Lietuvos Komunistų Partija Pokario Metais: Skaičius, Tautinė Sudėtis ir Veikla

Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje gana aktyviai veikė komunistų partija. Lietuvos komunistų partija tarpukariu iš esmės buvo Sovietų Sąjungos agentūra, dirbo tos šalies naudai, neretai jai ir šnipinėdavo.

Pokariu komunistų partijos nariai Lietuvoje buvo dviejų tipų - į Sovietų Sąjungą karo pradžioje pasitraukę lietuviai komunistai ir po jo į Lietuvą atvykę ar atsiųsti svetimtaučiai, daugiausia rusai. Prieš karą buvę komunistų partijos nariai, likę vokiečių okupuotoje Lietuvoje, dažniausiai atgal į partiją nebuvo priimami.

Antai partijos Raseinių aps. komitete 1945 m. kovo 19 d. svarstant klausimą dėl okupuotoje teritorijoje likusių komunistų, į partiją nebuvo priimtas A. Bukauskas; komiteto nutarime įrašyta, jog jis „laikomas mechaniškai iškritusiu“. Jis buvo partijos nariu nuo 1936 m., vokiečiai jį suimtą laikė 9 mėnesius, po to jis pasirašė pasižadėjimą gestapui nedalyvauti politinėje veikloje, nuo 1943 m. palaikė ryšį su sovietiniu pogrindžiu.

1944-1945 m. partijos komitetų dokumentai rodo, kad tais metais dažnai buvo svarstomi tokių žmonių grąžinimo į partiją klausimai ir ar galima išduoti jiems naujus dokumentus; vėl buvo priimti tik vienas kitas, dažniausiai dėl to, kad rėmė raudonuosius partizanus. Vokiečiai visus buvusius partinius ir sovietinius aktyvistus, kurių nesušaudė pirmomis karo dienomis, vėliau paleido, jei tik šie pasirašydavo pasižadėjimą nedalyvauti komunistinėje veikloje; daug tokių pasižadėjimų sovietai, grįžę į Lietuvą, rado gestapo archyvuose.

Į partiją dažniausiai nebuvo iš naujo priimti ir tie, kurie nebuvo pasirašę tokių pasižadėjimų, dėl savo politinių įsitikinimų kalėjo net koncentracijos stovyklose, bet jose būdami „nedalyvavo aktyviame pasipriešinime“, t. y. nepriklausė pogrindinei komunistinei kuopelei, nemėgino iš kalėjimo bėgti, nors tai dažniausiai būdavo visiškai beviltiškas veiksmas; matyt, taip negailestingai su saviškiais elgtasi norint išlaikyti komunistų partijos ortodoksinį sektantišką pobūdį, neįsileidžiant į ją nė vieno kuo nors įtartino žmogaus.

Beje, po sovietinio teroro Lietuvoje 1940-1941 m. dalis ir likusiųjų šalyje nenorėjo grįžti į partiją; formaliai - nes iš partijos narių išbraukiami žmonės jau nuo 1941 m. jos veikloje nedalyvavo - būdavo konstatuojama, kad „jokio antifašistinio darbo nedirbo".

1945 m. balandžio 10-12 d. vykusiame LKP(b) CK plenume, svarsčiusiame apskritai kadrų klausimus (,,išsivalyti nuo abejotino ir priešiško elemento“, į aukštąsias mokyklas priimti tik darbo žmonių vaikus ir t. t.), buvo paliestas ir partijos narių klausimas. Raginta didinti bolševikinį budrumą, nepriimti į partiją svetimų, atsitiktinių ir priešiškų elementų.

Apskritai, kaip sakė viename Biržų aps. Pažymėtina, kad net dalis į Sovietų Sąjungą pasitraukusių ir vėliau aukštus postus turėjusių lietuvių komunistų - ypač 1944-1945 m. - ne visuomet atitikdavo sovietinių okupantų atsiųstų funkcionierių pažiūras ir norus. Ypač aršus šiuo atžvilgiu buvo SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvoje gen. ltn. I. Tkačenka, kartu su M. Suslovu ir V. Ščerbakovu beveik vienvaldiškai valdę Lietuvą iki 1947 m. kovo mėn.

1945 m. rugpjūčio 23-24 d. LKP(b) CK VII plenume, kuriame buvo svarstomas tų metų rugpjūčio 15 d. VKP (b) CK nutarimas „Dėl LKP(b) CK partinio politinio darbo trūkumų ir klaidų“, I. Tkačenka plačiai kalbėjo ir apie kai kuriuos aukštas pareigas einančius partijos narius.

Pasak jo, Alytaus vykdomojo komiteto pirmininkas Palevičius yra sakęs: „Tarybų Sąjungoje žmones marina badu, o dirbti verčia kaip mulus“. Atseit jis pasakojęs, jog būdamas evakuacijoje Rusijoje iš bado buvo taip ištinęs, kad nepažindavo žmonių. Dabar aplink jį vykdomajame komitete susispietę nacionalistai. Apie kitą komunistą - žemės ūkio liaudies komisarą Joną Laurinaitį I. Tkačenka kalbėjo, jog šis teigęs, kad nereikia drausti pjauti veršelių, nes „valstietis badauja, tuoj ir be kelnių vaikščios“.

Dar šis liaudies komisaras teigęs, jog sovietų valdžios metais valstiečių mokesčiai didesni negu Smetonos ir vokiečių laikais. Apie paruošų liaudies komisarą K. Banį I. Tkačenka pasakė, jog jis sulaikąs RA skirtą maistą, o į savo pavaduotojo pastabą atsakęs: „Nebūk čia Maskvos agentu“.

Beje, po šių kalbų du iš minėtų pareigūnų neteko savo postų. J. Laurinaitis aukštas pareigas ėjo ir toliau, iki 1947 m., vėliau buvo plano komisijos pirmininku. Aukštesnio lygio partinių funkcionierių Lietuvoje buvo nedaug, tad, matyt, iš postų buvo šalinama tik už didelius nusižengimus.

Beje, minėtas K. Banys, 1945 m. viduryje apsilankęs Utenos aps., M. Gedvilui ir A. Sniečkui rašė: „Partiniai ir tarybiniai organai visiškai atitrūkę nuo masių. Veikimui neturi jokios bazės. Net darbininkai ir tarnautojai nepatenkinti savo materialine padėtimi. Girdi, kad nors duona normaliai aprūpintų“.

Sudėtingus čekistų ir kai kurių komunistų santykius okupacijos pradžioje (vėliau jie pagerėjo) geriausiai rodo A. Sniečkaus LKP(b) CK V plenume, vykusiame 1945 m. balandžio 11 d., pateiktas pavyzdys. Kaip vėliau matysime, po kurio laiko komunistai išsireikalavo, kad nė vienas partijos narys nebūtų suimtas be partijos komiteto sutikimo. Tačiau okupacijos pradžioje būdavo visaip, ypač kai įsikišdavo I. Tkačenka.

1945 m. gruodžio 27 d. jis L. Berijai ir V. Merkulovui rašė, kad lietuviai aktyvistai vangiai kovoja su pogrindžiu, o kartais ir išduoda saviškius. Ypatingą dėmesį I. Tkačenka skyrė Pietų Lietuvai. Pasak jo, duomenys rodo, jog pogrindis rengia sukilimą Dzūkijoje.

Svarbiausią priežastį, kodėl taip vyksta, jis apibūdino taip: „Tuo metu, kai pogrindis sėkmingai kovoja už mases ir išplėtė plačią antitarybinę agitaciją, tam nepriešinama bent kiek rimtesnė tarybinė agitacija ir propaganda“.

Taip teigdamas I. Tkačenka daugiausia rėmėsi Vilniaus operatyvinio sektoriaus viršininko Ivano Rudykos pranešimu, kuriame rašoma: „Manau, kad padėtis apskrityje [Alytaus. - J. S.], kaip ir visoje Dzūkijoje, yra labai įtempta; reikia imtis rimtų priemonių sustiprinant partinį politinį darbą ir ryžtingai išvalyti partinį, tarybinį ir ūkinį aparatą nuo priešiškų ir įtartinų elementų“.

Matyt, partiniai darbuotojai tuo metu prastai dirbo todėl, kad dirbti su priešiškai nusiteikusiais Lietuvos gyventojais buvo labai pavojinga - bet kada, išėję už miesto ar valsčiaus centro ribos, galėjo susidurti su partizanais. Be to, Lietuvos komunistų tada buvo labai mažai ir jie visi buvo arba beraščiai, arba pusiau beraščiai. Apskritai komunistų padėtis Lietuvoje pokario metais buvo nelengva. Norėdami išsaugoti savo gyvybę, jie neturėjo būti per daug aktyvūs. Tai pastebėjo ir I. Tkačenka.

1945 m. pabaigoje jis rašė, kad nesant „būtino masinio aiškinamojo darbo, pastaruoju metu atsiradęs nesuprantamas žemutinio tarybinio partinio aktyvo pasyvumas ir kai kurių iš jų prisitaikymas prie nacionalistų ir sukilėlių veiksmų sudaro palankias aplinkybes [partizanų. - J. KOMUNISTŲ SKAIČIUS.

Lietuvos partizanai

Lietuvos komunistų partija (bolševikų) nuo 1940 m. buvo visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) sudedamoji dalis, laikėsi jos įstatų. Per visą stalininį laikotarpį daugumą LKP(b) narių sudarė nelietuviai (1946 m. iš 15 tūkst. LKP(b) narių lietuviai sudarė 22,7 proc., 1949 m. iš 23 tūkst. partijos narių lietuvių buvo 27 proc., 1953 m. iš 35 tūkst. partijos narių lietuvių buvo 38 proc.).

Partijos Kauno m. komiteto pirmasis sekretorius J. Grigalavičius A. Sniečkui 1944 m. rugsėjo 15 d., t. y. praėjus pusantro mėnesio po Kauno užėmimo (sovietinė kariuomenė Kauną užėmė rugpjūčio 1 d.), pranešė, jog mieste yra 146 komunistai, iš jų 49 lietuviai, 77 rusai, 9 žydai ir kt. Tarp jų buvo tik 6 moterys. Komjaunuoliai buvo „lietuviškesni“: iš 249 lietuvių buvo 176, rusų - 47, žydų - 22. Tačiau tų metų lapkričio 10 d. Visi jie, išskyrus vieną darbininką, buvo tarnautojai.

1944 m. gruodžio 1 d. Lietuvoje buvo 3268 komunistai, tarp jų 601 kandidatas į partijos narius (1941 m. birželio 1 d. buvo 4625 komunistai). 1945 m. birželio 1 d. buvo 4142 komunistai -nariai ir kandidatai, iš jų tik 1200 lietuvių. M. Suslovas 1945 m. sausio 25 d. rašte VKP(b) CK sekretoriui G.

1945 m. sausio 15 d. Alytaus aps. iš tuo metu buvusių 73 partijos narių ir kandidatų 21 „nebuvo vietoje“, nes dalyvavo NKVD operacijoje prieš partizanus. Žinant, kad ne visi čekistai vienu metu dalyvaudavo operacijose, galima teigti, kad tuo metu beveik pusę Alytaus aps. Net grynai lietuviškose apskrityse ir valsčiuose labai didelę komunistų dalį sudarė rusai - čekistai, kariškiai, atsiųsti ar patys į Lietuvą atvykę tarnautojai.

1946 m. kovo mėn. Kėdainių aps. Taigi lietuvių komunistų toje apskrityje buvo tik truputį daugiau kaip trečdalis. Įdomu tai, kad ir po kelerių metų - 1948 m. balandžio 1 d. - toje apskrityje lietuvių komunistų procentas nedaug padidėjo. 1947 m. pradžioje Jiezno vlsč. buvo 6 komunistai - 4 rusai ir 2 lietuviai. Balbieriškio vlsč. Komunistų tautinė sudėtis buvo panaši ir kitoje visiškai lietuviškoje apskrityje - Marijampolės.

1948 m. pabaigoje ten buvo 261 partijos narys ir 82 kandidatai į partijos narius. Lietuvių tarp jų buvo 107 (31 proc.), rusų - 177 (52 proc.). Iš 344 komunistų 293 buvo tarnautojai, 16 darbininkų, 1 kolūkietis, 34 pensininkai. Visi toje apskrityje tais metais iš partijos pašalinti 11 žmonių buvo rusai.

Galima teigti, kad 4/5 stojančiųjų į partiją sudarė tarnautojai. 1944 m. rugpjūčio-1946 m. spalio mėn. į partiją Lietuvoje buvo priimta 2590 žmonių, iš jų darbininkų - 302, tarnautojų -2048. Kaime dirbančių komunistų 1946 m. spalio 10 d.

Iš viso LKP(b) 1946 m. spalio mėn. buvo 15 342 partijos nariai (dalis jų buvo įrašyti į laikinąją partinę įskaitą; tai buvo laikinai į Lietuvą komandiruotieji, tarp jų tikriausiai ir kariškiai), 2590 buvo naujai priimti, 380 priimti į partiją pogrindyje. 5406 buvo atvykę iš kitų respublikų, per 5 tūkst. atėjo iš RA po demobilizacijos. Rusų tarp jų buvo 8069, arba 56,6 proc., lietuvių - 3234, arba 22,7 proc., žydų - 972, arba 6,8 proc., baltarusių - 307, arba 2,2 proc., lenkų - 40, arba 0,3 proc., kitų - 1624, arba 11,4 proc.

Taigi tuoj po karo žmonės neskubėjo stoti į komunistų partiją, nors buvimas joje ir garantavo nemažas privilegijas. Todėl, matyt, yra visiškai teisinga LKP(b) CK antrojo sekretoriaus A. Trofimovo mintis, išsakyta 1946 m. pabaigoje partijos XI plenume: „Daugelis partinių organizacijų priima beveik visus, padavusius pareiškimus. Vis dėlto pamažu partijos narių skaičius augo, daugėjo ir lietuvių komunistų.

1946 m. buvo priimti 2393 nauji partijos nariai ir kandidatai, 1947 m. - 3951. Iš jų lietuvių buvo atitinkamai 976 ir 1722. 1950 m. sausio 1 d. buvo 21 015 partijos narių ir 6738 kandidatai į partijos narius, iš viso 27 753. 1949 m. naujai į partijos kandidatus priimta 3864 žmonės, tarp jų lietuviai sudarė 69 proc.

Taigi lietuvių komunistų skaičius išaugo nuo 20,6 iki 27 proc. Iš partijos 1949 m. buvo pašalinti 742 žmonės. 1953 m. sausio 1 d. Lietuvos komunistų partijoje jau buvo 13 713 lietuvių, jie sudarė 38 proc. „PARTIJOS KARYS“, ĮSLAPTINIMAI IR KT.

Įstojęs į komunistų partiją žmogus tapdavo „partijos kariu“. Kaip karys, daugeliu atvejų būdavo nesavarankiškas, turėdavo paklusti kitų valiai. Štai ką rašė partijos Ukmergės aps. komiteto kadrų skyriaus vedėjas Zubovas Veprių mechanizacijos mokyklos direktoriui: „Paaiškinu, kad kiekvienas komunistas, norintis keisti darbą, apie tai pranešapartijos komitetui, o jei išeina ar atleidžiamas iš darbo, tai pereina į apskrities partijos komiteto pavaldumą ir partijos komiteto sprendimu siunčiamas į naują darbą.

Be oficialaus partijos komiteto siuntimo nė vienas organizacijos vadovas, nesvarbu, ar jis yra komunistas, ar nepartinis, savarankiškai priimti komunisto į darbą negali“.

Komunistai, ypač žemesnio rango, turėdavo vykti ten, kur jiems nurodydavo, nors kartais tai būdavo susiję su nemaža rizika. Vadinamųjų aktyvistų būriai, kurių branduolį sudarė komunistai, patys ginkluoti, dar sustiprinti stribais, milicininkais ar vidaus kariuomenės kariais, dažnai turėdavo išvykti į kaimus tikrinti, kaip ūkininkai vykdo įvairias prievoles, o nuo 1948 m. ginkluotų aktyvistų būriai grasinimais, kankinimais ir apgaule varė valstiečius stoti į kolūkius. Beveik visi partijos nariai dalyvaudavo trėmimuose.

Tremtis

Pavyzdžiui, žlungant medienos išvežimo planams, Prienų aps. į Birštono vlsč. atsisakė vykti centrinės statistikos valdybos inspektorius Litvinovas, atsisakymą motyvuodamas tuo, kad jis yra blogos sveikatos. Po to, radus jo darbe tikrų ar tariamų trūkumų, jis iš darbo buvo atleistas, o kaip partijos nariui jam įrašytas griežtas papeikimas. Komunistai buvo varžomi įvairiai, net labai neįtikėtinai. Antai LKP(b) CK sekretorius V. Niunka 1949 m.

Komunistų sukurtoje sistemoje vertę turėjo tik valdžioje esantis žmogus. Atėmus iš žmogaus postą, jis netekdavo visų privilegijų bei galių ir tapdavo, valdančiųjų požiūriu, niekuo. Bene geriausiai tuometinį valdžios ir atskiro žmogaus santykį apibūdino 1945 m. gruodžio 19 d. vykusiame Kėdainių aps. partiniame susirinkime kalbėjęs partijos komiteto kadrų skyriaus vedėjo pavaduotojas Protasovas.

Pasak jo, į įvairius postus paskirtiems komunistams „mes suteikiame sistemingą kasdienę pagalbą [...], kad jie kasdien gautų bolševikinį užsigrūdinimą ir savęs nepervertintų; kai kurie mūsų draugai mano, kad jeigu jie užima reikšmingą postą, vadinasi, jie dideli žmonės, ir greitai pradeda biurokratėti bei nevykdo partijos nurodymų, būna nedrausmingi. Tokius žmones mes turime perspėti, kad partija jiems suteikė šį postą, sukūrė jiems garbę, bet jeigu jie tai užmirš, tai partija iš jų atims tą valdžią bei visas teises ir tas pasipūtėlis liks pačiu mažiausiu žmogumi“.

Retas kuris komunistas, o ypač nevertai iškeltas (tokių buvo dauguma pusiau beraščių komunistų), paragavęs valdžios ir privilegijų, po to norėdavo tapti „mažiausiu žmogumi“. Visa sovietų valstybė sirgo įtarumo liga. Tarp komunistų ta liga buvo ypač paplitusi.

1947 m. spalio 17 d. LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą dėl paslapčių saugojimo, kurį turėjo pasirašyti visi partinių organizacijų darbuotojai. Ne tik LKP(b) CK, bet ir nemaža dalis partijos apskričių komitetų dokumentų buvo slapti arba visiškai slapti.

Partijos nariai buvo instruktuojami: „Draugas, gavęs slaptus partijos apskrities komiteto dokumentus, negali jų nei perduoti, nei supažindinti su jais ką nors kitą, jeigu tai nėra specialiai nurodyta partijos komiteto. Dokumentus reikia laikyti ypatingose bylose ir asmeniškai grąžinti LKP(b) apskrities komitetui“.

Itin didelį partinės veiklos įslaptinimą rodo ir tokia smulkmena - iš 1949 m. 1947 m. birželio 8 d. SSRS MT paskelbė Stalino pasirašytą nutarimą Nr. 2009, kuriame nurodyta, kas laikoma valstybės paslaptimi. Tarp valstybės paslapčių buvo ir „Ekonominio pobūdžio žinios“, o jose: „TSRS MT pripažinti turintys būti išsaugoti paslaptyje duomenys: apie pramonę ir jos atskiras šakas, žemės ūkį, prekybą ir susisiekimo kelius“.

Kitą dieną po šio nutarimo SSRS AT paskelbę įsaką už atsakomybę paviešinus tai, kas vadinta valstybės paslaptimi. Jame mažiausia bausmė - 5-10 metų kalėjimo - numaty...

Štai lentelė, kurioje pateikiami duomenys apie LKP(b) narių tautinę sudėtį skirtingais metais:

tags: #ar #gali #isskirti #nepadalija #turto