Lietuvos Valdovų Titulai: Karaliai Ar Kunigaikščiai?

Straipsnyje nagrinėjama diskusija dėl Lietuvos valdovų titulų, ypač akcentuojant skirtumus tarp "didžiojo kunigaikščio" ir "karaliaus" titulų vartojimo istoriniuose šaltiniuose ir jų interpretacijas šiuolaikinėje istoriografijoje. Diskusija apima politinius, propagandinius ir istorinius aspektus, susijusius su Lietuvos istorijos suvokimu ir pateikimu.

Kęstutis Čeponis teigia, kad Lietuvos valdovų teisingas įvardijimas karaliais yra nepaprastai svarbus politiniame-propagandiniame fronte. Jis pabrėžia, kad visos valstybės saugo savo istoriją nuo "pasikėsinimų", kaip ir kitus valstybės simbolius. O mūsų kaimynai - visų pirma Lenkija ir Rusija - apskritai valstybės aukščiausių pareigūnų lygyje ir baudžiamaisiais įstatymais reaguoja į bet kokius mėginimus pateikti neigiamą jų istoriją. Savo ruožtu labai aktyviai niekina ir menkina savo priešų istoriją.

Užtenka prisiminti patį pirmą, šiuo metu žinomą, rašytinį Lietuvos paminėjimą. Ir nors lotyniškame originale aiškiai parašyta, jog Brunonui ir jo palydovams galvas nukirto (...paganis capite plexus...), beveik visur vertimuose iki šiol rašo "trenktas per galvą" - taip, pasąmoningai skaitytojams įteigiama, kad laukiniai lietuviai neturėjo nei kalavijų, nei plieninių kirvių, o tik kuokas, kuriomis ir trankė per galvas vargšams vienuoliams.

Tomas Baranauskas replikuoja, kad ne pradedant Dlugošu, kodėl kartojate akivaizdžiai kaidingus teiginius? Pradedant vytautiniu „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščiu“, Algirdo dokumentais ir kt.

Kęstutis Čeponis atsako Tomui Baranauskui, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis (ЛЂтопись великых князей литовских) - tai slaviškas metraštis, o ne vakarietiškas. Ir nieko keisto, kad jame vartojama ne vakarietiška, o rytų slaviška titulatūra. Be to mes jį žinome tik iš žymiai vėlesnių nuorašų ir perrašymų, o ne iš pradinio jo teksto.

Silvestras Guoga klausia, kodėl rusėniškai "kniaziaus" tradicijai teikiamas prioritetas Lietuvoje? Sovietmečiu buvo beveik išimtinai remiamamasi rusėniškais raštais ir jų prioritetu. Karaliaus titulas buvo vengtinas ir dėl sovietinių istorijos klastojimo tikslų. Bent jau dalies "nukniazintų" Lietuvos valdovų titulų kvestionavimas ar atstatymas išspręstų ir laukinių licvinistų problemą, mat jiems tektų paneiginėti ir lotyniškas kronikas.

Markas Eyn Lettowe pateikia keletą klausimų:

• Kodėl Algirdas tarptautiniuose dokumentuose tituluojamas Ldk?
• Ir kodėl popiežiaus Klemenso IV bulėje Lietuvos karalystę norima atkurti?

Jis cituoja 1268 m. sausio 20 d. bulę, kuria popiežius Klemensas IV leidžia Čekijos karaliui Pšemislui Otokarui II, užėmus Lietuvą atkurti Lietuvos karalystę.

Kęstutis Čeponis teigia, kad ir vėliau (po Mindaugo) Lietuvos monarchus popiežiai titulavo karaliais (rex). Pvz., nepaisant visiems žinomo fakto, kad Gediminas nebuvo krikščionis, popiežius jį savo raštuose ne kartą įvardija titulu rex, o Lietuvą vadina karalyste - regnum.

Tomas Baranauskas teigia, kad reikėtų skirti simbolių saugojimą nuo fiktyvių naujų simbolių kūrimo. Gėdydamiesi savo didžiųjų kunigaikščių titulo ir juos post factum tariamai „paaukštindami“ mes tik demonstruojam nepagarbą savo istorijai ir nepilnavertiškumo kompleksą.

Kęstutis Čeponis atsako, kad deja, mes nežinome kaip būtent savo monarchus vadindavo lietuviai lietuviškai 10-14 amžiuose. O titulą "velikij kniaz" iki pat 15 amžiaus pradžios, kalbant apie Lietuvos monarchus, mes matome iš esmės tik slavų raštininkų rašytuose įrašuose. Tačiau lotyniškai ir vokiškai rašytuose dokumentuose Lietuvos monarchų titulų rex, konig 13-14 amžiaus dokumentuose yra daugybė, daug kartų daugiau nei slaviškų. Yra netgi graikiškai basileos (Βασιλεύς) - tai yra imperatorius Algirdas - paties Algirdo laiške. Todėl akivaizdu, jog slavišką "tradiciją" mums būtina keisti į normalią vakarietišką. Nebent kas nors mano, kad lietuviai yra slavai.

Algimantas Urbonavičius teigia, kad istoriko pareiga išaiškinti šiandien gyvenantiems žmonėms praeityje buvusių įvykių esmę ir priežastis, o ne senovėje gyvenusių bukagalvių - "svieto perėjūnų", įsidarbinusių Lietuvos valdžios įstaigose, supratimą apie valstybės valdovų galias. Vytenis, Gediminas, Algirdas mūsų amžininkams turi būti pristatomo KARALIAIS ne todėl, kad juos taip dažnokai įvardydavo ir Romos Popiežius, ir Konstantinopolio Patriarchas ir kiti XIV amžiaus valdovai, bet todėl, kad XXI amžiaus žmonės KARALIUMI supranta esant -- SUVERENŲ, NUO KITŲ VALDOVŲ NEPRIKLAUSOMĄ VALDOVĄ.

Markas Eyn Lettowe atkreipia dėmesį, kad pačiame pirmajame popiežiaus Jono XXII laiške Gediminui šis vadinamas kunigaikščiu 1317.II.3, Avinjonas: "Nobili viro.. duci Litphanorum". Ir tik po pirmojo Gedimino laiško 1322 m. popiežiui, kuriame Gediminas pasivadina karaliumi, o Lietuvą pavadina karalyste, Jonas XXII pradeda kartoti ir taikyti tokias pačias formuluotes, kuriomis prisistatė jam Gediminas.

Kęstutis Čeponis pastebi, kad šiame rašte - 1317.II.3, Avinjonas: "Nobili viro.. duci Litphanorum". - netgi nėra Gedimino vardo. Akivaizdu, kad popiežius tuo metu apskritai nežinojo su kuo turi reikalą. :) Taigi, pats Gediminas daug kartų savo laiškuose save vadina karaliumi, o Lietuvą karalyste. Tačiau mūsų istorikai, sekdami lenkiška "tradicija", užsispyrusiai Lietuvą Gedimino laikais vadina Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o Gediminą didžiuoju kunigaikščiu.

Markas Eyn Lettowe klausia, ar Jūs bent sutinkate, kad V. Europoje Gediminas nebuvo laikomas karaliumi? Kitaip tariant, tarptautiniame lygmenyje - tik apsiskelbęs tokiu pats savavališkai pagonis. Vadinti, žinoma, galima taip, kaip mums atrodo teisinga. Jei tik nuo to mūsų istorinis pasakojimas išloš.

Kęstutis Čeponis atsako, kad kaip tik Europoje (politine prasme :) ) Gediminas daugelyje dokumentų vadinamas karaliumi (rex), o Lietuva karalyste (regnum). :) Ir svarbiausia - pats Gediminas save įvardija karaliumi. :) Ir dar - palyginimui: Ivanas IV save įvardino caru, bet Lietuvoje ir Lenkijoje jam labai ilgai tokį titulą nepripažino. Tačiau dabar niekas į tai nekreipia dėmesį - netgi ir Lietuvoje. :) Visi jį vadina caru.

Markas Eyn Lettowe teigia, kad dokumentų kiekis čia nevaidina lemiamo vaidmens. Užtenka kelių minėtų dokumentų, rodančių, kad Gediminą tik vadino karaliumi, bet tokiu nepripažino (1217.02.03 ir 1323.11.07). Juk ir Gedimino karūnacijos nebuvo. Carai - Ivanas IV įvardino save caru 16 a. Popiežiaus sankcijos tokiam žingsniui nereikėjo.

Kęstutis Čeponis klausia, pravoslavams jūs taikote vienas taisykles, o "pagonims" jau kitas? :) O iš kur jūs žinote, kokios būdavo pas pagonis lietuvius "paskelbimo valdovu" apeigos? Ir kodėl esate toks įsitikinęs, kad Gediminas nebuvo paskelbtas monarchu? :) Jis ką, buvo apsišaukėlis - ir Lietuvos valstybę nevaldė? :) Beje, o kas ir kaip karūnuodavo Senovės Romos karalius? :)

Markas Eyn Lettowe atsako, kad kalbame apie 13-14 a. Kitos realijos buvo.

Kęstutis Čeponis replikuoja, kad to meto lietuvių monarchų supratimu "realijos" buvo lygiai tokios pačios, kaip ir 1000 metų, ir seniau. :) Ir jiems krikštas buvo tik politinės naudos buvimo ar nebuvimo klausimas. Nes juos Lietuvos monarchais paskelbdavo pagal paveldėjimo teisę - ir akivaizdu, jog egzistavo ir atitinkamas oficialus paskelbimo ritualas. Kaip ir visose pasaulio valstybėse nuo senų senovės.

Markas Eyn Lettowe pabrėžia, kad pravoslavai laiškų nerašė dėl krikšto popiežiui. Ir į karaliaus titulą nepretendavo.

Gedimino Laiškai ir Titulai

Karaliaus Gedimino 1323 m. laiškai Vakarų Europos miestų, Saksonijos Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Šcecino ir Gotlando salos gyventojams, dominikonų ir pranciškonų vienuoliams, Saksonijos magistrui, jam pavaldiems priorams ir kt. „Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną turime, paklūsta dangiškajam karaliui Jėzui Kristui, tarsi forma materijoje arba tarnas namuose, licet omnium regum minimus apparemus, tamen Dei providencia in propriis maximus, in quibus habemus precipere et impetrare, perdere et salvare, claudere et reserare“.

Būtent todėl XIV a. vokiečių notaras fiksuoja karališkus Gedimino ir jo karalystės titulus be jokių pakeitimų ar komentarų, nors smulkiai aprašo, kada, kur ir kokiems klausytojams buvo perskaityti jo patvirtinti Lietuvos karaliaus laiškai. Lietuvos valstybė iki XV a. nepriklausė vėlesnių viduramžių karalysčių sistemai, kurioje atskirų Europos karalysčių valdovai buvo tiesiogiai, nors ne vienodu laipsniu, priklausomi nuo dviejų universalių galių - nuo Romos popiežių ir nuo šv. Romos imperatoriaus.

Bene ryškiausias tokios interpretacinės aklavietės pavyzdys galėtų būti XIX a. lenkų istoriko Ign. Danilavičiaus (Daniłowicz ) požiūris į Gedimino titulą. XIX a. „Ta Lietuva, - svarstė istorikas, - kuri prieš 50 metų nedrąsiai žengė pirmuosius žingsnius Rusios žemėse, jau XIII a. virto galinga valstybe“.

Savo poetišką metaforą istorikas nesunkiai paremia lietuvių žygių ir užkariavimų statistika nuo XII a. 9-to ir 10-to dešimtmečių, kai lietuvių įtakon pateko Gardino, Pinsko ir kt. Visa tai fiksuodamas pagal pačių Rusios metraščių duomenis, J. Liatkovskis (Liatkowski) daro išvadą:”XIII a. lietuvių ekspansija buvo staigus ir nuostabą keliantis fenomenas“.

Išstudijavęs galingiausius ir nuolat vienas kitą keitusius skirtingų etnosų sujudimo, viešpatavimo bei žlugimo periodus žmonijos istorijoje, L. Gumilevas padarė išvadą: „Etnoso istorija - tai ne lėtas, tolygus progresas, o staigus pakilimas į viršų, kurį lydi trumpas, bet įspūdingas žydėjimas, o paskui - toks pat staigus kritimas žemyn, į užmarštį“ (Гумилев 1992: 132).

Pagal L. Gumilevo sistemą, lietuviai XIII a. išgyveno būtent tokį staigų pasionarinį pakilimą. Deja, lig šiolei nė vienoje Lietuvos istorijoje nėra nuodugniau pažvelgta ar bandyta atsakyti į mįslingus, pasak J. Liatkovskio, „staigius ir nuostabą keliančius“ lietuvių XIII a. Lietuva karaliaus Mindaugo pastangomis įsitvirtino Naugarduke, Polocko, Vitebsko , iš dalies Smolensko srityse, o nuo 1316 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas paskelbė Vilnių Lietuvos sostine, valstybė ėmė sparčiai plėstis į Rytus.

Kaip teigė garsus rusų istorijos, kaip istorijos geografiniu aspektu, kūrėjas, vadinamosios Euroazijos teorijos bendraautorius G.Vernadskis ( 1887 - 1973), emigracijoje dėstęs istoriją Prahos, vėliau Jeilio, Harvardo, Čikagos universitetuose, „ Gedimino valstybė išsiplėtė nuo Baltijos jūros beveik iki Vitebsko ir Oršos, o pietuose iki Kijevo“.

Savo ruožtu Algirdas pratęsė karines operacijas rytuose, o jo įpėdinis Jogaila 1386 m. tapo Lenkijos karaliumi Vladislovu II. Paradoksas čia toks, kad Lietuvos valstybė, kaip paskutinis pagonybės bastionas Europoje, tapo XIV a. viena didžiausių valstybių Europoje.

Lietuvos valstybės plėtros XIII-XV a.teritorinis žemėlapis.

Ilgaplaukio Lietuvos Karaliaus Gedimino Mįslė

XIV a. antspaudas buvo XIV a. Notaras ne kartą profesionaliai pažymi, kad Gedimino laiškai „tinkamai surašyti ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėti“ (sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum presentaverunt).

Liubeko imperatoriškojo notaro aprašas yra susilaukęs ir kitokių (nei čia mano pateiktas) vertimų, jei prisiminsime XIX a. lenkų istoriką, Lietuvos senosios teisės žinovą Ign. Danilavičių. Lenkų istorikas, atrodo, iš principo a prori matė Lietuvos soste ne rex, o księžę, ne karalių, o kunigaikštį, tad jo vertime iš lotynų kalbos į lenkų kalba pamatome ant Gedimino galvos „kunigaikščio mitrą“ ( lenk. mitrę książęcą ). Ir vertimo, ir istoriko interprtacijos paradoksas čia toks, kad istorikai žiūri į pagonių karaliaus antspaudą, bet ieško jame katalikų karaliaus karūnos ir kitų katalikiškų karališkos valdžios ženklų bei simbolių.

Laiške Pranciškonų ordino vienuoliams (1323 m. Šio dalyko paliudijimui liepėme ant šio rašto uždėti mūsų antspaudą, kurį Apaštališkajam Viešpačiui ir mūsų Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme (In cuius rei testimonium nostrum sigillum, quod domino apostolico et patri nostro sanctissimo misimus“).

Kita vertus, karaliaus Gedimino 1323 m. laiškai Vakarų Europos miestų, Saksonijos Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Šcecino ir Gotlando salos gyventojams, dominikonų ir pranciškonų vienuoliams, Saksonijos magistrui, jam pavaldiems priorams ir kt. „Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną turime, paklūsta dangiškajam karaliui Jėzui Kristui, tarsi forma materijoje arba tarnas namuose, licet omnium regum minimus apparemus, tamen Dei providencia in propriis maximus, in quibus habemus precipere et impetrare, perdere et salvare, claudere et reserare“.

Akivaizdu, kad Lietuvos valdovai iki pat XV a. karaliavo ne tik Lietuvoje, bet ir didžiulėse Rusios žemėse. Lietuvos valstybė iki XV a. Karališkoji Lietuva nepriklausė vėlesnių viduramžių karalysčių sistemai, kurioje atskirų Europos karalysčių valdovai buvo tiesiogiai, nors ne vienodu laipsniu, priklausomi nuo dviejų universalių galių - nuo Romos popiežių ir nuo šv. Romos imperatoriaus.

Žemiau pateikiama lentelė, apibendrinanti pagrindinius argumentus dėl Lietuvos valdovų titulų:

Ši diskusija atspindi sudėtingą Lietuvos istorijos interpretaciją ir nacionalinės tapatybės formavimąsi. Istorinių šaltinių analizė ir skirtingų perspektyvų įvertinimas yra būtini siekiant suprasti Lietuvos praeitį ir jos reikšmę dabarties kontekste.

tags: #algimantas #bucys #13 #tekstu