Telšiuose, ant Žaliosios kalvos, greta Masčio ežero kranto, įsikūręs Žemaičių muziejus „Alka“ pasakoja Žemaitijos istoriją, atskleidžia žmonių gyvenimus, jų kūrybos ir kasdienybės spalvas. Muziejaus ekspozicijų salėse praeitis atsiveria eksponatuose, o kartu kviečia pažvelgti į tai, kaip kultūra tęsiama dabartyje. Žemaičių muziejus „Alka“ - tai ne tik muziejus - tai gyvas pasakojimas apie Žemaitijos praeitį, žmones, jų meną, buitį ir svajones. Kiekviena šio muziejaus salė, kiekvienas eksponatas - tarsi langas į praeitį, o kartu - ir tiltas į ateitį.
Nors muziejus oficialiai įkurtas 1932 m. vasario 16 d., jo ištakos siekia 1922-uosius, kuomet Telšių mokytojų seminarijos direktorius Juozas Gedminas ėmė rinkti pirmuosius muziejinius eksponatus, taip padėdamas pamatus būsimam Žemaitijos kultūros centrui. Iš pradžių „Alka“ glaudėsi įvairiose laikinosiose vietose - Telšių mokytojų seminarijoje, tuometinėje „Saulės“ gimnazijoje, netgi nuomojamose patalpose, kol pagaliau 1932 m. Senovės mėgėjų draugija „Alka“ ryžosi statyti nuosavą muziejaus pastatą.
Šiandien muziejaus fonduose saugoma daugiau nei 156 tūkstančiai eksponatų: archeologiniai radiniai, etnografiniai dirbiniai, tarpukario ir šiuolaikinės dailės kūriniai, baldai ir interjero detalės. Apsilankymas muziejuje - tai kelionė nuo seniausių laikų iki šių dienų. Čia susipina archeologija, etnografija, dailė, dvarų kultūra ir šiuolaikinis menas.
Žemaičių muziejus "Alka". Šaltinis: wikipedia.org
Lankytojai gali rasti archeologinius radinius iš piliakalnių ir kapinynų, etnografinės buities ir amatų ekspozicijas, dvarų kultūros meno dirbinius ir interjerus, tarpukario bei šiuolaikinės dailės kūrinius. Taip pat siūlomos specialios edukacinės programos vaikams, mokykloms, šeimoms. Tai vieta, kur istorija prabyla žmogui suprantama kalba - vaizdu, šviesa, autentiškumu.
Muziejus atveria duris visiems - tiek istorijos bei meno tyrinėtojams, tiek šeimoms, draugų kompanijoms ar kolektyvams, ieškantiems turiningo laisvalaikio. Po renovacijos „Alka“ pasikeitė neatpažįstamai - išsiplėtė erdvės, ekspozicijos tapo interaktyvios, muziejus įgavo naują veidą. Norėdami sužinoti, kaip šį virsmą mato patys muziejaus žmonės, pakalbinome direktorę Eva Stonkevičienę.
Muziejaus virsmas ir ateities planai
Žemaičių muziejus „Alka“ su savo padaliniais pastaraisiais metais išgyveno turbūt patį didžiausią virsmą nuo muziejaus įkūrimo: 2021 m. atnaujintas Žemaičių kaimo muziejus, jame įkurtos edukacinės erdvės, prabėgus porai metų visuomenei atverta Telšių ješiva, 2024 m. Istorinės ekspozicijos atvėrimas muziejaus kolektyvui buvo ypatingas. Kiekvienų metų pabaigoje vieni kitiems suteikdavome viltį, kad kitąmet bus lengviau. Deja, nebuvo. Kiekvienas etapas nuo muziejinių vertybių kraustymo iki biurokratinių procesų įgyvendinimo pareikalavo daug jėgų tiek fiziškai, tiek emociškai.
Didžiausią susidomėjimą lankytojams kelia pats muziejus ir atnaujinta istorinė ekspozicija, kurią kūrėme siekdami ne tik patraukliai ir profesionaliai pateikti informaciją, bet ir interaktyviai įtraukti žmones į pažinimo procesą. Muziejus patrauklus visiems, besidomintiems Žemaitijos istorija. Lankytojai ypatingai domisi turtingu archeologijos rinkiniu, atskleidžiančiu pirmųjų Žemaitijoje gyvenusių žmonių pasaulį.
Per daugiau nei devyniasdešimtmetę veiklą mūsų muziejus sukaupė beveik 156 tūkstančius vertybių, tačiau tikra „širdimi“ vadiname pirmąjį eksponatą, užfiksuotą muziejaus gaunamų eksponatų knygoje - Šv. Apie 1860 m. ją iš griūvančios Daubtiltės koplytėlės (Telšių r.) namo parsinešė Kalnėnų kaimo gyventojas Antanas Činskis ir muziejaus įkūrimo proga 1932 m. skulptūrą padovanojo muziejaus direktoriui Pranui Geniui.
Čia kiekvienas lankytojas galės pasigėrėti Žemaitijos dvarų paveikslais bei pagrindiniu akcentu 2024 m. restauruotu P. Pastebime, kad stipriausias reakcijas ir didžiausią įspūdį lankytojams palieka dvarų kultūros ekspozicija. Jei reiktų išskirti konkrečius eksponatus, tai būtų Venecijos Murano stiklo veidrodis, grafų Broel-Pliaterių ąžuolinis bufetas ar Rietavo kunigaikščių Oginskių medžioklės kambario iš elnių ragų pagaminti baldai.
Vienas favoritų - dvarų interakcijų ekspozicijoje esantis „stebuklingas veidrodis“, kuriame dirbtinio intelekto pagalba galima išvysti save dėvint XIX a. rūbus. Gana dažnai, apėję dalį muziejaus, žmonės teiraujasi: „Ar meškų jau nebėra“? Daugelis į muziejų sugrįžta su prisiminimais apie meškų iškamšas, kurios prieš renovaciją lankytojus pasitikdavo ekspozicijos pradžioje.
Kaip keičiasi lankytojų įpročiai? Pastebime, kad daugelis ateina vedini smalsumo - palyginti, kaip muziejus pasikeitė po renovacijos. Kai kurie prisipažįsta čia buvę vaikystėje ar jaunystėje, o dabar sugrįžę pamato visai kitą vaizdą. Per metus apsilankė daugiau nei 16 tūkstančių žmonių, ir net penktadalis jų - jaunimas. Tai rodo, kad muziejus sugeba sudominti naująją kartą. Užsieniečių lankosi vis daugiau, ypač vasarą: dažniausi svečiai - lenkai ir latviai, tačiau turėjome lankytojų ir iš Vakarų Europos, JAV.
Vienas naujausių sprendimų - 3D animuotas video pasakojimas apie muziejaus pastatą, kurį galima pamatyti net neižengus į vidų - pakanka nuskanuoti QR kodą. Ateityje sieksime dar labiau praplėsti veiklą: siūlyti naujas edukacijas, ekskursijas, rengti kūrybines dirbtuves, stiprinti ryšius su švietimo įstaigomis. Norime, kad muziejus būtų ne tik vieta, kur saugoma Žemaitijos istorija, bet ir gyvas kultūros židinys.
Parodų erdvėje nuolat keisime temines parodas, pristatysime dar neatskleistus rinkinių lobius bei šiuolaikinio meno sąsajas su istorija. Jei dar nesilankėte - ateikite ir pajuskite, ką reiškia autentiška žemaitiška dvasia.
Žemaičių kaimo muziejus
Europos Atviros oro muziejų asociacijos išleistame vadove įrašyta apie 300 buities muziejų. Telšių muziejininkai, ir ne tik jie, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą bandė įkurti senojo Žemaitijos kaimo muziejų po atviru dangumi. Tada buvo norima įsteigti vadinamąjį Oro muziejų. Pakartotinai šio darbo imtasi tik 1963 m., kai karšto muziejininkų ir kitų kultūros veikėjų idėją įkurti tokį muziejų palaikė tuometinė Ministrų taryba.
Pirmasis eksponatas į buities muziejų perkeltas 1967 m. birželyje. Tai buvo pirtis. Ji parsivežta iš Telšių rajono Tryškių apylinkės gyventojo S. Šiuo metu Žemaitijos kaimo muziejuje yra tik dalis tų pastatų, kuriuos čia buvo planuota perkelti. Pastatų skaičiumi turtingiausia yra stambaus ūkininko sodyba. Vidutinio valstiečio sodyboje pastatytas gyvenamasis namas, svirnas, jauja ir tvartas. Mažažemio sodyboje stovi trobelė ir tvartukas. Šios sodybos ir visuomeninis sektorius atspindi XIX a. pabaigos-XX a.
Nuo senų laikų žemaičiai gyveno kaimuose, bet, nors ir retai, viensėdžiuose. Iš padrikų kaimelių galėjo susiformuoti kupetiniai kaimai. Žemaičių valstiečiai sodyboms išsirinkdavo patogias ir gražias vietas šalia kalvelės, prie upės, pamiškėje. Taip ir susispietė jos po vieną, po dvi, lyg kupetos, į kaimus. Šiuose kaimuose sodybos išsidėsčiusios laisvai.
Pastatai pritaikyti prie vietos reljefo. Žemaičių sodybos erdvios. Jose žymiai daugiau įvairios paskirties trobesių, negu aukštaičių ir dzūkų sodybose. Pastatai Žemaičiuose masyvūs. Šiaudiniai stogai, plačios, žemai nuleistos pastogės. Žemaičiai nemėgo savo trobų puošti iš lauko.
Tradiciniai žemaičių gyvenamieji namai pasižymi masyvumu - ilgu ir plačiu korpusu, neaukštomis, vertikaliai lentomis apkaltomis sienomis. Stogas masyvus, keturšlaitis, su čiukuru. Trobos planas gana sudėtingas. Centrinę jos dalį užima kaminas, kuris su abiejose pusėse esančiomis priemenėmis skiria trobą į du galus.
Žemaitiškos trobos interjeras. Šaltinis: zemaitiukultura.lt
Į buities muziejų žemaičių troba parvežta iš Telšių rajono Gadunavo apylinkės Juodėnų kaimo ir atstatyta 1970 metais. Ją 1870 m. buvo pasistatęs ūkininkas P. Rusikis, valdęs 80 ha žemės. Troboje yra 11 patalpų.
- Geroji priemenė. Per ją retai vaikščiodavo, nes tai buvo išėjimas į gerąjį kiemą. Pro čia įvesdavo svečius, priimdavo piršlius.
- Geroji troba. Pati didžiausia namo patalpa. Į ją yra durys iš gerosios priemenės. Taip pat iš čia galima patekti į šeimyninę trobą, t. y. virtuvę ir alkierių. Grindys ir lubos iškaltos lentomis, sienos išklijuotos tapetais. Kambarį šildo sienelė iš šeimyninės trobos. Šalia sienelės - minkštasuolis. Galvūgaliu į alkierių stovi lova. Virš jos - paveikslas ir krucifiksas. Kitoje durų į alkierių pusėje stovi komoda, ant sienos kabo laikrodis ir veidrodis.
- Alkierius. Žemaičių gyvenamiesiems namams būdingas nedidelis kambarys - alkierius, skirtas svečiams apnakvindinti, nors dažniausiai naudojamas kaip šeimininkų miegamasis. Jame yra lova, skrynia, stalas su dviem kėdėmis. Virš lovos pakabinta rankšluostinė su rankšluosčiu.
- Blogasis alkierius - Špižarnė. Paprastai čia buvo laikomi maisto produktai.
- Vaikų kambarys. Name, kuris parvežtas į muziejų, įrengtas vaikų kambarys. Palubėje pri balkio parištas lopšys, stovi lova, staliukas.
- Šeimynos troba - Užpečkinė. Turi virtuvės ir darbo kambario paskirtį. Kartais čia ir miegama. Minėtu atveju pastatyta piemenuko lovelė. Virtuvėje virdavo valgį, valgydavo ir atlikdavo pagrindinius namų apyvokos darbus.
- Blogoji priemenė. Pagrindinis šeimos narių išėjimas į blogąjį kiemą, tvartus.
- Kaminas. Vienas iš būdingiausių žemaičių gyvenamųjų namų bruožų - tai kamino, kaip atskiros patalpos, buvimas. Kamine vasaros metu virdavo maistą, žiemą - jovalą kiaulėms, šildė vandenį. Kamine rūkė ir laikė mėsą. Pagrindinė vieta kamine - ugniakuras, įrengtas ant akmenimis krauto paaukštinimo.
- Priešininkė. Tradicinio žemaičių gyvenamojo namo patalpa prie gerosios priemenės. Ji skirta nusenusiems tėvams (karšinčiams), įnamiams. Patalpoje yra mūris su šildoma sienele, lova, stalas, skrynia. Kampe stovi verpimo ratelis, lanktis.
- Kamarėlės. Trobos gale esančios dvi kamarėlės buvo įvairios paskirties. Jose laikoma manta.
Greta gyvenamojo namo svarbų vaidmenį valstiečių gyvenime atliko svirnas, skirtas grūdams, maistui, mantai laikyti, miegoti. Lietuvos teritorijoje svirnai išplanavimo ir išorės formos atžvilgiu skirstomi į du pagrindinius tipus: aukštaičių ir žemaičių. Pagrindinis skirtumas - patalpų dydis ir skaičius. Jei aukštaičių klėtis yra vienos, dviejų ir tik retai kada trijų patalpų, tai žemaičių svirnai turi penkias, šešias ir daugiau patalpų.
S. Mikalauskas svirną statė 1909 m. Statybos metai įrėžti fasado vidurinių durų viršutinėje staktoje. 1970 m. Pagal galinę ir šoninę sieną įrengti aruodai. Prie sienos, kur nėra aruodų, stovi laiptai į palėpę. Derlingais metais, kai grūdai netilpdavo aruoduose, pildavo juos į palėpę. Durys į grūdinę, kaip ir į kitas tris patalpas, dvigubos.
Kraštinė patalpa kairėje fasado pusėje turi grindi, lubas, mažą langelį. Šią patalpą vadindavo špikieriumi. Čia miegodavo šeimininkas, kartais samdiniai. Yra lova, stalas, skrynia. Šiame gale taip pat yra atskira patalpa, į kurią patenkama iš svirno galo. Drabužinė . Tai patalpa tarp grūdinės ir vazaunės. Čia laikydavo senus ir nešiojamus drabužius, įvairius rakandus. Kamaros gale plona medine siena atitverta patalpa mėsai kubiluose laikyti. Vežiminė (vazaunė) svirno dešiniajame šone. Jos tik viena (vidinė) siena yra iš apipjautų rąstų, o kitos trys vertikaliai apkaltos lentomis.
Svirnas tiek savo architektūriniu sprendimu, tiek patalpų skaičiumi ir išdėstymu yra žemaitiško tipo ūkinis trobesys, atspindintis pasiturinčio valstiečio ekonominį pajėgumą, kaimo buitį. Pastatytas blogajame pasiturinčio valstiečio sodybos kieme.
Muziejuje esantis kiaulininkas anksčiau stovėjo Plungės rajono Bubėnų apylinkės Užpelių kaimo ūkininko Juozo Kupetausko ūkyje. Kiaulininkas be pamatų, pakeltas ant akmenų. Sienos tašytų rąstų, stogas keturšlaitis, dengtas skiedromis. Vidinė tašytų rąstų siena dalija pastatą į dvi dalis. Durys dvivėrės. Kiaulininko gale, po tuo pačiu stogu, yra pastogė, paremta mediniais stulpais.
Turtingo ūkininko sodyboje esantis tvartas yra L raidės plano. Tvartas buvo pastatytas XIX a. pabaigoje Telšių rajono Gadūnavo apylinkės Juodėnų kaimo ūkininko D. Putvinskio sodyboje. Tvartas pakeltas ant stambių akmenų. Sienos iš tašytų rąstų, galuose suleistų į sąsparas. Vietoj lubų uždėtos kartys, ant kurių kraunamas šienas ar šiaudai. Stogas keturšlaitis, dengtas skiedromis. Durys plačios, dvivėrinės, kad per mėšlavežį į tvartus būtų galima laisvai įvažiuoti su vežimu. Tvarto vidaus įrengimas nesudėtingas: viename pasienyje įtaisytos ėdžios pašarui arkliams, kitame ant paaukštinimų pritaisytas lovys vandeniui, pelams bei avižoms.
Ūkio pastatas javams, linams laikyti ir kulti. Kluonas stovi sodybos pakraštyje, kad kilus gaisrui neužsidegtų kiti pastatai. Kluonas yra dvilinko plano su gegninės konstrukcijos valminiu stogu. Tokie dvilinko plano kluonai XIX a. buvo gana plačiai paplitę centrinės Žemaitijos šiaurinėje dalyje. Pamatus čia atstoja po apatiniu rąstų vainiku padėti dideli akmenys.
Įėjus pro fasadines duris, kairėje pusėje yra daržinė. Daržinėje sukraudavo vasarojų, linus, rugius. Šalia, skersai viso pastato, yra plūkto molio laitas, vadinamas grundymu ar klojimu. Čia suklodavo linus, kai juos kuldavo spragilais. Į dešinę pusę nuo klojimo yra douba su krosnimi. Krosnies pakuros anga keturkampė, sustatyta iš tašytų akmenų.
Kluonas stovėjo Juozo Eičino sodyboje (Plungės rajone, Žemaičių Kalvarijoje). Pastatytas 1896 metais. Kluonas yra tipiškas XIX a. Tai ūkinis pastatas šienui, šiaudams sukrauti ir laikyti. Daržinė stovi atokiau nuo trobos - tarp tvarto ir ir jaujos. Daržinė 1973 m. parvežta iš Telšių rajono Rainių kaimo. Ją buvo pasistatęs ūkininkas P. Kaminskas. Vėliau dalį šio ūkininko žemės su daržine ir kitais pastatais tuometinė Lietuvos vyriausybė nupirko ir padovanojo dainininkui Kiprui Petrauskui. Daržinė stačiakampė, 18 m ilgio ir 8 m. pločio. Ištisinių pamatų neturi. Daržinėje yra du šoniniai įvažiavimai. Sienos apkaltos lentomis. Daržinė yra XX a.
Stovi ji šalia svarbiausių ūkinių pastatų: svirno, tvarto, kluono, daržinės. Beje, žemaičių sodybose be čia paminėtų dažnai būdavo nemažai ir kitų įvairios paskirties pagalbinių pastatų: sklepas, skirtas bulvėms laikyti, ratinė, skirta susidėti įvairiems padargams, ubladė, skirta duonai kepti, žardinė (žardinyčia) linams ar žirniams džiovinti.
Žardinė skiriasi nuo žardo ne tiek savo paskirtimi, kiek konstrukcija. Aprašomąją žardinę sudaro du lygiagrečiai sustatyti žardai. Jų stulpai ąžuoliniai, 3540 cm skersmens, 2,60 m aukščio stovi ant į žemę įleistų akmenų. Žardinės ilgis - 12 metrų. Stulpai su pagegniniais sujungti įkerpant griovelį į viršutinį stulpo galą, o apatiniame pagegnyje padaromas atitinkamas įpjovimas su iškilimu. Tokiu būdu sujungus, pagegninės neturi nei išilginio, nei skersinio laisvumo. Toks sujungimo būdas gana patvarus. Žardai tarpusavyje sujungti 6 metrų atsumu pagegniniais rąstais kampuose sąsparų. Tai tvirtas kryžminio sujungimo būdas. Skersinės sijos įtvirtintos tarp pagegninių rastų kryžminiu būdu į sasparą.
Žardinė - tai statinys, kuris buvo statomas ten, kur iš visų pusių pūsdavo vejai. Tokia jos paskirtis. Žardinės karkasinė konstrukcija, pučiant stipriems Vakarų Lietuvos vėjams, negalėjo būti aukšta. Todėl pastato stogas keturšlaitis, gegnės 5 m ilgio. Gegnės viršuje sujungtos templėmis, kurioms gegnėse padarytos įpjovos.Templių galai patašyti, prikalti medinėmis vinimis. Apatiniai gegnių galai įtvirtinti į išpjautus tarpus pagegniniuose rąstuose, užkalant iš šonų medinius pleištus, kad vėjas neišklibintų gegnių pagrindo. Pastogės užleistos, nedidelės - 70 cm , tačiau pilnai uždengia pagegnių sujungimus kampuose.
1951 m., vykdant kolektyvizacijai, žardinė atiteko kolūkio nuosavybėn. Vėliau kolūkiui kaip gamybinė patalpa ji tapo nebereikalinga ir 1975 m. Architektūriniu požiūriu žardinė reikšminga tuo, kad parodo, kaip apgalvotai liaudies dailidės sudarė statinio konstrukciją, pasirinko jos tūrį ir formą. Ūkiniu požiūriu žardinė yra vakarų Žemaitijai būdingas ūkinės paskirties pagalbinis pastatas, susijęs su linininkystės vystymusi, nes tiesioginė žardinės paskirtis - patalpa linų galvutėms džiovinti.
Pirtis parvežta iš Telšių rajono Tryškių apylinkės Sukončių kaimo ūkininko Stasio Bukausko sodybos 1967 metais. Pirtį Sukončių kaime pasistatė S. Bukausko uošvis Stasys Silkinis 1929 metais. Pirtis pastatyta prie iškasto tvenkinio. Tai buvo pirmasis eksponatas, atvežtas į Žemaitijos kaimo muziejų. Pastatas yra keturkampis, padalytas į dvi nelygias dalis, kurių didesnioji yra šildoma ir skirta maudymuisi.
Pirtis medinė. Toks pirties tipas būdingas visai Lietuvai. Pirties sienų konstrukcija yra rentinė. Čia dvejos durys. Pirmosios veda iš lauko į priepirtį, o antrosios - iš priepirčio į maudymuisi skirtą patalpą. Stasys Daunys straipsnyje”Lietuvių kaimo pirčių tyrinėjimai” rašo, kad pirtys yra bene vienintelis per ištisus šimtmečius mažiausiai pakitęs trobesys. Todėl aprašytoji pirtis atspindi ne tik XX a.
Aplankę turtingo ūkininko sodybos pastatus, takeliu palei karčių tvorą nueikime į mažažemio valstiečio sodybėlę. Ji įsikūrusi pačioje pamiškėje. Sodyba aptverta žiogrių tvora. Trobelė 1974 metais parvežta iš Telšių rajono Gadūnavo apylinkės Uikių kaimo. Ją buvo pasistatęs S. Gramauskis. Pastatas yra vientiso plano su dviem galais. Stogas gegninės konstrukcijos, pusvalminis, su paražine viename šone ligi žemės. Įėję pro fasadines duris, atsiduriame koridoriuje. Į dešinę iš jo veda durys į gyvenamąjį kambarį. Priešais - durys į tamsią kamarėlę. Į kairę - durys į kamarą su langeliu.
Gyvenamajame kambaryje - plūkto molio asla. Prie lango pastatytas stalas, suoliukai. Prie kito lango - lova. Dar yra verpimo ratelis, grūstuvas. Ši trobelė yra tipiškas XIX a. Šioje sodyboje esantis tvartas parvežtas iš Plungės rajono Alsėdžių apylinkės Žvirblaičių kaimo 1978 metais, iš buvusio Lietuvos savanorio Aleksandro Kavaliausko ūkio. Jis 1926 m.
Iš turtingo ūkininko sodybos takeliu, perėję medinį tiltelį, už tvenkinio pamatome vidutinio valstiečio sodybos pastatus: trobą, svirną, tvartą ir jaują. Kadangi minėtų pastatų vidus dar neįrengtas, tai plačiau jų ir neaptarsime. Suremontuotas tik kluonas, parvežtas iš Telšių rajono Luokės apylinkės Spukaičių kaimo.
Malūnas yra vienas iš paskutiniųjų palikuonių tų vėjo malūnų, kurie Lietuvoje pradėti statyti dar XVI amžiuje. Vėjo malūnas yra angliškojo tipo su pasukama prieš vėją kepure. Tokie malūnai Lietuvoje buvo statomi iki Antrojo pasaulinio karo. Malūną 1924 metais Telšių rajone Nerimdaičių kaime pasistatė 90 ha ūkio savininkas T. Prialgauskas. Jį statė vietinis meistras S. Banys. Veikė malūnas iki 1948 metų. Į muziejų jis parvežtas 1968 metais. Kai būdavo geras vėjas, šis malūnas sumaldavo iki 200 kg grūdų per valandą.
Šalia malūno, muziejaus teritorijos pakraštyje, pastatyta kalvė, parvežta iš Telšių rajono Mitkaičių kaimo 1971 metais. Kalvę 1911 metais buvo pasistatęs vietos ūkininkas K. Visminas. Muziejus pirmą kartą duris lankytojams atvėrė 1982 metais. Per 15 lankymo sezonų (ekspozicijos veikia tik vasarą) muziejų aplankė daugiau kaip 50 tūkst. žmonių.
Žemaičių muziejaus "Alka" istorijos faktai
- 1922 m. - Telšių mokytojų seminarijos direktorius Juozas Gedminas pradeda rinkti pirmuosius muziejinius eksponatus.
- 1932 m. vasario 16 d. - Oficialiai įkurtas Žemaičių muziejus „Alka“.
- 1938 m. - Pastatyti nuosavi muziejaus rūmai (architektas S. Stulginskis).
- 1967 m. - Pradėtas kurti Žemaičių kaimo muziejus.
- 1982 m. - Žemaičių kaimo muziejus atvertas lankytojams.
- 1998 m. - Pastatytas muziejaus priestatas (architektas A. Žebrauskas).
- 2002 m. - Rekonstruoti senieji muziejaus rūmai.
- 2015 m. - Prie „Alkos“ muziejaus prijungtas Žemaičių vyskupystės muziejus.
- 2021 m. - Atnaujintas Žemaičių kaimo muziejus.
Adresas ir darbo laikas
Adresas: Muziejaus g. 31, Telšiai.
Darbo laikas: antradieniais-penktadieniais nuo 9 iki 18 val., šeštadieniais-sekmadieniais nuo 11 iki 18 val.
Nemokamas lankymas - kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį.