Ar svajojate apie nuosavą kampelį gamtoje, toli nuo miesto šurmulio? Siūlome Jums išskirtinę galimybę įsigyti sodybą viename iš unikaliausių Lietuvos regionų - Dieveniškių apylinkėse. Tai siauras šalies iškyšulys, beveik iš visų pusių apsuptas Baltarusijos, todėl norint čia patekti, būtina turėti asmens dokumentą.
Ši vieta garsėja ne tik savo gamtos grožiu, bet ir turtinga istorija bei kultūros paveldu. Dieveniškės - tai unikalus istorinis-regioninis parkas, garsėjantis rėžiniais kaimais, kurių daugiau nerasite niekur kitur Lietuvoje.
Dieveniškių kilpa žemėlapyje
Sodybos atkūrimo istorija
Elena su vyru sodybą pavertė tikra ramybės oaze.
Idėjos gimimas
Elena pasakoja, kad mintis atkurti sodybą gimė neatsitiktinai - tai jos gimtasis kraštas, „širdžiai artimas“, kaip pati sako. Čia ji gimė, augo, baigė mokyklą, o tik vėliau išvyko į miestą. Visa jos vaikystė ir jaunystė prabėgo šiose apylinkėse.
„Ten yra mano tėviškė, šalia gyvena mano tėvukai ir natūraliai kilo noras turėti ką nors netoli jų. Kadangi pasitaikė proga įsigyti netoliese esančią sodybėlę - tai ne ta pati, kurioje gyvena mano tėvai - mes ją ir nusipirkome“, - pasakoja moteris. Meilė šiam kraštui Eleną lydėjo nuo mažumės.
Dar mokyklos laikais ji kartu su mokytoja vaikščiojo po apylinkes, rinko etnografinę medžiagą, užrašinėjo senovines dainas, fotografavo rankšluosčius ir kitus tradicinius buities daiktus. „Nuo vaikystės lydėjo pomėgis etnografijai. Taip pat išvažiavus į Vilnių baigiau istorijos studijas Vilniaus universitete, vėlgi tai rišosi į vieną, ir su vyru esame savo krašto ir gamtos mylėtojai“, - atskleidžia pašnekovė.
Iššūkiai ir sprendimai
Įsigijus seną sodybą, kuriai jau daugiau nei 120 metų, porai teko susidurti su nemažais iššūkiais. Būklė buvo prasta, o net ir kaimynai netikėjo, kad čia dar galima ką nors padaryti: „Nieko nepadarysite, reikia viską išgriauti ir statyti naujai“, - sakė jie. Tačiau Elena su vyru nusprendė kitaip.
Jie jau seniau kaupė įvairius sendaikčius ir laikė juos Elenos tėvų kluone. Įsigijus sodybą, gimė idėja viską perkelti į senąją pirkią ir taip sukurti muziejų. „Taip gimė mūsų muziejukas senoje pirkioje - nieko nebeišgriovėme, nesugriovėme. Ką reikėjo - pasitvarkėme, bet stengėmės išlaikyti autentiškumą, kad svečiai ir žmonės, atvykstantys aplankyti mūsų krašto, galėtų užeiti vidun ir pamatyti, kaip anksčiau atrodė šio krašto buitis“, - pasakoja Elena.
Elena ir Andrius nusprendė, kad čia būtina sudaryti sąlygas svečiams ne tik pamatyti, bet ir patiems „pačiupinėti“ senąją buitį - pasukti ratelį, apžiūrėti lovatieses, pabandyti mušti sviestą su boika (aut. past. muštuvu). „Šalia iš seno miško rąstų pasistatėme naująją pirkelę - komfortišką, skirtą svečiams, kad apsistoję pas mus jie galėtų pajusti krašto gyvenimo dvasią. Joje - žemi slenksčiai, aukštos lubos, maži langeliai“, - sako ji.
Atkurta sodyba Dieveniškėse
Sodybos unikalumas ir išskirtinumas
Elenos teigimu, sodybėlę jie turi jau 13 metų. Iš pradžių viskas buvo skirta tik sau - idėja buvo pasistatyti mažąją pirkelę šalia tėvų, net negalvojant apie svečių priėmimą.
„Svečius pradėjome kviesti gal po gerų penkerių metų. Namukas buvo apleistas, apaugęs, apžėlęs krūmais, tvoros sugriuvusios. Iš miško rąstų statėme naują namelį, buvo eglišakių daug likę ir nusprendėme juos panaudoti tvorai. Yra kraštui būdinga eglišakių senovinė tvora“, - atskleidžia moteris.
Ji priduria, kad su vyru eglišakių tvorą pynė apie dvejus metus - tai reikalavo daug laiko ir kantrybės. „Kadangi neturėjome minties daryti verslo, pirmieji svečiai, kai jie atvyko, aš net pamiršau apie pinigus, nes buvo smagu, kad kažkas atvažiavo, kad galime pirmiesiems parodyti muziejų, papasakoti“, - šypsodamasi prisimena Elena.
Dabar jų sodyba pritaikyta pažintiniam turizmui - čia saugomas krašto paveldas, o vietinės tradicijos ne tik rodomos, bet ir ragaujamos. Jie turi kulinarinio paveldo ženklą, o svečiams siūlo paragauti tradicinių bulvinių blynų, kepamų pagal Elenos močiutės ir mamos receptus.
„Sulaukiame labai įdomių svečių mūsų sodyboje. Tikslingai buvo atvykę svečiai iš Minesotos, iš Rumunijos, kurie važiuoja palei Europos pakraščius. Jiems atrodo įdomu, kai tu atvyksti į Lietuvą ir pačioje Lietuvoje, važiuojant į kitą regioną, turi turėti asmens dokumentą, nes kitaip neįvažiuosi. Šioje vietoje esame išskirtiniai“, - pasakoja Elena.
Tai - ne šiaip sau pasakymas. „Kitaip neįvažiuosite, turite turėti asmens dokumentą. Kai įvažiuojate į siaurą vietelę, jūs būnate apgaubti Baltarusijos - kaip maišelyje randatės. Įvažiuojate į mūsų istorinį-regioninį parką“, - priduria Elena.
Ši unikali vieta, kur susipina istorija, tradicijos, autentiškumas ir tikra meilė savo kraštui, tapo gyvu muziejumi, atviru visiems, kurie nori ne tik pamatyti, bet ir išgyventi senąją lietuvišką buitį. Elena ir Andrius ne tik atkūrė sodybą - jie prikėlė krašto dvasią.
Pamatę, ką lietuviai padarė iš senos sodybos, žado netenka ir visko matę: rezultatas pribloškia.
Kiti parduodami sklypai ir sodybos šalia Dieveniškių:
- Parduodamas brandus miskas 0,33 ha Šalčininkų r., Dieveniškių sen.
- Parduodame 1.133 ha sklypą su suderinta ūkininko sodybos pastatų statybos vietos schema Trakų r.
- SVAJONIŲ SODYBA PRIE EŽERO 1,60 HEKTARO SKLYPAS!
Liškiavos piliakalnis
Netoli Dieveniškių yra Liškiavos piliakalnis, vadinamas Liškiavos pilies kalnu, Raganos mūru, Perkūno šventinyčia - piliakalnis Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, Liškiavos kaimo (Merkinės seniūnija) pietvakariniame pakraštyje, Nemuno kairiajame krante. Pats kalnas yra pailgas ir gana aukštas, vietomis apaugęs eglių krūmokšniais. Kalno pašlaitėje iš rytų ir vakarų pusės yra juodų dėmių, kurių vietoje randama kaulų, anglių ir puodų šukių su grūsto akmens priemaiša. Kalno viršus nuklotas plytų trupinių sluoksniu. Ant kalno yra didokų akmenų. Nuo šių akmenų kalno žiemos vakarų krante už griovelio yra pilies griuvėsiai. Griuvėsių pamatų sienose veda keturkampės olos, kurių vidus matyti nuo dūmų pajuodęs.
Piliakalnis, dar vadinamas Pilies kalnu, yra stačiašlaitė kalva. Iš pietų ir pietryčių jį juosia Nemunas, šiaurės ir vakarų pusėje yra daubos. Vakarinėje pusėje esanti apie 17 m gylio dauba piliakalnį skiria nuo Liškiavos alkakalnio. Šlaitai nuo Nemuno ir daubų pusės statūs, apie 30 m aukščio, nuo vakarų ir pietvakarių pusės nuolaidūs, apardyti, 6-7 m aukščio, manoma čia buvus supiltą pylimą. Piliakalnio aikštelė pailga, 100 x 50 m dydžio. Jos pietvakariniame ir šiaurės vakarų kampuose išliko pilies bokštų liekanų. Piliakalnio šiaurės rytų ir rytinėje papėdėje yra senovės gyvenvietė.
Liškiavos piliakalnis
Tyrimai
1954 m. ir 1962 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Senovės gyvenvietė tirta 1975 m. Piliakalnį 1962 m., 1975 m. ir 1977 m. tyrė Paminklų konservavimo instituto archeologinės ekspedicijos, vadovai Vytautas Daugudis, Karolis Mekas, Juozas Markelevičius. Ištirtas apie 250 m² plotas. Kultūrinis sluoksnis 1,0-1,5 m storio. Rasta lipdytos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos, akmenų grindinių liekanų, gyvulių kaulų, kaulinių ir metalinių darbo įrankių, papuošalų. Piliakalnio vakariniame šlaite aptikta 0,6-1,25 m pločio duobių su degėsiais.
Istorija
Piliakalnis naudotas nuo III a. pr. m. e. iki IX a. m. e. XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje ant piliakalnio pradėta statyti mūrinė pilis. Po Žalgirio mūšio ji neteko reikšmės, todėl nebaigta. Buvo beveik pastatytas pietvakarinis bokštas. XIX a. jis dar buvo 8 - 10 m aukščio, išliko 2,5 - 3 m aukščio siena, kuri 1962 m. užkonservuota. Pradėtas mūryti ir šiaurės vakarų bokštas, tarp jų iškastas griovys gynybinės sienos pamatams. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.
Legendos ir padavimai
Su Liškiavos piliakalniu vietos liaudis riša daug įvairių padavimų. Vienas iš jų pasakoja apie kunigaikštį Krėzą ir jo dukterį, kurią užbūrė pamotė ragana. Kitas padavimas teigia, kad ant piliakalnio stovėjęs kunigaikščio dvaras, kuris nugrimzdo į žemę dėl karalaičio Skirgailos nesėkmės. Taip pat pasakojama apie olą, vedančią į Kubilnyčios pilį, kurioje sėdi ponas su šunimi prie auksinio stalo.
tags: #alio #ltparduodama #sodyba #deiveniskiu #sen