Formuojantis paveldimai asmenvardžių sistemai pastoviausias buvo pavardės kamienas, o tos pačios šaknies asmenvardžių priesagos itin įvairavo. Daug kartų perrašytos, išverstos ar kitaip pakeistos pavardės pradėtos vadinti svetimomis, nelietuviškos darybos. Pagal kažkaip susiformavusius ir iki šių dienų išlikusius pavardžių užrašymus šiandiena sunku spręsti apie žmogaus tautybę.
Svarbu suprasti, kad istoriniuose rankraščiuose perrašomi vardai ir pavardės kartais prarasdavo pirminę formą. Specialistai pripažįsta, kad tik originalus užrašas yra autentiška asmenvardžio forma. Mums, surandantiems visą pavardės kitimo kelią, yra svarbus jos užrašymų paveldas, t. y. istorinė vartosena.
Vyko nuolatinis asmenvardžių užrašymų varijavimas, nes nuo pat raštijos pradžios iki šių dienų jų pokyčius įtakojo daug veiksnių. Lotyniško pagrindo rašmenimis užrašyti vardai ir pavardės, paraidžiui užrašomi lenkų raštininkų, palaipsniui keitė formą. Buvo tarsi „adaptuojamos" - vienokio tipo rašmenimis parašyta pavardė buvo perrašyta kitokio tipo rašmenimis. Tokiais būdais ir dar daugybe nepaminėtų, galėjo būti prarandamas asmenvardžio tapatumas.
Kol susiformavo pavardės, susidarė įvardijimų istorinė "kelionė". Štai kodėl, mums, mėgėjams, kartais sunku tiksliai nustatyti reikalingo asmens tapatumą. Lotynų kalba užrašytą antroponimą, apdairiai reikia priskirti lenkiškai perrašyto asmenvardžio savininkui. Lotynų kalba užrašytos pavardės (ar pravardės?) buvo palaipsniui keičiamos į lenkiškai užrašytas versijas. Palengva ir netolygiai, nes ne iš karto visi raštininkai išmoko kitą kalbą, kartu su žiniomis, keitėsi užrašomų pavardžių formos.
XVIII amžiaus pabaigoje, Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos, asmenvardžių užrašymui didžiulę įtaką darė rusų kalba. Padaugėjo atvejų, kai asmenvardžiai buvo rašomi su slaviškomis tėvavardinėmis priesagomis -ovič, -evič, -ova, -ovna, -evna. Kai kurios taip sudarytos pavardės buvo labai populiarios, pavyzdžiui, užregistruota net 1540 šeimų, turinčių pavardę Stankevičius.
Istorijos ir etimologijos žodynas, nurodo, kad pavardė Stankiewicz užfiksuota Lenkijos teritorijoje ne anksčiau kaip 1470 metais. Nedideli pavardžių pakeitimai atsirado dėl jų sandaros skirtumų. Pavyzdžiui, Daugėlaitė lotyniškai užrašoma Dawgelina, lenkiškai - Dawgialowna, Dawgialowiczowa arba Dawgialanka, rusiškai - Довгялловнa.
Aukštaitijoje dažnos pavardės Pivoriūnas arba Pivorius, galimai sudarytos iš slaviško žodžio пиво, pridedant lietuvišką galūnę, tačiau atsirado keletas panašių slaviškų pavardžių Piwowarowicz, Пивор reiškinčių "aludario sūnus“.
Kalbininkas Z. Zinkevičius aprašydamas pavardžių sudarytų iš krikšto vardų užrašymą, pastebi, kad vardai retai kada verčiami į slavų kalbas. Pavyzdžiui, "Jurgis knygose rašomas lotyniškai Georgius arba lenkiškai Jerzi (Jerzy), tačiau tėvavardis daromas bemaž vien tik iš lietuviškos šio vardo formos Jurgis, taigi, Jurgievič.
Slaviškų tėvavardinių priesagų "prisegimo" tradicija atsirado dar ir dėl noro tapti „poniškesniu“. Tiek Lenkijoje, pridedant -ski, tiek Lietuvoje sudarant pavardes su priesagomis -ovič, -evič, buvo tikimasi pakelti savo statusą, paslėpti žemesnę kilmę, pavardę perdaryti panašia į bajorišką.
Lietuvoje gausu vietovardinių pavardžių: Žemaitijoje, Pilsūduose gyveno Pilsudskis, Beržėnuose -Beržanskis. Z. Zinkevičius pažymi, kad panašus lenkiškų pavardžių darybai, pridedant -ski, yra tiesioginis lietuvių priesagos -iškis atitikmuo (pvz. Alšėniškis). Tokios pavardės sudarytos su lietuviškos kilmės vietovardžiais (Prelgavoje gyveno Prelgauskis, Apuolėje - Apulskis, panašiai prie Kačiargiškės - Pakačiargiškis).
Kalbininkai vertindami svetimvardžius, svetimomis laikomas mūsų pavardes abejoja, kad jos skolintos (atneštinės) iš kitų tautų. Greičiausiai jos perdirbtos čia pat, Lietuvoje. Knygose aš radau svetimvardžių (retų, neįprastos darybos pavardžių) įrašytų tarp mūsų gentainių, gyvenusių įvairiose parapijose. Nemažai jų - svetimtaučiai, susituokę su Lietuvos gyventojais tiek valstietiškos, tiek bajoriškos kilmės atstovais.
„Nelietuviškos“ pavardės sudarytos tiek žodžio šaknies (kuri sudaro pavardės kilmės pagrindą), tiek priesagos pagrindu. Į „nelietuviškų“ pavardžių užrašymus turėtume žiūrėti atsargiai, jų tikroji forma gali būti neišlaikyta, perrašant atsirasdavo dar daugiau variacijų ar klaidų. Visomis kalbomis užrašytos svetimtaučių pavardės buvo taisomos, perrašant keičiamos.
Pridedu 1818 metų Sedos parapijos gimimo-krikšto įrašo pavyzdį, kuriame Hrinert pavardė, esanti šoniniame knygos lauke, krikšto skiltyje taisyta į Hgrining. Taisant pavardę, viduryje žodžio atsirado g raidė ir galūnė -ing.
♦ Daug įvairių nelietuviškos kilmės pavardžių radau savo gentainių gyventose parapijose, įrašytų į jų dokumentus. ♦ Tarp retesnių keli Hiksa pavardės užrašymai: Fekixa, Hixsa, Fixet, šios pavardės ištakos Saksonijos regione Vokietijoje, variantai: Fike, Feick, Fix, Fick. Čekų kilmės Johanas Hiksa (1859-1934) - vienas žymiausių XIX a.
♦ Įdomus garsios giminės atstovo Antano Lotreko pėdsakas Lietuvoje (M: Dnus Antonius de Lautrek Comes de eadem Aula Daugincie 1823 m.). Apie kurį rašoma: "Šiaulių gimnazijos statybai trūkstamus 3 659 rb. sumokėjo grafas de Tuluz - Lotrekas, kuriam 1854 m. pinigai grąžinti iš valstybės iždo". Lietuvos Katalikų Bažnyčių žinyne nurodyta, kad: "1797 m. Šakynos seniūnija dovanota grafui Lotrekui, kuris atsisakė šelpti kleboną ir apie 1815 m. atėmė valaką žemės. Teismo sprendimu 1816 m. žemė grąžinta, bet 1822 m.
♦ Paklausite - kam reikia analizuoti svetimvardžius? Kiekvienas svetimšalis ar nelietuvių kilmės atstovas Lietuvoje paliko pėdsaką, paliko ženklų ir giminių istorijose. Kitataučiai ar nelietuviškais asmenvardžiais vietiniai asmenys liudijo gentainių santuokas, krikštijo vaikus, todėl glaudžiai bendravo tarpusavyje. ♦ Aktorius Dausonas, kunigas Mamertas, grafas de Šuazel-Gufje, auksakalys Vagneris, sodininkas Bolmanas, generolas Marikonis ir daugybė panašių asmenų viešėjo, gyveno, kūrė ir gal kartais paaukojo gyvybę mūsų krašto gerovei.
Jeigu šie kitataučiai liko gyventi Lietuvoje, jų pavardės buvo lietuvinamos, įgavo lietuvišką kirtį, galūnę, tai paskiausiai tapo nelietuviškos kilmės lietuviška pavarde. Po XVI a., kai Livonija atiteko Lenkijos-Lietuvos valstybei, vokiečių bajorai Rozenai (Rosen) įsikūrė Kurše.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis XVII a. pradžioje.
Šiandiena baigta nedidelė kelionė po parapijų knygas. Prabėgomis žvilgtelėjome į seniausių pavardžių užrašus, nežinomų raštininkų dailiai ir tvarkingai suguldytus knygų puslapiuose. Jeigu ne jie, kur surastume savo protėvių pavardžių lobynus?
Trečiadienį vykusiame ŽTK posėdyje įvairių institucijų atstovai ir komiteto nariai išreiškė skirtingas nuomones dėl moterų pavardžių rašymo. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė tvirtino, kad pavardė yra šeimos, giminės pavadinimas, kuris keliauja iš kartos į kartą. Kitaip galvoja Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Eugenijus Gentvilas.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės Violetos Meiliūnaitės nuomone, priėmus pasiūlytas įstatymo pataisas, būtų išbalansuota pavardžių sudarymo sistema. Anot komisijos, pavardės yra kalbos sistemos dalis ir lietuvių kalboje turi savitus nusistovėjusius dėsningumus - „siūloma pataisa nedera su lietuvių kalbos tradicija“.
Kaip ELTA jau skelbė, balandžio 29 d. Seimas nepritarė praeitos kadencijos Švietimo ir mokslo komiteto siūlymui atmesti įstatymo pataisas, leisiančias rašyti moterų pavardes su galūne -a. 2023 m. liepos 4 d. Seimas po pateikimo pritarė Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo pataisoms, kurios numato sudaryti galimybę rašyti moterų pavardes su galūne -a.
Pamenate, kaip aptarėme įvairių lietuviškų moteriškų pavardžių reikšmes? Stengėmės jums pateikti tiksliausiai apibūdinantį pavardės aprašą, todėl visą širdį sudėjome į šį topą - atrinkome penkias Lietuvos merginų pavardes (kartu su jų įvairiomis šaknimis), kurių charakteristikos pačios pačios sėkmingiausios:
- Balčiūn (- aitė, - aitytė). Senovės lietuviai tikėjo, jog su šia šaknimi turinčias pavardes asmenybes globoja kažkas iš aukščiau. Ši pavardė lemia, jog išsiskiri gebėjimu numatyti viską į priekį, todėl neretai tau sekasi planuoti, esi skrupulinga, viską darai iš širdies.
- Kazlausk (galūnės - aitė, - ytė). Šios populiarios pavardės kilmė - iš lenkų ar baltarusių kalbų. Ožka simbolizuoja dosnumą, todėl šios asmenybės pasižymi troškimu daugiau duoti, o ne gauti. Tai ryžtingumu pasižyminčios merginos, kurioms dar viskas prieš akis.
- Mešk (Meškauskaitė) (Meškytė) (Meškaitė). Šią pavardę turinčios merginos išsiskiria organizuotumu ir yra apdovanotos gamtos grožiu. Šią pavardę turinčios visada sparčiu greičiu vejasi svajonių išsipildymą, nes pats likimas joms lemia atsidūrimą tinkamoje vietoje tinkamu laiku.
- Vasiliausk (- aitė, - ytė). Su šia šaknimi turinčias pavardes merginos yra drąsios, pasižyminčios išlavintu skoniu, aštriu protu bei nepralenkiamu sarkazmo jausmu. Žodžių kovoje jos yra vienareikšmės nugalėtojos, nes žodis yra - jų stipriausias ginklas.
- Urbon (galūnės - avičiūtė, - aitė, - ytė). Su šia šaknimi turinčias pavardes asmenybės išsiskiria greitumu ir mokėjimu staigiai reaguoti į įvairias situacijas. Jų protas - itin guvus, todėl jos labai greitai geba išspręsti problemą.
AP0323 rašė:Tikros lietuviškos pavardės baigiasi su * aitis galūne, beje nesuslavintų tikrai lietuviškų pavardžių Lietuvoje tik apie 20%.Lietuviškos priesagos taip pat yra -ūn-, -ėn-, -yn-, -on-.
Mano pavardė yra lenkiška, tik galūnė yra sulietuvinta, nes senelis taip norėjo.
kiesza rašė:Jai pavrdėje yra priesaga sk tai pavardė greičiausiai sulenkinta, o mažiau tikėtina sulietuvinta iš lenkiškos.Ta pasme galūnė *auskas? Dar pridėčiau suslavintą *vičius galunę.
Tikrai taip sk, ič yra sulenkinimas-slavinimas, arba žmogus imigravęs.
Anot Bumblausko, knygoje "Senosios Lietuvos istorija" yra įdomi tema apie pavardžių kilmę. Tai tikrai lenkėjimo momentu lietuviai mąsiškai lenkinosi pavardes. Petraitis- Petrovskis, Povilaitis-Povilovskis, arba tiesiog versdavo čielą žodį. Kazlauskas- Oželis, Naujokas- Navickas, Baranauskas- Avinas.
Kalba - tautos tapatybės pagrindas.