Anglijos Gyvenamųjų Namų Architektūra: Nuo Istorijos Iki Šių Dienų

Didžioji Britanija pasižymi turtinga ir įvairia architektūros istorija, kurią formavo įvairūs kultūriniai, ekonominiai ir socialiniai veiksniai. Nuo senovinių megalitinių statinių iki modernių gyvenamųjų rajonų, Anglijos architektūra atspindi šalies raidą ir žmonių poreikius.

Stounhendžas - vienas garsiausių priešistorinių paminklų pasaulyje

Senovės Laikotarpis ir Viduramžiai

Išliko neolito ir bronzos amžiaus megalitinių statinių: Stonehenge’o ansamblis, šventyklos ir antkapiniai paminklai Avebury, gyvenvietės liekanos Orknio salose (visi pasaulio paveldo vertybės). Nuo 2 a. Nuo 6 a. pradėjus plisti krikščionybei, o nuo 7 a. 8 a. Didžiąją Britaniją užkariavę normanai pradėjo kurti centralizuotą valstybę, statyti pilis (12 a. pabaigoje jų buvo apie 80), dažniausiai aptvarines su kampiniais bokštais (Londono Toweris, pradėta statyti apie 1078 - pasaulio paveldo vertybė, nuo 1988).

Londono Toweris - istorinė pilis, pradėta statyti 1078 m.

Romaninė ir Gotikinė Architektūra

11-12 a. paplito romaninės bažnyčios su kvadratinio plano bokštais, storomis sienomis, ilgomis (iki 170 m) siauromis navomis (Norwicho, Saint Albanso, Peterborough bažnyčios, Durhamo katedra, 1093-1130; ji ir pilis - pasaulio paveldo vertybė). Iki 12 a. Nuo 12 a. pabaigos Didžiosios Britanijos architektūroje įsigalėjo gotika, kuri pasižymėjo ne naujomis konstrukcijomis, bet dekoratyviniais elementais.

Ankstyvosios gotikos, arba ankstyvojo anglų stiliaus, sakraliniai pastatai dar kiek panašūs į romaninius (žemi, masyvūs), lotyniškojo kryžiaus plano, paprastos kompozicijos; ryšku horizontalių ir vertikalių linijų ritmas, fasadai puošnūs, su skulptūromis: Salisbury (1225), Canterbury (11-16 a.) katedros.

Salisbury katedra - ankstyvosios gotikos pavyzdys

Brandžiosios gotikos, arba dekoracinio stiliaus, bažnyčiose paplito platesni nei anksčiau, puošniais masverkais dekoruoti langai, sudėtingos konfigūracijos skliautai, gausi augalinių motyvų puošyba (Exeterio katedra). Vėlyvosios gotikos, arba statmeniškojo stiliaus, pastatuose vertikaliai skaidyti arkiniai langai, pastatų sienos, gausia drožyba puošti skliautai. Statyta universitetai (Oksfordo, Kembridžo) su puošniomis koplyčiomis (Karališkojo koledžo koplyčia Kembridže), visuomeniniai pastatai: gildijų namai, pobūvių salės.

Renesansas ir Klasicizmas

15 a. viduryje-16 a. architektūroje reiškėsi Tiudorų stilius, pereinamasis laikotarpis tarp vėlyvosios gotikos ir renesanso, ir Elžbietos stilius, kuris suderino renesanso ir gotikos bruožus. 16 a. prasidėjus reformacijai bažnyčių statyta mažai, daugiausia plėtota gyvenamųjų namų statyba; jie dažniausiai buvo 2 aukštų, raudonų plytų mūro.

Architektūroje įsigalėjus renesansui orderinės sistemos elementai buvo derinami su vietinėmis tradicijomis (aukšti stogai, erkeriai, dideli vestibiulio langai, židiniai). Susiformavo centriškojo sodybinio namo su galerija tipas. Interjerui būdinga drožinėto ąžuolo paneliai (buazerijos), dekoruotos lubos, drožtiniais ornamentais puošti suolai, kėdės.

17-18 a. Didžiosios Britanijos architektūroje įsitvirtino klasicizmas, kuriam būdinga praktiškumas, santūrios formos, taisyklinga kompozicija. Architektas I. Jonesas, derindamas renesanso ir antikos bruožus, suprojektavo Londone Whitehallo rūmų ansamblį su 6 vidiniais kiemais ir banketų sale (1622). Vienas žymiausių Didžiosios Britanijos architektų Chr. Wrenas klasicizmą derino su nacionalinės architektūros tradicijomis: Londono rekonstrukcijos projektas po 1666 gaisro, Šv. Pauliaus katedra (1675-1710) ir Grinvičo ansamblis Londone (su kitais architektais, 1728; pasaulio paveldo vertybė).

Šv. Pauliaus katedra - klasicizmo ir nacionalinių tradicijų derinys

XIX Amžius: Pramonės Revoliucija ir Nauji Stiliai

18 a. pabaigoje-19 a. pradžioje dėl pramonės revoliucijos sparčiai plėtėsi miestai ir jų priemiesčiai; architektas J. Nashas daug prisidėjo plečiant ir perplanuojant Londoną (Crescento parkas, Regento parko terasos, 1828). Statyta pramoniniai pastatai, miestų centruose ir gyvenamuosiuose kvartaluose - puošnūs gyvenamieji namai su rokoko interjerais. Susidomėta vidurinių amžių palikimu (Anglijos banko rūmai Londone, 1753-1837, architektas J. Soane’as).

Plėtotas neoklasicizmas, pasižymintis formų tikslumu (Britų muziejus Londone, 1857, architektas R. Smirke’as), neogotika (Kelionių klubas, 1832, ir Parlamento rūmai, abu Londone, 1868, abiejų architektai Ch. Barry ir A. W. N. Puginas). Neoklasicizmo tradicijų puoselėtojas architektas E. L. Lutyensas sukūrė vadinamąjį lačenso klasikos stilių (Didžiosios Britanijos ambasada Vašingtone, 1930, Kristaus Karaliaus katedros Liverpulyje kripta, 1933-40).

Neogotikinių pastatų suprojektavo G. G. Scottas jaunesnysis (Bodley’o biblioteka Oksforde, 1942), moderno ir secesijos - T. Jacksonas (1835-1924), Ch. R. Mackintoshas (Glazgo dailės mokykla, 1909). Plečiantis pramoniniams miestams (Birminghamui, Mančesteriui, Sheffieldui), uostamiesčiams (Bristoliui, Plymouthui) tvarkytos upių ir uostų krantinės, pastatyta sudėtingos konstrukcijos metalinių tiltų.

Architektūroje pradėta naudoti naujas statybines medžiagas (metalą, stiklą), atsirado nauji racionalūs statybos metodai, sukurta naujų perdangos konstrukcijų (inžinierius T. Telfordas). 1851 Londone iš surenkamųjų metalinių konstrukcijų ir stiklo pastatyta vadinamieji Krištolo rūmai (architektas J. Paxtonas; 1936 sudegė).

Krištolo rūmai - metalo ir stiklo architektūros pavyzdys

XX Amžius: Modernizmas ir Pokario Atstatymas

19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje šalia eklektikos plėtojosi ir konstruktyvizmas. Funkcionalizmą Didžiosios Britanijos architektūroje plėtojo architektai Ph. S. Webbas (1831-1915), J. Burnetas (1857-1938), Ch. F. A. Voysey, T. Taitas (1882-1954), E. M. Fry (1899-1987).

Miestų sparti plėtra, priemiesčių ir miestelių susijungimas į konglomeracijas vertė spręsti ne tik urbanistines, bet ir socialines problemas. Architektas E. Howardas, R. Unwinas, L. de Soissons’as (g. 1890) pirmieji sukūrė miestų sodų (Letchworth Garden City, pradėtas statyti 1903 ir Welwyn Garden City, pradėtas statyti 1919, abu Hertfordšyre, Wythenshawe prie Mančesterio, pradėtas statyti 1927).

Per II pasaulinį karą apgriauti miestai buvo atstatinėjami, rengti rekonstrukcijų projektai (Coventry centro, nuo 1946, architektai D. Gibsonas, A. Lingas, D. L. Lasdunas). 1967 parengtas naujo miesto - Milton Keyneso - projektas. Statyti nauji nedideli miestai palydovai: Harlow prie Londono (pradėtas 1947, architektas F. E. Gibberdas).

Naujiems gyvenamiesiems mikrorajonams būdinga laisvas planavimas, visuomeniniai centrai sujungti su administracinėmis, prekybinėmis ir kultūros įstaigomis, įrengtos poilsio zonos. Londone pastatyta Karališkoji koncertų salė (1951, architektai R. Matthew, 1906-75, L. Martinas, g. 1908), Britanijos festivalio kompleksas (1951, architektas H. Cassonas, g. 1910), Coventry - katedra (1962, architektas B. Spense’as, g. 1907).

Šiuolaikiniai Gyvenamieji Raštai Londone

Londone gyvenamojo rajono pasirinkimą lemia ne tik piniginės storis, bet ir žmogaus gyvenimo etapas. Pačiame Londone galima rinktis iš daugiau kaip 30 apylinkių (boroughs) ir 118 mažesnių rajonų, tad dažnam atvykėliui būna ypač sunku apsispręsti, nuo ko pradėti. Lietuviams dažnai pagelbėja jau seniau mieste įsikūrę tautiečiai. Tokiu būdu Rytų Londone susibūrė nemaža lietuvių bendruomenė, kurios nariai dažnai kartu nuomojasi didesnius namus.

Didžiausia dilema kyla tuomet, kai Londone nori rasti kokybišką gyvenamąją aplinką už prieinamą kainą. Anot agentūros „MoveToLondon“, tarp pigiausių ir geriausių rajonų dažnai patenka Pendžas, Hornsis, Kriklvudas, Vilsdenas, Aktonas, Mil Hilas ar Sidnamo apylinkės.

• Sidnamas: Tai rajonas, išsidėstęs pietryčių Londone, kuris yra daug pigesnis nei kaimynystėje esantis Dalidžas ir Forest Hilas, galintys didžiuotis ypač gražiomis apylinkėmis.
• Vilsdenas: Gyvenimas šiame rajone garantuoja patogų ir greitą susisiekimą su Londono centru naudojantis "Jubilee" ir "Bakerloo" metro linijomis.
• Hornsis: Hornsio rajonas yra Londono šiaurėje, tačiau svarbu šio rajono nesumaišyti su greta esančiu gan brangiu rajonu - Krauč Endu, nes abi vietos turi tą patį pašto kodą...

Gyvenamųjų Namų Tipai

Gyvenamasis namas - tai pastatas, skirtas žmonėms nuolat gyventi. Tai seniausia ir gausiausia pastatų grupė, sudaranti daugiau nei 90% visų pastatų. Gyvenamųjų namų įvairovę lemia gamtinės sąlygos, vietinės tradicijos, ekonominiai, socialiniai, gamybiniai ir kiti veiksniai.

Seniausi ir labiausiai paplitę yra vienbučiai gyvenamieji namai, skirti vienai šeimai. Dažniausiai jie būna vienaukščiai arba dviaukščiai (kotedžas), dažnai su mansarda ir sodybiniu sklypu. Taip pat egzistuoja šie tipai:

• Dvibučiai gyvenamieji namai: Vienaukščiai arba dviaukščiai, kartais su mansarda.
• Blokuotieji gyvenamieji namai: Vienbučiai ar dvibučiai namai, sujungti į blokuotą struktūrą, taupant statybines medžiagas ir komunikacijas.
• Daugiabučiai gyvenamieji namai: Dažniausiai daugiaaukščiai, statomi miestuose.
• Sekciniai gyvenamieji namai: Sudaryti iš izoliuotų sekcijų, kuriose prie vienos laiptinės įrengiami butai.
• Taškiniai arba bokštiniai namai: Vienos sekcijos gyvenamieji namai (jei aukštesni nei 9 aukštų).
• Koridoriniai gyvenamieji namai: Butai išdėstyti prie bendro koridoriaus, dažnai su bendro naudojimo patalpomis (bendrabutis).
• Galeriniai gyvenamieji namai: Vietoje koridoriaus įrengiama atvira ar įstiklinta galerija, iš kurios patenkama į butą.

Teisiniai Aspektai ir Apribojimai

Statant ar rekonstruojant gyvenamąjį namą, būtina atsižvelgti į galiojančius teisės aktus ir teritorijų planavimo dokumentus. Pavyzdžiui, Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad detalieji planai rengiami, kai keičiamas bent vienas iš šių privalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų: teritorijos naudojimo tipas ir leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas.

Jei žemės sklypo naudojimo pobūdis yra Vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statyba, tai tokiame sklype galima gyvenamojo namo ir jo priklausinių (ūkinių pastatų) statyba. Tačiau statyti tik ūkinį pastatą be paties gyvenamojo namo negalima, nes jis neatitiks savo paskirties.

Norint žemės sklype statyti vietoje numatytų sublokuotų vienbučių namų atskirai stovinčius namus, reikia techninio projekto rengimo metu kreiptis į savivaldybės administracijos direktorių su prašymu pakeisti šiuos detaliojo plano sprendinius.

Sodo namas dažniausiai yra suprantamas kaip laikinas arba sezoninis būstas, kuris yra statomas sodo sklype ir yra skirtas atsipalaiduoti nuo miesto šurmulio. Gyvenamasis namas yra statinys, sukurtas nuolatinei gyvensenai, su visomis būtinomis patogumų ir komforto sąlygomis.

Pagrindiniai skirtumai tarp sodo ir gyvenamojo namo:

Sodo namai ir gyvenamieji namai atlieka skirtingas funkcijas ir yra pritaikyti skirtingoms gyvenimo aplinkybėms. Sodo namas dažnai yra sezoninis pabėgimas, o gyvenamasis namas yra sukurtas ilgalaikiam komfortui ir stabilumui.

tags: #anglijos #gyvenamieji #namai