Kunigas M. Mitkevičius, pasitelkęs Šventojo Rašto studijas ir išmokęs biblinių kalbų, drąsiai neria į palyginimų pasaulį, kad ištrauktų naujieną, susietą su šios žemės džiaugsmais ir ašaromis.
Kunigas Julius Sasnauskas taip apibūdina knygą „Žiū - gi Dangaus Karalystė! Provokacija Jėzaus palyginimuose“: „Juk galiausiai Dievo karalystė, kaip sakė pats palyginimų skelbėjas, yra ne kur kitur, o mumyse. Ir jeigu ten, mumyse, ji kaip nors suspurdės, prabils savo žodžiais ir savo tyla, savo provokacijomis ir savo ramybe, savo klaustukais ir savo daugtaškiais, galbūt per tai kažin kas gražaus ir gero, gal net dieviško ir karališko ūžtelės į mintis, į širdį, o tada - ir į gyvenimą, į daugiau gyvenimo ir džiaugsmo, ką yra pažadėjęs mums mokytojas Jėzus“.
Knygos autorius Jėzaus palyginimuose ieško provokacijų ir kviečia išgirsti, ką šiandien Jėzus mums kalba.
M. Mitkevičius knygoje rašo: „Tai, ką Jėzus skelbė paprastais pasakojimais, keliaudamas po kaimus ir miestus, tikrai ne mažiau aktualu ir mums, ypač išpažįstantiems jį esant Dievo Sūnumi ir savo Viešpačiu. Taip yra todėl, kad šių dienų žmogus nebe toks imlus Dangaus karalystės logikai, koks buvo Jėzaus laikais. Ne tik kone atmintinai žinomi, metai iš metų liturgijoje besikartojantys Šventraščio tekstai, bet ir juos lydintys pamokslai jau nebestebina“.
Kunigas atskleidžia pagrindinį palyginimų tikslą - tai provokacija, kuria metamas iššūkis įprastiniam, nuostabos nepatiriančiam mąstymui.
Palyginimais skaitytojas kviečiamas į dvikovą, kurioje laimėti turėtų ne teisingas, dažnai nuo mažumės žinomas atsakymas, bet teisingas klausimas, skatinantis diskusiją apie Dievą, jo Karalystę, pasaulį, mus pačius.
Dievo Karalystė: ar visada tokia, kokią įsivaizduojame?
Knygos autoriumi, kunigu M. Mitkevičiumi, kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Žurnalistė klausia: „Svarstau, ruošiame Kūčias, dengiam Kalėdų stalą, laukiame artimųjų, rodos, nieko čia tokio. Turbūt reikėtų kur kas vertingesnių darbų nuveikti, bet ir vėl, ar tikrai asmeninis santykis, pagarba tradicijoms ir vyriausiems šeimos nariams, prisiminimai apie išėjusius - nieko tokio?“.
Kunigas atsako: „Kūčios man - visa ko esmė. Laikas, kai smulkmenos išnyksta, lieka tik dėkingumo jausmas - už tai, kad esu, ir už visus, kurie yra šalia. Jei padėkos momento nelieka, stebuklas dingsta. Eidami per gyvenimą sutinkame tūkstančius žmonių, tačiau siejame save su labai konkrečiais vardais. Kūčios yra mūsų savastis, svarbu šią tradiciją perduoti kitoms kartoms. Vertėtų pasimokyti iš žydų, kaip gražiai ir kantriai, švenčiant savąsias šventes, vyriausias šeimos narys atsakinėja į smalsius vaikų klausimus. Įdomu ir katalikų vaikams, kodėl dvylika patiekalų? Kodėl ant stalo nėra mėsos? Jei suaugusieji šiuos atsakymus žino, tradicija bus tęsiama jaunesniųjų, o tuo pačiu ir žaismingu būdu vaikams perduodamas tikėjimas. Gyvos tradicijos leidžia pajusti šeimos, žmonijos tęstinumą, kuris po Kristaus gimimo tapo kitokiu“.
Jėzus keliavo mokydamas sutiktus žmones, o žinia dažnai būdavo perteikiama palyginimais.
Žurnalistė klausia: „Jūs palyginimuose ieškote provokacijų. Kaip kilo tokia mintis? Ir kodėl būtent šiuos palyginimus pasirinkote?“.
Kunigas atsako: „Buvo svarbūs du aspektai. Norėjau aptarti dažniausiai girdimus, pažįstamus palyginimus, prie kurių esame pratę. Tačiau pažvelgti į juos iš kito kampo, nustebti, sujudinti vandenis. Mėginau išsiaiškinti ir keletą palyginimų, kurie man pačiam buvo įdomūs, lengvai nepasidavė. Liko ir tokių, kurių neišsprendžiau. Antai knygos pabaigoje palieku ir skaitytojui galimybę ieškoti atsakymo į palyginimą apie karalaičio vestuves. Karalius sumanė kelti puotą, kviečia svečius, bet šie, nepanorę atvykti, išsisukinėja. Įsižeidęs karalius siunčia kariuomenę ir sunaikina įžūliuosius kartu su miestais. Tada tarnams nurodo sukviesti žmones iš gatvės. Netrukus vieną, pasirodžiusį be tinkamo drabužio, karalius įsako išmesti į tamsybes. Svarstau: ar tikrai Dievas panašus į šitą karalių? Gal jis labiau primena karalių Erodą, kuris gali būti ir įžeidus, ir kerštingas? Neįtikina manęs, kad Dievas išties toks gali būti, ir galbūt Jėzus, kalbėdamas apie Dangaus karalystę, šiuo palyginimu norėjo parodyti ne tai, kokia ji yra, o kokia nėra? Visada pravartu žinoti, kad Dangaus Karalystė viršija žemiškąją, ypač kai pagauni save mąstantį žemiškosios karalystės logika. Tarsi ir teisinga viskas, tačiau Dangaus Karalystė - kur kas daugiau“.
Biblija: Dievo žiaurumas ir meilė
Biblijoje rašoma, kad Dievas yra žiaurus, pavydus ir kerštingas, jis baudžia iki kažkelintos kartos, bet kartu Dievas yra labai mylintis.
Jis muša ir glaudžia, bučiuoja ir kanda vienu sykiu, todėl nenuspėjamas, baisus šizofrenikas, įnoringas vaikas, kuris įtūžęs daužo savo kūrybos vaisius.
Biblijos Dievas baudžia kitus ir už savo įsakymus.
Kai žydai nuklydo į pagonybę, Dievas ant jų galvų pasiuntė babilieniečius.
Bet štai teisingasis Dievas įsiunta ant babiloniečių, kam tie pakluso Dievo įsakymui ir skriaudė žydus.
Ar Dievas visada teisingas? Kaip teigiama Biblijoje, tai labai pavydus, piktas, kerštingas, žiaurus Dievas, kuris keršija palikuonims iki devintos kartos.
Kai prasikalto Dievo tauta, šis užsiundė pagonis, kad tie žydus nušluotų nuo žemės paviršiaus, paskui baudė pagonis, kam tie pakluso jo valiai ir paklusdami baudė žydus.
Tokią tvarką, kur vargšas šelpia turtuolį, o turčius dergia kitiems ant galvų, gailestingajam Dievui paskirtas dar vienas - budelio darbas.
Ar kerštas - Dievo savybė?
Kunigas interviu sako: „Iš vieno rabino esu išmokęs: jei po susitikimo su manimi žmogus nori susitikti dar kartą, vadinasi, jis norės pažinti ir mano Dievą. Bet jei nenorės nieko bendra daugiau turėti, vadinasi, atmes viską, kas man svarbu. Mano Dievą - irgi. Šių dienų kunigas turi saugotis nuodėmės atstumti nuo savęs ir nuo Dievo žmogų“.
Bažnyčia turi būti vieta, kurioje jaučiame meilę ir Dievą. Jis nebūtinai turi glostyti, gali būti ir reiklus.
Išėję iš Šv. Mišių, turėtume šlykštėtis savo nuodėmingumu, bet tuo pačiu jausti drąsą ir begalinę viltį, kad vis dėlto esame šviesos pusėje.
Vieni kitiems mes padedame sklaidyti tamsą ir atrasti vis daugiau šviesos.
Žurnalistė klausia: „Neseniai su vienu bičiuliu kalbėjome, kad šiame, ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį ištikusio chaoso, laike Bažnyčia galėtų, o ir turėtų tapti vienijančia institucija. Prisiimti taikytojos, ramintojos vaidmenį...“.
Kunigas atsako: „Nemanau, kad Bažnyčia to nedaro. Bažnyčia - ne tik oficiali pozicija, tai ir žmonės, savyje nešiojantys Dievo Dvasią, ramybę. Bažnyčios hierarchai meldžiasi už valstybę, už pasaulį ir ragina žmones tai daryti. Maldos nesuveiks kaip magija, bet tikrai padės besimeldžiančiam neįsisukti į blogį, pyktį, kerštą. Vidinė ramybė, Dievo Dvasia keičia pasaulį, - jei aš nesu blogio šaltinis ar blogio pusėje, vadinasi, prisidedu prie pokyčių link gėrio. Galbūt Bažnyčia galėtų labiau viešumoje mokyti sugyvenimo principų, Bažnyčios socialinio mokymo, bet, žinau, jog daug kam labiau norėtųsi vien autoritetingai skelbiamų pavardžių. Tačiau pavardės atėjo ir išėjo, turėtume formuoti kritinį mąstymą, kuriame nebūtų pykčio, nebūtų neapykantos. Kad žmogus laisva valia galėtų apsispręsti gėriui. Laisviems žmonėms nereikia receptų, laisvos visuomenės bruožas - gebėjimas natūraliai atskirti gėrį nuo blogio. Ir ypač tada, kai tai mėginama niveliuoti“.
Dangaus Karalystė kasdienybėje
Kunigas sako: „Šios knygos tikslas - patraukti net tik prie Biblijos skaitinių, bet ir lavinti gebėjimą Dangaus Karalystę užčiuopti kasdienybėje. Ir joje per kitus žmones sutikti Dievą - tarp puodų, parduotuvėje ar automobilių stovėjimo aikštelėje. Iš tų akimirkų gimtų gražūs, jau savi palyginimai apie patirtą Dievo Karalystę“.
Senojo Testamento Dievas ir Naujojo Testamento Dievas
tags: #ar #dievas #gali #buti #kerstingas