Algio Petkevičiaus Sodybos Istorija ir Lietuvos Partizanų Kovos

Šilavoto Davatkyne buvo pristatyta jau septintoji knyga apie Šilavotą - Jono Mikučiausko ir Algio Petkevičiaus „Pažinkime Šilavoto kraštą“.

Knygos "Pažinkime Šilavoto kraštą" Pristatymas

Šilavotiškis Jonas Mikučiauskas, jau išleidęs ne vieną knygą, skirtą`Šilavoto krašto ir jo žmonių įamžinimui, šįkart įgyvendino savo buvusio mokinio, taip pat šilavotiškio, šiuo metu gyvenančio Alytuje, idėją. Kaip pasakojo A.Petkevičius, knygos idėja jam gimė bendraujant su draugais, norėjusiais, kad visa informacija apie Šilavotą būtų sudėta į vieną vietą. Šiai jo idėjai pritarė ir beveik visą darbą nudirbo Jonas Mikučiauskas.

Juk reikėjo ne tik iš įvairių šaltinių informaciją surinkti, bet ir pasirūpinti nuotraukomis, kuriomis gausiai iliustruota knyga. A.Petkevičius sakė, kad į knygą neįdėjo vieno puslapio, kuriame būtų užfiksuota, jo manymu, miesteliui garbės nedarančio Bendruomenės namų, iš kurių palydima į paskutinę žemišką kelionę, išorė.

Knygos sutiktuvėse autorius sveikino Šilavoto seniūnė Neringa Pikčilingienė, Šilavoto bendruomenės pirmininkė Aušra Masikonienė, buvęs Šilavoto, dabar Pilviškių parapijos klebonas Algirdas Žukauskas, Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis ir daugelis kitų susitikimo dalyvių.

Šilavoto Krašto Istorija

Daugelis žmonių tikriausiai žino, kad Šilavoto miestelis augti pradėjo, kai čia 1895 m. buvo atkeltas nepaklusnus caro valdžiai kunigas Antanas Radušis. Tai jo pastangomis buvo pastatyta bažnyčia, įkurta mokykla. Tačiau mažai kam girdėta, jog I-II m.e. amžiumi datuojamame Pažarsčio pilkapyne buvo rastas iš avies vilnos austo audinio gabalėlis, dažytas juoda spalva, išgauta iš ąžuolo ir beržo nuoviro, o ne indigo (ryškiai mėlyna), kaip dažniausiai buvo dažoma kitose Lietuvos vietovėse.

Šiame kontekste svarbu prisiminti ir Lietuvos partizanų kovas, kurios vyko šiame krašte.

Lietuvos Partizanų Kovos Šilalės Krašte

„Traukiantis hitleriniai armijai, 1944-ųjų vasarą prasidėjo visuotinis partizaninis judėjimas, kurį aktyviai skatino Vakarų demokratijos. Jau 1945 m. Lietuvos miškuose buvo susibūrę daugiau kaip dešimt tūkstančių laisvės kovotojų. Pagal turimus duomenis galima teigti, kad būtent tada partizanų ir buvo susitelkę daugiausia.

Partizanas Juozas Lukša-Daumantas mini, kad tuo metu buvo apie 30 tūkst. partizanų, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog nepriklausomybės metais Lietuvos kariuomenėje tarnavo 25-28 tūkst. karių, šis partizanų skaičius, atrodo, bus perdėtas. Tauta su ginklu rankose drąsiai stojo į žūtbūtinę kovą su nuožmiu okupantu.

Nuo 1945-ųjų partizaninis judėjimas pradėjo mažėti, nes 1945 m. vasario 9 d. Lietuvos Vyriausybė kreipėsi į tautą, ragindama nutraukti pasipriešinimą, o tų pačių metų birželio 3-iąją Sovietų Aukščiausioji Taryba, panaikinusi mirties bausmę, patvirtino amnestiją Lietuvoje.

1945 m. Kęstučio apygardos, įkurtos 1946 m. Vakarų Žemaitijos teritorijoje: Kaltinėnų, Laukuvos, Kvėdarnos, Šilalės valsčiuose veikė Jono Kentros-Rūtenio vadovaujamas partizanų būrys.

Kęstučio apygarda Lietuvos partizanų žemėlapyje

Kaip teigia partizanų ryšininkas ir rėmėjas Titas Žymančius (g. 1930 m.), kilęs iš Kūtymų kaimo (Šilalės vlsč.), 1946 m. rudenį po Kūtymų, Jokūbaičių, Kelmutiškės ir kitus gretimus kaimus siautėjo provokatorių būrys. Apsimetinėjo, jog atvykę nuo Kražių, buvo apsirengę partizanų uniformomis. Terorizavo ir plėšė žmones.

J. Kentros-Rūtenio būrio partizanai (kartu su jais ir T. Žymančius) norėjo provokatorius pagauti. Vienoje vietoje jau galėjo paimti, bet partizanai pabijojo rizikuoti niekuo dėtų žmonių galimomis aukomis.

Laikraštyje „Tremtinys“, išleistame 1988 m., Kęstutis Balčiūnas rašo, kad Jonas Kentra-Rūtenis, turėjęs ir Lukšto slapyvardį, vadovavo Rūtenio, o nuo 1949 m. - ir Lukšto būriui. 1950-1951 m. vadovavo Šalnos tėvūnijai (tėvūnijomis buvo vadinami partizanų rajonai - aut. pastaba).

Rūtenio-Lukšto būrio trečiojoje kuopoje nuo 1946-ųjų, išskyrus J. Kentros-Rūtenio brolius Juozą-Taurą ir Leoną-Sakalą, kovojo Antanas Žilys-Zubrys, Konstancija Stankutė Žilienė-Laima, Juodaakė, Zubrienė, Bronius Augustinavičius-Pentinas, Jonas Grušinskas-Galiūnas, Albinas Kentra-Šarkis, Jonas Kentra-Tigras, partizanai Perkūnas, Aidas ir kiti.

Tinklalapyje Genocid.lt skelbiama, kad Lukšto būrys iš anksčiau susidariusios mažesnės partizanų grupės ir naujų kovotojų susiformavo 1947 m. rudenį ir iki 1953 m. keliais skyriais aktyviai veikė trikampyje tarp Rietavo-Šilalės ir Rietavo-Kaltinėnų kelių. Jam ilgai vadovavo iš Gūbrių kaimo kilęs partizanas Jonas Kentra-Rūtenis, todėl būrys vadintas jo slapyvardžiu.

Pasak Jono Kentros-Rūtenio brolio Albino, kai buvo organizuojamas būrys, kovotojų pasirinkimą nulėmė stiprios dvasinės ir moralinės savybės. A. Kentra sakė girdėjęs, kaip Rūtenis savo būrio kovotojams sakė, jog nereikia šaudyti į nugarą bėgantiems rusų kareiviams, nes jie prievarta yra mobilizuoti į kariuomenę. Bet tuomet jis nežinojo, kad kaunasi su karo nusikaltėliais - Vetrovo armija.

J. Kentra-Rūtenis, legendinis partizanų būrio vadas, buvo labai sumanus, sugebėjęs drąsą derinti su gera konspiracija ir tolerancija ryšininkams ir rėmėjams. Todėl jo vadovaujami būrai ilgai nepatyrė didelių nuostolių, turėjo didelį palaikymą gyventojų tarpe.

Pats vadas buvo sužeistas 17 kartų, sunkiai valdė dešinę ranką, bet sugebėdavo išvengti priešo nelaisvės, drąsiai vedė būrius į kovą su okupantais. Kol galėjo, atsisakydavo perimti vadovavimą aukštesnėse struktūrose, nes buvo įsitikinęs, kad būdamas būrio vadu jis galės nuveikti daugiau.

Bet įkalbėjus ir paskyrus aukštesnėms pareigoms, jo vadovaujamas pasipriešinimo okupantams junginys buvo didžiausia tuo metu išlikusi partizanų struktūra Lietuvoje. Kaip jis pats yra sakęs savo seseriai partizanei Elenai-Snaigei, tuo metu jo vadovaujami partizanų junginiai kontroliavo teritoriją nuo Baltijos jūros iki Raseinių. Ryšininkai jį vadindavo Vytautu Didžiuoju.

Sprendžiant iš fotografijų, kuriuose Šalnos tėvūnijos vadas J. Kentra-Rūtenis stovi kartu su bendražygiais ir rankose laiko ginklą, pasak ekspertų, jis naudojo V. Degteriovo 1940 m. Ginklo PPD-40 pirmtakas PPD-34 buvo sukurtas 1934 m., o į ginkluotę priimtas 1935 m. Jis naudojo 7,62 mm šovinius (7,62×25 mm Tokarev) - nežymiai modifikuotus Mauzerio C96 šovinius (7,63×25 mm Mauser), kuriuos naudojo ir metais anksčiau į ginkluotę priimtas savitaisis pistoletas TT-33.

Partizanų ryšininkas Alfonsas Jašinskas-Žaibas yra pasakojęs, kad būrio vadas J. Kentra-Rūtenis, gavęs kvietimą po mėnesio nuvykti į partizanų vadų susitikimą prie Tauragės ir Šilalės valsčių ribos, ėjo pėsčiomis kartu su juo.

Rūteniui per ryšininkus buvo perduota žinia, kad tai galėjo būti enkavėdistų pasala, nes tuo metu vyko įnirtingi mūšiai ir būrio vadas nelabai pasitikėjo gauta informacija, kadangi jam (tikėtina dėl ryšininkų kaltės) nebuvo paaiškinta ir perduota visa reikalinga informacija apie planuojamą susitikimą.

Paminklas Jonui Kentrai-Rūteniui

Kai jie priartėjo prie sutartos vietos, Rūtenis liepė Žaibui eiti vienam ir pasakyti tokią legendą, jog vadas serga ir todėl jis negalėjo ateiti į susitikimą. Bet Rūtenis liepė Alfonsui viską ištirti, ar tai ne pasala, ir pasakyti susirinkusiems, kad Rūtenį jis atves į kitą vadų susitikimą.

Kai Jašinskas paklausė Rūtenio, ar nuėjusio jo nesuims, jis atsakė, kad „ne tavęs, o manęs jiems reikia“. Grįžęs ryšininkas vadui pasakė, kad situacija nepatikima, todėl Rūtenis nusprendė neiti į numatytą susitikimą.

Partizanų gretos labiausiai retėjo dėl nuolatinių išdavysčių, nes priešas sugebėjo į partizanų ryšių sistemas, būrius ir štabus infiltruoti agentus, kurie okupacinei kariuomenei palengvino laisvės kovotojų naikinimo darbą. Tuo metu partizaninio judėjimo vadai jau suprato, kad jie visi yra pasmerkti mirčiai ir kad karo su okupantais vieni nelaimės.

Kaip prisimena A. Kentra, brolis Rūtenis yra sakęs: „Mes esame pasiruošę išvaduoti Lietuvą patys, bet tik prasidėjus tarptautiniam konfliktui tarp didžiųjų valstybių.“ Tai reiškė, kad Lietuvos partizanai laukė pagalbos iš Vakarų, bet nesulaukė. Nesulaukę žadėtosios paramos iš Vakarų valstybių, partizanai labai stokojo ginklų ir amunicijos.

Esant tokiai situacijai, apie rimtesnį pasipriešinimą šimteriopai gausesniam ir iki dantų ginkluotam priešui negalėjo būti ir kalbos. Todėl partizanai tuo metu ilgesnių kautynių su okupantais stengėsi išvengti.

Albinas Kentra pasakojo, kad jų namuose niekada nebuvo barnių. Ir tik vieną kartą mama barė Joną. Nes kai jis mokėsi trečioje progimnazijos klasėje Švėkšnoje, vyresnieji gimnazistai pasikvietė jį į egzaminą, paslėpė klasės kampe, užmaskavo, ir kai klasėje atplėšė iš ministerijos gautą raštą su dviem uždaviniais, Jonas išsprendė vyresnės klasės egzaminų užduotis.

Pradžios mokslus Jonas baigė Tauragėje, o po to tėvas jį perkėlė mokytis į Švėkšnos progimnaziją, kur baigė 4 klases. Kentrų šeimai persikėlus gyventi į Gūbrius, Jonas gimnaziją baigė Šilalėje. Mokslai jam sekėsi gerai. Jaunesni Kentrų vaikai lankė Nevočių pražios mokyklą, kur sklandė įvairios kalbos apie gabius ir šiek tiek padykusius Kentrų vaikus.

Dėl Lietuvos laisvės Kentrų šeimos nariai sumokėjo didžiausią kainą: sesuo Ona Kentraitė-Rasa, Lukšto būrio ryšininkė, sovietų suimta 1947 m. gruodžio 27 d. Jai buvo skirta penkerių metų bausmė kalėti Užpoliarės ir Salechardo lageriuose Tiumenės srityje. Broliai Juozas Kentra-Tauras ir Leonas Kentra-Sakalas žuvo 1949 m. spalio 21 d. Lentinės kaime (Šilalės r.). Elena Kentraitė-Snaigė, Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos Lukšto būrio partizanė, ryšininkė, suimta bunkeryje 1950 m.

Kaip papasakojo buvęs partizanų ryšininkas Titas Žymančius, 1947 m. pradžioje Palokysčio kaime pas Majutę dienojo J. Kentros-Rūtenio būrys, kokie 7 ar 8 vyrai. To nežinodami, atsitiktinai į sodybą užėjo stribai iš Šilalės. Kai stribas Jurgilas atidarė duris, jį iš karto nušovė partizanas Biliūnas, tačiau kitas stribas Razbadauskis spėjo pasistatyti kulkosvaidį ir pradėjo šaudyti į namą.

Tada partizanas Leonas Kentra-Sakalas iššoko pro langą, prislinko prie namo kampo ir tą Razbadauskį (buvusį labai bjauriu stribu) nušovė. Vėliau besišaudant žuvo dar vienas stribas.

Kęstučio apygardos Aukuro-Butageidžio rinktinės partizanai palaikė glaudžius ryšius su Žemaičių apygarda, suformuota 1946 m. Kęstučio apygardos vadų pastangomis Žemaičių apygardos vadu 1948 m. pavasarį tapo Vladas Montvydas-Žemaitis.

Aušrelės būryje kovojęs partizanas Jonas Kentra-Tigras (g. 1924 m.) paskirtas Žemaičių apygardos ryšių karininku - Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininku.

1948 m. gegužės 5 d., organizavus Jūros partizanų sritį, kurią sudarė dvi Žemaitijos partizanų apygardos - Žemaičių ir Kęstučio, dar vadintą Vakarų Lietuvos sritimi (VLS), vadu išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas (iki 1948 m. birželio 8 d. - aut. pastaba).

1949 m. vasario 10-20 d. Radviliškio raj., Minaičių kaime, įvyko visos Lietuvos partizanų apygardų suvažiavimas, kuriame buvo paskelbta apie vieningos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimą, priimta politinė deklaracija, kurioje konstatuota, kad LLKS Taryba yra aukščiausias politinis Lietuvos organas, iki bus atkurta demokratinė, nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Obelių Dvaro Istorija

Žemes aplink Obelių dvarą valdė Giedraičiai, Tiškevičiai, Petkevičiai. Pastarųjų pavardė gerai žinoma Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). 1794 m. Obeliai priklausė Ignotui Petkevičiui, Ukmergės apskrities teisėjui. Po jo mirties šį dvarą paveldėjo sūnus Benediktas, vėliau - anūkas Liudvikas. XIX a. antrojoje pusėje dvarą įsigijo Rainoldas Tyzenhauzas, jam mirus, paveldėjo sesuo Marija (1827-1890), ištekėjusi už Aleksandro Pšezdzieckio. Pšezdzieckiai šį dvarą valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo.

Iš istorikės Onos Mackevičienės surinktos medžiagos matyti, kad tikriausiai XVIII a. pab. Petkevičiai Obeliuose buvo pasistatę nedidelį medinį klasicistinio stiliaus namą. Pastato centre stovėjo kolonos, virš jų - balta spalva nudažytas trikampis frontonas. Pastato sienos netinkuotos, langai dideli, stogas keturšlaitis. Į abi puses nuo centrinio pastato, atskirtos gazonais, stovėjo oficinos. Viena iš jų buvo skirta svečiams, o kita tarnavo ūkio reikalams. Deja, medinio pastato neaplenkė negandos - Pirmojo pasaulinio karo metais dvaras sudegė.

Ignoto Petkevičiaus valdoma Obelių valda su tuo metu pažangia keturlauke žemės įdirbimo sistema buvo viena geriausių Lietuvoje. Buvo rūpinamasi ir žmonių dvasiniais reikalais, skatinama dorai gyventi ir melstis.

Pirmasis lietuvių dienraštis „Vilniaus žinios“ 1908 m. rašė, kad grafai Pšezdzieckiai tais metais Obelių dvare įkūrė mergaičių ruošos mokyklą, kurios vedėja tapo S. Mackevičiūtė. 1910 m. Mokyklai buvo duotas abiejų aukštų mūrinis namas, jame įrengtos klasės, bendrabutis, butai mokytojams.

Dideliame mediniame vieno aukšto name įrengta pieninė, sūrinė ir skalbykla. Iš viso buvo skirta 4 ha sodo, 2 ha daržo, 8 ha parko, moderniai įrengta kiaulidė, tvartai, vištidė. Buvo priimamos mergaitės nuo 15 iki 25 metų. Mokslas trukdavo trejus metus. Mergaitės gaudavo bendrabutį ir maistą.

Čia dirbo penkios mokytojos. Jos lietuviškai ir rusiškai dėstė žemės ūkio disciplinas, bitininkystę, daržininkystę, sodininkystę, pienininkystę, aritmetiką, kirpimą, virimą, siuvimą, mezgimą, skalbimą. Taip pat mokė lietuvių ir lenkų kalbų. 1913 m. čia mokėsi 70 mergaičių.

Tačiau viską sujaukė Pirmasis pasaulinis karas - 1915 m. caro patikėtiniai, vokiečių vejami iš Lietuvos, išsivežė mokyklos kilnojamąjį turtą ir ją likvidavo. Po Pirmojo pasaulinio karo mokykla nebeatkurta.

1921 m. Dideliame dvare dirbo daug samdinių: bernų, mergų, ūkvedys, stalius, kalvis ir kt. reikėdavo plušėti nuo 6 iki 20 val., pietų pertrauka - 2 val. Už darbą samdiniai gaudavo grūdų, sklypelį žemės, iš kurio užsiaugindavo vieną kitą gyvulį, pasisodindavo bulvių, daržovių.

1938 m. Labai paplito padienių darbas: mažažemiai, sunkiai vertėsi iš savo ūkių, darbymečiu eidavo uždarbiauti į dvarus, pas turtingus ūkininkus arba į Latviją. Obelių arbatinė tapo tarsi darbo birža, į ją rinkdavosi sekmadieniais, po pamaldų.

Buvusi Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Ona Mackevičienė priminė seną istoriją, nutikusią 1974 m. Tuomet netikėtai įgriuvo centrinis Obelių kapinių takas. Buvo kalbama, kad keletas obeliečių buvo įlindę į atsivėrusį rūsį ir ten rado kriptas bei karstus. Gandus apie rūsius ar net požemį, kuriuose esą palaidoti buvę miestelio valdytojai arba Napoleono kariuomenės aukšto rango karininkai, sustiprino faktas, kad šalia įgriuvos stovėjo marmurinis obeliskas su Konstantino Petkevičiaus pavarde.

Tais pačiais 1974 m. nepažįstamas vyriškis muziejininkams atnešė žalvarinę lentą su užrašu. Restauravus paaiškėjo - tai yra kriptos arba karsto fasadinės pusės atminimo lenta. Užrašas skelbė, kad čia palaidotas Kauno gubernijos garbės kuratorius, našlaičių globėjas Liudwik Pietkiecicz, miręs 1872 m.

Iš istorinių šaltinių paaiškėjo, kad jis buvo miestelio valdytojas ir paskutinis jo savininkas. Tai 1831 m. sukilėlių būrio vado Mykolo Petkevičiaus, užėmusio Ukmergę, sūnus Liudvikas.

2017 m. spalio 3 d. Rokiškio krašto muziejuje lankėsi Petkevičių giminės palikuonys iš Kanados ir Lenkijos. Jų kelionės tikslas - aplankyti istorines Lietuvos vietas, susijusias su Petkevičių gimine. Muziejuje yra saugomas Liudviko Petkevičiaus (mirė 1872 m. kovo 14 d.) sidabruoto sarkofago fragmentas.

Pasak G. Kujelio, Petkevičių giminė nuo 1758 m. iki XIX a. antrosios pusės buvo Obelių ir nuo 1724 m. iki XIX a. pradžios Kamajų dvarų savininkė.

tags: #algio #petkeviciaus #sodyba