Lietuvos istorija apima ilgą ir sudėtingą laikotarpį, paženklintą tiek pakilimais, tiek nuosmukiais. Šiame straipsnyje apžvelgsime 1795-1990 m. laikotarpį, kuris pasižymėjo carinės Rusijos valdymu, Pirmuoju pasauliniu karu, nepriklausomybės kovomis, sovietine okupacija ir tautiniu atgimimu.
Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje (1795-1914 m.)
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Valdant imperatoriui Nikolajui II (1896-1917 m.), 1904-1906 m. buvo atsisakyta vadinamųjų rusų pradų atkūrimo programos: 1903 m. pažadėta tikėjimo laisvė, 1904 m. panaikintas lietuvių spaudos draudimas, nuo 1905 m. leista mokyklose mokyti tikybos lietuviškai, lietuviams dirbti mokytojais.
Rusijos 1905-1907 m. revoliucija privertė daryti politinių nuolaidų visoje Rusijos imperijoje. 1905 m. leista steigti kai kurias politines partijas, nuo 1906 m. buvo renkama Valstybės Dūma (atstovais išrinkta ir lietuvių), 1906 m. leista steigti visuomenines draugijas, bet 1905-1910 m. Kauno, Vilniaus ir Suvalkijos gubernijose galiojo sustiprintos apsaugos padėtis.
Lietuviškos spaudos draudimo panaikinimas
Siekdama surusinti Lietuvos gyventojus, caro valdžia 1864 m. buvo uždraudusi ne tik lotyniškąjį, bet ir gotiškąjį raidyną, o viešose vietose kabino lenteles su perspėjimu, kad kalbėti lietuviškai griežtai draudžiama. 40 metų oficiali spauda gyvavo tik rusišku raidynu. 1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caras panaikino lietuviškos spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimą.
1904 m. gruodžio 1 d. Sankt Peterburge išleistas pirmasis savaitraščio „Lietuvių laikraštis“ numeris. Tai buvo pirmasis legalus laikraštis lietuvių kalba Rusijos imperijoje. Gruodžio 23 d. Vilniuje pasirodė pirmasis legalus dienraštis lietuvių kalba - „Vilniaus žinios“, kurį įsteigė ir leido Petras Vileišis. Pirmasis dienraščio numeris išėjo 6000 egz. tiražu.
Didysis Vilniaus Seimas
Dienraštis „Vilniaus žinios“ suformulavo Didžiojo Vilniaus Seimo idėją ir daug prisidėjo jį organizuojant. 1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje Vilniaus miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija) prasidėjo dvi dienas trukęs lietuvių suvažiavimas, gavęs Didžiojo Vilniaus seimo pavadinimą.
Kultūrinis gyvenimas
20 a. pirmais dešimtmečiais lietuvių kultūra gerokai subrendo - pagausėjo rašytojų, kurie orientavosi į naujausios Vakarų Europos, lenkų ir rusų literatūros kryptis, savo kūrybą skyrė ne tik kaimo žmogui, bet ir intelektualesniam skaitytojui. Pasirodė specialiosios literatūros ir meno žurnalų bei almanachų. Buvo padėti profesionalios muzikos ir teatro pagrindai, atsirado profesionali meno kritika.
1906 m. lapkričio 6 d. Vilniuje Miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinės filharmonijos rūmai) „Vilniaus kanklių“ draugija pastatė pirmąją lietuvių operą „Birutė“. Ją pagal Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio libretą sukūrė kompozitorius Mikas Petrauskas. 1908 m. kovo 29 d. Kaune Juozas Naujalis su kitais įkūrė Šv.Grigaliaus vargonininkų draugiją. Tai buvo pirmoji lietuvių profesionalų muzikų draugija.
Pirmasis pasaulinis karas ir Vokietijos okupacija (1914-1918 m.)
1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusijos kariuomenė per 1914 m. vasaros ir 1915 m. žiemos kampanijas Rytų Prūsijoje patyrė pralaimėjimą ir 1915 m. pavasarį Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. 1915 m. kovą ji užėmė Šiaulius, rugpjūtį - Kauną, rugsėjį - Vilnių. Į Rusijos kariuomenę buvo mobilizuoti apie 60 000 ir iš Lietuvos pasitraukė arba buvo išvaryti apie 300 000 Lietuvos gyventojų, evakuota apie 1/3 įmonių, dalis įstaigų, archyvų, išvežta kultūros vertybių. Užimtoje Rusijos imperijos dalyje vokiečiai įkūrė Oberostą.
Tik 1918 m. pabaigoje, žlungant Vokietijos imperijai, vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis iš Lietuvos (paskutiniai daliniai išvesti 1919 m.). Pirmasis pasaulinis karas nualino Lietuvą, bet kartu, susilpninęs Rusijos ir Vokietijos imperijas, sudarė prielaidas 1918 m.
Lietuvių interesams atstovaujantis Vykdomasis komitetas 1917 m. rugpjūčio 1-4 d. sušaukė lietuvių susirinkimą, kuris Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18-22 d. surengė Lietuvių konferenciją, per kurią suformuluotas valstybės suvereniteto siekis, t. p. numatyta karinė sąjunga su Vokietija. Buvo išrinkta dvidešimties narių Lietuvos Taryba. 1917 m. gruodžio 11 d. susitarta dėl nuolatinės sąjungos su Vokietija, kuri pripažintų Lietuvos suverenumą, bet netrukus paaiškėjo, kad Vokietija susitarimo nesirengia laikytis. 1918 m. sausio 8 d. parengtame nutarime sąjungos su Vokietija atsisakyta.
Nepriklausomybės paskelbimas ir valstybės kūrimas (1918-1940 m.)
1918 m. vasarį nutrūkus Vokietijos ir Sovietų Rusijos taikos deryboms nuspręsta skelbti Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje priimtas Vasario 16 Aktas. Vokietija savo santykius su Lietuva ir toliau grindė 1917 m gruodžio 11 d. deklaracija, o Vasario 16 Aktas įgijo reikšmės tik į 1918 m.
Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai - Jokūbas Šernas ir Alfonsas Petrulis
Paskelbus Vasario 16 Aktą Vokietija pripažino Lietuvą 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos pagrindu, o Vasario 16 Aktas įgijo reikšmės tik į 1918 m. pabaigą, Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą. Iki tol Lietuvos Taryba tebuvo formali administracinė įstaiga, sprendė tik kai kuriuos kultūros ir švietimo klausimus. Vokietijoje 1918 m. rudenį kilus vidaus krizei ir patyrus karinių nesėkmių 1918 m. spalį okupuotoms tautoms buvo leista sudaryti savo vyriausybes. Lietuvos Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją ir kitą dieną perėmė krašto valdymą. Ankstesnis sprendimas dėl monarchijos atkūrimo buvo atidėtas. 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtinta A. Voldemaro vadovaujama pirmoji Lietuvos vyriausybė.
SSRS okupacija ir aneksija (1940-1941 m.)
SSRS nepavykus užimti Suomijos ir Vokietijai pergalingai kariaujant Vakarų fronte SSRS ėmė atvirai grasinti Baltijos šalims. 1940 05 25 ji apkaltino Lietuvą provokacijomis prieš SSRS kariuomenės įgulas. 1940 06 14 ultimatumu Lietuvai SSRS pareikalavo sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti neribotą SSRS karinį kontingentą. Nepareiškusi oficialaus protesto Lietuvos vyriausybė patenkino visus SSRS ultimatumo reikalavimus.
1940 m. birželio 15 d. A. Smetona perdavė prezidento pareigas A. Merkiui ir pasitraukė į Vokietiją. 1940 m. birželio 15 d. ryte SSRS kariuomenė (15 divizijų, apie 150 000 karių) įžengė į Lietuvą. Prasidėjo SSRS okupacijos laikotarpis, nors ne visi gyventojai ir net valstybės veikėjai tai iš karto suprato. Rugpjūčio 3 d.
Nacių Vokietijos okupacija (1941-1944 m.)
Antrasis Pasaulinis karas. Nacių Vokietijos vadų planuojamoje vadinamojoje Naujojoje Europoje Lietuvos valstybei vietos nebuvo numatyta. Vokietija Lietuvą traktavo kaip okupuotą SSRS dalį ir per visą karą vengė pažadų dėl Lietuvos valstybingumo. Nacių Vokietijos okupacija Lietuvoje truko daugiau kaip 3 metus. Po pirmųjų SSRS okupacijos ir aneksijos metų didesnė lietuvių tautos dalis draugiškai sutiko Vokietijos kariuomenę, bet J. Brazaičio (Ambrazevičiaus) vadovaujamą Lietuvos laikinąją vyriausybę vokiečiai ignoravo, o 1941 m. rugpjūtį privertė nutraukti veiklą. Iki 1941 m. liepos pabaigos Lietuvą valdė vokiečių karinė administracija, paskui buvo įvestas civilinis okupacinis valdymas.
Pakartotinė SSRS okupacija ir rezistencija (1944-1990 m.)
1944 m. vasarą-1945 m. pradžioje nacių Vokietijos okupaciją Lietuvoje pakeitė stalininės SSRS okupacija. Demografinę padėtį Lietuvoje sparčiai keitė per Antąjį pasaulinį karą nuniokotam ūkiui, sugriautiems Vilniui, Klaipėdai, Šiauliams atstatyti iš SSRS siunčiami darbininkai. Be to, 1945-1947 m. miestuose apsigyveno daugiau kaip 16 000 demobilizuotų SSRS kariuomenės karių, tūkstančiai rusakalbių kolonistų, iš viso 1945-1953 m. - 130 000 žmonių.
Nuo 1944 m. vasaros Lietuvos jaunimas sovietams atkakliai priešinosi slapstydamasis nuo prievartinės mobilizacijos į SSRS kariuomenę. Lietuvoje nepagrįstai tikėtasi, kad Vakarų valstybės kariaus su SSRS ir Lietuva išsilaisvins iš sovietinės okupacijos. Tačiau Lietuvos žmonės realios paramos iš Vakarų valstybių nesulaukė.
Šioje lentelėje pateikiami duomenys apie partizaninį karą Lietuvoje:
| Rodiklis | Skaičius |
|---|---|
| Partizanų skaičius | 38 777 |
| Žuvusių partizanų skaičius | 19 901 |
| Suimtų partizanų skaičius | 18 847 |
| Areštuotų "banditų" skaičius | 62 184 |
Tautinis atgimimas ir nepriklausomybės atkūrimas (1985-1990 m.)
1985 metų kovo 10 diena mirė paskutinis TSRS brežnevinės politikos tęsėjas Konstantinas Černenko. Tų pačių metų kovo 11 dieną komunistų partijos generaliniu sekretoriumi tapo Michailas Gorbačiovas. Atėjus į valdžią Gorbačiovui buvo pradėtos vykdyti politinės ir ekonominės reformos. M. Gorbačiovo valdymo pradžią iš esmės galime laikyti TSRS naujosios eros pradžia. Jo valdymo metais Tarybų Sąjungoje prasidėjo kokybiškai nauji politiniai ir ekonominiai pasikeitimai. Politinėje terminologijoje atsirado du žodžiai : tai perestroika (reiškiantis pertvarkas) ir glasnostj (reiškiantis viešumą ir atgimstančią žodžio ir minties laisvę).
Sušvelnėjus politiniam klimatui dar tuometinėje Tarybų Lietuvoje iš pogrindžio į dienos šviesą išėjo Lietuvos Laisvės Lyga (LLL). pasirodė pirmieji straipsniai ir pranešimai apie kopmartijos nusikaltimus prieš Lietuvą bei neteisėtą krašto aneksiją, kuri buvo paremta Molotovo - Ribentropo paktu. 1987m. rugpjūčio mėnesio 23 dieną prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvyko Molotovo - Ribentropo pakto paminėjimas, kurį organizavo LLL disidentai - Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Nijolė Sadūnaitė, Vytautas Bogušis ir kt. Šiame minėjime buvo reikalaujama išvesti tarybinę armiją iš Pabaltijo valstybių ir taip pat atkurti šių šalių nepriklausomybes.
Sąjūdis
1988 metais birželio 2-ą dieną Vilniuje, Mokslų Akademijos rūmuose, įvyko diskusija „Ar įveiksime biurokratizmą“. To pačio mėnesio 3-ą dieną 18-tą valandą Lietuvos mokslų akademijos centrinių rūmų salėje prasidėjo susirinkimas, kuriame buvo diskutuojama apie tolesnį krašto likimą. Į susirinkimą atvyko apie pusė tūkstančio žmonių.
Šiame mokslo, meno ir kultūros žmonių susitikime buvo numatyti aptarti tokie klausimai : kultūros likimas, ekonominės pertvarkos, politiniai pokyčiai ir kita. Tačiau rafinuotus akademinius pasisakymus pakeitė audringos diskusijos apie to meto realybę. Pirmininkaujantis akademikas Eduardas Vilkas kelis kartus kvietė pereiti nuo politinių ir visuomeninių ginčų prie mokslinių pranešimų, kurie buvo numatyti tos dienos darbotvarkėje, bet pranešėjams ir auditorijai nepaklusus jo raginimams E. Vilkas paprašė skirstytis. Ypač prasmingai ir gan taikliai į pirmininkaujančio E. Vilko raginimus atsiliepė prof. Vytautas Landsbergis - „Mokslininkai turi laiko ieškoti objektyvios tiesos, o mes laiko labai daug jau praradę. Norime kažko konstruktyvaus, veiksmingo. Ne kada nors, o dabar. Mes niekada nesužinosim , ką mes galim, kol nepradėsim daryti . Tik konkretūs visuomeniniai veiksmai parodys ir mūsų valią, ir mūsų jėgą“.
Galiausiai Zigmas Vaišvila pasiūlė įsteigti "Sąjūdžio iniciatyvinę grupę“, kuri vienytų jėgas. Kaip teigė pats Z. Vaišvila: „Toji inicaityvinė grupė nepretenduos į vadovų vaidmenis. Į iniciatyvinės grupės sudėtį buvo siūlomi tie žmonės, kurie savo pasisakymais išreiškė asmenines pozicijas bei požiūrį dėl Lietuvos ateities. Už kiekvieną siūlomą kandidatą buvo balsuojama plojimais. Ne visi jų susilaukė tiek, kad galėtų tapti grupės nariu.
Buvo išrinkti trisdešimt penki nariai: Regimantas Adomaitis, Vytautas Bubnys, Juozas Bulavas †, Antanas Buračas, Algimantas Čekuolis, Virgilijus Čepaitis, Vaclovas Daunoras, Sigitas Geda †, Bronius Genzelis, Arvydas Juozaitis, Julius Juzeliūnas †, Algirdas Kaušpėdas, Česlovas Kudaba †, Bronius Kuzmickas, Vytautas Landsbergis, Bronius Leonavičius, Meilė Lukšienė, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Alvydas Medalinskas, Jokūbas Minkevičius †, Algimantas Nasvytis, Romualdas Ozolas, Romas Pakalnis, Saulius Pečeliūnas, Vytautas Petkevičius †, Kazimira Prunskienė, Vytautas Radžvilas, Raimundas Rajeckas †, Artūras Skučas, Gintaras Songaila, Arvydas Šaltenis, Vitas Tomkus, Zigmas Vaišvila, Arūnas Žebriūnas.
O visi susirinkusieji salėje galėjo užsirašyti į Sąjūdžio rėmėjų sąrašus. Ir taip 1988 metų birželio 3-ą dieną gimė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Joje nepriklausomybininkų branduolį sudarė prof. muzikologas V. Landsbergis, architektas A. Skučas, fizikas dr. Z. Vaišvila, kompozitorius prof. J. Juzeliūnas, filosofas A. Juozaitis. Įsteigus iniciatyvinę grupę prasidėjo aktyvus darbas. Nors iniciatyvinės grupės posėdžiai vykdavo kiekvieną antradienio vakarą, tačiau beveik kas savaitę arba net kartais po kelis kartus per dieną vykdavo papildomi posėdžiai.