Apie kai kurias bendroves dažnai nekalbama, tiesiog žinai, kad jos egzistuoja, tarsi koks stabilumo garantas. Dažnas net ir nepasakytų, tai lietuviško ar ne kapitalo įmonė. Ir yra tokių verslininkų: žinai, kokią įmonę valdo ar vadovauja, bet ne daugiau. Viena iš tokių įmonių yra „Iris“, kurios iškabą jau kone tris dešimtmečius galima išvysti visuose didžiuosiuose miestuose. Ir vienas iš tokių vadovų yra jos įkūrėjas A. Navickas, apie kurį dar neseniai praktiškai nieko nežinojau.
Tai verslininkas-filosofas, kuriam patinka ieškoti priežasties ir pasekmės dėsnių, kuriam patinka galvoti, analizuoti įvairius gyvenimo reiškinius, procesus ir rasti atsakymus. Tai verslininkas, kuris teigia vertinantis duotą žodį ir pasitikėjimą laiko neįkainojama vertybe. Vien todėl kartą draugui be jokio skolos raštelio paskolino tris milijonus. Sužinojusi šią istoriją panorau truks plyš savo akimis pamatyti tą žmogų - „Iris“ bendrovės savininką Algirdą Navicką. Keisto sutapimo dėka smalsumas pas jį nuginė per jos 29-ąjį įmonės gimtadienį.
„Nemanau, kad apie mano darbą žmonėms gali būti įdomu skaityti“, - pasitinka ir specifine, tik Alytaus gyventojams būdinga tarme prabyla vienas iš apdailos medžiagų ir vonios įrangos prekybos įmonių „Iris“ įkūrėjų - A. Navickas. Gal kas nors ir bandys užginčyti, bet pašnekovas gali faktais įrodyti, kad ši bendrovė buvo pirmoji Lietuvoje, kuri pradėjo prekiauti keraminėmis plytelėmis ir iki šiol išliko šios srities lydere.
Tiems, kas norėtų geriau perprasti kompanijos ir jo vadovo filosofiją, siūlyčiau užsukti į „Iris“ internetinę svetainę, kur yra pristatomas įmonės tikslai, jos darbo stilius, čia dirbantys žmonės, žalingi įpročiai ir kiti dalykėliai. Tiesa sakant, dar neteko matyti tokio žaismingo kompanijos apibūdinimo. Čia sužinai, kad bendrovėje dirba įspūdingas skaičius dvynukų - net 30 porų, jog dominuoja Mindaugai, kodėl saugomos ir branginamos blondinės ir netgi kodėl ilgai užtrunkama WC.
Iris, kitaip - lietuviškas vilgdagis yra lelijažiedė gėlė, kurios prigimtinė, laukų, miškų spalva yra geltona. Dzūkijos miškuose ir pelkynuose šiuo metu - pats jų žydėjimas. "Maža to, mano draugas, su kuriuo pradėjome šį verslą, yra Ireniejus, o mes jį vadindavome Iriu. Tokios buvo dvi sąsajos. Tuo metu taip pat buvo madinga įmones vadinti moteriškais vardais. Pagalvojome: jeigu mūsų sritis yra apdaila, susijusi su grožio kūrimu, o iris yra gėlė , vadinasi tai turi dvigubą prasmę", - paklaustas apie mintį, kuri padiktavo įmonės pavadinimą, sakė vienas iš jos įkūrėjų.
Yra trejetas „Iris“ partnerių - tai Delfi.lt kalbinamas A. Navickas, jau minėtas Ireniejus Mulerskas bei Tadas Zdanavičius. Kai vyrai ėmėsi verslo, buvo tik geri pažįstami: su Tadu kartu studijavo Kauno politechnikos institute (dabar - Kauno technikos universitetas), o Ireniejus nuo vaikystės gyveno kaimynystėje - prie Nemuno įsikūrusiame privačių namų kvartale, kurį nuo seno alytiškiai vadina Kurortu.
Tarnybos Sovietinėje Armijoje Prisiminimai
Po radioelektronikos studijų, jau dirbantį Alytaus šaldytuvų gamykloje, Algirdą pašaukė į sovietinę armiją. "Ja na Vačū jedu plačią, vozvrasčiajus chachačia" ("Aš prie Vačos važiuoju verkdamas, o grįžtu - kvatodamas"), savo dainoje "Upė Vača") dainavo Vladimiras Visockis. Panašiai nutiko ir A. Navickui, kuris atsidūrė prie V. Visockio apdainuotos Vačos. Jo tarnyba toji armijoje jau apipinta legendomis. Apie tai, kaip jis ten verslą įsuko ir bulvių sodinimo ir auginimo paslapčių vietinius mokė.
"Tarnavau pagal specialybę, tai buvo susiję su radioreliniais ryšiais. Tais laikais kas 40 kilometrų stovėjo stacionarios antenos, kuriomis buvo perduodama informacija. Tu sėdi vidury lauko aptvertoje teritorijoje, su tavimi kokia dešimtis kareivių ir tu vienas, karininkas. Maisto atveža mėnesiui. Civilizacija - Vačos darbininkų gyvenvietė buvo už kelių kilometrų", - to meto prisiminimais dalijosi jau po studijų sovietinėje armijoje atsidūręs Algirdas.
Jis juokiasi, kad ten tik radijo ryšys buvo geras, o visa kita... O išgyventi kažkaip reikėjo. Arklį turėjo, su kuriuo vandens atsiveždavo, bet iš pradžių teko skurdokai maitintis. Todėl Algirdo iniciatyva atsirado triušiai, vištos, buvo sodinamos bulvės, svogūnai, pomidorai, agurkai, kopūstai ir kitos daržo gėrybės. Jis prisiminė, kad kaimo moterėlės eidavo žiūrėti, kaip kareiviai šeimininkauja.
"Būdavo, kad mane kelioms dienoms iškviesdavo į Gorkį. O tie kareivėliai buvo dažniausiai iš Leningrado, Maskvos ir nelabai suprasdavo, ką su ta žeme daryti, kaip derlių prižiūrėti. Buvo vienas baltarusis, tai jis nors žemę mokėjo arti. Vieną kartą, išvažiuodamas į centrą, aiškinu kareiviams: „Jūs vakare užklokit lysves plėvele, o ryte kuo anksčiau nuimkit.“ Grįžtu, vaikšto moterėlės ir giria: „O čia tai ūkininkai, o čia tai šeimininkai“. Pasirodo, buvo kruša ir visame kaime daržus išdaužė, o mano kareiviai pamiršo nuimti plėvelę ir derlių išsaugojo", - juokiasi kariuomenėje ūkininku tapęs Algirdas.
Kariuomenės vyresnybė norėdavo, kad vyrai savo užaugintu geru pasidalintų. "Sakydavo, gal gali kokį triušį užmušti ar vištai galvą nusukti, raugintų kopūstų kibirą įdėti. Vaišint vaišindavau, bet išsivežti į namus neduodavau. Kadangi maitinausi kartu su kareiviais, o man nemokamas davinys nepriklausė, aš prisidėdavau nupirkdamas to, ko reikia - triušių vištų, sėklų. Jeigu būčiau valdžiai atidavęs, būčiau visus apvogęs. Jeigu buvo lemta man nustatinėti tvarką, tai toji tvarka buvo tokia," - kariuomenės viršenybei nepakluso Algirdas. Taigi, kartą per savaitę visi kartu su Algirdu tarnavę kareiviai valgydavo triušieną ar vištieną. Ir visada turėjo kitų darže užaugintų gėrybių. Miesto vaikas sako pats savo namuose auginęs triušius, o kaip daržoves užauginti, teiraudavosi mamos.
"Reikėjo sodinti bulves, tai pabandžiau arti. Kareiviai stebėjosi, sakydavo, kad bulvės pas juos su kastuvu sodinamos ir netikėjo, kad mums pavyks jas užauginti. Bet iš trečio karto vagos gavosi tiesios tiesios", - pasakojo Algirdas. Pasak jo, daugiau ten ir nebuvo ką veikti. Sako, stengėsi priešintis dedovščinai, nes vėliau tai tampa sistema: "Arba tam priešiniesi, arba ir tu tampi jos dalyviu. Tu viliesi, kad kareivis vykdys, ką tu pasakei, bet kai tavęs nėra, jis vykdo „senių“ reikalavimus. Kovojau su tuo visomis priemonėmis. Džiaugiuosi, kad asmeninį ginklą buvau palikęs seife Gorkyje, nes jei būčiau jį turėjęs, nežinau, kuo viskas būtų baigęsi. Žmonių mažai, o situacijų buvo visokių."
Nuo Brokerio Vietos Iki Galanterijos Parduotuvės
Po armijos A. Navickas pradėjo dirbti Kauno skaičiavimo technikos gamybinio susivienijimo Alytaus padalinyje. Skaičiavimo centruose reikėjo remontuoti skaičiavimo techniką. Čia dirbo penkerius metus, vėliau „Alitoje“ - trejetą metų skaičiavimo centro viršininku. Prasidėjus kooperatyvų erai iš pradžių su draugais Alytuje jis atidarė kompiuterinių žaidimų saloną. Kai nutrūko ekonominiai ryšiai su Rusija, Lietuvoje įsikūrė dvi prekių biržos - Baltijos ir Lietuvos biržos.
"Susimetę paskutinius pinigus, biržoje nusipirkome brokerio vietą ir pradėjome prekiauti. Prekiavome viskuo, kuo galėjome. Bet tos biržos ilgai negyvavo", - prisiminė pokalbininkas. Privatizacijos metu vyrai susirinko iš giminės investicinius čekius ir Alytuje įsigijo galanterijos parduotuvės patalpas.
"Vis dar dalyvavome prekių biržoje, bet jau pradėjome galvoti apie specializaciją", - sakė jis. Tuo metu iš Gardino į Alytaus turgų buvo vežamos baltarusiškos plytelės. Bet jų tai būdavo, tai - ne, o poreikis buvo stabilus. Pradedantys verslininkai nukeliavo į Minsko gamyklą tartis dėl didesnių kiekių.
"Buvo didelis prekių deficitas. Kokių bepasiūlytum, viską perka. Net indišku linoleumu, kuris buvo veltiniu pamuštas, prekiavome. Labai greitai pradėjome ieškoti kitokių plytelių Vakarų Europoje. Infliacija didelė, turi mąstyti, ar parduoti šiandien, nes ryt parduosi brangiau. Galvoji, ką su tais pinigais daryti. Ir atrodo, kur ta riba, nebesupranti, kaip taip gali būti, o ta kaina vis kyla ir kyla. Ir galvoji, kiek tą kainą gali kelti. Tada kilo mintis mūsų parduotuvėje atidaryti valiutos keitimo punktą. Iš pradžių pinigus nešdavome į banką, o paskui nusprendėme: kam mums nešti, jei šiandien supirks dolerį po 400 vagnorkių, o rytoj jau gali juos parduoti už 430. Pradėjom laikyti supirktą valiutą, nes banko taisyklės to nedraudė. Supratome, kad tai yra būdas ir patiems apsisaugoti nuo infliacijos", - trijų dešimčių metų senumo laikus prisiminė pašnekovas.
Viešieji pirkimai be iliuzijų: kas veikia, o ką jau laikas keisti?
Susidūrimas Su Reketininkais
Aršiais privatizavimo laikais Alytuje siautė ne viena grupuotė. A. Navickas juokiasi, kad gal dėl to, kad buvo jaunas, kvailas ir todėl drąsus buvo, pavyko išvengti gaujų reketo. Tačiau jis neslepia, kad buvo pakliuvęs ne tik į Alytuje siautusios Plikių gaujos akiratį, bet kur kas rimtesnių bėdų kilo Kaune, kai ten buvo atidaryta pirmoji „Iris“ parduotuvė. Kauniečiai reketininkai kaipmat nusprendė apmokestinti Alytaus verslininkus. Tuomet A. Navickas kreipėsi į veiklą pradėjusią pirmąją nepriklausomoje Lietuvoje saugos tarnybą - Ekskomisarų biurą. Per susitikimus su Kauno banditais buvo daromi įrašai. Pašnekovas tik vėliau sužinojo, kad po susitikimų su banditais saugos tarnybų darbuotojų jis slapta buvo lydimas nuo Kauno iki Prienų.
"Tik po kiek laiko supratau, kad tą situaciją vertinau gana paviršutiniškai. Aš tai nesupratau, kokia rizika, o man talkinęs Ekskomisarų biuras puikiai tai suvokė. Gal matė, kad jaunas ir kvailas ir mane saugojo. Ir kažkokiu būdu kauniečių reikalas buvo sutvarkytas. Matyt, juos perspėjo, kad nereikėtų mūsų liesti ir problemų neliko. Vilniaus brigadai mes tikriausiai buvome per maži, mūsų parduotuvė buvo užkampyje, taigi jokių incidentų nebuvo. Alytuje buvo apsireiškusios vietos gaujos. Labai gražiai papasakojo, kad reikės mokėti. Beje, kai reketininkai kalbėdavo, nesakydavo tų žodžių, kurie būtų tiesioginio reketo įrodymas. Siūlydavo pagalbą, jei kiltų kokių nors problemų. Pokalbiai skambėdavo taip, tarsi du normalūs asmenys tartųsi dėl verslo. Nors aš ir provokavau, ekskomisarai įrašinėdavo, man buvo išaiškinta, jei žodžio apie reketą nėra, tai tiesiog vyksta dialogas apie nieką, apie orą. Taigi, jie atėjo, pasikalbėjom, o po trijų dienų ant parduotuvės palangės buvo padėtas sprogmuo ir suprogdintas. Išdužo stiklai, bet niekas nenukentėjo. Paskambinau tam, kuris pirmas pas mane buvo atėjęs. Sakau: „Mes lyg ir susitarėm, kad tu mus saugosi, tai dabar tavo darbas surasti tą, kuris tai padarė. Nes mes patyrėme nuostolių, tai kas mums juos kompensuos“. Tai buvo tarsi žaidimas, - jie žaidė savo, o aš savo žaidimus. Bet jei būtų mane rimčiau pagąsdinę, nežinau, kaip ten viskas būtų pasibaigę. Tik jau vėliau paaiškėjo, kad jie tarpusavyje buvo susipykę, ir padėdama sprogmenį prie parduotuvės viena pusė pademonstravo, ką ji gali. Bet mes nei karto nemokėjome nei Alytaus, nei Kauno, nei Vilniaus ir viskas baigėsi gerai", - anuos laikus prisiminė pašnekovas.
Finansiniai Iššūkiai Ir Sėkmės
Kalbantis su Dzūkijos verslininku buvo galima susidaryti įspūdį, kad tuomet pinigai upeliais sruvo. Tačiau pašnekovas su tuo nesutinka: "To niekada nebuvo, kad nežinotume kur dėti pinigus. Galėjome pirkti daug prekių, bet neturėjome pinigų. Kol tas prekių virtimo pinigais ratas apsisuka, ilgai užtrunka. Jeigu teko įkeisti savo asmeninį butą bankui, tai apie kokį perteklių kalbame. O taip pat buvo reikalingos nuolatinės investicijos. Pirmuosius dividendus išsimokėjome, kai įmonei buvo šešiolika metų. Mums visada jų trūko. Tiekėjams sakydavome: „Ar galime susitarti, kad mes jums pinigus už prekes grąžinsime po metų". Taip buvo kalbama su ispanais ir jie sutiko", - iki šiol už parodytą pasitikėjimą dėkingas pašnekovas.
Ispanija ir Italija yra plytelių šalys. Artimiausi ryšiai Alytaus verslininkus siejo su Ispanija. Pirmasis „Iris“ užsakymas buvo 16 plytelėmis pakrautų konteinerių. Algirdas juokiasi, kad ispanai to dar nebuvo patyrę: "Pirkėjas, kuris niekada pas juos nesilankė, staiga nuperka tokius kiekius plytelių. Jiems tai padarė įspūdį. Atsiuntė žmogų pasižiūrėti, kas gi čia vyksta. Sakydavau, kad jei mes turėtume daugiau prekių, daugiau jų ir parduotume, bet mes neturime pinigų joms nusipirkti. Nežiūrint gan primityvių mūsų aiškinimų, jiems tai tiko. Ir mes laikėmės savo žodžio. O jie mumis tikėjo. Būdavo, atidėdavome mokėjimą metams, o už tuos pinigus pirkdvome kitas prekes".
Tiek Ispanijoje, tiek Italijoje veikia kokie trys šimtai gamintojų: tarp jų yra kelios dešimtys pasaulyje garsių, ir apie šimtas orientuotų į vidurinę ir aukštesnę klasę. "Pirmam pirkimui rinkomės iš katalogų, buvo ir visiškai nesąmoningų pasirinkimų, bet kai nesupranti, tai atrodo gražu",- su šypsena prisimena pokalbininkas.
„Iris“ vadovo kabineto duris pravėriau su išankstine nuostata, kad įmonės parduodamos prekės nėra pigios. "Kai sakote, kad nėra pigi, kalbate, kaip jums atrodo. Tai nepatikrinta nuomonė. Bet nieko nuostabaus. Mes irgi anksčiau galvojome taip: jeigu tu įsirengi parduotuvę ne kokioje klėtyje, o normaliai, tai būtinai turi būti brangu. Nebūtinai. Didžioji mūsų asortimento dalis yra priskiriama vidutiniam segmentui, bet mes turime ir prabangių gaminių. Yra ir paauksuotų ir tai ne aukso parodija, bet jos iš tiesų gražios", - pasakoja verslininkas ir čia pat prisimena, kad statydamas namą pats įsitikino, kad jos jam patinka, bet visiškai netinka. Bet yra žmonių, turinčių kitokią nuomonę, kitokį skonį, kitokį matymą.
"Iris" buvo pirmoji plytelių pardavėja Lietuvos rinkoje. Galvojantiems kitaip Algirdas sako: "Manau, kad kažkas bandys tai užginčyti, ir net žinau kas, bet iš tiesų dar prieš tuos 16 konteinerių pas mus buvo atvažiavęs Šveicarijos pilietis, kuris prisistatė penkiasdešimties tokių gamyklų atstovu.
Vienas iš pavyzdžių: padangų importuotojai nori jas atvežti į Lietuvą. Pritrūkę pinigų, jie šį darbą atliekančiai logistikos kompanijai už paslaugą atsiskaito padangomis. Jos vėliau tampa užmokesčiu transporto įmonės samdomiems vilkikus turintiems vežėjams. Patenkinti lieka visi: importuotojai parduoda likusias padangas ir uždirba pinigų, transporto bendrovė gauna darbo ir turi galimybę atsiskaityti su vežėjais. Šie gauna padangų, kurių anksčiau ar vėliau vis tiek prireiks.
Net ir ne krizės laikais vokiečiai mėgdavo keistis prekėmis, bet tik tarp pažįstamų. Tačiau pastaruoju metu tokia mada atėjo ir į verslo pasaulį. Patarimų, kaip užsidirbti pinigų iš natūrinių mainų, vokiečiams jau kurį laiką suteikia verslo konsultantai.
„Pardavimų mažėjimas ir tikėtinas dar didesnis mažėjimas bei parduotuvių išlaikymo sąnaudos", - trumpai sprendimo priežastis apibūdino „Iris" generalinis direktorius. Jo teigimu, uždarius parduotuvę būtų atleidžiama maždaug 13 žmonių. Šiuo metu tinklas valdo keturias parduotuves Vilniuje, po vieną Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje. UAB „Iris" savo veiklą pradėjo 1991 m.
Viena iš "Iris" parduotuvių Vilniuje
Alytuje įsikūrusi „Iris“ prekybos salonus turi šešiuose Lietuvos miestuose - Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje. Iš 250 įmonės darbuotojų trečios pakopos pensijų fonduose prisidedant darbdaviui šiuo metu kaupia 45.
Valstybinės Mokesčių Inspekcijos Duomenys Apie Politikų Turtą
Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) viešai skelbia politikų, valstybės tarnautojų bei jų sutuoktinių ir kitų asmenų duomenis, siekdama užtikrinti viešumą bei skaidrumą, visuomenės savikontrolę.
Šiais metais turto deklaracijas dėl užimamų pareigų turėjo pateikti daugiau kaip 102 tūkst. gyventojų, iš kurių apie 101 tūkst. savo pareigą atliko laiku. Nedeklaravusių turto dar yra apie 1,1 tūkst. gyventojų, kurie jau sulaukė VMI priminimų ir turėtų tai padaryti nedelsdami.
Apžvelkime, ką deklaravo šalies vadovai ir turtingiausi Seimo nariai bei ministrai.
Šalies Vadovų Turto Deklaracijos
Tarp šalies vadovų didžiausias yra Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen šeimos turtas - 932,7 tūkst. eurų.
Prezidento Gitano Nausėdos šeimos turto vertė siekia 760 tūkst. eurų, o premjerės Ingridos Šimonytės turtas - 277,6 tūkst. eurų.
Gitano Nausėdos Turtas
Pavyzdžiui, prezidentas Gitanas Nausėda nurodė, kad jo ir sutuoktinės Dianos Nausėdienės gyvenamojo namo vertė Lietuvoje siekia 263,5 tūkst. eurų, žemės sklypų vertė Lietuvoje sudaro 95,2 tūkst. eurų. Kredito įstaigose ir ne tik jose G. Nausėda turi 24,9 tūkst. eurų, taip pat yra pasiskolinęs 48,5 tūkst. eurų.
Savo ruožtu prezidento sutuoktinė D. Nausėdienė nurodė, kad kredito įstaigose ir ne jose turi 19,7 tūkst. eurų, o kitų registruotinų daiktų, meno kūrinių, juvelyrinių dirbinių vertė sudaro 7,6 tūkst. eurų.
Palyginus su ankstesniais metais, G. Nausėdos pasiskolintų ir negrąžintų lėšų suma metais iš metų mažėja: 2019 metais sudarė 98,3 tūkst. eurų, 2020 metais - 80 tūkst. eurų, 2021 metais - 67,2 tūkst. eurų, 2022 metais - 48,5 tūkst. eurų.
Lyginant su 2019 metais, Seimo pirmininkės šeimos turtas padidėjo 58,8 tūkst. eurų. Per metus G. Nausėdos šeimos turtas sumenko apie 6,2 tūkst. eurų.
G. Nausėda bei jo sutuoktinė deklaruoja turintys po 263,5 tūkst. eurų vertės nekilnojamojo turto, po 95 tūkst. 250 eurų vertės sklypų. G. Nausėda turi 20,4 tūkst. eurų santaupų, jo žmona - 13 tūkst. eurų. Diana Nausėdienė taip pat turi 7,6 tūkst. eurų meno kūrinių. G. Nausėda turi 80,2 tūkst. eurų paskolą.
Ingridos Šimonytės Turtas
Premjerė Ingrida Šimonytė valdo butą daugiabučiame name, kurio vertė siekia 90 tūkst. eurų, bei gyvenamąjį namą, kuris vertas apie 140 tūkst. eurų. Ministrės pirmininkės žemės sklypas vertas apie 24,5 tūkst. eurų, o automobilis - 20 tūkst. eurų. Kredito įstaigose ir ne tik jose I. Šimonytė laiko 11,7 tūkst. eurų, taip pat yra pasiskolinusi 51,2 tūkst. eurų.
I. Šimonytės bankuose ir ne tik juose laikomų lėšų suma pastaruoju metu kasmet auga, bet apskritai nėra didelė. Tarkime, kai ji dirbo Lietuvos banko valdyboje, jos santaupų suma buvo kur kas didesnė. Lietuvos banko valdyboje I. Šimonytė dirbo 2013-2016 metais.
Jos sąskaitoje 2017 metais pinigų iškart sumažėjo iki 53,9 tūkst. eurų, o 2018 metais - net iki 3,6 tūkst. eurų, bet tais metais jau buvo namas už 140 tūkst. eurų ir 53 tūkst. eurų skola. 2019 metais lėšų suma banke ir ne tik jau sudarė 4,1 tūkst. eurų, o skola sumažėjo iki 49,8 tūkst. eurų. 2020 metais lėšų suma siekė 3,1 tūkst. eurų, o pasiskolinta suma - 63 tūkst. eurų. Deklaracijoje už 2021 metus nurodoma, jog sąskaitose pinigų kiekis sudarė 8,7 tūkst, o pasiskolinta suma - 57,3 tūkst.
I. Šimonytė deklaravo turinti butą ir namą, kurių vertė atitinkamai 90 tūkst. ir 140 tūkst. eurų, 24,5 tūkst. eurų vertės žemės sklypų, 20 tūkst. eurų vertės transporto priemonių ir 3125 eurų santaupų. Ji taip pat turi paėmusi per 63 tūkst. eurų paskolą.
Lyginant su 2019 metais, I. Šimonytės turto vertė išaugo apie 109 tūkst. eurų.
Viktorijos Čmilytės-Nielsen Turtas
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen valdo butą už 152,2 tūkst. eurų ir gyvenamąjį namą už 59,2 tūkst. eurų. Jos automobilio vertė sudaro apie 23 tūkst. eurų, o kredito įstaigoje bei ne tik joje Seimo pirmininkė turi 86 tūkst. eurų. Užsienio bankuose V. Čmilytė-Nielsen turi 3,8 tūkst. eurų, taip pat yra skolinga apie 21 tūkst. eurų.
Panašius duomenis Seimo pirmininkė buvo deklaravusi ir už 2021 metus, tik kad banko sąskaitoje ir ne tik joje turėjo 84,6 tūkst. eurų.
Tačiau šiais metais prie V. Čmilytės-Nielsen turto deklaracijos nenurodomas sutuoktinis Peter Heine Nielsen. Seni duomenys už 2021 metus nurodė, kad Seimo pirmininkės sutuoktinis turėjo vertybinių popierių už 119 tūkst. eurų, kredito įstaigose ir ne tik jose Lietuvoje valdė 260 tūkst. eurų sumą, o kredito įstaigose užsienyje - 243 tūkst. eurų, buvo pasiskolinęs 46 tūkst. eurų.
Seimo pirmininkė portalui tv3.lt pateikė paaiškinimą dėl savo sutuoktinio turto deklaracijos. „Nuo pernai niekas iš esmės nesikeitė. Matyt, pateikdamas padarė klaidą ir nepatikrino ar priimta. Šiuo metu yra išvykęs, tačiau iki vakaro turėtų atnaujinti. Manau, kad rytoj ryte Valstybinėje mokesčių inspekcijoje jau matysis“, - komentuoja V. Čmilytė-Nielsen.
V. Čmilytė Nielsen turi 211,2 tūkst. eurų nekilnojamojo turto, 23,3 tūkst. eurų vertės automobilį, 70,7 tūkst. eurų santaupų. Jos vyras Peteris Heine Nielsenas - 59 tūkst. eurų vertės nekilnojamojo turto, 446 tūkst. eurų santaupų. Jis yra suteikęs 46 tūkst. eurų paskolą.
Turtingiausi Seimo Nariai
Delfi pateikia turtingiausių Seimo narių sąrašą (neįskaičiuojant jų sutuoktinių turto). Pirmoje vietoje skelbiamas jau buvęs Seimo narys Antanas Guoga. Jo turto deklaracijoje - 17,2 mln. eurų.
tags: #algirdas #navickas #turtingiausia