutrikimais, stresu. Akivaizdu, kad atjautą sau neprošal „pasistiprinti“ - kiek gi iš mūsų gali drąsiai teigti, kad gebame savęs nesmerkti, priimti savo ir kitų netobulumus bei nesėkmes, išlikti sau geri, net kai norisi save barti ir peikti?
Siūlomi pratimai padės jums praktiškai ugdyti atjautą sau ir geriau priimti save tokį, koks esate:
- Pratimas. Prisiminkite situaciją, kai artimas draugas jautėsi labai prastai, buvo kažkuo susirūpinęs ar stipriai išgyveno dėl savo paties trūkumų. Kaip elgėtės, kaip mėginote jam padėti?
- Pratimas. Pagalvokite apie situaciją savo gyvenime, kuri jums kelia stresą. Įsileiskite ją į savo mintis ir patyrinėkite savo reakcijas. Kokios emocijos kyla? Dabar pasakykite sau: „aš kenčiu“, „man skaudu“, „tai stresas“.
- Pratimas. Savo netobulumų, dėl kurių jaučiatės menkavertis, tyrinėjimas. Visi žmonės turi tokių savybių ar ypatybių, kurių savyje nemėgsta, netoleruoja ar dėl kurių jaučiasi nepakankamai vertingi.
- Pratimas. Šiam pratimui atlikti galima pasistatyti tris kėdes, geriausiai trikampiu, kad visu kūnu pajustumėte jo poveikį. Pirma kėdė skirta vidiniam kritikui: atsisėskite ant šios kėdės ir garsiai iškritikuokite kažkokį jums ramybės neduodantį aspektą.
- Pratimas. Labai dažnai žmonės nejaučia, kaip kritiškai vertina save ir kaip tuo save kankina. Todėl svarbu mokytis pajusti, kada vidinis kritikas įsijungia ir ką jis sako.
- Pratimas. Dienoraštis - puikus būdas išlieti savo jausmus. Tyrimai rodo, kad jis stipriai prisideda prie emocinės gerovės. Pamėginkite bent savaitę rašyti atjautos sau dienoraštį: kiekvieną dieną vakarop permąstykite tos dienos įvykius.
- Pratimas. Pagalvokite, ar savikritika jus motyvuoja ir kaip. Ar turite kažkokią ypatybę, dėl kurios save nuolat kritikuojate, siekdami ją pakeisti?