Diskusijos dėl Lietuvos Valdovų Titulų: Karaliai ar Didieji Kunigaikščiai?

Pastaruoju metu Lietuvos istorijoje netyla diskusijos dėl mūsų valdovų titulų. Ar jie turėtų būti vadinami karaliais, ar didžiaisiais kunigaikščiais? Šis klausimas nėra tik istorinio tikslumo siekimas, bet ir svarbus politinis bei kultūrinis aspektas.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII-XV a.

Šiame straipsnyje panagrinėsime argumentus už ir prieš, remdamiesi istorikų, kalbininkų ir kitų specialistų įžvalgomis.

Istoriografinės Tradicijos ir Politinė Svarba

Neretai teigiama, kad Lietuvos valdovų įvardijimas "didžiaisiais kunigaikščiais" yra nusistovėjusi tradicija mūsų istoriografijoje. Tačiau kyla klausimas, kas ir dėl kokios priežasties tą "nusistovėjimą" sumąstė. Kai kurie istorikai teigia, kad ši "istoriografinė tradicija" yra akivaizdus propagandinis melas, naudingas tam tikroms politinėms jėgoms.

Mūsų istoriją nuo pat XV amžiaus rašė ne lietuviai, o mūsų priešai, pradedant Dlugošu. Deja, bet lietuviai istorikai perėmė jų sukurtą "tradiciją". Mūsų valdovų teisingas įvardijimas karaliais yra nepaprastai svarbus politiniame-propagandiniame fronte.

Ne be reikalo visose valstybėse savą istoriją saugo nuo "pasikėsinimų", kaip ir kitus valstybės simbolius. O mūsų kaimynai - visų pirma Lenkija ir Rusija - apskritai valstybės aukščiausių pareigūnų lygyje ir baudžiamaisiais įstatymais reaguoja į bet kokius mėginimus pateikti neigiamą jų istoriją. Savo ruožtu labai aktyviai niekina ir menkina savo priešų istoriją.

Užtenka prisiminti patį pirmą, šiuo metu žinomą, rašytinį Lietuvos paminėjimą. Ir nors lotyniškame originale aiškiai parašyta, jog Brunonui ir jo palydovams galvas nukirto (...paganis capite plexus...), beveik visur vertimuose iki šiol rašo "trenktas per galvą" - taip, pasąmoningai skaitytojams įteigiama, kad laukiniai lietuviai neturėjo nei kalavijų, nei plieninių kirvių, o tik kuokas, kuriomis ir trankė per galvas vargšams vienuoliams.

Šaltiniai ir Titulai

Reikėtų skirti simbolių saugojimą nuo fiktyvių naujų simbolių kūrimo. Gėdydamiesi savo didžiųjų kunigaikščių titulo ir juos post factum tariamai „paaukštindami“ mes tik demonstruojam nepagarbą savo istorijai ir nepilnavertiškumo kompleksą.

Deja, mes nežinome kaip būtent savo monarchus vadindavo lietuviai lietuviškai X-XIV amžiuose. O titulą "velikij kniaz" iki pat XV amžiaus pradžios, kalbant apie Lietuvos monarchus, mes matome iš esmės tik slavų raštininkų rašytuose įrašuose. Tačiau lotyniškai ir vokiškai rašytuose dokumentuose Lietuvos monarchų titulų rex, konig XIII-XIV amžiaus dokumentuose yra daugybė, daug kartų daugiau nei slaviškų. Yra netgi graikiškai basileos (Βασιλεύς) - tai yra imperatorius Algirdas - paties Algirdo laiške. Todėl akivaizdu, jog slavišką "tradiciją" mums būtina keisti į normalią vakarietišką. Nebent kas nors mano, kad lietuviai yra slavai. :)

Istoriko pareiga išaiškinti šiandien gyvenantiems žmonėms praeityje buvusių įvykių esmę ir priežastis, o ne senovėje gyvenusių bukagalvių - "svieto perėjūnų", įsidarbinusių Lietuvos valdžios įstaigose, supratimą apie valstybės valdovų galias. Vytenis, Gediminas, Algirdas mūsų amžininkams turi būti pristatomo KARALIAIS ne todėl, kad juos taip dažnokai įvardydavo ir Romos Popiežius, ir Konstantinopolio Patriarchas ir kiti XIV amžiaus valdovai, bet todėl, kad XXI amžiaus žmonės KARALIUMI supranta esant -- SUVERENŲ, NUO KITŲ VALDOVŲ NEPRIKLAUSOMĄ VALDOVĄ.

Taigi, pats Gediminas daug kartų savo laiškuose save vadina karaliumi, o Lietuvą karalyste. Tačiau mūsų istorikai, sekdami lenkiška "tradicija", užsispyrusiai Lietuvą Gedimino laikais vadina Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o Gediminą didžiuoju kunigaikščiu.

Kaip tik Europoje (politine prasme :) ) Gediminas daugelyje dokumentų vadinamas karaliumi (rex), o Lietuva karalyste (regnum). Ir svarbiausia - pats Gediminas save įvardija karaliumi. :) Ir dar - palyginimui: Ivanas IV save įvardino caru, bet Lietuvoje ir Lenkijoje jam labai ilgai tokį titulą nepripažino. Tačiau dabar niekas į tai nekreipia dėmesį - netgi ir Lietuvoje. :) Visi jį vadina caru.

To meto lietuvių monarchų supratimu "realijos" buvo lygiai tokios pačios, kaip ir 1000 metų, ir seniau. :) Ir jiems krikštas buvo tik politinės naudos buvimo ar nebuvimo klausimas. Nes juos Lietuvos monarchais paskelbdavo pagal paveldėjimo teisę - ir akivaizdu, jog egzistavo ir atitinkamas oficialus paskelbimo ritualas. Kaip ir visose pasaulio valstybėse nuo senų senovės.

Algimanto Bučio Knyga "Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje"

Lietuvos statusą ir valdovų titulus Europos valstybių atžvilgiu puikiai aprašė dr. Algimantas Bučys savo knygoje ,,Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto viduramžių Europoje‘‘.

Dr. A. Bučio knygoje, pasitelkus šaltinius (tokių net 113, išverstų į lietuvių kalbą, latvių, anglų, vokiečių, lenkų ir kitomis kalbomis), įrodomi turėti karalių titulai. Taigi tyrimui panaudoti gausūs šaltiniai ir atlikta tiesiog unikali jų (originalo ir vertimo) lyginamoji literatūrologinė analizė, leidusi autoriui nustatyti valdovų titulų skirtingą supratimą ir vartojimą Rytų ir Vakarų kraštuose (prof. habil. dr. Juozas Vytautas Uzdila; Mokslo Lietuva, 2020, Nr.1).

Atsiliepdamas į T. Baranausko kritiką, A. Bučys teigia, kad prisegus Lietuvos monarchams slaviškus didžiųjų kniazių ar didžiųjų duxų titulus, jie savaime iškrenta iš suverenių viduramžių valstybių ir jų valdovų paritetinės sistemos. O Vakarų sistemoje, kaip visi žinome, aukščiausią pakopą užima imperatorius, po jo - karalius, po jo - imperatoriui arba karaliui pavaldūs vietiniai valdovai, tarp jų - lotyniškai dux, vokiškai herzog, angliškai duke, lenkiškai ksiąžę ir t.t. su vis žemesniu valdžios statusu.

Kaip tik šitoje žemesnių titulų eilutėje ir atsiduria senovės Lietuvos valdovai, jeigu juos ir toliau iš mokyklinio įpročio vadinsime kunigaikščiais ( = kniaz = dux = duke = herzog = ksiąžę ir pan.), nors žinome lietuvių kalbininkų išvadą, jog pats žodis kunigaikštis lietuvių raštijoje atsiranda tik XVI amžiuje.

Rex - karaliaus titulas kilo Vakarų pasaulyje ir Bažnyčia jau nuo VIII a. jį pašventino ir lyg sakramentu pavertė. Pakėlimas į karališką sostą pasidarė neginčijama bažnyčios privilegija. Pagoniškų Lietuvos karalių ji, žinoma, nelietė. Jie tituluoti karaliais (reges) pirmykšte, „priešbažnytine“ to žodžio reikšme.

A. Bučys atkreipia dėmesį, kad visur atkakliai piršdamas „didžiojo kniazio“ titulą, T. Baranauskas, kaip ir daugelis dabartinių Lietuvos istorikų, vis dėlto suvokia slaviško titulo svetimumą ir netinkamumą suvereniems Lietuvos valdovams. Vis dažniau mūsų istorikai apsieina be „didžiojo kniaziaus“ titulo. Pav., dr. A. Dubonis savo puikioje knygoje apie Traidenį aiškiai vengia vadinti jį „didžiuoju kunigaikščiu“, bet kartu nevartoja ir „karaliaus“ titulo, kurį taiko Traideniui vokiški istoriniai šaltiniai.

Manyčiau, kad ieško logiškesnės išeities ir T. Baranauskas, jei prisiminsime jo paties kartu su gerbiama Inga Baranauskiene parašytą knygą apie senovės Lietuvos valdovus, kuri pavadinta itin iškilniai „Viduramžių Lietuvos viešpačiai“ (Vilnius, 2014, 103 psl.). Bet vėlgi - vadinti, pavyzdžiui, Traidenį, Gediminą, Algirdą, Kęstutį ir kt. viešpačiais gal ir kilnu, tačiau atsižvelgiant į tarptautinį valdovų kontekstą būtų tiesiog neįmanoma apie tokią provincinę titulatūrą šnekėti jokioje mokslinėje auditorijoje.

Rezultatas aiškus: vienalaikiuose pirminiuose šaltiniuose vartojami Lietuvos valdovų titulai dalinasi į dvi pagrindines grupes. Vakarų ir Šiaurės Europos šaltiniuose lotynų, sen. vokiečių ir sen. anglų kalbomis iki XV a. pradžios lietuvių valdovams, kaip taisyklė, taikomi karališko rango titulai (rex, kunic, cyning). Tuo tarpu slaviškuose vienalaikiuose šaltiniuose lietuvių valdovams dažnai taikomi slaviški titulai (князь, великий князь / didysis kniazius), tai yra - žemesnio rango nei „caras“, „imperatorius“ ar „karalius“ pagal tarptautinę titulų sistemą.

Dabar Alko svetainėje daug diskutuojama apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės terminą ir kilmę, nors, manau, daug kas paaiškėtų teperžvelgus kelis poskyrius A. Bučio knygoje ( „Kada atsirado „Lietuvos didžioji kunigaikštystė?“, „Retrospektyvinis istoriografijos miražas: Lietuvos didžioji kunigaikštystė (1263-1386)“, „Vytautas …sukūrė didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“). Jis remiasi XX a. lenkų istoriko Jano Adamus ir XXI a. lietuvių istorikės Loretos Skurvydaitės tyrimais bei išvadomis apie anachronistinį ( atgaline data) šio termino primetimą ankstesnei Lietuvos valstybei (p. 70-75).

1219 m. Sutartis ir Titulų Interpretacijos

Vienas iš tokių pavyzdžių tiesiogiai susijęs su pirmaisiais lietuviškų kniazių paminėjimais Rusios metraščiuose. Pradėsiu nuo labiausiai rūpimų T. Baranauskui vyresniųjų kniazių, nes ir naujame rašinyje T. Baranauskas atkakliai gina savo klaidinantį vertimą, kai 1219 m. lietuvių sutartyje su rusinais aukščiausias būdvardžio laipsnis stebuklingu būdu pavirsta aukštesniuoju.

A. Bučys atkreipia dėmesį į tai, kad senovinį 1219 m. sutarties tekstą išvertė į lietuvių kalbą su ta pačia prasme, kokia išvertė labiausiai patyrę specialistai į dabartines rusų ir ukrainiečių kalbas. Jis taip pat pabrėžia, kad T. Baranausko vietoje tikrai nelįsčiau į kalbininkų daržą, tą jam pataria ir ne vienas jo antikaralininkiškų straipsnių komentatorius Alko svetainėje.

Grįžtant prie Algirdo 1372 m. sutarties, A. Bučys abejoja, ar verta imti už gryną pinigą sutarties dalyviams pridėtus slaviškus titulus, vadinant Algirdą didžiuoju kniaziumi, o Kęstutį kniaziumi. Pirmiausia neužmirškim, kad tai nėra grynai lietuvių sutartis su rusais. Vienai sutarties dalyvių pusei atstovauja Algirdas, Kęstutis ir Smolensko didysis kniazius Sviatoslavas Ivanovičius.

Tomo Baranausko Pozicija

Tomas Baranauskas teigia, kad Lietuvos istorijos perrašymo į „karalių istoriją“ idėja taip lengvai nemirs, ir istorijos mokslas čia bejėgis. Čia susiduriame su kone religiniu tikėjimu, kuriam faktai - tik tarp kitko.

Nesutikimą su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pervardijimu karaliais Algimantas Bučys traktuoja, kaip jo didžiojo veikalo neskaitymo arba - geriausiu atveju - nesupratimo požymį.

Apskritai Ipatijaus nuorašo старѣшеи primena dabartinės rusų kalbos aukščiausiojo laipsnio būdvardį (старейший), kaip šį žodį suprato jau Aleksandras E. Presniakovas savo 1908-1909 m. paskaitose, о Chlebnikovo nuorašo skaitymas savo ruožtu tarsi artimesnis rusų kalbos aukštesniojo laipsnio būdvardžiui (старший) - taip šiuos nuorašų skirtumus pastaruoju metu suprato A. Tai, žinoma, istorinės gramatikos aspektu yra nesusipratimas: visos šios formos iš tiesų yra aukštesniojo laipsnio variacijos, o aukščiausio laipsnio reikšmė priesagai -ейш- priskirta tik šiuolaikinėje rusų kalboje, kurioje toks jos supratimas yra inovacija, ne iki galo prigijusi dar XIX a. pradžioje.

Tad sutarties tekste nėra nė užuominos apie aukščiausiąjį laipsnį, nors šio teksto vertimo praktikoje tokio pobūdžio klaidų būta ir iki A. Bučio. Pastarasis vis dėlto neapsiribojo vien vertimu, bet pabandė šį klaidingą vertimą sureikšminti ir netgi ideologizuoti, parašydamas du patoso kupinus savo studijos skyrelius iškalbingais pavadinimais „Kodėl žūtbūt reikėjo vyriausius kniazius paversti vyresniais?“ ir „Metraštinių titulų taisinėjimas - paklaida ar tikslas?“ ir kaltindamas tiksliai metraščio tekstą supratusius istorikus tiek tendencingumu, tiek piktais kėslais, tiek menku „rusų kalbos mokėjimo laipsniu“.

Stebina A. Bučio aklumas kai kuriems esminiams aptariamai temai dokumentams. Tarp jo „pusantro kilogramo argumentų“ kažkodėl nė gramo dėmesio nesusilaukė 1366 ir 1372 m. Algirdo sutartys, kuriose jis aiškiai tituluojasi didžiuoju kunigaikščiu (jos net nepaminėtos).

Toks „nematomas“ dokumentas, vis dėlto daug ką pasako apie A. Bučio „pusantro kilogramo argumentų“ ...

Išvados

Diskusijos dėl Lietuvos valdovų titulų atspindi sudėtingą Lietuvos istorijos interpretaciją. Nėra vieno teisingo atsakymo, ir kiekviena pusė turi svarių argumentų. Svarbu remtis istoriniais šaltiniais, kalbiniais tyrimais ir politiniu kontekstu, siekiant suprasti šią problemą.

Lietuvos Valdovų Titulų Palyginimas

Gedimino statula Vilniuje.

Ši diskusija tęsis ir toliau, nes istorija nuolat perrašoma ir interpretuojama iš naujo.

tags: #algimantas #bucys #tomas #baranauskas #karaliais